Istorikas Karlis Kangeris: Visą kaltę bandoma suversti latvių legionieriams

Elitos Veidemanės (nra.lv) interviu su Latvijos istorijos instituto tyrinėtoju, istorijos mokslų daktaru Karliu Kangeriu.

– Latvijos valstybės prezidentas Andris Berzinis neseniai pripažino, kad laikyti latvių legionierius nusikaltėliais neprotinga. Ar ši nuomonė rodytų, kad oficialios valdžios požiūris į šį istorijos objektą keičiasi?

– Apie šiuos klausimus buvo kalbama ir vienoje iš Saeimos komisijų. Ir aš pabrėžiau, kad, kalbant apie legionierius, ne visada aiškiai apibrėžiama, ką mes suprantame besislepiant po sąvoka „latvių legionieriai“. Taigi – kas buvo latvių legionas?

Lukašenkos mokslinio centro darbuotojas ragino išbraukti LDK laikotarpį iš Gudijos istorijos

Kovo 15 dieną Minske vykusiame apvalaus stalo „Religinis Gudijos (Baltarusios) nacionalinio saugumo veiksnys“ posėdyje filosofijos mokslų daktaras, Informacinio-analitinio centro (IAC) prie Prezidento administracijos direktoriaus pavaduotojas Levas Krištapovičius siūlė atsisakyti nuo idėjos, kad gudų (baltarusių) tapatybė išplaukė iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, praneša privati naujienų agentūra BelaPAN.

„Kaip nacionalinės imamos propaguoti tokios tradicijos, kurios, aš manau, neturi nieko bendro su mūsų tautos mentalitetu: kuomet į mūsų kultūrą tempiami Radvilos, Sapiegos, Oginskiai kaip būtent gudų didikų giminių atstovai“, – sakė Krištapovičius. Pasak jo, visos šios personalijos, nežiūrint į tai, kad didikų giminių atstovai gimė ir gyveno Gudijos teritorijoje, priklauso kitai kultūrai, kitam mentalitetui ir kitai nacijai.

Įšalę Sovietų Sąjungoje

Valerija Novodvorskaja

Mūsų paliegusi žvalgyba vėl „parišta“ smulkios vagystės metu. Štirlicų jau nebeturime, liko vien Anuškos Čapman ir kitos panašios kategorijos mergužėlės, kurios netgi kartu sudėjus neprilygsta radistei Ket. Štai, pavyzdžiui, estų kontržvalgyba sugavo šnipą – stambų tenykštį valdininką, kuris reguliariai gaudavo Rusijos mokesčių mokėtojų, vadinasi, jūsų ir mano, pinigus už baisias estų karines paslaptis. Pati naudingiausia iš jų, matyt, būtų iš ambasadoriaus išviliotas Talino kilkės, kurios jau seniai, nuo 1991 metų, nebegauname paragauti, receptas. Nes skirtingai nuo dosnių latvių, kurie aprūpina mus savo šprotais nepaisydami Oniščenkos*, estai kilkes tiekia tiktai demokratinėms valstybėms. Ir nors Estija priklauso NATO, nieko pavojingo Rusijai, jokio slapto amerikiečių ginklo tenai nėra. Bet juk Užsienio žvalgybos tarnybai svarbiausia pildyti tarnybines ataskaitas.

Ir apskritai putiniška Rusija panaši į Pliuškiną, kuris renka įvairų niekam nereikalingą šlamštą. Kam dar būtų prisireikę atrėžti nuo Moldovos nelaimingą Padniestrę, apgyvendintą pirmykščių urvinių žmonių, kurie taip bijojo patekti į Rumuniją ir Europą, kad verčiau pasiliko SSRS. Ir kokia nauda iš to, kad iš Gruzijos atimtos tokios pat urvinės Abchazija ir Pietų Osetija, tad dabar maitiname dar ir šį sambūrį dykūnų ir banditų, pjaustinėjančių mūsų biudžetą ir iš tiesų teturinčių vieną nacionalinę tapatybę: išlaikytiniai ir parazitai.

Aleksejus Širopajevas: Maskvos kalba

Prieš Ukrainą kremlius kariauja dujomis. Prieš Gruziją – tankais. Prieš Latviją – kalba. Kaip sakoma, mūsų didžia, galinga ir nuostabia rusų kalba. Kremlius nori paversti ją savo gyvatės geluonimi, sugebančiu mirtinai nunuodyti Latviją ir visą Pabaltę, atkeršyti jai už išėjimą iš sovietinės imperijos, už įstojimą į Europos Sąjungą ir NATO.

Buvęs nacionalbolševikas Lindermanas ir jo parankinis Gaponenka užvirė Latvijoje referendumą dėl rusų kalbos kaip antros valstybinės. Nemanau, kad tai jų asmeninė kūryba. Šio renginio giminingumas Putino specoperacijai „Bronzinis karys“, privedusiai prie masinių neramumų Taline, akivaizdus. Šiandieninis referendumas – tai, iš esmės, kalbos pučas prieš Latvijos suverenitetą ir latvišką tapatybę. Kaip jisai besibaigtų – tai precedentas, ir, beje, labai pavojingas.

Ką Latvijoje reikštų rusų kalba kaip antra valstybinė? Tai reikštų, kad sovietai, prilindę į Latviją sovietinės okupacijos metais, galėtų leisti sau likti sovietais. Tai reikštų, kad jie turėtų įstatymo užtikrintą teisę nemokėti ir niekinti latvių kalbą, „dėti skersą“ ant latvių kultūros ir pačios Latvijos, į kurią jie kažkada atvyko kaip paprasčiausiai į vieną iš neaprėpiamos raudonosios imperijos provincijų. O svarbiausia, pasikartosiu, jie turėtų teisę ir galimybę amžinai pasilikti vakarykščiais, sovietiniais žmonėmis, iš principo nepageidaujančiais mentaliai ir psichologiškai integruotis į Europą, į vakarietišką gyvenimo būdą. Rusų kalba jiems – tik savo sovietinės tapatybės išsaugojimo priemonė. Ir šia prasme rusų kalba – tiesioginė grėsmė Latvijai.

Dabartinė Latvija akivaizdžiai parodo, kad jei Sovietijoje ir būta „tarybinės“ liaudies, tai, deja, buvo rusai. Iš jų padarė antropologinį sovietizmo substratą, kuris sujungė visiškai skirtingas sudedamąsias etnokultūrines dalis и kartu atskiedinėjo, slopino jas. Šią funkciją rusai ir dabar tebevykdo postsovietinėje erdvėje. Kas, pavyzdžiui, priešinosi Ukrainos grįžimo į Europą projektui Juščenkos valdymo metais? Krymo, Donbaso ir kitų vietų rusakalbiai. Būtent šioje terpėje Maskva visuomet randa atramą savo antiukrainietiškai politikai. Taip pat ir Pabaltės šalyse rusakalbiai pasireiškia kaip destabilizacijos veiksnys, iš esmės, penktoji kolona, trukdanti tolimesniam Baltijos įsitvirtinimui Europoje. Kremliaus santykiai su Ukrainos ir Pabaltės rusų bendruomenėmis kažkuo primena Kominterno vadovybės santykius su kapitalistinių šalių kompartijomis trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje. Maskva tam ir grūdo rusus į Pabaltę, kad praskiestų, susilpnintų jos pernelyg vakarietišką etnokultūrinę esenciją, pernelyg kontrastuojančią su bendru sovietiniu fonu ir aiškiai priešišką jam. Maskva, iš esmės, minavo Pabaltę neintegruojamomis atvykstančių rusakalbių masėmis, ir štai dabar ši mina suveikia. Tokia politika pasižymi stebėtinai giliomis istorinėmis šaknimis: prisiminkime, kaip Ivanas Trečiasis deportavo nepakenčiamus naugardiečius – demokratus ir zapadnikus, o jų vietoje apgyvendino kolonistus iš Maskvos žemės („nizovskoj liud“), jau išauklėtus gyventi autoritarizmo sąlygose.

Lieka tik stebėtis, kokiu pavojingu patologijos židiniu buvo SSRS (kurios tęsiniu tapo Rusijos Federacija), jei sugebėjo taip giliai užkrėsti savo metastazėmis visą postsovietinę erdvę. O vėžinių ląstelių vaidmenyje veikia vadinantys save rusais – štai kas gąsdina ir slegia. Jau rodėsi, kad Pabaltė, įstojusi į Europos Sąjungą ir NATO, turėtų užmiršti sovietus kaip baisų sapną – bet ne, štai ir vėl į šių jaukių šalių politinę tikrovę braunasi bjaurus snukis iš praeities. Nenuostabu, jei į rusakalbius Latvijoje kartais žiūrima kaip į maro nešiotojus. Nėra abejonės, kad rusų kalba kaip antra valstybinė griaus iš vidaus latvišką tapatybę ir Latvijos suverenitetą, kels įtampą ir sės nesantaiką, suteikdama Maskvai puikų pretekstą nuolatiniam kišimuisi į Latvijos valstybės reikalus neva rusakalbių gyventojų gynimui. Juk Lindermanas, Gaponenka ir už jų stovinčios jėgos siekia visai ne to, kad priverstų latvius paisyti rusų kalbos – latvius norima priversti paisyti sovietinių vertybių, apleisti iškovotas istorines pozicijas, pasukti į praeitį. Šiandien rusų kalba – rytoj Latviją privers atsiriboti nuo Latvių legiono veteranų ir „miško brolių“, o poryt – pastatyti Rygoje paminklą raudonajam galvažudžiui Kononovui. Maskva keršija nepriklausomai Latvijai, siekdama bent vienoje srityje parklupdyti ją ant kelių. Ir nesigėdija imperinio žandaro vaidmenyje, kaip savo ranką panaudoti netgi rusų kalbą.


Nuotraukoje: draugas Lindermanas

shiropaev.livejournal.com, vertė Rokas Sinkevičius

Aleksejus Širopajevas: Vėliavos nuleidimas

Šiomis dienomis sukako 20 metų nuo vieno labai svarbaus istorinio įvykio – virš Kremliaus buvo nuleista sovietinė vėliava.

Daugelis iki šiol rauda. Pavyzdžiui, rašytojas Aleksandras Prochanovas: „Svarbiausia, kas nutiko, – praradau savo Tėvynę. O tai pamatinė vertybė bet kuriam žmogui, ypatingai – rusui...“.

Aš gi, būtent kaip rusas, nesuprantu, kodėl turėčiau apverkti valstybę, kur milijonai valstiečių nebuvo pilnaverčiais piliečiais, kadangi neturėjo galimybės laisvai judėti šalyje. Tiktai priartėjus sovietų istorijos saulėlydžiui, 1974-ųjų rugpjūtį, o netgi ne prie Chruščiovo, kaip priimta manyti, valstiečiams pradėjo išdavinėti pasus. Ir užsitęsė šitas procesas iki pačių 1989-ųjų, tai yra, vos ne iki raudonosios vėliavos nuleidimo. Ir štai, pasak Prochanovo, feodalinėje-baudžiavinėje santvarkoje gyvenanti liaudis buvo „pažangiausia pasaulyje“...

Mums kalba apie Gagariną, o juk vos metai po jo skrydžio įsiliepsnojo maištas dėl maisto produktų Novočerkaske, kruvinai numalšintas Chruščiovo. Protu nesuvokiamas absurdas – sistema, kuri veržėsi į kosmosą, bet tuo pačiu niekada negalėjo aprūpinti savęs maisto produktais. Tikruoju paminklu sovietiniam kosmoso užkariavimui tapo ne monumentas, besistiebiantis prie „VDNH“ (Liaudies ūkio pasiekimų parodos) metro stoties, o apleistos trobos nykstančiuose rusų kaimuose, mokėjusiuose už SSRS kosmines ambicijas. Per sovietus į kosmosą išsiveržė feodalizmas, galiausiai dėsningai pralaimėjęs mėnulio lenktynes kapitalizmui.

Mums kalba apie „didžiąją pergalę“, o juk jinai rusų tautai, V. Rezuno žodžiais tariant, „blogiau už bet kokį pralaimėjimą“, kadangi visiškai nualino mus: „...šimtai tūkstančių ir milijonai pačių talentingiausių, pačių darbščiausių, pačių nuovokiausių, drąsiausių ir sąžiningiausių žmonių žuvo kare, kuris mūsų tautai buvo visiškai nereikalingas“. Mums kalba apie šį „didįjį tėvynės karą“, bet tyli, kad jį, iš esmės, sukėlė Sovietų Sąjunga savo pasiruošimu užgrobti Europą. Mums kalba apie „karį-išvaduotoją“, o jis vietoje hitlerizmo atnešė milijonams žmonių sovietizmą: terorą, deportacijas, gyvulišką gyvenimo būdą. Man, rusui, nesuprantama, kodėl aš turiu pratinti vengrus valgyti ruginę duoną ir nešioti sovietinio tipo karinę uniformą, kas ir buvo daroma iki pat 1956 metų sukilimo. Man, kaip ir čekui Milanui Kunderai, nesuprantama, kodėl Čekijos miestuose turi būti Maskvos aikštė, Stalingrado, Leningrado, Rostovo, Novosibirsko, Kijevo, Odesos gatvės, „Puškino“ kavinė, „Gorkio“ kino teatras. Man nesuprantama, kodėl Rygoje turi būti Suvorovo gatvė, o Taline stovėti Bronzinis okupantas. Man išvis nesuprantama, kodėl aš, rusas, turi atlikti imperinės jungiamosios grandies funkciją tarp stepės jurtų gyventojų ir, tarkime, lietuvių, dar atmenančių Magdeburgo teisę, – tai yra, savo gyvenimo kokybės sąskaita telkti tai, kas akivaizdžiai nesujungiama. Būtent šitai, o ne klastingoji CŽV, ir sugriovė Sovietų Sąjungą: jos skandalinga, tiesiog siurrealistinė etnokultūrinė įvairovė, kartu su susikaupusiu rusų pasimetimu dėl jų imperinės misijos.

SSRS – iki baisumo nevykęs projektas. Juk vardan ko buvo visas šis pragaras: kankinimo kameros, sušaudytųjų pilni grioviai, GULAG‘as, Golodomoras, geriausiai iliustruojantis Prochanovo žodžius apie tai, kad sovietų civilizacija rėmėsi kilniu filosofiniu siekiu „įveikti mirtį“? Vardan ko išnaikinti milijonai? Vardan glebių Brežnevo 70-ųjų. Štai tas laimės maksimumas, kurį sugebėjo duoti liaudžiai sovietinė valdžia. Išeitų, visos neįsivaizduojamos aukos buvo vien apmokėjimui už šią trumpą istorinę akimirką, kuri bendrai pasižymėjo gana skurdžia gerove, nesulyginama su vakarietiškais standartais. Kokybiški daiktai liko deficitu, kaimo parduotuvėlės puikavosi vien degtinės ir pigių žuvies konservų gausybe, iš kaimų į Maskvą dešros reguliariai skubėjo elektriniai traukiniai, duona buvo perkama Amerikoje. Iš lavonų krūvos gimė gerovės pelytė. Iš esmės, visas sovietinis projektas buvo sumanytas vien tam, kad paskui „geraširdis“ Brežnevas atlaisvintų teroro ir vergijos veržles, leisdamas liaudžiai kiek mažiau dirbti ir daugiau gerti. Bet vos tik teroras ir vergija dėl objektyvių priežasčių ėmė prarasti veiksmingų sistemą kuriančių veiksnių reikšmę, sovietija ėmė kryptingai griūti, nes laikytis ji galėjo tiktai ant rimbo ir kulkos, ir ant nieko kito.

Ir sovietija sugriuvo. O aš, būtent kaip rusas, dėl to nė kiek nesigailiu.

shiropaev.livejournal.com

Rokai

keista priemiesčio autonomija, atkirsta remontuojamo tilto, mažas tvin pyksas su savo mįslėmis ir paslaptimis, tvirti žingsniai ir ramiame liūdesyje paskendusios mintys, žvilgsnis, nubėgantis amalais apkibusių medžių eilėmis, žolėm apaugusios aukštos pašlaitės, nutviekstos žemai, tarsi arčiau žmogaus pasilenkusios saulės, - vaizdas, kuriuo norėtum pasidalinti, paukščių būrys, lyg sukabintas į vientisą tinklą, prasklendžiantis kažkurioje plyno dangaus pakampėje, žmonės su savo rūpesčiais rūpestėliais, kuriuos apdalini šypsenos likučiais nuvargusiame veide, paleidžia tave ir tu vėl bėgi, stabtelėdamas ties plačiai žiedlapius išskleidusiomis ramunėmis pakelėje, bet dangus rytuose jau nejaukiai mėlsta, vienodėja, tad dar kelias minutes pasiremi ant viaduko turėklų, žvelgdamas į tą pusę, kur dar driekiasi rausvos ir melsvos juostos, liečiančios juoduojančius medžių kontūrus, ir trumpa saulėlydžio vizija palieka tave

Kaip aplinkinis pasaulis pavirsta priešu: prarasta GULAG‘o gamta

Borisas Belenkinas

Daug kas apie GULAG‘o sąrangą ir buitį žinoma buvusių kalinių atsiminimų – taip vadinamos „lagerių memuaristikos“ – dėka. Tačiau yra temų, kurių šis specifinis literatūrinis žanras praktiškai nemini. Viena iš tokių baltų dėmių yra gamtos, supusios lagerį, aprašymas. Zekų memuaruose pastebimas masinis peizažo ignoravimas (išstūmimas). Straipsnyje bandoma išsiaiškinti, kodėl GULAG‘o gamta tapo prarastu istorijos objektu, ir suprasti, kaip kaliniai matė juos supantį pasaulį. Kaip šaltinis panaudoti atsiminimai apie vieną iš šiaurės lagerių – Kargopollagą.

Straipsnio originalas „Margolino lagaminas (Kargopolio ekologija buvusių kalinių memuaruose)“ publikuotas „Przegląd Rusycystyczny“, 2010, nr. 4.

Kargopollagui, arba jam ir kitiems lageriams, skirta kelios dešimtys buvusių politinių kalinių spausdintų memuarų. Tyrinėjimų (monografijų arba straipsnių) – nei vieno. Todėl pagrindinis mano darbo šaltinis – būtent memuarai.

Tarp jų autorių – Rusų stačiatikių bažnyčios XX amžiuje istorikas disidentas Anatolijus Levitinas-Krasnovas, aktorė Tatjana Okunevskaja, kino scenaristas Valerijus Fridas, filosofai Grigorijus Pomerancas ir Jelizarijus Meletinskis, orientalistas Isaakas Felštinskis...

Tarp tų, kurie praėjo Kargopollagą, bet atsiminimų apie jį nepaliko: armijos vado sūnus, būsimas disidentas Petras Jakiras, pjesės „Senų senovėje“ autorius dramaturgas Aleksandras Gladkovas, šveicarų komunistas Fricas Platenas, nukentėjęs „už Stalino dukrelę“, kino režisierius Aleksejus Kapleris, būsimas žymus spekuliantas Janas Rokotovas, vienas iš gerbiamiausių XX amžiaus antros pusės Rusų stačiatikų cerkvės vienuolių archimandritas Joanas Krestjankinas...

Apie Kargopollagą pasaulis sužinojo kiek anksčiau, nei apie daugumą kitų GULAG‘o archipelago salų. Sovietų Sąjungos-nacių Vokietijos karo metu ir iškart po jo į Vakarus ėmė patekti Kargopollage pabuvoję Lenkijos piliečiai. Jie ir pateikė pirmuosius pasaulio bendruomenės dėmesį atkreipusius liudijimus. Pirmasis autorius, parašęs ir išspausdinęs memuarus apie Kargopollagą rusų kalba, buvo Lenkijos pilietis ir Palestinos gyventojas, atsitiktinai 1939 metų rugpjūtį-rugsėjį atsidūręs teritorijoje, okupuotoje SSRS, Julijus Borisovičius Margolinas 1. Nuo jo ir pradėsime:

„[1941 m. liepos – B.B.] 7-osios dienos vakare priešais mus atsivėrė senovinis Archangelsko šiaurės miestas, Kargopolis, visu savo kupolų ir varpinių, penkiabokščio soboro ir baltasienių vienuolynų grožiu. Besileidžiančios saulės spinduliuose miestas švytėjo ir žėrėjo kaip regėjimas iš žilos praeities […] aš negalėjau atitraukti akių nuo miesto panoramos …“ 2

(Nutrauksime šią citatą ir grįšime prie jos pačioje pranešimo pabaigoje.)

Tą patį kelią ir tuo pačiu metu, kaip ir Margolinas, praėjo represuoto buvusio carinės armijos karininko sūnus – inžinierius ir poetas Jurijus Liuba:

„Taip praėjome 380 kilometrų nuo senovinio Kargopolio miestelio […] Deja, Kargopolio beveik nemačiau. Mus atvedė į nedidelę prieplauką Lačo ežero pakrantėje, iškart susodino į didelę baržą, ir mažutis garlaiviukas nutempė ją per didelį vaizdingą ežerą […] konvojus nevarė mūsų į triumą, negrasino visą laiką ginklo panaudojimu. Ramiai plaukėme tykiu vandeniu po ryškia liepos saule […] visi buvome sotūs, nesikankinome nuo šalčio, siūbavimo, nuo nepakenčiamo statinių-parašų dvoko […] Vienu žodžiu, jautėmės nors ir nelaisvais, bet visgi žmonėmis. Pro šalį plaukė ramūs vaizdingi krantai, toldami vis toliau ir toliau…“ 3

Kargopolį, miestą, suteikusį lageriui pavadinimą, pilnai galima pavadinti lageriniu legendinio Kitežo miesto atitikmeniu... Penktojo dešimtmečio zekams ši metafora visai tinkama, atsižvelgiant į tai, kad vos dviems-trims memuaristams-lagerininkams teko pamatyti patį miestą, o taip pat ir tai, kad Kargopolio miestas su Kargopollagu nuo 1941 metų jau neturėjo nieko bendro! (Skliausteliuose pažymėsiu įdomią detalę: lagerių memuaristai dažnai blogai įsivaizdavo, kur jie buvo daugelį metų. Pavyzdžiui, Krasnovas-Levitinas pateikia savo „memuarinėje pažymoje“ apie Kargopollagą visiškai fantastiškus apibūdinimus, – jis rašo, kad lageris apėmė ne mažiau šimto tūkstančių žmonių ir išsitęsė 600 km 4).

Svarbiausias dalykas, kuo užsiimdavo Kargopollago gyventojai – miško kirtimas. Daugiau kaip šimtą kilometrų nuo Jercevo įvairiomis kryptimis, per miškus ir klampynes, tęsėsi geležinkelių gijos, prie kurių buvo pririšti OLP‘ai – atskiri lagpunktai – aptvertos aukštomis tvoromis gyvenamosios zonos su barakais kaliniams. Aplink kiekvieną OLP‘ą buvo išmėstyti kirtimvietės, kur pjovė, vertė ir ruošė mišką, o paskui paruoštą medieną tempė prie geležinkelio ir ten krovė ant platformų.

Aprašymas apie pasinėrimą į lagerio gyvenimą pasirodo toli gražu ne toks vaivorykštinis, kaip apie jo pasiekimą.

Pateiksiu retą trumpalaikės Kargopollago sostinės aprašymą:

„Kitos dienos rytą, – rašo Margolinas, – pravedė mus Kargopolio gatvėmis. Iš arti miestas pasirodė panašus į Pudožą [miestą Karelijoje – R.S.], nunykusiu ir varganu užkampiu, su apgriuvusiais mediniais namukais, Lenino gatve ir apgailėtinu skvereliu, kur basi berniūkščiai žaidė miestučius. Pradulkėjome Lenino gatve, lydint žvilgsniams nuobodžiaujančių Kargopolio miestelėnų, su kuriais nenorėčiau apsikeisti vietomis netgi eidamas areštantų kolonoje, – ir išėjome į prieplauką...“ 6

Papildysiu 1941 metų Margolino pasakojimą tema „kalėjimas ir laisvė“ Eliazaro Meletinskio, atvykusio į Kargopollagą praėjus dešimčiai metų, pastebėjimais:

„Vietiniai gyventojai nė kiek negailėjo kalinių ir netgi iš dalies jiems pavydėjo, nes vietiniams gyventojams gyvenosi kažkuo ir prasčiau, nei lageriui. Vologodskajos ir Kargopolio kaimai badavo jau keletą dešimtmečių, o čia [lageryje – B.B.] buvo duonos. Vietiniai noriai išduodavo bėglius (bėgdavo, žinoma, beveik išimtinai blatniakai) ir gaudavo už tai 200 rublių premiją […] Daugelis prižiūrėtojų taip pat buvo iš vietinių „menkių valgytojų“ („treskoedy“) tarpo 7. Tai gimdė abipusę neapykantą...“ 8

Pateiksiu dar vieną paliudijimą tema „kalėjimas ir laisvė“ – iš pačių ankstyviausių Kargopollage:

„Daugelį nuoskaudų patyrėme – viena pasirodė ypač aitria, – prisimena autorius tas dienas, kai jis zekų kolonoje nuo Niandomos stoties nuėjo daugelio kilometrų kelią iki lagerio. – Ėjome kažkokio kaimelio gatve. Jaunutė vietinės mokyklos mokytoja išrikiavo moksleivius eile, sukomandavo: „Trys-keturi!“ Ir vaikai su svaiguliu išrėkė: „Mirtis liau-dies prie-šams!“ 9.

Miško darbai priklausė prie pačių sunkiausių, ypač dėl darbo sąlygų. Atstumas nuo kirtimvietės iki lagerio vidutiniškai sudarė šešis kilometrus, zekai visą dieną dirbo po atviru dangumi, iki pusiaujo sniege. Sušlapę iki siūlelio, alkani ir nežmoniškai nuvargę. „Nesutikau lageryje nei vieno, – liudija savo garsiuose memuaruose lenkas Gerlingas-Grudzinskis, — kas būtų pradirbęs miške ilgiau nei du metus. Paprastai jie jau po metų išeidavo su neišgydoma širdies yda į brigadas, užsiimančias kiek lengvesniais darbais, o iš ten į mirties „pensiją“ – į paliegėlių brigadas 10.

Kituose lageriuose tarp zekų buvo paplitusi nuomonė, kad lageris, kurio pagrindinis profilis miško paruošos – gera vieta. Tačiau patekę į Kargopollagą šį požiūrį labai greitai pakeisdavo. Okunevskaja rašo:

„Nei Džezkazganas, nei 36-asis, nei kultbrigada – niekas. Štai jis, tikras lageris... Visiškoje pelkėje, kalbama, kad vasarą, kuomet eini nutiestomis lentomis, jos siūbuoja. Nuoga. Tuščia. Nei medelio. Čia anksčiau buvo kirtimvietės, o dabar viską iškirto, ir miškas kažkur už penkių kilometrų, ir jokių valkčių – pėsčiomis“ 11.

Sustokime ties šiuo landšaftiniu-ekologiniu pasakojimu ir atkreipkime dėmesį į kitą detalę. Iš beveik trisdešimties publikuotų memuarų apie Kargopollagą tik šešiuose yra aprašyta Kargopolio gamta 12, beje, apimtimi ir turiniu gana išskaičiuojamuose ir minimalistiniuose.

Kaip teisingai pažymima straipsnyje, skirtame GULAG‘o kalinių memuarams (bet visiškai kitai problemai), tyrinėtojas iš Mančesterio Adi Kuncmanas: „Lagerių memuarai kaip literatūrinis žanras, turintys savo struktūros, stiliaus ir temines ypatybes, turi ir savo baltas dėmes, savo nutylėjimus“ 13. Viena iš tokių baltų dėmių yra gana periferinis lagerių memuaristikai dalykas – lagerį supusios gamtos aprašymas. Netgi paprasčiausios užuominos apie ją nėra daugumoje mums žinomų tekstų! Pirmiausia empirinės medžiagos trūkumu reikia aiškinti visišką temos nepopuliarumą tiek tarp istorikų, tiek tarp literatūros tyrinėtojų: mokslinė literatūra, niekuomet nesustoja prie panašių aprašymų temos, tylomis apeina klausimą apie konclagerio kalinį supantį peizažą.

Grįžtant prie pateiktos anksčiau citatos iš Okunevskajos, pastebėsime išvis retą lagerių memuarams atvejį, kai memuarų eilutės „rimuojamos“ su peizažo vaizdinių rusų literatūroje (poezijoje) tyrinėtojų teoretizavimais:

„Artėjantis gamtos sunaikinimas – rašo Michailas Epšteinas, – gresia tapti visišku ir nesustabdomu, žymią vietą „pabaigos“ peizaže užima tuštumos motyvas. Perkeltas visos planetos mastu, jis pavirsta tuščio riešuto vaizdiniu, žyminčiu galimą žemės likimą [toliau — praleidžiame pavyzdžius iš sovietinių poetų – B.B.]. Visi šie poetiniai regėjimai, kokie fantastiški neatrodytų, įspėja apie realią grėsmę, pakibusią virš gamtos, ir kviečia paveikiam gailesiui, sielvartui, pažadinančiam dvasią ir protą...“ 14

O juk, atrodytų, būtų pakankamai logiška, jei šiaurinis Kargopolio peizažas visgi iškiltų zekų prisiminimuose, žinoma, kartu prieštaraudamas idealiam peizažui ir jo penkiems pastoviems elementams, kurį pateikia tas pats Michailas Epšteinas 15. Kaip toliau įsitikinsime, zekų pasaulėjautoje gamta, žinoma, nėra locus amoenus [„maloni vieta“]... ir netgi ne locus foedus [t.y. „bjauri vieta“]...

Masinis peizažo ignoravimas (išstūmimas) zekų memuaruose – reiškinys, reikalaujantis paaiškinimo.

Skaitome Valerijaus Frido memuaruose:

„Vasaros pabaigoje iškilo ČP [ypatingoji padėtis – R.S.] 16, ir aš […] buvau pasiųstas be konvojaus į komandiruotę šienapjūtėn […] Išsiuntė be apsaugos: vasaros darbų įkarštyje konvojaus neužteko […] Iki komandiruotės vietos buvo dvylika kilometrų. Ėjome mišku, rinkdami pakeliui uogas. Užsukome pas girininko žmoną, išgėrėme dar šilto pienelio. Ir aš pirmąsyk supratau, koks nepaprastai gražus šiaurės miškas, kuriame pragyvenau jau tris metus. Anksčiau nepastebėdavau – ir kuomet po mėnesio grįžinėjau iš šienapjūtės kartu su brigada, lydimas konvojinio su šautuvu („pod svečkoj“) vėl tapau abejingas gamtos grožiui“ 17.

Apie tą patį liudija ir Margolinas, kuris dėl bado pradėjo suprasti, kad „lengviau įeiti į lagerį, nei iš jo išeiti“. Lageris nustojo būti Margolinui stebėjimų tema:

„Aš nustojau stebėti ir pradėjau mirti lageryje“ 18.

Apie tą patį rašo ir Sergejus Fomčenko:

„Šiek tiek sustiprėjęs […] aš pradėjau, tiesa, retsykiais, jausti mane supusio miško grožį, aukštų pušų bronzines kolonas, saulėtas laukymes, žalią samanų kilimą. Bet labai, labai retai...“ 19

Gamta zekui – nepersonifikuotas baimės ir agresijos šaltinis. Nušalimai, ligos, šaltis ir badas, peršlapę ir sugadinti rūbai – štai zekui jaučiamos bendravimo su gamta pasekmės.

Gamta zekui, ariančiam nuo aušros iki sutemų, saugomam ginkluotos apsaugos kario, — priešas. Pasaulyje, kuris supa zeką, gamta beveik visuomet priešiška jo atžvilgiu. Ir jis sumoka jai tuo pačiu. Išėjimas į gamtą reiškia kelią į mirtį (arba – žingsnį mirties link). Kiekvienas nupjautas, krentantis medis – potencialus žudikas, nuo kurio reikia gelbėtis. Iš kitos pusės, kuo daugiau medžių sunaikins zekas, tuo daugiau šansų išgyventi, nenumirti nuo išsekimo, gavus padidintą davinį... O atsisakymas išeiti į darbus miške – lygus savižudybei. Todėl geriau išvis neturėti reikalų su ta gamta, nematyti jos, nefiksuoti (!). Dar geriau – išvis nepatekti į medkirčių brigadą, likti už aukštos aklinos tvoros zonoje pridurku, tai jau šansas išgyventi!

Psichiatrijoje žinomas sindromas, lydintis kai kurias depresyvios būklės formas ir siaurinantis paciento aplinkinio pasaulio suvokimo galimybes. Panašus pasaulio suvokimo nykimas gali atvesti, be kita ko, ir prie spalvų skyrimo sumažėjimo, regimų vaizdų blausumo... Čia tinkama vieta pateikti Margolino mintį apie kiekvieno lagerininko deformuotumą, nenormalumą, pažeistumą, ir iš čia – apie visiškai kitokį, nei normalaus žmogaus, aplinkos matymą:

„Mes atpratome nuo normalių dalykų […] Lageryje buvo subjauroti visi be išimties žmonės ir visi daiktai. Tie patys rusų kalbos žodžiai, kurie buvo vartojami laisvėje, lageryje reiškė visai ką kita […] Veikiamas siaubingų lagerio sąlygų kiekvienas žmogus buvo deformuojamas. Niekas neišlaiko pradinės formos. Stebėjimo sunkumas tame, kad pats stebėtojas irgi deformuotas. Jis taip pat nenormalus. Norint teisingai įvertinti visa, kas vyksta, jam vertėtų pirmiausia įvertinti savo paties nenormalumą. Lageryje nėra nepažeistų...“ 20

Beje, paminėtas anksčiau „tunelio“ matymas – susiaurėjęs, neryškus, iškreiptas zeko suvokimas apie jį supantį pasaulį – išlieka toksai ir tuomet, kai praėjus daugeliui metų jau buvęs zekas sėdasi rašyti memuarų...

Su šiais samprotavimais disonuoja reti atvejai, kuomet memuaristai visgi pamatė Kargopolio gamtą. Ir vos ne vienintelis savo „pilnumoje“ jos stebėjimo atvejis – Pavlo Goldšteino memuaruose. Būsimas literatas ir filosofas pateko į Kargopollagą 1939 metų pabaigoje:

„Stebėjau pavasario pradžią. Tirpo sniegas, ir viskas aplinkui mane tarsi ėmė kalbėti. Ir skruzdės, ir žemė sukrutėjo [...]. Kiekvienas dar stovėjęs nenukirstas medis buvo juntamas kaip gyvybės žavesys. Atėjo pavasaris, pakeitęs žiemą. Galvojau, kad visi tie medkirčiai tapo panašūs į medžius jiems numatytu sunaikinimu“ 21

Pas kitus memuaristus matome pragmatiškesnį požiūrį į gamtą, tai įvyksta tais atvejais, kuomet potencialiame prieše – gamtoje zekai atranda netikėtą naudą.

Pavyzdžiui, Gerlingas-Grudzinskis:

„Tiktai liepą ir rugpjūtį, kai begalinė atšiauri žiema pratrūko trumpa, bet karšta vasara, siauros pelkėtos kirtvietės atveria priešais cingos apimtus nelaiminguosius uogų, aitrių šermukšnių ir grybų turtus, o pilkšvi veidai, padengti purvo sluoksniu, ir traiškanotos akys, kuriose dar smilksta gyvybės kibirkštėlė, su dėkingumu ir nauja viltimi pakyla į saulę“ 22.

Arba dar vienas atsiminimas, kuomet gamta netikėtai zekui pasirodo ir „maitintoja“, ir potencialia žudike, – bet jau „pririšta“ prie konkrečios lagerio gyvenimiškos istorijos:

„Artėjo į pabaigą ganėtinai lietinga vasara, nepaprastai turtinga grybais ir uogomis, – prisimena Jurijus Liuba. – Ir mūsų vyriausiasis buhalteris... vaikščiojo į mišką „po kojomis esančio ėdesio“. Jis... atitempdavo į zoną gausybę grybų, virė juos dezinfekcinėje kameroje ir čia pat rijo viską, nepalikdamas likučių... Rudeniop kirtavietėse pasirodė gausybė kelmučių. Ir Nikolajus Nikolajevičius ėmė atnešti jų tiek, kad iš karto suvalgyti jau nebepajėgė. Toje pačioje kameroje jis pridžiovino tų grybų visą užvalkalą. Štai čia ir nutykojo jį nelaimė...“ 23

Bet kokia gamta be gyvūnijos? – Visiškai retai, bet ir ją staiga užfiksuoja specifiniai kalinio žvilgsnis ir atmintis:

„Antroje žiemos pusėje, – prisimena Michailas Puzyriovas, – mes gaudėme ne tiktai žvirblius, bet ir žiurkes. Sudegintų arklių kaulus paromis kaitinome krosnyje ir valgėme, nepalikdami likučių“ 24.

Apie tą patį, tik jau „klajojančio“ siužeto rėmuose – pas Fridą:

„Zekai moka gauti naudą iš bet kokių situacijų. Taip mano draugas […] pagavo ožką, nuklydusią už aptvaro. Ją užmušė, o skerdieną padalino cirkuliariniu pjūklu. Sukūrė laužą, greitosiomis pakepino ožką ir visa brigada surijo be druskos“ 25.

Dabar – apie kiek kitokius gyvius. Kartą atsiminimų autorių – Sergijų Fomčenką (kaip ir Fridą – „lagerio pridurką“) pasiuntė apžiūrėti barako, tik ką praėjusio sanitarinį apdorojimą:

„Aš tenai užėjau iškart po pravėdinimo, dar nebuvo baigę savo darbo valytojai. Niekuo nebūčiau patikėjęs, jeigu nebūčiau pamatęs TO savo akimis. Vidury barako buvo iškilęs rudas, kūgio pavidalo kaupas, kiek mažesnis nei metras. Priėjęs arčiau išvydau, kad jį sudarė sušluotos blakės. Neatsimenu, kaip išlėkiau iš barako, neatsimenu, suvimdė mane ar ne, bet šią krūvą prisimenu ir iki šiol krūpteliu nuo pasišlykštėjimo“ 26.

Bet apie gyvūniją turime ne tik šleikštaus, bet ir grynai mistiško. Lagerio gydytojas Vadimas Aleksandrovskis tvirtina, kad du kartus – kitą naktį po Berijos suėmimo ir gruodį, kuomet paskelbė apie Berijos ir jo parankinių sušaudymą, ir taip pat – kitą naktį:

„šunys, lakstę lauke aplink zoną ant vielos, ėmė siaubingai kaukti ir kaukė visą naktį […]. Šunys staugė baisingu choru ištisą naktį. Net iš senų zekų niekas neįstengė atsiminti nieko panašaus“ 27.

Taigi, gyvūnija – kaip ir augmenija zekui arba vienareikšmiškai priešiška (blakės, šunys), arba – geidžiamas (bet taip retai pakliūnantis į zeko rankas!) bado numalšinimo objektas...

Galima pateikti dar kelias citatas ir nuosavų samprotavimų, bet jie vargu ar pridės kažką prie anksčiau pasakyto. Lieka tik pasikartoti: absoliučioje daugumoje buvusių zekų memuarų Kargopolio gamta savo atspindžio nerado. Tam tikra prasme galima pasakyti, kad gamta, supusi daugelį metų kalinius, tapo „prarastu istorijos objektu“ 28.

Šiandien Kargopollago vietoje, pušų ir eglių miškų vietoje – šimtai kilometrų pelkynų (GULAG‘o pramonės ekologinės pasekmės!), vietoje geležinkelių – nepraeinamos klampynės, vietoje lagerio (Jercevo stotis)... – lageris! Bet, žinoma, Kargopollago, tuo pavidalu, kokiu jį aptiko zekai XX amžiaus ketvirtajame-šeštajame dešimtmetyje, daugiau nebėra. Šiandien lageryje darbuojasi keli tūkstančiai kalinių, nuteistų pagal kriminalinius straipsnius...

Ir štai dar toks pasakojimas, kurį pateikė keliautojai dar visai neseniai veikusiu lagerio geležinkeliu:

„Sunkiausia tokiose kelionėse – įtikinti mašinistus, kad mes tiesiog keliaujame, nesam šnipai, kaip paprastai jiems atrodo, ir dar su žemėlapiu. Paprastai žvejai kabinoje vartoja samagoną, ir... vaišina juo mašinistus. Greitai tie pradeda vaikytis kurtinius ir kitus gyvius, bandydami numušti žvėrieną šilumvežiu“ 29.

Atėjo laikas pratęsti nutrauktą pačioje pradžioje citatą iš Margolino atsiminimų:

„Besileidžiančios saulės spinduliuose miestas švytėjo ir žėrėjo kaip regėjimas iš žilos praeities. Negalėjau atitraukti akių nuo miesto panoramos. Kol veizėjau, įvyko neišvengiamas dalykas, pavogė mano lagaminą...“ 30

Visa, kas čia išdėstyta, tik iliustruoja tezę apie locus amoenus [„nuostabi vieta“] virtimo locus nullus [„jokia vieta“] neišvengiamumą ir greitumą! Ir ne daugiau.

1. J. Margolinui pavyko išvykti iš SSRS į Palestiną 1946 m. 1953 metais A. Čechovo leidykloje išleisti jo memuarai, tapę įvykiu stalininio režimo atskleidimo istorijoje.
2. Ю. Марголин: Путешествие в страну зэ-ка. Тель-Авив: Общество по увековечению памяти Д-ра Юлия Борисовича Марголина, 1976, с. 177.
3. Ю. Люба: Воспоминания. Санкт-Петербург: Научно-информационный центр «Мемориал», 1998, с. 89.
4. А.Э. Левитин-Краснов: «Рук Твоих жар» (1941–1956). Тель-Авив: [Круг], 1979, с. 237.
5. Система исправительно-трудовых лагерей в СССР, 1923–1960: Справочник. Москва: Звенья, 1998. с .287–288. См. также: Поморский мемориал: Книга памяти жертв политических репрессий. Т. 3. – Архангельск: Помор. гос. ун-т им. М.В.Ломоносова, 2001. С. 630-631.
6. Ю. Марголин: Путешествие в страну зэ-ка..., с. 178–179.
7. Menkių valgytojai – ironiška Vologdos ir Archangelsko sričių valstiečių pravardė.
8. Е.М. Мелетинский: Избранные статьи. Воспоминания. Москва: РГГУ, 1998, с. 575. Toje pačioje atkarpoje yra ir konkretesnių charakteristikų: „Atsiskaitymo skyriuje dirbo ir laisvai samdomi žmonės […] Rita […] buvo labai tyli ir uždara, mažai kalbėjo. Prisimenu tiktai vienąsyk, reto atvirumo įkarštyje, Rita prisipažino atsidusdama, kad „geras berniukas“ būtinai pasirodo esąs blatniakas. Ania buvo dar uždaresnė ir, be to, niūroka. Atrodo, ji baimingai vengia kalinių. Jos išorė buvo menkai patraukli ir labai priminė senovinės Kargopolio kultūros gyventojos portretą-rekonstrukciją archeologijos knygutėje, už ką ją praminė „urvine menkių valgytoja“. Ta pačią neapykantą, matyt, turėjo ir Ania, kas jai, beje, nesutrukdė pastoti nuo kalinio – vieno guvaus „bytoviko“. Pas Meletinskį, dirbusį lagerio buhalterijoje ir skaičiavusio užmokestį visiems laisviems samdiniams, randame ir tokią, retai sutinkamą lagerių memuaristikoje, informaciją apie tai, kad beveik visi laisvieji samdiniai, ypač karininkai, mokėjo alimentus savo buvusioms žmonoms, o vyresnysis įgaliotinis, kaip išimtis, privalėjo mokėti savo pamestai nusenusiai motinai (Ten pat, p. 543).
9. В.И. Вельмин: Когда торжествовала ложь. В кн.: …Иметь силу помнить. Рассказы тех, кто прошел ад репрессий. Москва: Московский рабочий, 1991, с. 145.
10. Г. Герлинг-Грудзинский: Иной мир: Советские записки. Перев. с пол. Н.Горбаневской. Москва: Прогресс, 1991, с. 47.
11. Т. Окуневская: Татьянин день. Москва: Вагриус, 1998, с. 369.
12. Čia ir toliau geografinė sąvoka „Kargopolis“ naudojama išplėstine reikšme: iš tiesų į Kargopolio pataisų darbo lagerio arealą be Kargopolio rajono skirtingais laikotarpiais įėjo Archangelsko srities Konošos, Niandomos, Velsko, Plesecko rajonai, o taip pat Vologdos srities Kirilovo rajonas.
13. А. Кунцман: «Омерзительные существа»: сексуальная политика отвращения в мемуарах узников ГУЛАГа. В кн.: Российская империя чувств: Подходу к культурной истории эмоций. Москва: НЛО, 2010, с. 397.
14. М.Н. Эпштейн: Природа, мир, тайник вселенной…: Система пейзажных образов в русской поэзии. Москва: Высшая школа, 1990, с. 196–197.
15. „Idealaus peizažo, koks jis buvo suformuotas Antikos ir Viduramžių Europos literatūroje, elementai: 1) lengvas vėjelis, dvelkiantis, glostantis, atnešantis malonius kvapus; 2) amžinasis šaltinis, šaltokas upeliukas, numalšinantis troškulį; 3) gėlės, plačiu kilimu apklojančios žemę; 4) medžiai, išsiskėtę plačiu kupolu, teikiantys šešėlį; 5) paukščiai, čiulbantys ant šakų. Tokie patys pastoviausi elementai to, kas lotyniškai buvo vadinama locus amoenus – „malonia, žavia vieta“, arba „vietų vieta“ (М.Н. Эпштейн: Природа, мир, тайник вселенной…, с. 131).
16. „ČP buvo nerimtas: komandiruotės buhalteris Saška Gorškovas įsivaizdavo, kad turi gonorėją. Jis įpuolė į paniką, negalėjo dirbti: sėdėjo ištisas dienas ir stebėdavo uždegimo vietą. Priskaičiuoti davinius šimtui moterų, išsiųstų į šienapjūtę, nebebuvo kam. Į pagalbą metė mane“ (В. Фрид: 58 Ѕ. Записки лагерного придурка. Москва: Издательский Дом Русанова, 1996, с. 204).
17. Там же, с. 204–205.
18. Ю. Марголин: Путешествие в страну зэ-ка..., с. 196.
19. С. Фомченко: Первые десять (отрывок из книги). В кн.: Уроки гнева и любви. Сборник воспоминаний о годах репрессий (20-е-80-е гг.). 4-й вып. Санкт-Петербург, 1993, с. 225.
20. Ю. Марголин: Путешествие в страну зэ-ка..., с. 277–278.
21. П.Ю. Гольдштейн: Точка опоры: 17 лет в лагерях жизни и смерти. Иерусалим, [1982], с. 44.
22. Г. Герлинг-Грудзинский: Иной мир..., с. 69.
23. Ю. Люба: Воспоминания..., с. 108.
24. М. Пузырев: И покатился колобок. [Котлас], 1997, с. 61.
25. В. Фрид: 58 Ѕ. Записки лагерного придурка..., с. 135.
26. С. Фомченко: Первые десять..., с. 232.
27. В. Александровский: Записки лагерного врача. Москва: Возвращение, 1996, с. 70–71.
28. А. Кунцман: «Омерзительные существа»..., с. 398.
29. Е. Стерлин: Поездка на железную дорогу Ерцово–Совза. В кн.: С. Болашенко: Живые рельсы. Железнодорожный, 2005, с. 87.
30. Ю. Марголин: Путешествие в страну зэ-ка..., с. 177.

urokiistorii.ru

žiogas

Pasirodo, ir miesto vidury yra žiogelių. Vieną silpnutį iššlaviau netyčia šįryt, teko užsikelti ant delno, o paskui paslėpti nuvytusiame gėlyne. Artėja žiema ir mums visiems reikia ieškotis vietos prisiglausti arčiau žemės. Mes lyg žiemkenčių daigai po atsiveriančiais plačiais vėlyvarudeniškais dangumis.

Tiek to, eisiu užrašyti dienos atspaudo į gilesnį dienoraštį ir gultis...

keisti žmonės

Išeinu iš darbovietės, kertu gatvę, eina dvi pagyvenusios moteriškės priešais. Viena laiko šunelį už pavadžio, bet jau taip prisispaudus prie savęs, kad tas net snukelį iškėlęs šalia risnoja. Ilgą pavadį sau už nugaros persimetusi, dar kita ranka laiko. Spoksau aš į jas, į tą šunį. Jos praeina, aš vis tiek atsigręžęs žiūriu. Gal ruošiuos ką sakyti, bet tuo metu atsisuka ta kita moteriškė ir taip pat klausiamai žiūri į mane. Sakau: „Paleiskit biški šunį, smaugiat“, ar kažką panašaus, pakartojau dusyk. Tada sujudo ir šuns šeimininkė, puolė pasilenkt prie šuns, jį atrišinėt, visa: „Ačiū labai...“ man garsiai. Hm.

Sovietinė propaganda. Ligoninės racionas 1951 m.

S. Botkino klinikinė miesto ligoninė. 1951 m. sausis.

Диетолог В.Карпищева, шеф-повар Г.Рожков, инженер-технолог З.Парфенцева
за снятием пробы с блюд на кухне Городской клинической больницы им. С.П.Боткина.

Январь 1951 года.
Автор фотографии Н.Максимов.