Rusijos Kemerovo srities administracijos kolegija pritarė muziejaus-rezervato „Triochrečjė“ steigimui. Muziejui jau numatyta teritorija srities Taštagolo rajone. Nutirpus sniegui bus pradėtos valyti aikštelės, o vasaros pradžioje prasidės statybos.
Naująjį muziejų sudarys etnografinė, memorialinė ir vadinamoji „interaktyvi“ zonos. Memorialinė zona įsikurs prie įvažiavimo į Ust Kabyrzos gyvenvietę ir atspindės stalininio GULAG‘o egzistavimo periodą. Ekspozicija papasakos apie represijų aukas – ištremtas, „išbuožintas“, nuteistas kalėti lageriuose. Nemažai vietos ekspozicijoje bus skirta represuotiems SSRS vokiečiams, kurių palikuonys ir dabar gyvena šiose vietose.
Pasak rajono kultūros valdybos viršininkės Nadeždos Sogrinos, muziejiniame-memorialiniame komplekse bus atkurti praktiškai visi lagerio objektai: ypatingojo režimo zona, barakai (vyrų ir moterų), valgykla, pirtis ir skalbykla. Teritoriją apjuos spygliuotos vielos tvora su sargybiniais bokšteliais ir šunimis.
Prie autentiškos koncentracijos stovyklos numatoma maksimaliai priartinti ne tiktai atkuriamo lagerio išorę, bet ir vidaus patalpas. Čia bus galima apžiūrėti kalinių buities reikmenis, aprangą, darbo įrankius.
Ironiška, jog Siblagą padės atkurti buvę jo pareigūnai. Savanoriai iš buvusių karininkų jau užrašomi į darbą. Budeliai vėl pelnysis iš savo aukų...
Manoma, kad muziejaus kompleksas nutols nuo čionykščių įprastų muziejininkystės kanonų. „Interaktyvioje“ zonoje norintys galės ne tiktai prisiliesti prie regiono istorijos, bet ir įsijausti į tų žmonių, kurie tapo represijų aukomis, gyvenimą: persirengti kalinių drabužiais, pavaikščioti surakinti, patirti sunkius miško ruošos darbus, keletą valandų praleisti kameroje, aplankyti pirtį ir netgi pasidaryti laikiną tatuiruotę.
Kaip pranešė Kemerovo srities gubernatoriaus pavaduotojas Sergejus Muravjovas, numatoma, kad kuriamą įstaigą per pirmuosius veiklos metus aplankys ne mažiau kaip 10 tūkstančių žmonių. Apytikrė projekto sąmata – 20 milijonų rublių. Šios lėšos municipalitetui bus išskirtos subsidijų pavidalu iš srities biudžeto. Šiuo metu veikia speciali darbo grupė, į kurią įeina srities ir rajono administracijos atstovai, mokslininkai-istorikai, kraštotyrininkai ir muziejininkai.
Dar vienas Siblago aukų atminimo memorialas bus įrengtas Marijinske. Jo pagrindinę dalį užims statoma šv. kankinės Anastasijos koplyčia, o balandį prie jos bus įrengtos tokios architektūrinės kompozicijos kaip kalinių barakas, „Atminties kalva“, „Sušaudymo siena“.
Kemerovo apylinkėse XX a. 5-6 dešimtmetyje veikė 14 koncentracijos stovyklų, iš jų kelios – moterų. Kaliniai dirbo akmens anglių kasyklose, statybose, pramonės įmonėse (pagalbiniais darbininkais).
Tarp daugelio kitų politinių kalinių iš Lietuvos čia teko kalėti rašytojui ir vertėjui A. Dambrauskui (kalėjimo metus aprašiusiam knygoje „Viskas praeina“), literatūros tyrinėtojui A. T. Geniušui, poetams A. Miškiniui ir J. Kinderiui, dainininkui A. Kučingiui, nesėkmingo pasikėsinimo į J. Paleckį dalyviui J. Poškui. Neaiškiomis aplinkybėmis Olžeraso lageryje buvo nužudytas ar nusižudė V. A. Graičiūnas – vienas žinomiausių pasaulio vadybos mokslo pradininkų, tarpukario Lietuvos vadybos mokslo teoretikas ir praktikas (jam priklauso ir termino „vadyba“ autorystė).
1956–1959 m. Suslovo geležinkelio stoties (apie 25 km į rytus nuo Marijinsko) apylinkėse veikė tuo metu vienintelė Sovietų Sąjungoje moterų politinių kalinių koncentracijos stovykla. Joje kalėjo apie 450 įvairių tautybių moterų, tarp jų apie 20 lietuvių. Čia buvo atvežtos ir 1958 m. nuteistos pogrindinės organizacijos „Laisvę Lietuvai“ narės N. Gaškaitė ir B. Putrimaitė. Tačiau jau 1959 m. ši koncentracijos stovykla buvo perkelta į Nevelskajos apylinkes (Irkutsko sr., Taišeto raj.), o 1961 m. – į Mordovijos 17-ąjį lagerio punktą.
Šaltiniai: rg.ru, keminfo.ru, kt.
Žemėlapis iš leidinio:
Возвращение памяти. Историко-публицистический альманах. Составитель И.В. Павлова. 1991 г.
(didesnis su skaičių žymėmis - spustelėjus)
Naująjį muziejų sudarys etnografinė, memorialinė ir vadinamoji „interaktyvi“ zonos. Memorialinė zona įsikurs prie įvažiavimo į Ust Kabyrzos gyvenvietę ir atspindės stalininio GULAG‘o egzistavimo periodą. Ekspozicija papasakos apie represijų aukas – ištremtas, „išbuožintas“, nuteistas kalėti lageriuose. Nemažai vietos ekspozicijoje bus skirta represuotiems SSRS vokiečiams, kurių palikuonys ir dabar gyvena šiose vietose.
Pasak rajono kultūros valdybos viršininkės Nadeždos Sogrinos, muziejiniame-memorialiniame komplekse bus atkurti praktiškai visi lagerio objektai: ypatingojo režimo zona, barakai (vyrų ir moterų), valgykla, pirtis ir skalbykla. Teritoriją apjuos spygliuotos vielos tvora su sargybiniais bokšteliais ir šunimis.
Prie autentiškos koncentracijos stovyklos numatoma maksimaliai priartinti ne tiktai atkuriamo lagerio išorę, bet ir vidaus patalpas. Čia bus galima apžiūrėti kalinių buities reikmenis, aprangą, darbo įrankius.
Ironiška, jog Siblagą padės atkurti buvę jo pareigūnai. Savanoriai iš buvusių karininkų jau užrašomi į darbą. Budeliai vėl pelnysis iš savo aukų...
Manoma, kad muziejaus kompleksas nutols nuo čionykščių įprastų muziejininkystės kanonų. „Interaktyvioje“ zonoje norintys galės ne tiktai prisiliesti prie regiono istorijos, bet ir įsijausti į tų žmonių, kurie tapo represijų aukomis, gyvenimą: persirengti kalinių drabužiais, pavaikščioti surakinti, patirti sunkius miško ruošos darbus, keletą valandų praleisti kameroje, aplankyti pirtį ir netgi pasidaryti laikiną tatuiruotę.
Kaip pranešė Kemerovo srities gubernatoriaus pavaduotojas Sergejus Muravjovas, numatoma, kad kuriamą įstaigą per pirmuosius veiklos metus aplankys ne mažiau kaip 10 tūkstančių žmonių. Apytikrė projekto sąmata – 20 milijonų rublių. Šios lėšos municipalitetui bus išskirtos subsidijų pavidalu iš srities biudžeto. Šiuo metu veikia speciali darbo grupė, į kurią įeina srities ir rajono administracijos atstovai, mokslininkai-istorikai, kraštotyrininkai ir muziejininkai.
Dar vienas Siblago aukų atminimo memorialas bus įrengtas Marijinske. Jo pagrindinę dalį užims statoma šv. kankinės Anastasijos koplyčia, o balandį prie jos bus įrengtos tokios architektūrinės kompozicijos kaip kalinių barakas, „Atminties kalva“, „Sušaudymo siena“.Kemerovo apylinkėse XX a. 5-6 dešimtmetyje veikė 14 koncentracijos stovyklų, iš jų kelios – moterų. Kaliniai dirbo akmens anglių kasyklose, statybose, pramonės įmonėse (pagalbiniais darbininkais).
Tarp daugelio kitų politinių kalinių iš Lietuvos čia teko kalėti rašytojui ir vertėjui A. Dambrauskui (kalėjimo metus aprašiusiam knygoje „Viskas praeina“), literatūros tyrinėtojui A. T. Geniušui, poetams A. Miškiniui ir J. Kinderiui, dainininkui A. Kučingiui, nesėkmingo pasikėsinimo į J. Paleckį dalyviui J. Poškui. Neaiškiomis aplinkybėmis Olžeraso lageryje buvo nužudytas ar nusižudė V. A. Graičiūnas – vienas žinomiausių pasaulio vadybos mokslo pradininkų, tarpukario Lietuvos vadybos mokslo teoretikas ir praktikas (jam priklauso ir termino „vadyba“ autorystė).
1956–1959 m. Suslovo geležinkelio stoties (apie 25 km į rytus nuo Marijinsko) apylinkėse veikė tuo metu vienintelė Sovietų Sąjungoje moterų politinių kalinių koncentracijos stovykla. Joje kalėjo apie 450 įvairių tautybių moterų, tarp jų apie 20 lietuvių. Čia buvo atvežtos ir 1958 m. nuteistos pogrindinės organizacijos „Laisvę Lietuvai“ narės N. Gaškaitė ir B. Putrimaitė. Tačiau jau 1959 m. ši koncentracijos stovykla buvo perkelta į Nevelskajos apylinkes (Irkutsko sr., Taišeto raj.), o 1961 m. – į Mordovijos 17-ąjį lagerio punktą.
Šaltiniai: rg.ru, keminfo.ru, kt.
Žemėlapis iš leidinio:Возвращение памяти. Историко-публицистический альманах. Составитель И.В. Павлова. 1991 г.
(didesnis su skaičių žymėmis - spustelėjus)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą