Pratęsiant praeito įrašo temą norėčiau pateikti vieną ką tik gautą straipsnį, atspindintį anuometinius ginčus dėl pastato reikšmingumo ir reikalingumo. Tai Igno Šeiniaus „Soboras“ (publikuota „Bangose“, 1932, nr. 27, p. 709-710).
Ignas Šeinius
SOBORAS
Kauno centre, jo geriausioje aikštelė, stovi soboras. Didelis, dominuoja visą miesto slėnį.
Atvažiuojant Kaunan, tiek savam, tiek svetimam, jis pirmas krinta akysna. Jis pirmas matyt, paėmus kokį Kauno bendrą atvaizdą.
Lietuvoj užsilikusiam rusui, pakėlus akis į soborą, jis primena visą buvusią Rusiją, išsiplėtusią, smarkią. Jis toks rusiškas, tas soboras. Diktas, guzuotas, milžiniais prinokusiais svogūnais užvožtas. Į jį įsižiūrėjus, pajuntamas virš galvos dvigalvio erelio plasnojimas, regimas ir tamsoje jo ieškantis, veriantis žvilgsnis. Rusui toks pajutimas sukelia malonius ateities lūkesius.
Soboras pakrikštytas.
Galima pakrikštyti žydą, perkrikštyti rusą. Tikiu, kad kam iš laisvo noro persikrikštijus gali pakitėti ir galvosena, visa dvasia.
Galima perkrikštyti protestantišką bažnyčią. Jai daug nereikia viduje tikrai katalikybės nuotaikai sudaryti. Iš oro jau anksčiau ji buvo ta pati. Ar romantiško, ar baroko, ar gotikos ar ir kiek kitoniško, bet s a v o, įprasto stiliaus.
Cerkvės, sinagogos, mečetės perkrikštyti negalima. Nors pravoslavija ir krikščioniška tikyba, bet visa savo sistema ir visu charakteriu ji tokia vakarų tikyboms svetima. Ją persunkė rytai, iš jos mums svetima dvasia atspindi slavai, rūpūs, neįmanomi. Pro cerkvės sieną kyšo rusų šeriais apaugus kumštis.
Ne tik bendrai, iš kiekvienos cerkvės detalės veria mums akis mums svetima, nejauki siela. – Cerkvės perkrikštyti ar sulietuvinti negalima, ją galima tik nugriauti ir iš tos medžiagos pastatyti ką naujo.
Kai kas norėtų matyti Kauno sobore didelį architektūros kūrinį, vertą išgelbėti ir palikti mūsų lietuviškajai ateičiai.
Bizantiškas stilius, mechaniškas konglomeratas šiaurės Afrikos ir vakarų Azijos stilių, su graikų ir romėnų architektūros griuvėsių priemaišais, gal būt, laikui bėgant ir būtų išsikristalizavęs į savistovų, individualį stilių, jei provoslaviškumas savo ortodoksiškumu nebūtų pakirtęs jam kelio. Bizantika tapo per anksti kanonizuota.
Tiesa, Bizantikos stilius susidarė senos Graikijos dirvoje. Bet jo įsivyravimas ten pažymėjo tik galutiną aukštos graikų kultūros žlugimą ir bendrą graikų skonio dekadansą. Su Bizantikos stiliumi, jos ortodoksiškumu prasidėjo niūki istorijoj gadynė.
Jei pravoslavijos istorijos liberališkesniais laikais ir norėta kas tikrai naujo cerkvės architektūroje pastatyti, imti Europos vakarų stiliai, pav., Isaakievskij sobor Petrapilyje ir kai kurios kitos cerkvės.
Rusijos užkariautuose kraštuose pasireikšti bet kuriems liberališkumams, kad ir valstybės tikybos srityje, nebuvo taip lengva. Naujos cerkvės čia buvo statomos pripažinto, kanonizuoto stiliaus. Nes jos turėjo ir ypatingą uždavinį. Jos turėjo pavergtiems kraštams simbolizuoti Rusiją, jos pajėgą, pro sienas praeiviui rodyti ruso sugniaužtą kumštį.
Užsienio atžvilgiu serkvės ir soborai turėjo pabrėžti užkariautų kraštų galutinį suliejimą su Rusija, jų visišką rusiškumą. Todėl ir buvo cerkvės statomos kiekvienoj kiek daugiau apgyventoj vietoje; kiekvienos gubernijos miestas turėjo labiausiai regimoj aikštėje turėti pasistatęs savo smarkų soborą, nors ten rusų ir pravoslavų būtų tik sauja.
Ir Lietuvoje cerkvės ir soborai buvo statomi ne grynai tikybiniems reikalams patenkinti ar aukštesnei kultūrai skleisti, o daugiau tik parodyti nepatenkintiems ir bruzdantiems gyventojams rusų bauginančią pajėgą. Rusai patys tokiems soborams nedėjo jokių meninių reikalavimų, tai geriausiai matyti iš soborų Kaune, Rygoje, Helsinkyje ir kitur. Jie meniniu atžvilgiu negali net prilygti Rusijos provincijos kiek rūpestingiau pastatytoms cerkvėms. Rambūs, kampuoti, gromozdiški, nesuderinamų proporcijų. Juose nematyti nei pačios tikybos, nei architektūros meilės. Tai fabrikos šablonai, urmu paruošti greitam eksportui. Todėl ir mums neprivalu žiūrėti į juos, kaipo į šventyklas ar sąžiningo ir įkvėpto meno padarinius. Tie soborai – tai daugiau tik kaziona, mums svetima ir žiauri Rusija. Vargu kas kita.
Soborai – istorija? Tik iš 100 metų daryti istoriją – per didelės pretenzijos. Soborai ir cerkvės Lietuvoje ir tiek ilgai nebuvo. Jie pradėta čia statyti, posesijai išplėtoti ir sustiprinti, tik į praeito šimtmečio pabaigą. Jie beveik dar nauji pastatai.
Palikti Kauno soborą vergovei priminti, padaryti jį mūsų vergovės gadynės paminklu? Dar niekur negirdėta ir nebūta, kad kam blogam paminklai būtų statomi. Be abejo, negalima istorijoje nutylėti ir nelaimingų įvykių, ir todėl konkretiškumo, vaizdingumo dėliai ir jiems renkami dokumentai. Tik tokiems dokumentams geriausia vieta muziejus. Jiems ne vieta viešos aikštės, kur išsilaisvinęs tautos gyvenimas gyva ir kūrybine ugnimi plaka.
Iš Kauno soboro galima padaryti kad ir metro aukščio modelį, iš gipso ar ir iš pastovesnės medžiagos. Su visa aikšte aplinkui, su konke, su garadaviku, su keletu prajojančių kazokų. Ant soboro laiptų galima pastatyti gubernatorių ir popą. Tai bus istorija! Kad konkė ar guberntorius nenutrupėtų, reikėtų modelį įdėti stiklinėn dėžėn. Aš manau, kad Vytauto muziejuje toks istorijos paminklas tikrai sudarys istorinę nuotaiką ir tikrai bus tik istoriškai suprastas. Ten, kur soboras dabar stovi, jis visai svetimoj aplinkumoje toliau gyvena savo tikrai rusišką gyvenimą. Sudaro disonansą, veria mums akis, sukelia visos lietuviškos sielos pasipiktinimą.
Palikti jį žydrios tolerancijos dėliai? Ar kad rusai nesupyktų? Tolerancija turi turėti savo ribas ir bendrų valstybės reikalų neįžeisti. Rusai galėtų turėti pagrindo ant mūsų supykti tik tada, jei iš jų atimtumėm jiems būtinai reikalingą šventyklą. Jų čia tiek daug nėra ir niekuomet daug nebus. Jie patys gerai supranta ar bent turi suprasti, kokiems galams tas soboras buvo pastatytas. Jo išnykimas jų neturimų ar neprivalomų pretenzijų negali paliesti.
Suges santykiai su baltgudžiais ir ukrainiečiais? Jiems patikti stačiatikiais tapti nereikia, juk turim savyje daug ko kito. Švedai nereikalauja iš mūsų, kad virstumėm protestantais, ir holandams vis viena, kad mes ne kalvinistai. Atvirkščiai, tarptautiniuose santykiuose daugiau imponuoja ir domina tas, kas savystovesnis ir turtingesnis savitos kultūros ir tautos pažymiais. Gi kas pats linksta, ant to visi ir ritas.
Supyks užsienis? Kai Varšuvos soboras buvo nuverstas, užsienyje visai nedaug buvo supykta. Skandinavijos valstybėse ir Suomijoje ir visai niekas nepyko. Nors ten ir labai mokami įvertinti istorijos ir kultūros paminklai. Buvo pažymėtas tik patsai įvykęs faktas. O Varšuvos soboras nebuvo menkesnis neg Kauno.
Aš nemanau, kad buvęs kad ir pakrikštytas soboras būtų visai tinkama vieta mūsų kariuomenei pasimelsti ir jos dvasiai Dievo žodžiais sustiprinti. Buvimas sobore tik sukelia mintis, visai svetimas mūsų tikybai, tautos sielai ir pamaldos nuotaikai.
Užuot dėjus pinigus soborui išlaikyti ir taisyti, verčiau reikėtų tinkamiau restauruoti Pažaislio bažnyčią ir išvalyti visa, kas ten buvo rusų prigadinta. Pažaislio bažnyčia tikrai yra didelis architektūros kūrinys, kuriuo galim pasididžiuoti ir kuo negali atsigėrėti, kas tik iš užsienio atvažiavęs ją pamato. Ten viskas mums sava, ten mes pajuntam m ū s ų istoriją, ten pajuntam ryšį su tikra kultūra.
Iš soboro akmens ir plytų galima būtų pastatyti didelę ligoninę ar keletą mokyklų. O kad ir bažnyčią? Kad ir Prisikėlimo bažnyčią, Lietuvos prisikėlimo simbolį? Medžiaga, daugumoje net gera medžiaga, vietoje. Ji supirkta ir suvežta mūsų pinigais.
Jei kuomet rusai ateityje ir bandytų tą bažnyčią paimti, aš tikiuos, mes mokėsim ją ginti, kaip gynėm Kražių bažnyčią.
Soboro aikštė ir pats Kaunas verti, kad ten išaugtų ir amžiais išsilaikytų geresnis, mums artimas daiktas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą