keista priemiesčio autonomija, atkirsta remontuojamo tilto, mažas tvin pyksas su savo mįslėmis ir paslaptimis, tvirti žingsniai ir ramiame liūdesyje paskendusios mintys, žvilgsnis, nubėgantis amalais apkibusių medžių eilėmis, žolėm apaugusios aukštos pašlaitės, nutviekstos žemai, tarsi arčiau žmogaus pasilenkusios saulės, - vaizdas, kuriuo norėtum pasidalinti, paukščių būrys, lyg sukabintas į vientisą tinklą, prasklendžiantis kažkurioje plyno dangaus pakampėje, žmonės su savo rūpesčiais rūpestėliais, kuriuos apdalini šypsenos likučiais nuvargusiame veide, paleidžia tave ir tu vėl bėgi, stabtelėdamas ties plačiai žiedlapius išskleidusiomis ramunėmis pakelėje, bet dangus rytuose jau nejaukiai mėlsta, vienodėja, tad dar kelias minutes pasiremi ant viaduko turėklų, žvelgdamas į tą pusę, kur dar driekiasi rausvos ir melsvos juostos, liečiančios juoduojančius medžių kontūrus, ir trumpa saulėlydžio vizija palieka tave
trečiadienis, spalio 26
antradienis, spalio 25
Kaip aplinkinis pasaulis pavirsta priešu: prarasta GULAG‘o gamta
Borisas Belenkinas
Daug kas apie GULAG‘o sąrangą ir buitį žinoma buvusių kalinių atsiminimų – taip vadinamos „lagerių memuaristikos“ – dėka. Tačiau yra temų, kurių šis specifinis literatūrinis žanras praktiškai nemini. Viena iš tokių baltų dėmių yra gamtos, supusios lagerį, aprašymas. Zekų memuaruose pastebimas masinis peizažo ignoravimas (išstūmimas). Straipsnyje bandoma išsiaiškinti, kodėl GULAG‘o gamta tapo prarastu istorijos objektu, ir suprasti, kaip kaliniai matė juos supantį pasaulį. Kaip šaltinis panaudoti atsiminimai apie vieną iš šiaurės lagerių – Kargopollagą.
Straipsnio originalas „Margolino lagaminas (Kargopolio ekologija buvusių kalinių memuaruose)“ publikuotas „Przegląd Rusycystyczny“, 2010, nr. 4.
Kargopollagui, arba jam ir kitiems lageriams, skirta kelios dešimtys buvusių politinių kalinių spausdintų memuarų. Tyrinėjimų (monografijų arba straipsnių) – nei vieno. Todėl pagrindinis mano darbo šaltinis – būtent memuarai.
Tarp jų autorių – Rusų stačiatikių bažnyčios XX amžiuje istorikas disidentas Anatolijus Levitinas-Krasnovas, aktorė Tatjana Okunevskaja, kino scenaristas Valerijus Fridas, filosofai Grigorijus Pomerancas ir Jelizarijus Meletinskis, orientalistas Isaakas Felštinskis...
Tarp tų, kurie praėjo Kargopollagą, bet atsiminimų apie jį nepaliko: armijos vado sūnus, būsimas disidentas Petras Jakiras, pjesės „Senų senovėje“ autorius dramaturgas Aleksandras Gladkovas, šveicarų komunistas Fricas Platenas, nukentėjęs „už Stalino dukrelę“, kino režisierius Aleksejus Kapleris, būsimas žymus spekuliantas Janas Rokotovas, vienas iš gerbiamiausių XX amžiaus antros pusės Rusų stačiatikų cerkvės vienuolių archimandritas Joanas Krestjankinas...
Apie Kargopollagą pasaulis sužinojo kiek anksčiau, nei apie daugumą kitų GULAG‘o archipelago salų. Sovietų Sąjungos-nacių Vokietijos karo metu ir iškart po jo į Vakarus ėmė patekti Kargopollage pabuvoję Lenkijos piliečiai. Jie ir pateikė pirmuosius pasaulio bendruomenės dėmesį atkreipusius liudijimus. Pirmasis autorius, parašęs ir išspausdinęs memuarus apie Kargopollagą rusų kalba, buvo Lenkijos pilietis ir Palestinos gyventojas, atsitiktinai 1939 metų rugpjūtį-rugsėjį atsidūręs teritorijoje, okupuotoje SSRS, Julijus Borisovičius Margolinas 1. Nuo jo ir pradėsime:
„[1941 m. liepos – B.B.] 7-osios dienos vakare priešais mus atsivėrė senovinis Archangelsko šiaurės miestas, Kargopolis, visu savo kupolų ir varpinių, penkiabokščio soboro ir baltasienių vienuolynų grožiu. Besileidžiančios saulės spinduliuose miestas švytėjo ir žėrėjo kaip regėjimas iš žilos praeities […] aš negalėjau atitraukti akių nuo miesto panoramos …“ 2
(Nutrauksime šią citatą ir grįšime prie jos pačioje pranešimo pabaigoje.)
Tą patį kelią ir tuo pačiu metu, kaip ir Margolinas, praėjo represuoto buvusio carinės armijos karininko sūnus – inžinierius ir poetas Jurijus Liuba:
„Taip praėjome 380 kilometrų nuo senovinio Kargopolio miestelio […] Deja, Kargopolio beveik nemačiau. Mus atvedė į nedidelę prieplauką Lačo ežero pakrantėje, iškart susodino į didelę baržą, ir mažutis garlaiviukas nutempė ją per didelį vaizdingą ežerą […] konvojus nevarė mūsų į triumą, negrasino visą laiką ginklo panaudojimu. Ramiai plaukėme tykiu vandeniu po ryškia liepos saule […] visi buvome sotūs, nesikankinome nuo šalčio, siūbavimo, nuo nepakenčiamo statinių-parašų dvoko […] Vienu žodžiu, jautėmės nors ir nelaisvais, bet visgi žmonėmis. Pro šalį plaukė ramūs vaizdingi krantai, toldami vis toliau ir toliau…“ 3
Kargopolį, miestą, suteikusį lageriui pavadinimą, pilnai galima pavadinti lageriniu legendinio Kitežo miesto atitikmeniu... Penktojo dešimtmečio zekams ši metafora visai tinkama, atsižvelgiant į tai, kad vos dviems-trims memuaristams-lagerininkams teko pamatyti patį miestą, o taip pat ir tai, kad Kargopolio miestas su Kargopollagu nuo 1941 metų jau neturėjo nieko bendro! (Skliausteliuose pažymėsiu įdomią detalę: lagerių memuaristai dažnai blogai įsivaizdavo, kur jie buvo daugelį metų. Pavyzdžiui, Krasnovas-Levitinas pateikia savo „memuarinėje pažymoje“ apie Kargopollagą visiškai fantastiškus apibūdinimus, – jis rašo, kad lageris apėmė ne mažiau šimto tūkstančių žmonių ir išsitęsė 600 km 4).
Svarbiausias dalykas, kuo užsiimdavo Kargopollago gyventojai – miško kirtimas. Daugiau kaip šimtą kilometrų nuo Jercevo įvairiomis kryptimis, per miškus ir klampynes, tęsėsi geležinkelių gijos, prie kurių buvo pririšti OLP‘ai – atskiri lagpunktai – aptvertos aukštomis tvoromis gyvenamosios zonos su barakais kaliniams. Aplink kiekvieną OLP‘ą buvo išmėstyti kirtimvietės, kur pjovė, vertė ir ruošė mišką, o paskui paruoštą medieną tempė prie geležinkelio ir ten krovė ant platformų.
Aprašymas apie pasinėrimą į lagerio gyvenimą pasirodo toli gražu ne toks vaivorykštinis, kaip apie jo pasiekimą.
Pateiksiu retą trumpalaikės Kargopollago sostinės aprašymą:
„Kitos dienos rytą, – rašo Margolinas, – pravedė mus Kargopolio gatvėmis. Iš arti miestas pasirodė panašus į Pudožą [miestą Karelijoje – R.S.], nunykusiu ir varganu užkampiu, su apgriuvusiais mediniais namukais, Lenino gatve ir apgailėtinu skvereliu, kur basi berniūkščiai žaidė miestučius. Pradulkėjome Lenino gatve, lydint žvilgsniams nuobodžiaujančių Kargopolio miestelėnų, su kuriais nenorėčiau apsikeisti vietomis netgi eidamas areštantų kolonoje, – ir išėjome į prieplauką...“ 6
Papildysiu 1941 metų Margolino pasakojimą tema „kalėjimas ir laisvė“ Eliazaro Meletinskio, atvykusio į Kargopollagą praėjus dešimčiai metų, pastebėjimais:
„Vietiniai gyventojai nė kiek negailėjo kalinių ir netgi iš dalies jiems pavydėjo, nes vietiniams gyventojams gyvenosi kažkuo ir prasčiau, nei lageriui. Vologodskajos ir Kargopolio kaimai badavo jau keletą dešimtmečių, o čia [lageryje – B.B.] buvo duonos. Vietiniai noriai išduodavo bėglius (bėgdavo, žinoma, beveik išimtinai blatniakai) ir gaudavo už tai 200 rublių premiją […] Daugelis prižiūrėtojų taip pat buvo iš vietinių „menkių valgytojų“ („treskoedy“) tarpo 7. Tai gimdė abipusę neapykantą...“ 8
Pateiksiu dar vieną paliudijimą tema „kalėjimas ir laisvė“ – iš pačių ankstyviausių Kargopollage:
„Daugelį nuoskaudų patyrėme – viena pasirodė ypač aitria, – prisimena autorius tas dienas, kai jis zekų kolonoje nuo Niandomos stoties nuėjo daugelio kilometrų kelią iki lagerio. – Ėjome kažkokio kaimelio gatve. Jaunutė vietinės mokyklos mokytoja išrikiavo moksleivius eile, sukomandavo: „Trys-keturi!“ Ir vaikai su svaiguliu išrėkė: „Mirtis liau-dies prie-šams!“ 9.
Miško darbai priklausė prie pačių sunkiausių, ypač dėl darbo sąlygų. Atstumas nuo kirtimvietės iki lagerio vidutiniškai sudarė šešis kilometrus, zekai visą dieną dirbo po atviru dangumi, iki pusiaujo sniege. Sušlapę iki siūlelio, alkani ir nežmoniškai nuvargę. „Nesutikau lageryje nei vieno, – liudija savo garsiuose memuaruose lenkas Gerlingas-Grudzinskis, — kas būtų pradirbęs miške ilgiau nei du metus. Paprastai jie jau po metų išeidavo su neišgydoma širdies yda į brigadas, užsiimančias kiek lengvesniais darbais, o iš ten į mirties „pensiją“ – į paliegėlių brigadas 10.
Kituose lageriuose tarp zekų buvo paplitusi nuomonė, kad lageris, kurio pagrindinis profilis miško paruošos – gera vieta. Tačiau patekę į Kargopollagą šį požiūrį labai greitai pakeisdavo. Okunevskaja rašo:
„Nei Džezkazganas, nei 36-asis, nei kultbrigada – niekas. Štai jis, tikras lageris... Visiškoje pelkėje, kalbama, kad vasarą, kuomet eini nutiestomis lentomis, jos siūbuoja. Nuoga. Tuščia. Nei medelio. Čia anksčiau buvo kirtimvietės, o dabar viską iškirto, ir miškas kažkur už penkių kilometrų, ir jokių valkčių – pėsčiomis“ 11.
Sustokime ties šiuo landšaftiniu-ekologiniu pasakojimu ir atkreipkime dėmesį į kitą detalę. Iš beveik trisdešimties publikuotų memuarų apie Kargopollagą tik šešiuose yra aprašyta Kargopolio gamta 12, beje, apimtimi ir turiniu gana išskaičiuojamuose ir minimalistiniuose.
Kaip teisingai pažymima straipsnyje, skirtame GULAG‘o kalinių memuarams (bet visiškai kitai problemai), tyrinėtojas iš Mančesterio Adi Kuncmanas: „Lagerių memuarai kaip literatūrinis žanras, turintys savo struktūros, stiliaus ir temines ypatybes, turi ir savo baltas dėmes, savo nutylėjimus“ 13. Viena iš tokių baltų dėmių yra gana periferinis lagerių memuaristikai dalykas – lagerį supusios gamtos aprašymas. Netgi paprasčiausios užuominos apie ją nėra daugumoje mums žinomų tekstų! Pirmiausia empirinės medžiagos trūkumu reikia aiškinti visišką temos nepopuliarumą tiek tarp istorikų, tiek tarp literatūros tyrinėtojų: mokslinė literatūra, niekuomet nesustoja prie panašių aprašymų temos, tylomis apeina klausimą apie konclagerio kalinį supantį peizažą.
Grįžtant prie pateiktos anksčiau citatos iš Okunevskajos, pastebėsime išvis retą lagerių memuarams atvejį, kai memuarų eilutės „rimuojamos“ su peizažo vaizdinių rusų literatūroje (poezijoje) tyrinėtojų teoretizavimais:
„Artėjantis gamtos sunaikinimas – rašo Michailas Epšteinas, – gresia tapti visišku ir nesustabdomu, žymią vietą „pabaigos“ peizaže užima tuštumos motyvas. Perkeltas visos planetos mastu, jis pavirsta tuščio riešuto vaizdiniu, žyminčiu galimą žemės likimą [toliau — praleidžiame pavyzdžius iš sovietinių poetų – B.B.]. Visi šie poetiniai regėjimai, kokie fantastiški neatrodytų, įspėja apie realią grėsmę, pakibusią virš gamtos, ir kviečia paveikiam gailesiui, sielvartui, pažadinančiam dvasią ir protą...“ 14
O juk, atrodytų, būtų pakankamai logiška, jei šiaurinis Kargopolio peizažas visgi iškiltų zekų prisiminimuose, žinoma, kartu prieštaraudamas idealiam peizažui ir jo penkiems pastoviems elementams, kurį pateikia tas pats Michailas Epšteinas 15. Kaip toliau įsitikinsime, zekų pasaulėjautoje gamta, žinoma, nėra locus amoenus [„maloni vieta“]... ir netgi ne locus foedus [t.y. „bjauri vieta“]...
Masinis peizažo ignoravimas (išstūmimas) zekų memuaruose – reiškinys, reikalaujantis paaiškinimo.
Skaitome Valerijaus Frido memuaruose:
„Vasaros pabaigoje iškilo ČP [ypatingoji padėtis – R.S.] 16, ir aš […] buvau pasiųstas be konvojaus į komandiruotę šienapjūtėn […] Išsiuntė be apsaugos: vasaros darbų įkarštyje konvojaus neužteko […] Iki komandiruotės vietos buvo dvylika kilometrų. Ėjome mišku, rinkdami pakeliui uogas. Užsukome pas girininko žmoną, išgėrėme dar šilto pienelio. Ir aš pirmąsyk supratau, koks nepaprastai gražus šiaurės miškas, kuriame pragyvenau jau tris metus. Anksčiau nepastebėdavau – ir kuomet po mėnesio grįžinėjau iš šienapjūtės kartu su brigada, lydimas konvojinio su šautuvu („pod svečkoj“) vėl tapau abejingas gamtos grožiui“ 17.
Apie tą patį liudija ir Margolinas, kuris dėl bado pradėjo suprasti, kad „lengviau įeiti į lagerį, nei iš jo išeiti“. Lageris nustojo būti Margolinui stebėjimų tema:
„Aš nustojau stebėti ir pradėjau mirti lageryje“ 18.
Apie tą patį rašo ir Sergejus Fomčenko:
„Šiek tiek sustiprėjęs […] aš pradėjau, tiesa, retsykiais, jausti mane supusio miško grožį, aukštų pušų bronzines kolonas, saulėtas laukymes, žalią samanų kilimą. Bet labai, labai retai...“ 19
Gamta zekui – nepersonifikuotas baimės ir agresijos šaltinis. Nušalimai, ligos, šaltis ir badas, peršlapę ir sugadinti rūbai – štai zekui jaučiamos bendravimo su gamta pasekmės.
Gamta zekui, ariančiam nuo aušros iki sutemų, saugomam ginkluotos apsaugos kario, — priešas. Pasaulyje, kuris supa zeką, gamta beveik visuomet priešiška jo atžvilgiu. Ir jis sumoka jai tuo pačiu. Išėjimas į gamtą reiškia kelią į mirtį (arba – žingsnį mirties link). Kiekvienas nupjautas, krentantis medis – potencialus žudikas, nuo kurio reikia gelbėtis. Iš kitos pusės, kuo daugiau medžių sunaikins zekas, tuo daugiau šansų išgyventi, nenumirti nuo išsekimo, gavus padidintą davinį... O atsisakymas išeiti į darbus miške – lygus savižudybei. Todėl geriau išvis neturėti reikalų su ta gamta, nematyti jos, nefiksuoti (!). Dar geriau – išvis nepatekti į medkirčių brigadą, likti už aukštos aklinos tvoros zonoje pridurku, tai jau šansas išgyventi!
Psichiatrijoje žinomas sindromas, lydintis kai kurias depresyvios būklės formas ir siaurinantis paciento aplinkinio pasaulio suvokimo galimybes. Panašus pasaulio suvokimo nykimas gali atvesti, be kita ko, ir prie spalvų skyrimo sumažėjimo, regimų vaizdų blausumo... Čia tinkama vieta pateikti Margolino mintį apie kiekvieno lagerininko deformuotumą, nenormalumą, pažeistumą, ir iš čia – apie visiškai kitokį, nei normalaus žmogaus, aplinkos matymą:
„Mes atpratome nuo normalių dalykų […] Lageryje buvo subjauroti visi be išimties žmonės ir visi daiktai. Tie patys rusų kalbos žodžiai, kurie buvo vartojami laisvėje, lageryje reiškė visai ką kita […] Veikiamas siaubingų lagerio sąlygų kiekvienas žmogus buvo deformuojamas. Niekas neišlaiko pradinės formos. Stebėjimo sunkumas tame, kad pats stebėtojas irgi deformuotas. Jis taip pat nenormalus. Norint teisingai įvertinti visa, kas vyksta, jam vertėtų pirmiausia įvertinti savo paties nenormalumą. Lageryje nėra nepažeistų...“ 20
Beje, paminėtas anksčiau „tunelio“ matymas – susiaurėjęs, neryškus, iškreiptas zeko suvokimas apie jį supantį pasaulį – išlieka toksai ir tuomet, kai praėjus daugeliui metų jau buvęs zekas sėdasi rašyti memuarų...
Su šiais samprotavimais disonuoja reti atvejai, kuomet memuaristai visgi pamatė Kargopolio gamtą. Ir vos ne vienintelis savo „pilnumoje“ jos stebėjimo atvejis – Pavlo Goldšteino memuaruose. Būsimas literatas ir filosofas pateko į Kargopollagą 1939 metų pabaigoje:
„Stebėjau pavasario pradžią. Tirpo sniegas, ir viskas aplinkui mane tarsi ėmė kalbėti. Ir skruzdės, ir žemė sukrutėjo [...]. Kiekvienas dar stovėjęs nenukirstas medis buvo juntamas kaip gyvybės žavesys. Atėjo pavasaris, pakeitęs žiemą. Galvojau, kad visi tie medkirčiai tapo panašūs į medžius jiems numatytu sunaikinimu“ 21
Pas kitus memuaristus matome pragmatiškesnį požiūrį į gamtą, tai įvyksta tais atvejais, kuomet potencialiame prieše – gamtoje zekai atranda netikėtą naudą.
Pavyzdžiui, Gerlingas-Grudzinskis:
„Tiktai liepą ir rugpjūtį, kai begalinė atšiauri žiema pratrūko trumpa, bet karšta vasara, siauros pelkėtos kirtvietės atveria priešais cingos apimtus nelaiminguosius uogų, aitrių šermukšnių ir grybų turtus, o pilkšvi veidai, padengti purvo sluoksniu, ir traiškanotos akys, kuriose dar smilksta gyvybės kibirkštėlė, su dėkingumu ir nauja viltimi pakyla į saulę“ 22.
Arba dar vienas atsiminimas, kuomet gamta netikėtai zekui pasirodo ir „maitintoja“, ir potencialia žudike, – bet jau „pririšta“ prie konkrečios lagerio gyvenimiškos istorijos:
„Artėjo į pabaigą ganėtinai lietinga vasara, nepaprastai turtinga grybais ir uogomis, – prisimena Jurijus Liuba. – Ir mūsų vyriausiasis buhalteris... vaikščiojo į mišką „po kojomis esančio ėdesio“. Jis... atitempdavo į zoną gausybę grybų, virė juos dezinfekcinėje kameroje ir čia pat rijo viską, nepalikdamas likučių... Rudeniop kirtavietėse pasirodė gausybė kelmučių. Ir Nikolajus Nikolajevičius ėmė atnešti jų tiek, kad iš karto suvalgyti jau nebepajėgė. Toje pačioje kameroje jis pridžiovino tų grybų visą užvalkalą. Štai čia ir nutykojo jį nelaimė...“ 23
Bet kokia gamta be gyvūnijos? – Visiškai retai, bet ir ją staiga užfiksuoja specifiniai kalinio žvilgsnis ir atmintis:
„Antroje žiemos pusėje, – prisimena Michailas Puzyriovas, – mes gaudėme ne tiktai žvirblius, bet ir žiurkes. Sudegintų arklių kaulus paromis kaitinome krosnyje ir valgėme, nepalikdami likučių“ 24.
Apie tą patį, tik jau „klajojančio“ siužeto rėmuose – pas Fridą:
„Zekai moka gauti naudą iš bet kokių situacijų. Taip mano draugas […] pagavo ožką, nuklydusią už aptvaro. Ją užmušė, o skerdieną padalino cirkuliariniu pjūklu. Sukūrė laužą, greitosiomis pakepino ožką ir visa brigada surijo be druskos“ 25.
Dabar – apie kiek kitokius gyvius. Kartą atsiminimų autorių – Sergijų Fomčenką (kaip ir Fridą – „lagerio pridurką“) pasiuntė apžiūrėti barako, tik ką praėjusio sanitarinį apdorojimą:
„Aš tenai užėjau iškart po pravėdinimo, dar nebuvo baigę savo darbo valytojai. Niekuo nebūčiau patikėjęs, jeigu nebūčiau pamatęs TO savo akimis. Vidury barako buvo iškilęs rudas, kūgio pavidalo kaupas, kiek mažesnis nei metras. Priėjęs arčiau išvydau, kad jį sudarė sušluotos blakės. Neatsimenu, kaip išlėkiau iš barako, neatsimenu, suvimdė mane ar ne, bet šią krūvą prisimenu ir iki šiol krūpteliu nuo pasišlykštėjimo“ 26.
Bet apie gyvūniją turime ne tik šleikštaus, bet ir grynai mistiško. Lagerio gydytojas Vadimas Aleksandrovskis tvirtina, kad du kartus – kitą naktį po Berijos suėmimo ir gruodį, kuomet paskelbė apie Berijos ir jo parankinių sušaudymą, ir taip pat – kitą naktį:
„šunys, lakstę lauke aplink zoną ant vielos, ėmė siaubingai kaukti ir kaukė visą naktį […]. Šunys staugė baisingu choru ištisą naktį. Net iš senų zekų niekas neįstengė atsiminti nieko panašaus“ 27.
Taigi, gyvūnija – kaip ir augmenija zekui arba vienareikšmiškai priešiška (blakės, šunys), arba – geidžiamas (bet taip retai pakliūnantis į zeko rankas!) bado numalšinimo objektas...
Galima pateikti dar kelias citatas ir nuosavų samprotavimų, bet jie vargu ar pridės kažką prie anksčiau pasakyto. Lieka tik pasikartoti: absoliučioje daugumoje buvusių zekų memuarų Kargopolio gamta savo atspindžio nerado. Tam tikra prasme galima pasakyti, kad gamta, supusi daugelį metų kalinius, tapo „prarastu istorijos objektu“ 28.
Šiandien Kargopollago vietoje, pušų ir eglių miškų vietoje – šimtai kilometrų pelkynų (GULAG‘o pramonės ekologinės pasekmės!), vietoje geležinkelių – nepraeinamos klampynės, vietoje lagerio (Jercevo stotis)... – lageris! Bet, žinoma, Kargopollago, tuo pavidalu, kokiu jį aptiko zekai XX amžiaus ketvirtajame-šeštajame dešimtmetyje, daugiau nebėra. Šiandien lageryje darbuojasi keli tūkstančiai kalinių, nuteistų pagal kriminalinius straipsnius...
Ir štai dar toks pasakojimas, kurį pateikė keliautojai dar visai neseniai veikusiu lagerio geležinkeliu:
„Sunkiausia tokiose kelionėse – įtikinti mašinistus, kad mes tiesiog keliaujame, nesam šnipai, kaip paprastai jiems atrodo, ir dar su žemėlapiu. Paprastai žvejai kabinoje vartoja samagoną, ir... vaišina juo mašinistus. Greitai tie pradeda vaikytis kurtinius ir kitus gyvius, bandydami numušti žvėrieną šilumvežiu“ 29.
Atėjo laikas pratęsti nutrauktą pačioje pradžioje citatą iš Margolino atsiminimų:
„Besileidžiančios saulės spinduliuose miestas švytėjo ir žėrėjo kaip regėjimas iš žilos praeities. Negalėjau atitraukti akių nuo miesto panoramos. Kol veizėjau, įvyko neišvengiamas dalykas, pavogė mano lagaminą...“ 30
Visa, kas čia išdėstyta, tik iliustruoja tezę apie locus amoenus [„nuostabi vieta“] virtimo locus nullus [„jokia vieta“] neišvengiamumą ir greitumą! Ir ne daugiau.
1. J. Margolinui pavyko išvykti iš SSRS į Palestiną 1946 m. 1953 metais A. Čechovo leidykloje išleisti jo memuarai, tapę įvykiu stalininio režimo atskleidimo istorijoje.
2. Ю. Марголин: Путешествие в страну зэ-ка. Тель-Авив: Общество по увековечению памяти Д-ра Юлия Борисовича Марголина, 1976, с. 177.
3. Ю. Люба: Воспоминания. Санкт-Петербург: Научно-информационный центр «Мемориал», 1998, с. 89.
4. А.Э. Левитин-Краснов: «Рук Твоих жар» (1941–1956). Тель-Авив: [Круг], 1979, с. 237.
5. Система исправительно-трудовых лагерей в СССР, 1923–1960: Справочник. Москва: Звенья, 1998. с .287–288. См. также: Поморский мемориал: Книга памяти жертв политических репрессий. Т. 3. – Архангельск: Помор. гос. ун-т им. М.В.Ломоносова, 2001. С. 630-631.
6. Ю. Марголин: Путешествие в страну зэ-ка..., с. 178–179.
7. Menkių valgytojai – ironiška Vologdos ir Archangelsko sričių valstiečių pravardė.
8. Е.М. Мелетинский: Избранные статьи. Воспоминания. Москва: РГГУ, 1998, с. 575. Toje pačioje atkarpoje yra ir konkretesnių charakteristikų: „Atsiskaitymo skyriuje dirbo ir laisvai samdomi žmonės […] Rita […] buvo labai tyli ir uždara, mažai kalbėjo. Prisimenu tiktai vienąsyk, reto atvirumo įkarštyje, Rita prisipažino atsidusdama, kad „geras berniukas“ būtinai pasirodo esąs blatniakas. Ania buvo dar uždaresnė ir, be to, niūroka. Atrodo, ji baimingai vengia kalinių. Jos išorė buvo menkai patraukli ir labai priminė senovinės Kargopolio kultūros gyventojos portretą-rekonstrukciją archeologijos knygutėje, už ką ją praminė „urvine menkių valgytoja“. Ta pačią neapykantą, matyt, turėjo ir Ania, kas jai, beje, nesutrukdė pastoti nuo kalinio – vieno guvaus „bytoviko“. Pas Meletinskį, dirbusį lagerio buhalterijoje ir skaičiavusio užmokestį visiems laisviems samdiniams, randame ir tokią, retai sutinkamą lagerių memuaristikoje, informaciją apie tai, kad beveik visi laisvieji samdiniai, ypač karininkai, mokėjo alimentus savo buvusioms žmonoms, o vyresnysis įgaliotinis, kaip išimtis, privalėjo mokėti savo pamestai nusenusiai motinai (Ten pat, p. 543).
9. В.И. Вельмин: Когда торжествовала ложь. В кн.: …Иметь силу помнить. Рассказы тех, кто прошел ад репрессий. Москва: Московский рабочий, 1991, с. 145.
10. Г. Герлинг-Грудзинский: Иной мир: Советские записки. Перев. с пол. Н.Горбаневской. Москва: Прогресс, 1991, с. 47.
11. Т. Окуневская: Татьянин день. Москва: Вагриус, 1998, с. 369.
12. Čia ir toliau geografinė sąvoka „Kargopolis“ naudojama išplėstine reikšme: iš tiesų į Kargopolio pataisų darbo lagerio arealą be Kargopolio rajono skirtingais laikotarpiais įėjo Archangelsko srities Konošos, Niandomos, Velsko, Plesecko rajonai, o taip pat Vologdos srities Kirilovo rajonas.
13. А. Кунцман: «Омерзительные существа»: сексуальная политика отвращения в мемуарах узников ГУЛАГа. В кн.: Российская империя чувств: Подходу к культурной истории эмоций. Москва: НЛО, 2010, с. 397.
14. М.Н. Эпштейн: Природа, мир, тайник вселенной…: Система пейзажных образов в русской поэзии. Москва: Высшая школа, 1990, с. 196–197.
15. „Idealaus peizažo, koks jis buvo suformuotas Antikos ir Viduramžių Europos literatūroje, elementai: 1) lengvas vėjelis, dvelkiantis, glostantis, atnešantis malonius kvapus; 2) amžinasis šaltinis, šaltokas upeliukas, numalšinantis troškulį; 3) gėlės, plačiu kilimu apklojančios žemę; 4) medžiai, išsiskėtę plačiu kupolu, teikiantys šešėlį; 5) paukščiai, čiulbantys ant šakų. Tokie patys pastoviausi elementai to, kas lotyniškai buvo vadinama locus amoenus – „malonia, žavia vieta“, arba „vietų vieta“ (М.Н. Эпштейн: Природа, мир, тайник вселенной…, с. 131).
16. „ČP buvo nerimtas: komandiruotės buhalteris Saška Gorškovas įsivaizdavo, kad turi gonorėją. Jis įpuolė į paniką, negalėjo dirbti: sėdėjo ištisas dienas ir stebėdavo uždegimo vietą. Priskaičiuoti davinius šimtui moterų, išsiųstų į šienapjūtę, nebebuvo kam. Į pagalbą metė mane“ (В. Фрид: 58 Ѕ. Записки лагерного придурка. Москва: Издательский Дом Русанова, 1996, с. 204).
17. Там же, с. 204–205.
18. Ю. Марголин: Путешествие в страну зэ-ка..., с. 196.
19. С. Фомченко: Первые десять (отрывок из книги). В кн.: Уроки гнева и любви. Сборник воспоминаний о годах репрессий (20-е-80-е гг.). 4-й вып. Санкт-Петербург, 1993, с. 225.
20. Ю. Марголин: Путешествие в страну зэ-ка..., с. 277–278.
21. П.Ю. Гольдштейн: Точка опоры: 17 лет в лагерях жизни и смерти. Иерусалим, [1982], с. 44.
22. Г. Герлинг-Грудзинский: Иной мир..., с. 69.
23. Ю. Люба: Воспоминания..., с. 108.
24. М. Пузырев: И покатился колобок. [Котлас], 1997, с. 61.
25. В. Фрид: 58 Ѕ. Записки лагерного придурка..., с. 135.
26. С. Фомченко: Первые десять..., с. 232.
27. В. Александровский: Записки лагерного врача. Москва: Возвращение, 1996, с. 70–71.
28. А. Кунцман: «Омерзительные существа»..., с. 398.
29. Е. Стерлин: Поездка на железную дорогу Ерцово–Совза. В кн.: С. Болашенко: Живые рельсы. Железнодорожный, 2005, с. 87.
30. Ю. Марголин: Путешествие в страну зэ-ка..., с. 177.
urokiistorii.ru
Daug kas apie GULAG‘o sąrangą ir buitį žinoma buvusių kalinių atsiminimų – taip vadinamos „lagerių memuaristikos“ – dėka. Tačiau yra temų, kurių šis specifinis literatūrinis žanras praktiškai nemini. Viena iš tokių baltų dėmių yra gamtos, supusios lagerį, aprašymas. Zekų memuaruose pastebimas masinis peizažo ignoravimas (išstūmimas). Straipsnyje bandoma išsiaiškinti, kodėl GULAG‘o gamta tapo prarastu istorijos objektu, ir suprasti, kaip kaliniai matė juos supantį pasaulį. Kaip šaltinis panaudoti atsiminimai apie vieną iš šiaurės lagerių – Kargopollagą.Straipsnio originalas „Margolino lagaminas (Kargopolio ekologija buvusių kalinių memuaruose)“ publikuotas „Przegląd Rusycystyczny“, 2010, nr. 4.
Kargopollagui, arba jam ir kitiems lageriams, skirta kelios dešimtys buvusių politinių kalinių spausdintų memuarų. Tyrinėjimų (monografijų arba straipsnių) – nei vieno. Todėl pagrindinis mano darbo šaltinis – būtent memuarai.
Tarp jų autorių – Rusų stačiatikių bažnyčios XX amžiuje istorikas disidentas Anatolijus Levitinas-Krasnovas, aktorė Tatjana Okunevskaja, kino scenaristas Valerijus Fridas, filosofai Grigorijus Pomerancas ir Jelizarijus Meletinskis, orientalistas Isaakas Felštinskis...
Tarp tų, kurie praėjo Kargopollagą, bet atsiminimų apie jį nepaliko: armijos vado sūnus, būsimas disidentas Petras Jakiras, pjesės „Senų senovėje“ autorius dramaturgas Aleksandras Gladkovas, šveicarų komunistas Fricas Platenas, nukentėjęs „už Stalino dukrelę“, kino režisierius Aleksejus Kapleris, būsimas žymus spekuliantas Janas Rokotovas, vienas iš gerbiamiausių XX amžiaus antros pusės Rusų stačiatikų cerkvės vienuolių archimandritas Joanas Krestjankinas...
Apie Kargopollagą pasaulis sužinojo kiek anksčiau, nei apie daugumą kitų GULAG‘o archipelago salų. Sovietų Sąjungos-nacių Vokietijos karo metu ir iškart po jo į Vakarus ėmė patekti Kargopollage pabuvoję Lenkijos piliečiai. Jie ir pateikė pirmuosius pasaulio bendruomenės dėmesį atkreipusius liudijimus. Pirmasis autorius, parašęs ir išspausdinęs memuarus apie Kargopollagą rusų kalba, buvo Lenkijos pilietis ir Palestinos gyventojas, atsitiktinai 1939 metų rugpjūtį-rugsėjį atsidūręs teritorijoje, okupuotoje SSRS, Julijus Borisovičius Margolinas 1. Nuo jo ir pradėsime:
„[1941 m. liepos – B.B.] 7-osios dienos vakare priešais mus atsivėrė senovinis Archangelsko šiaurės miestas, Kargopolis, visu savo kupolų ir varpinių, penkiabokščio soboro ir baltasienių vienuolynų grožiu. Besileidžiančios saulės spinduliuose miestas švytėjo ir žėrėjo kaip regėjimas iš žilos praeities […] aš negalėjau atitraukti akių nuo miesto panoramos …“ 2
(Nutrauksime šią citatą ir grįšime prie jos pačioje pranešimo pabaigoje.)
Tą patį kelią ir tuo pačiu metu, kaip ir Margolinas, praėjo represuoto buvusio carinės armijos karininko sūnus – inžinierius ir poetas Jurijus Liuba:
„Taip praėjome 380 kilometrų nuo senovinio Kargopolio miestelio […] Deja, Kargopolio beveik nemačiau. Mus atvedė į nedidelę prieplauką Lačo ežero pakrantėje, iškart susodino į didelę baržą, ir mažutis garlaiviukas nutempė ją per didelį vaizdingą ežerą […] konvojus nevarė mūsų į triumą, negrasino visą laiką ginklo panaudojimu. Ramiai plaukėme tykiu vandeniu po ryškia liepos saule […] visi buvome sotūs, nesikankinome nuo šalčio, siūbavimo, nuo nepakenčiamo statinių-parašų dvoko […] Vienu žodžiu, jautėmės nors ir nelaisvais, bet visgi žmonėmis. Pro šalį plaukė ramūs vaizdingi krantai, toldami vis toliau ir toliau…“ 3
Kargopolį, miestą, suteikusį lageriui pavadinimą, pilnai galima pavadinti lageriniu legendinio Kitežo miesto atitikmeniu... Penktojo dešimtmečio zekams ši metafora visai tinkama, atsižvelgiant į tai, kad vos dviems-trims memuaristams-lagerininkams teko pamatyti patį miestą, o taip pat ir tai, kad Kargopolio miestas su Kargopollagu nuo 1941 metų jau neturėjo nieko bendro! (Skliausteliuose pažymėsiu įdomią detalę: lagerių memuaristai dažnai blogai įsivaizdavo, kur jie buvo daugelį metų. Pavyzdžiui, Krasnovas-Levitinas pateikia savo „memuarinėje pažymoje“ apie Kargopollagą visiškai fantastiškus apibūdinimus, – jis rašo, kad lageris apėmė ne mažiau šimto tūkstančių žmonių ir išsitęsė 600 km 4).
Svarbiausias dalykas, kuo užsiimdavo Kargopollago gyventojai – miško kirtimas. Daugiau kaip šimtą kilometrų nuo Jercevo įvairiomis kryptimis, per miškus ir klampynes, tęsėsi geležinkelių gijos, prie kurių buvo pririšti OLP‘ai – atskiri lagpunktai – aptvertos aukštomis tvoromis gyvenamosios zonos su barakais kaliniams. Aplink kiekvieną OLP‘ą buvo išmėstyti kirtimvietės, kur pjovė, vertė ir ruošė mišką, o paskui paruoštą medieną tempė prie geležinkelio ir ten krovė ant platformų.
Aprašymas apie pasinėrimą į lagerio gyvenimą pasirodo toli gražu ne toks vaivorykštinis, kaip apie jo pasiekimą.
Pateiksiu retą trumpalaikės Kargopollago sostinės aprašymą:
„Kitos dienos rytą, – rašo Margolinas, – pravedė mus Kargopolio gatvėmis. Iš arti miestas pasirodė panašus į Pudožą [miestą Karelijoje – R.S.], nunykusiu ir varganu užkampiu, su apgriuvusiais mediniais namukais, Lenino gatve ir apgailėtinu skvereliu, kur basi berniūkščiai žaidė miestučius. Pradulkėjome Lenino gatve, lydint žvilgsniams nuobodžiaujančių Kargopolio miestelėnų, su kuriais nenorėčiau apsikeisti vietomis netgi eidamas areštantų kolonoje, – ir išėjome į prieplauką...“ 6
Papildysiu 1941 metų Margolino pasakojimą tema „kalėjimas ir laisvė“ Eliazaro Meletinskio, atvykusio į Kargopollagą praėjus dešimčiai metų, pastebėjimais:
„Vietiniai gyventojai nė kiek negailėjo kalinių ir netgi iš dalies jiems pavydėjo, nes vietiniams gyventojams gyvenosi kažkuo ir prasčiau, nei lageriui. Vologodskajos ir Kargopolio kaimai badavo jau keletą dešimtmečių, o čia [lageryje – B.B.] buvo duonos. Vietiniai noriai išduodavo bėglius (bėgdavo, žinoma, beveik išimtinai blatniakai) ir gaudavo už tai 200 rublių premiją […] Daugelis prižiūrėtojų taip pat buvo iš vietinių „menkių valgytojų“ („treskoedy“) tarpo 7. Tai gimdė abipusę neapykantą...“ 8
Pateiksiu dar vieną paliudijimą tema „kalėjimas ir laisvė“ – iš pačių ankstyviausių Kargopollage:
„Daugelį nuoskaudų patyrėme – viena pasirodė ypač aitria, – prisimena autorius tas dienas, kai jis zekų kolonoje nuo Niandomos stoties nuėjo daugelio kilometrų kelią iki lagerio. – Ėjome kažkokio kaimelio gatve. Jaunutė vietinės mokyklos mokytoja išrikiavo moksleivius eile, sukomandavo: „Trys-keturi!“ Ir vaikai su svaiguliu išrėkė: „Mirtis liau-dies prie-šams!“ 9.
Miško darbai priklausė prie pačių sunkiausių, ypač dėl darbo sąlygų. Atstumas nuo kirtimvietės iki lagerio vidutiniškai sudarė šešis kilometrus, zekai visą dieną dirbo po atviru dangumi, iki pusiaujo sniege. Sušlapę iki siūlelio, alkani ir nežmoniškai nuvargę. „Nesutikau lageryje nei vieno, – liudija savo garsiuose memuaruose lenkas Gerlingas-Grudzinskis, — kas būtų pradirbęs miške ilgiau nei du metus. Paprastai jie jau po metų išeidavo su neišgydoma širdies yda į brigadas, užsiimančias kiek lengvesniais darbais, o iš ten į mirties „pensiją“ – į paliegėlių brigadas 10.
Kituose lageriuose tarp zekų buvo paplitusi nuomonė, kad lageris, kurio pagrindinis profilis miško paruošos – gera vieta. Tačiau patekę į Kargopollagą šį požiūrį labai greitai pakeisdavo. Okunevskaja rašo:
„Nei Džezkazganas, nei 36-asis, nei kultbrigada – niekas. Štai jis, tikras lageris... Visiškoje pelkėje, kalbama, kad vasarą, kuomet eini nutiestomis lentomis, jos siūbuoja. Nuoga. Tuščia. Nei medelio. Čia anksčiau buvo kirtimvietės, o dabar viską iškirto, ir miškas kažkur už penkių kilometrų, ir jokių valkčių – pėsčiomis“ 11.Sustokime ties šiuo landšaftiniu-ekologiniu pasakojimu ir atkreipkime dėmesį į kitą detalę. Iš beveik trisdešimties publikuotų memuarų apie Kargopollagą tik šešiuose yra aprašyta Kargopolio gamta 12, beje, apimtimi ir turiniu gana išskaičiuojamuose ir minimalistiniuose.
Kaip teisingai pažymima straipsnyje, skirtame GULAG‘o kalinių memuarams (bet visiškai kitai problemai), tyrinėtojas iš Mančesterio Adi Kuncmanas: „Lagerių memuarai kaip literatūrinis žanras, turintys savo struktūros, stiliaus ir temines ypatybes, turi ir savo baltas dėmes, savo nutylėjimus“ 13. Viena iš tokių baltų dėmių yra gana periferinis lagerių memuaristikai dalykas – lagerį supusios gamtos aprašymas. Netgi paprasčiausios užuominos apie ją nėra daugumoje mums žinomų tekstų! Pirmiausia empirinės medžiagos trūkumu reikia aiškinti visišką temos nepopuliarumą tiek tarp istorikų, tiek tarp literatūros tyrinėtojų: mokslinė literatūra, niekuomet nesustoja prie panašių aprašymų temos, tylomis apeina klausimą apie konclagerio kalinį supantį peizažą.
Grįžtant prie pateiktos anksčiau citatos iš Okunevskajos, pastebėsime išvis retą lagerių memuarams atvejį, kai memuarų eilutės „rimuojamos“ su peizažo vaizdinių rusų literatūroje (poezijoje) tyrinėtojų teoretizavimais:
„Artėjantis gamtos sunaikinimas – rašo Michailas Epšteinas, – gresia tapti visišku ir nesustabdomu, žymią vietą „pabaigos“ peizaže užima tuštumos motyvas. Perkeltas visos planetos mastu, jis pavirsta tuščio riešuto vaizdiniu, žyminčiu galimą žemės likimą [toliau — praleidžiame pavyzdžius iš sovietinių poetų – B.B.]. Visi šie poetiniai regėjimai, kokie fantastiški neatrodytų, įspėja apie realią grėsmę, pakibusią virš gamtos, ir kviečia paveikiam gailesiui, sielvartui, pažadinančiam dvasią ir protą...“ 14
O juk, atrodytų, būtų pakankamai logiška, jei šiaurinis Kargopolio peizažas visgi iškiltų zekų prisiminimuose, žinoma, kartu prieštaraudamas idealiam peizažui ir jo penkiems pastoviems elementams, kurį pateikia tas pats Michailas Epšteinas 15. Kaip toliau įsitikinsime, zekų pasaulėjautoje gamta, žinoma, nėra locus amoenus [„maloni vieta“]... ir netgi ne locus foedus [t.y. „bjauri vieta“]...
Masinis peizažo ignoravimas (išstūmimas) zekų memuaruose – reiškinys, reikalaujantis paaiškinimo.
Skaitome Valerijaus Frido memuaruose:
„Vasaros pabaigoje iškilo ČP [ypatingoji padėtis – R.S.] 16, ir aš […] buvau pasiųstas be konvojaus į komandiruotę šienapjūtėn […] Išsiuntė be apsaugos: vasaros darbų įkarštyje konvojaus neužteko […] Iki komandiruotės vietos buvo dvylika kilometrų. Ėjome mišku, rinkdami pakeliui uogas. Užsukome pas girininko žmoną, išgėrėme dar šilto pienelio. Ir aš pirmąsyk supratau, koks nepaprastai gražus šiaurės miškas, kuriame pragyvenau jau tris metus. Anksčiau nepastebėdavau – ir kuomet po mėnesio grįžinėjau iš šienapjūtės kartu su brigada, lydimas konvojinio su šautuvu („pod svečkoj“) vėl tapau abejingas gamtos grožiui“ 17.
Apie tą patį liudija ir Margolinas, kuris dėl bado pradėjo suprasti, kad „lengviau įeiti į lagerį, nei iš jo išeiti“. Lageris nustojo būti Margolinui stebėjimų tema:
„Aš nustojau stebėti ir pradėjau mirti lageryje“ 18.
Apie tą patį rašo ir Sergejus Fomčenko:
„Šiek tiek sustiprėjęs […] aš pradėjau, tiesa, retsykiais, jausti mane supusio miško grožį, aukštų pušų bronzines kolonas, saulėtas laukymes, žalią samanų kilimą. Bet labai, labai retai...“ 19
Gamta zekui – nepersonifikuotas baimės ir agresijos šaltinis. Nušalimai, ligos, šaltis ir badas, peršlapę ir sugadinti rūbai – štai zekui jaučiamos bendravimo su gamta pasekmės.
Gamta zekui, ariančiam nuo aušros iki sutemų, saugomam ginkluotos apsaugos kario, — priešas. Pasaulyje, kuris supa zeką, gamta beveik visuomet priešiška jo atžvilgiu. Ir jis sumoka jai tuo pačiu. Išėjimas į gamtą reiškia kelią į mirtį (arba – žingsnį mirties link). Kiekvienas nupjautas, krentantis medis – potencialus žudikas, nuo kurio reikia gelbėtis. Iš kitos pusės, kuo daugiau medžių sunaikins zekas, tuo daugiau šansų išgyventi, nenumirti nuo išsekimo, gavus padidintą davinį... O atsisakymas išeiti į darbus miške – lygus savižudybei. Todėl geriau išvis neturėti reikalų su ta gamta, nematyti jos, nefiksuoti (!). Dar geriau – išvis nepatekti į medkirčių brigadą, likti už aukštos aklinos tvoros zonoje pridurku, tai jau šansas išgyventi!Psichiatrijoje žinomas sindromas, lydintis kai kurias depresyvios būklės formas ir siaurinantis paciento aplinkinio pasaulio suvokimo galimybes. Panašus pasaulio suvokimo nykimas gali atvesti, be kita ko, ir prie spalvų skyrimo sumažėjimo, regimų vaizdų blausumo... Čia tinkama vieta pateikti Margolino mintį apie kiekvieno lagerininko deformuotumą, nenormalumą, pažeistumą, ir iš čia – apie visiškai kitokį, nei normalaus žmogaus, aplinkos matymą:
„Mes atpratome nuo normalių dalykų […] Lageryje buvo subjauroti visi be išimties žmonės ir visi daiktai. Tie patys rusų kalbos žodžiai, kurie buvo vartojami laisvėje, lageryje reiškė visai ką kita […] Veikiamas siaubingų lagerio sąlygų kiekvienas žmogus buvo deformuojamas. Niekas neišlaiko pradinės formos. Stebėjimo sunkumas tame, kad pats stebėtojas irgi deformuotas. Jis taip pat nenormalus. Norint teisingai įvertinti visa, kas vyksta, jam vertėtų pirmiausia įvertinti savo paties nenormalumą. Lageryje nėra nepažeistų...“ 20
Beje, paminėtas anksčiau „tunelio“ matymas – susiaurėjęs, neryškus, iškreiptas zeko suvokimas apie jį supantį pasaulį – išlieka toksai ir tuomet, kai praėjus daugeliui metų jau buvęs zekas sėdasi rašyti memuarų...
Su šiais samprotavimais disonuoja reti atvejai, kuomet memuaristai visgi pamatė Kargopolio gamtą. Ir vos ne vienintelis savo „pilnumoje“ jos stebėjimo atvejis – Pavlo Goldšteino memuaruose. Būsimas literatas ir filosofas pateko į Kargopollagą 1939 metų pabaigoje:
„Stebėjau pavasario pradžią. Tirpo sniegas, ir viskas aplinkui mane tarsi ėmė kalbėti. Ir skruzdės, ir žemė sukrutėjo [...]. Kiekvienas dar stovėjęs nenukirstas medis buvo juntamas kaip gyvybės žavesys. Atėjo pavasaris, pakeitęs žiemą. Galvojau, kad visi tie medkirčiai tapo panašūs į medžius jiems numatytu sunaikinimu“ 21
Pas kitus memuaristus matome pragmatiškesnį požiūrį į gamtą, tai įvyksta tais atvejais, kuomet potencialiame prieše – gamtoje zekai atranda netikėtą naudą.
Pavyzdžiui, Gerlingas-Grudzinskis:
„Tiktai liepą ir rugpjūtį, kai begalinė atšiauri žiema pratrūko trumpa, bet karšta vasara, siauros pelkėtos kirtvietės atveria priešais cingos apimtus nelaiminguosius uogų, aitrių šermukšnių ir grybų turtus, o pilkšvi veidai, padengti purvo sluoksniu, ir traiškanotos akys, kuriose dar smilksta gyvybės kibirkštėlė, su dėkingumu ir nauja viltimi pakyla į saulę“ 22.
Arba dar vienas atsiminimas, kuomet gamta netikėtai zekui pasirodo ir „maitintoja“, ir potencialia žudike, – bet jau „pririšta“ prie konkrečios lagerio gyvenimiškos istorijos:
„Artėjo į pabaigą ganėtinai lietinga vasara, nepaprastai turtinga grybais ir uogomis, – prisimena Jurijus Liuba. – Ir mūsų vyriausiasis buhalteris... vaikščiojo į mišką „po kojomis esančio ėdesio“. Jis... atitempdavo į zoną gausybę grybų, virė juos dezinfekcinėje kameroje ir čia pat rijo viską, nepalikdamas likučių... Rudeniop kirtavietėse pasirodė gausybė kelmučių. Ir Nikolajus Nikolajevičius ėmė atnešti jų tiek, kad iš karto suvalgyti jau nebepajėgė. Toje pačioje kameroje jis pridžiovino tų grybų visą užvalkalą. Štai čia ir nutykojo jį nelaimė...“ 23
Bet kokia gamta be gyvūnijos? – Visiškai retai, bet ir ją staiga užfiksuoja specifiniai kalinio žvilgsnis ir atmintis:
„Antroje žiemos pusėje, – prisimena Michailas Puzyriovas, – mes gaudėme ne tiktai žvirblius, bet ir žiurkes. Sudegintų arklių kaulus paromis kaitinome krosnyje ir valgėme, nepalikdami likučių“ 24.
Apie tą patį, tik jau „klajojančio“ siužeto rėmuose – pas Fridą:
„Zekai moka gauti naudą iš bet kokių situacijų. Taip mano draugas […] pagavo ožką, nuklydusią už aptvaro. Ją užmušė, o skerdieną padalino cirkuliariniu pjūklu. Sukūrė laužą, greitosiomis pakepino ožką ir visa brigada surijo be druskos“ 25.
Dabar – apie kiek kitokius gyvius. Kartą atsiminimų autorių – Sergijų Fomčenką (kaip ir Fridą – „lagerio pridurką“) pasiuntė apžiūrėti barako, tik ką praėjusio sanitarinį apdorojimą:
„Aš tenai užėjau iškart po pravėdinimo, dar nebuvo baigę savo darbo valytojai. Niekuo nebūčiau patikėjęs, jeigu nebūčiau pamatęs TO savo akimis. Vidury barako buvo iškilęs rudas, kūgio pavidalo kaupas, kiek mažesnis nei metras. Priėjęs arčiau išvydau, kad jį sudarė sušluotos blakės. Neatsimenu, kaip išlėkiau iš barako, neatsimenu, suvimdė mane ar ne, bet šią krūvą prisimenu ir iki šiol krūpteliu nuo pasišlykštėjimo“ 26.
Bet apie gyvūniją turime ne tik šleikštaus, bet ir grynai mistiško. Lagerio gydytojas Vadimas Aleksandrovskis tvirtina, kad du kartus – kitą naktį po Berijos suėmimo ir gruodį, kuomet paskelbė apie Berijos ir jo parankinių sušaudymą, ir taip pat – kitą naktį:
„šunys, lakstę lauke aplink zoną ant vielos, ėmė siaubingai kaukti ir kaukė visą naktį […]. Šunys staugė baisingu choru ištisą naktį. Net iš senų zekų niekas neįstengė atsiminti nieko panašaus“ 27.
Taigi, gyvūnija – kaip ir augmenija zekui arba vienareikšmiškai priešiška (blakės, šunys), arba – geidžiamas (bet taip retai pakliūnantis į zeko rankas!) bado numalšinimo objektas...
Galima pateikti dar kelias citatas ir nuosavų samprotavimų, bet jie vargu ar pridės kažką prie anksčiau pasakyto. Lieka tik pasikartoti: absoliučioje daugumoje buvusių zekų memuarų Kargopolio gamta savo atspindžio nerado. Tam tikra prasme galima pasakyti, kad gamta, supusi daugelį metų kalinius, tapo „prarastu istorijos objektu“ 28.
Šiandien Kargopollago vietoje, pušų ir eglių miškų vietoje – šimtai kilometrų pelkynų (GULAG‘o pramonės ekologinės pasekmės!), vietoje geležinkelių – nepraeinamos klampynės, vietoje lagerio (Jercevo stotis)... – lageris! Bet, žinoma, Kargopollago, tuo pavidalu, kokiu jį aptiko zekai XX amžiaus ketvirtajame-šeštajame dešimtmetyje, daugiau nebėra. Šiandien lageryje darbuojasi keli tūkstančiai kalinių, nuteistų pagal kriminalinius straipsnius...
Ir štai dar toks pasakojimas, kurį pateikė keliautojai dar visai neseniai veikusiu lagerio geležinkeliu:
„Sunkiausia tokiose kelionėse – įtikinti mašinistus, kad mes tiesiog keliaujame, nesam šnipai, kaip paprastai jiems atrodo, ir dar su žemėlapiu. Paprastai žvejai kabinoje vartoja samagoną, ir... vaišina juo mašinistus. Greitai tie pradeda vaikytis kurtinius ir kitus gyvius, bandydami numušti žvėrieną šilumvežiu“ 29.
Atėjo laikas pratęsti nutrauktą pačioje pradžioje citatą iš Margolino atsiminimų:
„Besileidžiančios saulės spinduliuose miestas švytėjo ir žėrėjo kaip regėjimas iš žilos praeities. Negalėjau atitraukti akių nuo miesto panoramos. Kol veizėjau, įvyko neišvengiamas dalykas, pavogė mano lagaminą...“ 30
Visa, kas čia išdėstyta, tik iliustruoja tezę apie locus amoenus [„nuostabi vieta“] virtimo locus nullus [„jokia vieta“] neišvengiamumą ir greitumą! Ir ne daugiau.
1. J. Margolinui pavyko išvykti iš SSRS į Palestiną 1946 m. 1953 metais A. Čechovo leidykloje išleisti jo memuarai, tapę įvykiu stalininio režimo atskleidimo istorijoje.
2. Ю. Марголин: Путешествие в страну зэ-ка. Тель-Авив: Общество по увековечению памяти Д-ра Юлия Борисовича Марголина, 1976, с. 177.
3. Ю. Люба: Воспоминания. Санкт-Петербург: Научно-информационный центр «Мемориал», 1998, с. 89.
4. А.Э. Левитин-Краснов: «Рук Твоих жар» (1941–1956). Тель-Авив: [Круг], 1979, с. 237.
5. Система исправительно-трудовых лагерей в СССР, 1923–1960: Справочник. Москва: Звенья, 1998. с .287–288. См. также: Поморский мемориал: Книга памяти жертв политических репрессий. Т. 3. – Архангельск: Помор. гос. ун-т им. М.В.Ломоносова, 2001. С. 630-631.
6. Ю. Марголин: Путешествие в страну зэ-ка..., с. 178–179.
7. Menkių valgytojai – ironiška Vologdos ir Archangelsko sričių valstiečių pravardė.
8. Е.М. Мелетинский: Избранные статьи. Воспоминания. Москва: РГГУ, 1998, с. 575. Toje pačioje atkarpoje yra ir konkretesnių charakteristikų: „Atsiskaitymo skyriuje dirbo ir laisvai samdomi žmonės […] Rita […] buvo labai tyli ir uždara, mažai kalbėjo. Prisimenu tiktai vienąsyk, reto atvirumo įkarštyje, Rita prisipažino atsidusdama, kad „geras berniukas“ būtinai pasirodo esąs blatniakas. Ania buvo dar uždaresnė ir, be to, niūroka. Atrodo, ji baimingai vengia kalinių. Jos išorė buvo menkai patraukli ir labai priminė senovinės Kargopolio kultūros gyventojos portretą-rekonstrukciją archeologijos knygutėje, už ką ją praminė „urvine menkių valgytoja“. Ta pačią neapykantą, matyt, turėjo ir Ania, kas jai, beje, nesutrukdė pastoti nuo kalinio – vieno guvaus „bytoviko“. Pas Meletinskį, dirbusį lagerio buhalterijoje ir skaičiavusio užmokestį visiems laisviems samdiniams, randame ir tokią, retai sutinkamą lagerių memuaristikoje, informaciją apie tai, kad beveik visi laisvieji samdiniai, ypač karininkai, mokėjo alimentus savo buvusioms žmonoms, o vyresnysis įgaliotinis, kaip išimtis, privalėjo mokėti savo pamestai nusenusiai motinai (Ten pat, p. 543).
9. В.И. Вельмин: Когда торжествовала ложь. В кн.: …Иметь силу помнить. Рассказы тех, кто прошел ад репрессий. Москва: Московский рабочий, 1991, с. 145.
10. Г. Герлинг-Грудзинский: Иной мир: Советские записки. Перев. с пол. Н.Горбаневской. Москва: Прогресс, 1991, с. 47.
11. Т. Окуневская: Татьянин день. Москва: Вагриус, 1998, с. 369.
12. Čia ir toliau geografinė sąvoka „Kargopolis“ naudojama išplėstine reikšme: iš tiesų į Kargopolio pataisų darbo lagerio arealą be Kargopolio rajono skirtingais laikotarpiais įėjo Archangelsko srities Konošos, Niandomos, Velsko, Plesecko rajonai, o taip pat Vologdos srities Kirilovo rajonas.
13. А. Кунцман: «Омерзительные существа»: сексуальная политика отвращения в мемуарах узников ГУЛАГа. В кн.: Российская империя чувств: Подходу к культурной истории эмоций. Москва: НЛО, 2010, с. 397.
14. М.Н. Эпштейн: Природа, мир, тайник вселенной…: Система пейзажных образов в русской поэзии. Москва: Высшая школа, 1990, с. 196–197.
15. „Idealaus peizažo, koks jis buvo suformuotas Antikos ir Viduramžių Europos literatūroje, elementai: 1) lengvas vėjelis, dvelkiantis, glostantis, atnešantis malonius kvapus; 2) amžinasis šaltinis, šaltokas upeliukas, numalšinantis troškulį; 3) gėlės, plačiu kilimu apklojančios žemę; 4) medžiai, išsiskėtę plačiu kupolu, teikiantys šešėlį; 5) paukščiai, čiulbantys ant šakų. Tokie patys pastoviausi elementai to, kas lotyniškai buvo vadinama locus amoenus – „malonia, žavia vieta“, arba „vietų vieta“ (М.Н. Эпштейн: Природа, мир, тайник вселенной…, с. 131).
16. „ČP buvo nerimtas: komandiruotės buhalteris Saška Gorškovas įsivaizdavo, kad turi gonorėją. Jis įpuolė į paniką, negalėjo dirbti: sėdėjo ištisas dienas ir stebėdavo uždegimo vietą. Priskaičiuoti davinius šimtui moterų, išsiųstų į šienapjūtę, nebebuvo kam. Į pagalbą metė mane“ (В. Фрид: 58 Ѕ. Записки лагерного придурка. Москва: Издательский Дом Русанова, 1996, с. 204).
17. Там же, с. 204–205.
18. Ю. Марголин: Путешествие в страну зэ-ка..., с. 196.
19. С. Фомченко: Первые десять (отрывок из книги). В кн.: Уроки гнева и любви. Сборник воспоминаний о годах репрессий (20-е-80-е гг.). 4-й вып. Санкт-Петербург, 1993, с. 225.
20. Ю. Марголин: Путешествие в страну зэ-ка..., с. 277–278.
21. П.Ю. Гольдштейн: Точка опоры: 17 лет в лагерях жизни и смерти. Иерусалим, [1982], с. 44.
22. Г. Герлинг-Грудзинский: Иной мир..., с. 69.
23. Ю. Люба: Воспоминания..., с. 108.
24. М. Пузырев: И покатился колобок. [Котлас], 1997, с. 61.
25. В. Фрид: 58 Ѕ. Записки лагерного придурка..., с. 135.
26. С. Фомченко: Первые десять..., с. 232.
27. В. Александровский: Записки лагерного врача. Москва: Возвращение, 1996, с. 70–71.
28. А. Кунцман: «Омерзительные существа»..., с. 398.
29. Е. Стерлин: Поездка на железную дорогу Ерцово–Совза. В кн.: С. Болашенко: Живые рельсы. Железнодорожный, 2005, с. 87.
30. Ю. Марголин: Путешествие в страну зэ-ка..., с. 177.
urokiistorii.ru
pirmadienis, spalio 24
žiogas
Pasirodo, ir miesto vidury yra žiogelių. Vieną silpnutį iššlaviau netyčia šįryt, teko užsikelti ant delno, o paskui paslėpti nuvytusiame gėlyne. Artėja žiema ir mums visiems reikia ieškotis vietos prisiglausti arčiau žemės. Mes lyg žiemkenčių daigai po atsiveriančiais plačiais vėlyvarudeniškais dangumis.
Tiek to, eisiu užrašyti dienos atspaudo į gilesnį dienoraštį ir gultis...
Tiek to, eisiu užrašyti dienos atspaudo į gilesnį dienoraštį ir gultis...
sekmadienis, spalio 23
keisti žmonės
Išeinu iš darbovietės, kertu gatvę, eina dvi pagyvenusios moteriškės priešais. Viena laiko šunelį už pavadžio, bet jau taip prisispaudus prie savęs, kad tas net snukelį iškėlęs šalia risnoja. Ilgą pavadį sau už nugaros persimetusi, dar kita ranka laiko. Spoksau aš į jas, į tą šunį. Jos praeina, aš vis tiek atsigręžęs žiūriu. Gal ruošiuos ką sakyti, bet tuo metu atsisuka ta kita moteriškė ir taip pat klausiamai žiūri į mane. Sakau: „Paleiskit biški šunį, smaugiat“, ar kažką panašaus, pakartojau dusyk. Tada sujudo ir šuns šeimininkė, puolė pasilenkt prie šuns, jį atrišinėt, visa: „Ačiū labai...“ man garsiai. Hm.
sekmadienis, spalio 2
Sovietinė propaganda. Ligoninės racionas 1951 m.
S. Botkino klinikinė miesto ligoninė. 1951 m. sausis.
Диетолог В.Карпищева, шеф-повар Г.Рожков, инженер-технолог З.Парфенцева
за снятием пробы с блюд на кухне Городской клинической больницы им. С.П.Боткина.
Январь 1951 года.
Автор фотографии Н.Максимов.
ketvirtadienis, rugsėjo 29
Vytauto apygardos partizanų takais
„Tremtinys“ įdėjo nedidelį mano darytą žygio aprašymą.
Vytauto apygardos partizanų takais
Praėjusį šeštadienį, rugsėjo 17 dieną, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Utenos ir Anykščių filialai (pirmininkai Vincas Bliznikas ir Prima Petrylienė) surengė žygį Vytauto apygardos partizanų takais, skirtą pagerbti Vytauto apygardos partizanus. Žygius partizanų takais LPKTS pradėjo organizuoti 2001 metais ir šis buvo jau dvidešimt trečias. Svarbios istorinės vietos Vytauto apygardoje tokiu žygiu lankomos jau trečiąkart, kiekvieną sykį pasirenkant naują maršrutą. Šiais metais maršruto ilgis siekė apie 80 kilometrų ir driekėsi per Anykščių ir Utenos rajonus (Skiemonis, Voversius, Kudoriškį, Žiogus, Anykščius, Debeikius, Vyžuonas, Uteną).
Žygyje dalyvavo apie 400 žmonių – daugelio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos filialų nariai atvykę iš Panevėžio, Molėtų, Utenos, Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Anykščių, Rokiškio, Alytaus ir Šilalės buvę Laisvės kovų dalyviai, Lietuvos šaulių sąjungos atstovai, Anykščių, Utenos, Skiemonių, Debeikių, Vyžuonų mokyklų moksleiviai ir mokytojai, Krašto apsaugos ministerijos atstovai, LR Seimo nariai, kiti svečiai.
Žygis prasidėjo dalyviams susirinkus šiuo metu remontuojamoje Skiemonių Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, kur buvo aukojamos šv. Mišios už kentėjusius ir žuvusius Laisvės kovų dalyvius. Per pamokslą kunigas pabrėžė aukos svarbą, pagirdamas susirinkusiuosius, kad šie nepagailėjo šiek tiek savo laiko, nes be aukos nebūtų įmanomi ir anuometiniai partizanų kovos žygiai. Partizanai kovojo, kad Lietuva būtų didi, todėl ir dabartinio žygio tikslas būtų pasiektas, jei prisilietimas prie krauju aplaistytų vietų pakeltų jo dalyvių dvasią ir paskatintų uoliai darbuotis už geresnę Lietuvą. (Tiesa, nemažą dalį klausytojų papiktino kunigo kiek neapgalvotai pasakyti žodžiai, kad lietuviai dabar užsienyje garsėja kaip vagys.)
Po šv. Mišių sugiedoję himną, lydimi šios parapijos ganytojo, žmonės paskui vėliavas išėjo iš bažnyčios ir pajudėjo į kelią. Pirmiausia aplankytas Voversių kaimas, kur 2005 metais pastatytas paminklinis kryžius šių apylinkių laukuose 1945–1947 metais žuvusiems Žėručio būrio partizanams: Sarapinui Kvaseliui, Jonui Kairiui, Jonui Ruzgui, Petrui Morkūnui, Broniui Morkūnui, Drilingai ir Vitui Žičkui. Paminkle įamžintas dar vienas vardas – būrio vado Henriko Ruškulio-Liūto, kuris 1951 metais sužeistas pateko į nelaisvę, o 1953 metais buvo sušaudytas Vilniaus MGB kalėjime. Paminklą, 2005 metais pastatytą LPKTS Anykščių filialo narių iniciatyva, dabar prižiūri Cicėnų šeima.
Visose aplankytose vietose kovoję ir žuvę partizanai buvo pagerbti tylos minute ir ginklų salvėmis, Utenos ir Anykščių buvusių politinių kalinių ir tremtinių chorų atliekamomis dainomis bei žygių dalyvių pasisakymais. Visus, tą dieną sakiusius prasmingas ir taurias kalbas, atsiminti ir paminėti sunku, už tai atsiprašome. Tačiau būtina paminėti buvusią Laisvės kovotojų ryšininkę rėmėją ir politinę kalinę, dabar – LPKTS Anykščių filialo pirmininkę Primą Petrylienę, ne vienoje vietoje supažindinusią dalyvius su kadaise čia virusių kovų realijomis, su kuriomis jai yra tekę pačiai susidurti.
Po Voversių sekė Kudoriškių kaimas. Šiame kaime 2008 metais LPKTS Anykščių filialo narių iniciatyva pastatytas paminklas 1945 metų liepos 12 dieną žuvusiems Kirvio būrio partizanams: būrio vadui Broniui Ilgučiui, partizanams Jonui Bobeliui, Jonui Drazdūnui, Vytautui Grigui, Antanui Grigui, Jonui Juknevičiui.
Žygio dalyviai aplankė Žiogų kaimą, netoli kurio per susišaudymą su NKVD kariuomene ir stribais, atsitraukdami nuo Ažuoraisčių, 1945 metų balandžio 8 dieną žuvo devyni Liūto rinktinės 1-osios Kęstučio kuopos Medvėgalio būrio partizanai. Jų atminimui 2001 metais LPKTS Anykščių filialo iniciatyva pastatytas paminklas. Susirinkusiesiems Obelių istorijos muziejaus vadovas Andrius Dručkus priminė, kad Vytauto apygarda buvo viena didžiausių Lietuvos partizanų apygardų, turbūt pirmoji pradėjusi ir paskutinė baigusi pasipriešinimo kovą. Rokiškio, Zarasų krašto partizanai buvo išplėtę kovą ir į Latvijos teritoriją, kur kėlė siaubą vietos saugumiečiams.
A. Dručkus pabrėžė, kad nors okupantai sušaudė pasipriešinimo vadovybę ir paskutinius partizanus, bet laisvės, nepriklausomybės idėjos sušaudyti nepajėgė. Baigdamas jis perskaitė ištrauką iš partizanų vado Balio Vaičėno testamento: „Tebeturiu dar turto, kurio priešai neįstengs atimti; tai tikėjimas į Didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa – Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir seserims, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi“.
Iš Žiogų autobusais ir lengvosiomis mašinomis dalyviai pajudėjo į Anykščius, kur miesto aikštėje, prie modernistinio ir vis dar ginčus keliančio Laisvės paminklo, įvyko minėjimas. Jame kalbėjo A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas, atkreipęs dėmesį, kad ši vieta ypač brangi Primai Petrylienei ir jos draugams, kurie naktį prieš 1950 metų vasario 16 dieną papuošė miesto medžius apie 200 pačių pasiūtų tautinių vėliavėlių, taip pat išplatino atsišaukimus su posmais, skirtais Nepriklausomybės šventei. Krašto apsaugos viceministras Mykolas Juozapavičius čia įteikė ministrės padėką rezistentui, buvusiam politiniam kaliniui, šauliui Juozui Dulskiui, kuris savo rankomis ir lėšomis sukūrė apie 200 kryžių, pastatytų Anykščių, Kaišiadorių, Ignalinos rajonų partizanų laidojimo vietose. Tuo tarpu Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė perskaitė prasmingą Vyriausybės vadovo, TS-LKD partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus sveikinimą žygio dalyviams. LPKTS pirmininkas dr. Povilas Jakučionis kalbėjo apie šių žygių svarbą augančiai kartai ir paminėjo, kad kitas toks žygis vyks Žemaitijoje.
Toliau žygio maršrutas nusitiesė į Debeikių miestelį. Čia 1995 metais buvo pašventintas skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas paminklas Debeikių krašte žuvusiems partizanams atminti. Šio paminklo iniciatorė gydytoja Milda Lukšaitė, fundatorius – iš Debeikių kilęs kultūrininkas ir mecenatas Kazimieras Ražanskas (jis mirė 2010 metų pabaigoje, sulaukęs 91 metų).
Granitinis paminklas vaizduoja lietuvaitę, nešančią ąžuolų vainiką. Ant jo postamento iškaltos 46 žuvusių šios žemės partizanų pavardės. Todėl simboliška, kad čia kalbėjęs atkurtos Algimanto apygardos vadas Jonas Kadžionis pabrėžė sesių bendražygių veiklos svarbą – be jų partizaninė kova būtų buvusi neįmanoma. Jis padeklamavo Broniaus Krivicko eilėraštį „Mergaitė iš pagirio namų“. Po J. Kadžionio kalbėjusi Debeikių bendruomenės pirmininkė Aldona Daugėlytė pakvietė dar nepavargusius nueiti prie šventoriaus, kur ant sienos šešiolikoje plokščių iškaltos Debeikių krašto tremtinių pavardės. Jos buvo įamžintos 2008 metais, minint didžiosios 1948 metų tremties 60-ąsias metines.
Vyžuonose žygio dalyviai aplankė vadinamąjį Kartuvių kalną, nuo kurio prasideda Vyžuonų ozas – ledynmečio paliktas žvyro gūbrys. Čia stovi paminklas Vytautui Didžiajam (1931 metai), kurio pastatymo istoriją labai įdomiai papasakojo vieno iš statytojų sūnus Arūnas Gučius.
Galiausiai žygis atvedė į Uteną, kur Dauniškio gimnazijoje vyko nedidelis žygio aptarimas, dokumentinio filmo apie paminklus Laisvės gynėjams šiame krašte peržiūra bei vaišės.
Nuotraukos Roko Sinkevičiaus.
Sinkevičius R. Vytauto apygardos partizanų takais // Tremtinys. - 2011 rugs. 23. Nr. 35 (961), p. 1, 3.
Vytauto apygardos partizanų takais
Praėjusį šeštadienį, rugsėjo 17 dieną, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Utenos ir Anykščių filialai (pirmininkai Vincas Bliznikas ir Prima Petrylienė) surengė žygį Vytauto apygardos partizanų takais, skirtą pagerbti Vytauto apygardos partizanus. Žygius partizanų takais LPKTS pradėjo organizuoti 2001 metais ir šis buvo jau dvidešimt trečias. Svarbios istorinės vietos Vytauto apygardoje tokiu žygiu lankomos jau trečiąkart, kiekvieną sykį pasirenkant naują maršrutą. Šiais metais maršruto ilgis siekė apie 80 kilometrų ir driekėsi per Anykščių ir Utenos rajonus (Skiemonis, Voversius, Kudoriškį, Žiogus, Anykščius, Debeikius, Vyžuonas, Uteną).
Žygyje dalyvavo apie 400 žmonių – daugelio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos filialų nariai atvykę iš Panevėžio, Molėtų, Utenos, Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Anykščių, Rokiškio, Alytaus ir Šilalės buvę Laisvės kovų dalyviai, Lietuvos šaulių sąjungos atstovai, Anykščių, Utenos, Skiemonių, Debeikių, Vyžuonų mokyklų moksleiviai ir mokytojai, Krašto apsaugos ministerijos atstovai, LR Seimo nariai, kiti svečiai.
Žygis prasidėjo dalyviams susirinkus šiuo metu remontuojamoje Skiemonių Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, kur buvo aukojamos šv. Mišios už kentėjusius ir žuvusius Laisvės kovų dalyvius. Per pamokslą kunigas pabrėžė aukos svarbą, pagirdamas susirinkusiuosius, kad šie nepagailėjo šiek tiek savo laiko, nes be aukos nebūtų įmanomi ir anuometiniai partizanų kovos žygiai. Partizanai kovojo, kad Lietuva būtų didi, todėl ir dabartinio žygio tikslas būtų pasiektas, jei prisilietimas prie krauju aplaistytų vietų pakeltų jo dalyvių dvasią ir paskatintų uoliai darbuotis už geresnę Lietuvą. (Tiesa, nemažą dalį klausytojų papiktino kunigo kiek neapgalvotai pasakyti žodžiai, kad lietuviai dabar užsienyje garsėja kaip vagys.)Po šv. Mišių sugiedoję himną, lydimi šios parapijos ganytojo, žmonės paskui vėliavas išėjo iš bažnyčios ir pajudėjo į kelią. Pirmiausia aplankytas Voversių kaimas, kur 2005 metais pastatytas paminklinis kryžius šių apylinkių laukuose 1945–1947 metais žuvusiems Žėručio būrio partizanams: Sarapinui Kvaseliui, Jonui Kairiui, Jonui Ruzgui, Petrui Morkūnui, Broniui Morkūnui, Drilingai ir Vitui Žičkui. Paminkle įamžintas dar vienas vardas – būrio vado Henriko Ruškulio-Liūto, kuris 1951 metais sužeistas pateko į nelaisvę, o 1953 metais buvo sušaudytas Vilniaus MGB kalėjime. Paminklą, 2005 metais pastatytą LPKTS Anykščių filialo narių iniciatyva, dabar prižiūri Cicėnų šeima.
Visose aplankytose vietose kovoję ir žuvę partizanai buvo pagerbti tylos minute ir ginklų salvėmis, Utenos ir Anykščių buvusių politinių kalinių ir tremtinių chorų atliekamomis dainomis bei žygių dalyvių pasisakymais. Visus, tą dieną sakiusius prasmingas ir taurias kalbas, atsiminti ir paminėti sunku, už tai atsiprašome. Tačiau būtina paminėti buvusią Laisvės kovotojų ryšininkę rėmėją ir politinę kalinę, dabar – LPKTS Anykščių filialo pirmininkę Primą Petrylienę, ne vienoje vietoje supažindinusią dalyvius su kadaise čia virusių kovų realijomis, su kuriomis jai yra tekę pačiai susidurti.
Po Voversių sekė Kudoriškių kaimas. Šiame kaime 2008 metais LPKTS Anykščių filialo narių iniciatyva pastatytas paminklas 1945 metų liepos 12 dieną žuvusiems Kirvio būrio partizanams: būrio vadui Broniui Ilgučiui, partizanams Jonui Bobeliui, Jonui Drazdūnui, Vytautui Grigui, Antanui Grigui, Jonui Juknevičiui.
Žygio dalyviai aplankė Žiogų kaimą, netoli kurio per susišaudymą su NKVD kariuomene ir stribais, atsitraukdami nuo Ažuoraisčių, 1945 metų balandžio 8 dieną žuvo devyni Liūto rinktinės 1-osios Kęstučio kuopos Medvėgalio būrio partizanai. Jų atminimui 2001 metais LPKTS Anykščių filialo iniciatyva pastatytas paminklas. Susirinkusiesiems Obelių istorijos muziejaus vadovas Andrius Dručkus priminė, kad Vytauto apygarda buvo viena didžiausių Lietuvos partizanų apygardų, turbūt pirmoji pradėjusi ir paskutinė baigusi pasipriešinimo kovą. Rokiškio, Zarasų krašto partizanai buvo išplėtę kovą ir į Latvijos teritoriją, kur kėlė siaubą vietos saugumiečiams.A. Dručkus pabrėžė, kad nors okupantai sušaudė pasipriešinimo vadovybę ir paskutinius partizanus, bet laisvės, nepriklausomybės idėjos sušaudyti nepajėgė. Baigdamas jis perskaitė ištrauką iš partizanų vado Balio Vaičėno testamento: „Tebeturiu dar turto, kurio priešai neįstengs atimti; tai tikėjimas į Didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa – Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir seserims, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi“.
Iš Žiogų autobusais ir lengvosiomis mašinomis dalyviai pajudėjo į Anykščius, kur miesto aikštėje, prie modernistinio ir vis dar ginčus keliančio Laisvės paminklo, įvyko minėjimas. Jame kalbėjo A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas, atkreipęs dėmesį, kad ši vieta ypač brangi Primai Petrylienei ir jos draugams, kurie naktį prieš 1950 metų vasario 16 dieną papuošė miesto medžius apie 200 pačių pasiūtų tautinių vėliavėlių, taip pat išplatino atsišaukimus su posmais, skirtais Nepriklausomybės šventei. Krašto apsaugos viceministras Mykolas Juozapavičius čia įteikė ministrės padėką rezistentui, buvusiam politiniam kaliniui, šauliui Juozui Dulskiui, kuris savo rankomis ir lėšomis sukūrė apie 200 kryžių, pastatytų Anykščių, Kaišiadorių, Ignalinos rajonų partizanų laidojimo vietose. Tuo tarpu Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė perskaitė prasmingą Vyriausybės vadovo, TS-LKD partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus sveikinimą žygio dalyviams. LPKTS pirmininkas dr. Povilas Jakučionis kalbėjo apie šių žygių svarbą augančiai kartai ir paminėjo, kad kitas toks žygis vyks Žemaitijoje.Toliau žygio maršrutas nusitiesė į Debeikių miestelį. Čia 1995 metais buvo pašventintas skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas paminklas Debeikių krašte žuvusiems partizanams atminti. Šio paminklo iniciatorė gydytoja Milda Lukšaitė, fundatorius – iš Debeikių kilęs kultūrininkas ir mecenatas Kazimieras Ražanskas (jis mirė 2010 metų pabaigoje, sulaukęs 91 metų).
Granitinis paminklas vaizduoja lietuvaitę, nešančią ąžuolų vainiką. Ant jo postamento iškaltos 46 žuvusių šios žemės partizanų pavardės. Todėl simboliška, kad čia kalbėjęs atkurtos Algimanto apygardos vadas Jonas Kadžionis pabrėžė sesių bendražygių veiklos svarbą – be jų partizaninė kova būtų buvusi neįmanoma. Jis padeklamavo Broniaus Krivicko eilėraštį „Mergaitė iš pagirio namų“. Po J. Kadžionio kalbėjusi Debeikių bendruomenės pirmininkė Aldona Daugėlytė pakvietė dar nepavargusius nueiti prie šventoriaus, kur ant sienos šešiolikoje plokščių iškaltos Debeikių krašto tremtinių pavardės. Jos buvo įamžintos 2008 metais, minint didžiosios 1948 metų tremties 60-ąsias metines.Vyžuonose žygio dalyviai aplankė vadinamąjį Kartuvių kalną, nuo kurio prasideda Vyžuonų ozas – ledynmečio paliktas žvyro gūbrys. Čia stovi paminklas Vytautui Didžiajam (1931 metai), kurio pastatymo istoriją labai įdomiai papasakojo vieno iš statytojų sūnus Arūnas Gučius.
Galiausiai žygis atvedė į Uteną, kur Dauniškio gimnazijoje vyko nedidelis žygio aptarimas, dokumentinio filmo apie paminklus Laisvės gynėjams šiame krašte peržiūra bei vaišės.
Nuotraukos Roko Sinkevičiaus.
Sinkevičius R. Vytauto apygardos partizanų takais // Tremtinys. - 2011 rugs. 23. Nr. 35 (961), p. 1, 3.
antradienis, rugsėjo 6
Gudijos mokyklų rusėjimas Lukašenkos valdymo metais
Žemėlapiai ir statistiniai duomenys paimti iš pollotenchegg
Pirmaklasių dalis, priimta į mokyklas su dėstomąja baltarusių (gudų) kalba, 1994/1995 mokslo metai. Tuo metu buvo užfiksuotas aukščiausias pirmaklasių, einančių į baltarusiškas mokyklas, skaičius. Panaši ukrainietiškų mokyklų dalis tuo metu buvo ir Ukrainoje.
1994 m. prezidentu išrinktas A. Lukašenka. 1995 m. gegužės mėnesį surengtas referendumas, po kurio rusų kalba paskelbta antrąja valstybine kalba. Stebime, kaip pasikeitė mokyklų skaičius per pirmus du metus po referendumo.
Mokyklų skaičiaus kaita per dvejus mokslo metus (1995/1996 ir 1996/1997). Pirmi du stulpeliai - baltarusiškos mokyklos, kiti du - rusiškos, paskutiniai du - dvikalbės.
Pirmaklasių dalis, priimta į mokyklas su dėstomąja baltarusių (gudų) kalba, 1997/1998 mokslo metai.
Pirmaklasių dalis, priimta į mokyklas su dėstomąja baltarusių (gudų) kalba, 2009/2010 mokslo metai.
Baltarusiškų mokyklų dalis, duomenys miestuose (virš brūkšnelio) ir kaimuose (po brūkšneliu). Tie patys 2009/2010 mokslo metai.
Mokyklų su dėstomąja baltarusių (gudų) kalba sumažėjimas nuo 2001/2002 iki 2009/2010 metų, švietimo ministerijos duomenimis.
Pirmaklasių dalis, priimta į mokyklas su dėstomąja baltarusių (gudų) kalba, 1994/1995 mokslo metai. Tuo metu buvo užfiksuotas aukščiausias pirmaklasių, einančių į baltarusiškas mokyklas, skaičius. Panaši ukrainietiškų mokyklų dalis tuo metu buvo ir Ukrainoje.
1994 m. prezidentu išrinktas A. Lukašenka. 1995 m. gegužės mėnesį surengtas referendumas, po kurio rusų kalba paskelbta antrąja valstybine kalba. Stebime, kaip pasikeitė mokyklų skaičius per pirmus du metus po referendumo.
Mokyklų skaičiaus kaita per dvejus mokslo metus (1995/1996 ir 1996/1997). Pirmi du stulpeliai - baltarusiškos mokyklos, kiti du - rusiškos, paskutiniai du - dvikalbės.
Pirmaklasių dalis, priimta į mokyklas su dėstomąja baltarusių (gudų) kalba, 1997/1998 mokslo metai.
Pirmaklasių dalis, priimta į mokyklas su dėstomąja baltarusių (gudų) kalba, 2009/2010 mokslo metai.
Baltarusiškų mokyklų dalis, duomenys miestuose (virš brūkšnelio) ir kaimuose (po brūkšneliu). Tie patys 2009/2010 mokslo metai.
Mokyklų su dėstomąja baltarusių (gudų) kalba sumažėjimas nuo 2001/2002 iki 2009/2010 metų, švietimo ministerijos duomenimis.
penktadienis, rugsėjo 2
Skylantis mėnulis
Julius KelerasĮsižiūrėk gerai: tik įsitempę regi skylantį mėnulį, –
jis krenta vasaromis turgaus aikštėse, į dūmus
prirūkytuose peronuose, virš atsarginių bėgių, apynių,
pražystančių Subačiuj arba Biržuos, jis krenta
netoli Irkutsko 47-aisiais, aidint svetimam bajanui
Jis krenta virš žmonių, kurie paklydo svetimuos
namuos, kurie sutriko kaip avis, pripuolus prie bedugnės
krašto, kurie suriko, bet vėliau – sutiko, jis leidžias
ir virš tų, kurie, sugrįžę tėviškėn, terado girgždančias
sūpuokles ir pienėm supūkuotus laiptus
Mėnuli! Mes nežinom, ką tamsioj sukilėlių palėpėj
rašė tavo spindulys prieš daugel metų! Ką jis šnabždėjo
pamaldas atlaikiusiam Valančiui? Kaip jis kentėjo,
susirietęs užkaltuos vagonuos drauge su
surikiuotais ištremtaisiais!
Tu miegi aukštielninkas Nemuno paviršiuj
ir nesibijai, kad nuožmus tremties vėjas nuneš
tave kaip našlės prisiminimus į šviesų vaikystės
pokaičio miestą, kur dabar težydi balandos –
pakelių ir šiukšlynų žolės
(Veidai 88: Jaunųjų kūrybos almanachas. Vilnius: Vaga, 1989)
antradienis, rugpjūčio 30
Pralaimėjimas
(vertimas iš sapojnik žurnalo)
Peržiūrėjau Skitalec fotoekskursiją „Kaliningrado sritis: jau nebe Prūsija, bet ir visiškai ne Rusija“.
Žudantis vaizdas, žinoma. Bendras įspūdis – ekskursija po Romą, praėjus 60 metų po to, kai ją užgrobė barbarai. Karvės prie Kapitolijaus, kiaulės Trevi fontane, aplinkui statulų nuolažos...
Susimąsčiau – kas gi taip prislegia?
Žmonės komentaruose erzeliuoja, dega iš gėdos – atseit, kodėl gi mes tokie, kodėl per 60 metų viską taip sugriovėme, kodėl gi neatstačius? Kodėl, atseit, nepadarė „saldainiuko“ iš senų pastatų ir kirchių, kad vedžiotume turistus ir išvis grožyje gyventume, vokiečiai juk tvirtai statė, tereikia retkarčiais paremontuoti?
O aš štai galvoju – juk ne viskas taip paprasta. Juk tai civilizacijų konfliktas, iš esmės. Vokiečius juk iš tenai iškėlė, išvarė – ačiū draugui Stalinui – iki vieno. Apgyvendino tenai mūsiškius rusus, dažnai – iš kaimų, išplėšė ir išsiuntė „vykdant orgnaborą“. Jiems juk tenai viskas buvo – ir yra! – SVETIMA!
Tai ir vokiečių miestai, ir vokiečių akmenimis grįstos gatvės, vokiečių DVASIA ten visur. Kaip rusai turėjo visa tai savanoriškai atkūrinėti? Kur dėti akmenį, jei DVASIA kita?
Brėdberio nuostabiame apsakyme apie marsiečius „Tamsūs jie buvo, ir auksinių akių“: marsiečių nėra, o jų statiniai liko. Ir į jų miestus atėjo mūsų ŽMONĖS, kurie nieko apie juos nežino ir nesupranta.
Taip, galima būtų kruopščiai atstatyti šias gatveles ir šiuos pastatus – bet tam mūsiškiams tektų tapti, bent iš dalies, vokiečiais. Arba atrasti savyje vokietį. Kitaip – kaip? Kaip gyventi vokiškame mieste, tarp vokiškų senovinių pastatų, važinėtis nuostabiais vokiškais keliais, apsodintais iš pakelių medžiais – ir tuo pat metu likti rusais?
Ir ar tai įmanoma? O jeigu neįmanoma, kyla kitas klausimas: jei kaltiname dabartinius Kaliningrado srities gyventojus už tai, kad jie taip ir netapo vokiečiais (arba nepakankamai tapo vokiečiais) – tuomet, klausimas – kokiam velniui iš tenai visus tenykščius vokiečius iškėlė? Autentiškus?
Aš lenkiu prie to, kad galima juk suprasti tai, kas vyksta, ir išimtinai pragmatiškai. Pozityviai. Atseit, kas buvo – pražuvo, sritį juk užgrobėme, vokiečius mūsų bočiai iš ten išvarė jau, kažkada seniai, praeities nesugrąžinsi. Dabar tai Kaliningrado sritis, rusų žemė. Su kita – mūsų! – tauta, kuri ją įsisavino... arba įsisavina...
Štai čia, galvoju, ir slypi pasala. Dėl to ir lieka po nuotraukų peržiūros toks bjaurus, slegiantis jausmas.
Bėda juk ne ta, kad vokiečių palikimas griaunamas, netgi griuvėsiuose išlikdamas didingas. Bėda ta, kad šiame fone išryškėja mūsų niekingumas.
Mes – kitokia tauta. Atėjome į svetimas, mūsų užgrobtas žemes, kad atneštume čia savo aukštą kultūrą. KUR JINAI??
Parodykite! O jinai juk tenai yra. Fotoaparatas retkarčiais užgriebia „sovietizmo gabalus“ mūsų kenigsbergčšinoje – ir tuoj pat susigėdęs nusigręžia, pagailėdamas žiūrovų jausmų.
Menkystė. Visiška menkystė.
Mano senelis ėmė šturmu Karaliaučių. Patys kruviniausi mūšiai, „vokiečių Stalingradas“, dėl kiekvieno namo vyko kautynės.
Išeina, dabar, praėjus 60 metų, Karaliaučius visgi mus nugalėjo. Neradome nieko, ką galėtume jam priešpriešinti. Atnešėme su savimi tuštumą. Praėjo 60 metų – ir tenai ant griuvėsių tebesėdi gyvenviečių mechanizatoriai ir laido beprasmiškus keiksmus.
sapojnik.livejournal.com, nuotraukos Skitalec
Peržiūrėjau Skitalec fotoekskursiją „Kaliningrado sritis: jau nebe Prūsija, bet ir visiškai ne Rusija“.
Žudantis vaizdas, žinoma. Bendras įspūdis – ekskursija po Romą, praėjus 60 metų po to, kai ją užgrobė barbarai. Karvės prie Kapitolijaus, kiaulės Trevi fontane, aplinkui statulų nuolažos...
Susimąsčiau – kas gi taip prislegia?
Žmonės komentaruose erzeliuoja, dega iš gėdos – atseit, kodėl gi mes tokie, kodėl per 60 metų viską taip sugriovėme, kodėl gi neatstačius? Kodėl, atseit, nepadarė „saldainiuko“ iš senų pastatų ir kirchių, kad vedžiotume turistus ir išvis grožyje gyventume, vokiečiai juk tvirtai statė, tereikia retkarčiais paremontuoti?
O aš štai galvoju – juk ne viskas taip paprasta. Juk tai civilizacijų konfliktas, iš esmės. Vokiečius juk iš tenai iškėlė, išvarė – ačiū draugui Stalinui – iki vieno. Apgyvendino tenai mūsiškius rusus, dažnai – iš kaimų, išplėšė ir išsiuntė „vykdant orgnaborą“. Jiems juk tenai viskas buvo – ir yra! – SVETIMA!
Tai ir vokiečių miestai, ir vokiečių akmenimis grįstos gatvės, vokiečių DVASIA ten visur. Kaip rusai turėjo visa tai savanoriškai atkūrinėti? Kur dėti akmenį, jei DVASIA kita?
Brėdberio nuostabiame apsakyme apie marsiečius „Tamsūs jie buvo, ir auksinių akių“: marsiečių nėra, o jų statiniai liko. Ir į jų miestus atėjo mūsų ŽMONĖS, kurie nieko apie juos nežino ir nesupranta.
Taip, galima būtų kruopščiai atstatyti šias gatveles ir šiuos pastatus – bet tam mūsiškiams tektų tapti, bent iš dalies, vokiečiais. Arba atrasti savyje vokietį. Kitaip – kaip? Kaip gyventi vokiškame mieste, tarp vokiškų senovinių pastatų, važinėtis nuostabiais vokiškais keliais, apsodintais iš pakelių medžiais – ir tuo pat metu likti rusais?
Ir ar tai įmanoma? O jeigu neįmanoma, kyla kitas klausimas: jei kaltiname dabartinius Kaliningrado srities gyventojus už tai, kad jie taip ir netapo vokiečiais (arba nepakankamai tapo vokiečiais) – tuomet, klausimas – kokiam velniui iš tenai visus tenykščius vokiečius iškėlė? Autentiškus?
Aš lenkiu prie to, kad galima juk suprasti tai, kas vyksta, ir išimtinai pragmatiškai. Pozityviai. Atseit, kas buvo – pražuvo, sritį juk užgrobėme, vokiečius mūsų bočiai iš ten išvarė jau, kažkada seniai, praeities nesugrąžinsi. Dabar tai Kaliningrado sritis, rusų žemė. Su kita – mūsų! – tauta, kuri ją įsisavino... arba įsisavina...
Štai čia, galvoju, ir slypi pasala. Dėl to ir lieka po nuotraukų peržiūros toks bjaurus, slegiantis jausmas.
Bėda juk ne ta, kad vokiečių palikimas griaunamas, netgi griuvėsiuose išlikdamas didingas. Bėda ta, kad šiame fone išryškėja mūsų niekingumas.
Mes – kitokia tauta. Atėjome į svetimas, mūsų užgrobtas žemes, kad atneštume čia savo aukštą kultūrą. KUR JINAI??
Parodykite! O jinai juk tenai yra. Fotoaparatas retkarčiais užgriebia „sovietizmo gabalus“ mūsų kenigsbergčšinoje – ir tuoj pat susigėdęs nusigręžia, pagailėdamas žiūrovų jausmų.
Menkystė. Visiška menkystė.
Mano senelis ėmė šturmu Karaliaučių. Patys kruviniausi mūšiai, „vokiečių Stalingradas“, dėl kiekvieno namo vyko kautynės.
Išeina, dabar, praėjus 60 metų, Karaliaučius visgi mus nugalėjo. Neradome nieko, ką galėtume jam priešpriešinti. Atnešėme su savimi tuštumą. Praėjo 60 metų – ir tenai ant griuvėsių tebesėdi gyvenviečių mechanizatoriai ir laido beprasmiškus keiksmus.
sapojnik.livejournal.com, nuotraukos Skitalec
ketvirtadienis, rugpjūčio 25
Daugpilio rusų bendrija paragino boikotuoti Latvijos istorijos parodą
Rugpjūčio 19 dieną Daugpilio kraštotyros ir meno muziejuje atidaryta kilnojama paroda „Latvija 1939-1991: nuo okupacijos iki laisvės“. Miesto savivaldybę atidarymo renginyje atstovavo Kultūros valdybos vadovė Eleonora Kleščinskaja (nuotraukoje). Pirmieji ją aplankė 8-13 metų vaikai – teatro mėgėjų vasaros stovyklos auklėtiniai.Parodą sudaro eksponatai, atspindintys Latvijos valstybės ir latvių tautos likimą XX amžiuje. Tarp apžvelgiamų įvykių – Latvijos valstybės sukūrimas ir jos tarptautinis pripažinimas, nepriklausomybės praradimas, deportacijos, vokiečių okupacijos laikai ir žydų žudynės, partizanų kova už laisvę, atgimimo sąjūdis ir nepriklausomybės atkūrimas. Tekstai ir paaiškinimai pateikti latvių, anglų ir rusų kalbomis.
Paroda parengta prieš dešimt metų, jos tikslas – apkeliauti visas šalies mokyklas ir kultūros centrus. Pirmasis parodos komplektas buvo paruoštas iš paaukojimų, antrasis - už Kultūros ministerijos skirtas lėšas. Šiuo metu po Latviją vežiojami jau trys parodos komplektai.
Tačiau Daugpilyje, kurio pusę gyventojų sudaro rusai, o latviai – tik maždaug 18 procentų, ne visi ramiai sutiko šią parodą. Rusakalbis naujienų tinklalapis iškalbingu pavadinimu nasha.lv („mūsų Latvija“) paskelbė Daugpilio rusų bendrijos pirmininko pavaduotojo Jevgenijaus Droboto kategorišką nuomonę.
Pasak minėto veikėjo, okupacijos tema yra pernelyg dirbtinė, ja manipuliuojama (ypač prieš rinkimus), o dabartinis okupacijos temos pateikimas daug kuo įžeidžia „Didžiojo Tėvynės karo“ veteranus, dauguma kurių jau visai nusenę ir nebegali apsiginti.
J. Drobotas skundėsi dialogo trūkumu, o tuo pačiu vadino latvišką istorijos supratimą nuodais jaunimui. „Istorines problemas reikia svarstyti, šiomis temomis galima ir reikia ginčytis ir kalbėtis, bet tai turėtų būti būtent dialogas, panašus, pavyzdžiui, į programą „Istorinis procesas“ televizijos kanale „Rossija“, – kalbėjo Daugpilio rusų bendrijos atstovas. „Tai lygiavertis ginčas, o ne primetama ideologija. Be to, „blogų okupantų ideologija“ primetama jau nebe mums, o mūsų vaikams ir anūkams. Prieš juos pirmiausia nukreipti šie nuodai. Todėl Rusų bendrija iš savo pusės ragina daugpiliečius ignoruoti Okupacijos muziejaus parodą mūsų mieste“, – aiškino J. Drobotas.
Sovietinės okupacijos metais Latvijoje ne tik buvo vykdomas vietos gyventojų naikinimas, bet ir plataus masto kolonizacija. Per penkiasdešimt komunistų valdymo metų latvių dalis jų valstybėje sumažėjo nuo 77 iki 52 procentų.
Dabartinė Latvijos valstybė susiduria su problemomis integruojant kolonistus ir jų palikuonis į visuomenę, nes nemaža jų dalis ne tik teikia pirmenybę rusų kalbai ir kultūrai, bet ir laikosi prosovietinės ir putiniškos istorijos kurso, kuris konfliktuoja su latvių tautos istorine patirtimi.
Nesunku nuspėti, kaip sovietinės okupacijos faktą neigianti visuomenės dalis (deja, nemažai tokių turi ir Latvijos pilietybę) elgtųsi naujos okupacijos akivaizdoje. Daugpilio rusų bendrija ne tik pasyviai priešinasi nesovietiniam Latvijos istorijos suvokimui, bet ir vykdo aktyvią diversinę veiklą. Jie giriasi rengę Latvijos ir Rusijos istorijos žinių konkursus, kurių nugalėtojai buvo vežami į Maskvą ir Sankt Peterburgą, o vaikai ilsėjosi pamaskvės poilsio stovyklose.
Pagal gulags.wordpress.com parengė Rokas Sinkevičius
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)