Kaip gimstantis rusiškas nacionalizmas apibrėžė „savas“ teritorijas

(ištrauka iš 2005 m. kovo 31 d. istoriko Aleksejaus Milerio skaitytos paskaitos)

Rusų nacionalizmas turėjo gerus, aktyvius mokytojus. Pirmiausia lenkus. Labai galingą postūmį rusiškojo nacionalizmo prabudimui davė 1830-1831 metų sukilimas. Po šio sukilimo čia, vakariniuose imperijos pakraščiuose, rusiškas nacionalizmas, o palaipsniui ir imperija, formuluoja labai aiškią tezę: vietiniai valstiečiai – mažarusiai ir baltarusiai – tai rusai. Ir ši koncepcija, jog rusai – ne vien didžiarusiai, kaip mes dabar suvokiame, o didžiarusiai, mažarusiai ir baltarusiai, kad tai „visų rusų“ nacija, ima dominuoti ir liks dominuoti iki pat Rusijos imperijos pabaigos.

Елена Рачева: Мы все – жертвы неосмысленной истории ГУЛАГа

Įdedu seną interviu su opozicinio Maskvos laikraščio žurnaliste Jelena Račeva originalo – rusų kalba. Kadangi iki šiol skelbtas tik lietuviškai. Interviu darytas 2012 metų rugpjūčio mėnesį. Klausimai buvo pateikti raštu, juose gali būti gramatikos klaidų.

Arijų genties šaka... nutiesė kelią į kosmosą

Rusijos Valstybės dūmos interneto svetainėje šlovinami arijų genties – rusų – žygiai, tebesitęsiantys iki mūsų dienų.

Anonsuojant balandžio 8 dieną švietimo komitete turėjusią vykti apvalaus stalo diskusiją tema „Rusijos istorinė tradicija: istorijos vadovėlių turinys“, pateikiami šio komiteto pirmininko Viačeslavo Nikonovo žodžiai:

„Nuo to, kas bus parašyta vadovėliuose, ir nuo to, kaip įtikinamai ir patraukliai tai bus parašyta, priklauso ištisos jaunimo kartos požiūris į savo šalies istoriją. Visada būtina atsiminti, kokioje šalyje gyveni ir dirbi, žinoti jos tradicijas. Mūsų Tėvynė turi didingą praeitį. Arijų genties šaka nusileido nuo Karpatų kalnų, taikiai apgyvendino Didžiąją Rusijos lygumą, Sibirą, pačią šalčiausią planetos dalį, nuėjo iki Ramiojo vandenyno, įkūrė Fort Rosą, sugėrė turtingiausių Bizantijos, Europos, Azijos kultūrų syvus, sutriuškino baisiausią žmonijos priešą – nacizmą, nutiesė kelią į kosmosą.“

* Viačeslavas Nikonovas – Rusijos Valstybės dūmos deputatas, švietimo komiteto pirmininkas, valdančios partijos „Vieninga Rusija“ narys. Iki 1991 metų spėjo pabūti komjaunimo sekretoriumi, Maskvos valstybinio universiteto Istorijos fakulteto partkomo sekretoriumi, SSKP CK instruktoriumi. Jo tėvas – buvęs NKVD darbuotojas, Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto profesorius, žurnalo „Komunistas“ redaktorius. Motina – vienintelė SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro Viačeslavo Molotovo ir Polinos Žemčiūžinos duktė.

Šis karas liečia ir mus

Šiandien ore pasklido parako kvapas – fašistinė Rusija pradėjo atvirą karinę intervenciją Kryme. Tai daug arčiau už mums gana tolimas ir galbūt egzotiškai atrodančias Abchaziją ir Čečėniją.

Girdisi įvairūs pasvarstymai apie ateitį – nuo greito konflikto nuslopimo iki trečio pasaulinio karo. Ukrainoje ir už jos ribų pasiskirstoma nuomonėmis apie tai, kaip reikėtų elgtis. Vieni smerkia naują Ukrainos vyriausybę kaip neryžtingą ir reikalauja kuo greičiau įvesti nepaprastąją padėtį Kryme bei imtis atsakomųjų karinių priemonių, kurios ir taip pernelyg uždelstos. Kitų nuomones geriausiai apibendrintų buvusio Putino patarėjo Andrejaus Ilarionovo mintys. Jis ragina jokiu būdu nepasiduoti Rusijos provokacijoms ir išvengti jos kurstomo pilietinio karo. „Pagrindinė, sudėtingiausia užduotis naujai Ukrainos valdžiai, visiems Ukrainos piliečiams šiandien – atlaikyti, parodyti kantrybę, susilaikymą, ištvermę“, rašo jis.

Žinoma, būtų geriau, jei demokratinių vertybių slinktis į rytus vyktų palaipsniui. Ir nacionalinis ukrainiečių sąmoningumas bei susitelkimas turėtų pakankamai laiko sutvirtėti. Tačiau šiandiena negailestinga – pateikia vieną po kito vis naujus išbandymus. Sovietinės imperijos pasekėjai meta praeities kortą: prie Krymo parlamento griaudi Antrojo pasaulinio karo laikų maršas „Vstavaj strana ogromnaja“. Jie nesusimąsto, jog šviežia neapykantos ir tiesioginės agresijos banga iš jų pusės liks istorijoje kaip dar viena patirtis, kontrastuojanti su imperialistiniais mitais apie Rusiją, nešančią išlaisvinimą ir taiką. Užsibarikaduoti Krymo gete su tankais, leninais, kolorado spalvų juostelėmis ir piktais minios lyderiais, užvedančiais skanduotes „Putin, Putin, Putin“ ir švokščiančiais „Eto vsio našė, russsskoje“, galima tik laikinai...

Lenkija sudurstyta iš kelių tautinių ir regioninių tapatybių?

David Forniès

Lenkiškas nacionalizmas pasižymi gana homogenišku Lenkijos suvokimu. Ne taip jau paprasta rasti lenkų – ar jie laikytų save dideliais nacionalistais, ar ne – kurie nenustebtų sužinoję, jog šalies viduje egzistuoja autochtonų bendruomenės, kurios nelaiko savęs lenkų nacijos dalimi. Tačiau tai nekliudo atsirasti judėjimams, kurie sudaro alternatyvą hegemoniškam Lenkijos nacionalizmui.

Abejojimas Lenkijos valstybės nacionaline vienybe greičiau pažadins baimes, susietas su istoriniu šalies vystymusi, ypač tamsiais epizodais – Lenkijos padalijimais XVIII amžiuje arba visai nesenais įvykiais – vokiečių ir sovietų okupacijomis.

Galbūt šis fonas paaiškina politinį ir emocinį konfliktą, kurį Lenkijoje įžiebė pastaraisiais dviem dešimtmečiais iškilęs sileziečių nacionalizmas. Iškart po komunizmo žlugimo kai kurie sileziečiai pradėjo tvirtinti, jog Lenkija turėtų pripažinti šalies viduje egzistuojančias nelenkiškas tautines tapatybes. Sileziečių reikalavimai darė vis stipresnį poveikį ir 2002 metais pasiektas pirmas ryškus rezultatas: tais metais vykusiame gyventojų surašyme 173 tūkstančiai žmonių pažymėjo esantys sileziečių tautybės. Tai įvyko, nors Lenkijos institucijos laikosi pozicijos, kad sileziečių tautybė oficialiai neegzistuoja.

Jūs užmerkėte akis ir vykote į olimpiadą. Jūs ją pralaimėjote. Šis žmogus ją laimėjo.

Naujoje šunų prieglaudoje Baranovkoje netoli Sočio laukiniai šunys dėkoja autošaltkalviui ir kovotojui už gyvūnų gerovę Jevgenijui Popovui už stebuklingą išsigelbėjimą iš Putino skerdikų rankų Olimpiniame Kaimelyje.

In a new dog shelter in the village of Baranovka near Sochi ever so grateful stray dogs are thanking Yevgeny Popov, an auto mechanic and animal rights campaigner for saving their lives and rescuing them from the clutches of dog catchers at the Olympic Village.

В новом собачьем приюте в Барановке возле Сочи бродячие собаки благодарят автослесаря и борца за права животных Евгения Попова за чудесное спасение из лап живодеров в Путинской Олимпийской Деревне.

Sergejus Loiko, „Los Angeles Times“ korespondentas

Valios triumfas

Kiekvieną dieną Nina Toromonian ateina į savo namo griuvėsius Sočio centre, kad pašertų savo gyvūnų.

Sklypą (25 arus) ir namą su vaizdu į jūrą atėmė jėga ir nugriovė – neva trukdė tiesti Kurortinį prospektą.

Name gyveno 13 žmonių. Trys šeimos. Suteikė bendrą kompensaciją 5 milijonus rublių (apie 367 tūkst. litų). Iškeldino omonovcai su kaukėmis ir automatais 2013 metų spalio 23 dieną. Kuomet prospektas jau buvo nutiestas už dviejų kilometrų nuo Ninos namų.

Šį sklypą jos senelis oficialiai gavo 1947 metais už parodytą heroizmą „Didžiojo Tėvynės karo“ metais.

Nei viena iš trijų giminaičių šeimų nusipirkti ne tik namo, bet ir buto Sočyje neišgali. Glaudžiasi, kas kur gali. Kaip bomžai.

Privačių namų į dešinę ir kairę nuo sklypo niekas nejudino. Ekspertai tvirtina, jog kažkas užsigeidė Ninos sklypo ir pasinaudodamas Putino olimpiada jį užsigrobė. Iš tikrųjų pagal Sočio kainas šiandieninė jo kaina turėtų būti ne mažiau kaip 40 milijonų rublių.

Kuomet omonovcai paėmę už plaukų vilko verkiančias moteris iš namo, devynerių metukų vaikaitis Griša suriko: „Nešaudykite, nežudykite mūsų“. Jo motina pabandė jį nuraminti, paėmė už rankos ir pasakė: „Nebijok, sūneli. Tai tik filmą stato. Apie fašistus...“

Sergejus Loiko, „Los Angeles Times“ korespondentas

facebook.com

A. Trifonovas: „Merių pagalba man norėjosi pakeisti pasaulį“

Infocentras „Finugor“ paskelbė išskirtinį interviu su Aleksandru Trifonovu – Maskvos politologu, etnografu ir žurnalistu. Lygiai prieš dešimt metų – 2003 metų spalio 2 dieną – jis pradėjo populiarinti merių etnokultūrinio paveldo temą. Dabar jau išnykusi finougrų gentis tokiu pavadinimu iki slavų kolonizacijos gyveno vidurio Rusijoje, į šiaurės rytus nuo baltiškos rytų galindų genties ir dabartinio Maskvos miesto. Nuo A. Trifonovo straipsnių pradėjo vystytis „naujųjų merių“ judėjimas. Šiame interviu ne tik apibūdinama dabartinė judėjimo būklė, raidos perspektyvos, bet paliečiami ir gilesni klausimai: imperinės nacijos savivokos krizė, kilmės ir etninės tapatybės permąstymas ir iš to kylančios problemos bei galimybės.

Tautinė pasaulėžiūra: peržengiant įprastus nacionalizmo modelius

Kintantis etniškumo suvokimas

Beklausant partinių ir neformalių lietuvių tautininkų (jaunųjų ir vyresnių) pareiškimų neretai gali susidaryti įspūdis, kad tautiškumas jų suvokiamas kaip dėžutė, į kurios rėmus būtina įtilpti. Idealiu atveju visi išsiskaičiuoja pirmais antrais, sulipa į savo dėžutes, ir pagaliau pasijaučia užtikrintai, galėdami būti ištikimi standartui.

Tautiškumo reikšmė keistai sudaiktinama. Iš vidinio pojūčio, dvasios, ryšio tarp žmonių jis paverčiamas antsiuvu, formalia užuovėja išvengiant nemalonių gyvenimo prasmės klausimų, neįveikiama ir galutine apibrėžtimi.

„Seksualinės įvairovės“ judėjimas priešina visuomenę, o ne ją vienija

Norime mes to, ar nenorime, bet Vakarų visuomenė pastaraisiais dešimtmečiais tapo kaip niekada liberalizuota, diferencijuota ir atomizuota. Mes patiriame įvairių kultūrinių įtakų perteklių. Suvienyti gali tik pačios bendriausios pozityvios idėjos – jautrus santykis su aplinka ir kultūringas elgesys su aplinkiniais, gamtos tausojimas, paveldo ir etninės įvairovės saugojimas.

Lytiškumo klausimais bendro sutarimo gairės ne tokios aiškios. Jos išbalansuotos įtampos ir kovos tarp dviejų polių – konservatyvios ir liberalios pasaulėžiūros. Ši įtampa neslopsta, tik įgauna vis įmantresnes ir šiuolaikiškesnes formas. Ji atsispindi ir žymesniuose visą pasaulį sukrečiančiuose įvykiuose. Štai „teroristas-kryžeivis“ A. Breivikas kažkuriame savo manifesto puslapyje siūlė tą įtampą naikinti išsidalinant skirtingais rajonais, kuriuose būtų laikomasi labiau konservatyvių arba liberalių taisyklių.