Geriau išmanau humanitarinius mokslus ir matau, kaip humanitarai šiandien valdžios speičiami į kampą, verčiami imtis aklos savigynos. O tai nėra produktyvu. Mokslininkai gali kūrybingai dirbti, kai jie mato ilgalaikę perspektyvą, kai jaučia, kad jų darbas yra valstybės vertinamas. Šiandien yra daug humanitarikos sričių, kurias tiesiog būtina išplėtoti, kad Lietuvos visuomenė galėtų išlikti stipri, savarankiška. [...]
O ką vadinate nacionalinės svarbos projektu?
Tai projektai, svarbūs mums kaip tautai, kaip kultūrinei ir politinei bendruomenei. Dabarties pasaulyje mes nebūsime savarankiški, nesusigrąžinę, neatgaivinę savo krašto kultūrinės ir politinės tradicijos, ta tradicija nesiremdami. Be išplėtotų humanitarinių mokslų nėra permąstytos, gyvos ir plėtojamos tradicijos. Šiandien į tokias sritis kaip tautosakos tyrimai nebeateina jaunų mokslininkų. Taigi gali sunykti ilgus metus kurtos akademinės mokyklos.
Pernelyg didelė buvo Norberto Vėliaus, Vaclovo Miliaus, Angelės Vyšniauskaitės, Gintaro Beresnevičiaus netektis.
Taip. Ir toji netektis bus dar didesnė, jeigu jų darbų netęs jaunoji mokslininkų karta. Deja, doktorantūra nebetraukia jaunimo. O juk tai labai svarbi lietuvybės reiškimosi ir tyrimų sritis.
(Mokslo Lietuva, 2009 m. vasario 12 d. Nr. 3 (403))
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą