Vengrijoje viduramžių gyvenvietėje rasti šunų aukojimo pėdsakai

Kaip rodo naujas tyrimas, Vengrijos viduramžių miestas su gausybe rituališkai paaukotų šunų galėtų įlieti šviesos į paslaptingus pagoniškus papročius, apie kuriuos nerašoma tos epochos rašytiniuose šaltiniuose. Apytikriai 1300 kaulų, priklausančių maždaug 25 šunims, neseniai atrasti X-XIII a. Kanos mieste, kuris atsitiktinai atkastas 2003 m., statant gyvenamuosius pastatus Budapešto priemiestyje.

Tyrinėtojai rado dešimt šunų, užkastų duobėse, ir keturis šuniukų griaučius apverstuose puoduose. Šios aukos tikriausiai tarnavo kaip amuletai, saugantys nuo blogio, – pavyzdžiui, nuo raganavimo ar blogų akių, teigė tyrimo vadovė Márta Daróczi-Szabó, archeozoologė iš Eötvös Loránd universiteto Budapešte. Apie tuziną kitų šunų rasti užkasti po namo pamatais. Tikėtina, kad šie gyvūnai tarnavo kaip „namo statybos aukos“, sakė Daróczi-Szabó.

Viduramžių Vengrijoje buvo paprotys uždaryti aukojamus gyvūnus naujų namų viduje arba paskersti juos, kai žmonės įsikraustydavo. Kartais šunys būdavo mirtinai sumušami ant slenksčio arba būdavo nurėžiamas kaklas vištai.

Kaip pasakojo Daróczi-Szabó, viduramžių Vengrijoje šunys buvo populiarus aukojamas gyvūnas. Jie buvo vertinami dvejopai: jie simbolizavo ištikimybę, tačiau kartu ir mirtiną pavydo nuodėmę. „Buvo labai didelis skirtumas tarp medžioklinių aristokratijos šunų ir kasdien tarnaujančių, dvėseliena mintančių prastuomenės šunų,“ teigė ji.

Stebėtinas išplitimas

Ankstesni gyvūnų aukojimo požymiai Budapešte ir kitur šioje šalyje, kuriuos pavyko aptikti netgi po bažnyčiomis, tai daugiausia pavieniai radiniai, pažymėjo Daróczi-Szabó. Tačiau nauji atradimai, aprašyti šį mėnesį Journal of Veterinary Behavior, parodo, kad „aukos nebuvo retas fenomenas, kaip galima buvo manyti iš tų izoliuotų atvejų,“ sakė ji. „Jos krikščioniškame kaime buvo praktikuojamos reguliariai.“

Faktas, kad tokie pagoniški papročiai kaip gyvūnų aukojimas išsilaikė šimtmečiais, gyvuodami paraleliai su Krikščionių bažnyčia, stebina, pažymėjo Edinburgo universiteto archeozoologas László Bartosiewicz. Krikščionybė įsiviešpatavo regione, kai 1000-aisiais metais į sostą įžengė pirmasis Vengrijos karalius Steponas I. Jo valdymo metais pagoniški ritualai, tokie kaip gyvūnų aukojimai, buvo uždrausti. „Niekas negalėjo tikėtis tokių praktikų krikščionių laikais,“ teigė Bartosiewicz, kuris nedalyvavo naujame tyrime. „Galimybė pamatyti, kas anuomet buvo sakralu ir profaniška, jaudina.“

„Didelis skaičius aukų, kurias mes matome [Kanoje], žymiai padidins mūsų galimybes interpretuoti jų reikšmes,“ pridūrė jis. „Turbūt tai gyvenimo atradimas. Negaliu įsivaizduoti, kad pavyktų atrasti dar kažką panašaus mąsto.“

Šaltinis: news.nationalgeographic.com


Šuns mumija, rasta senovinėse gyvūnų kapinėse Peru.