1743 metų gegužės 18 dieną prasidėjo Teriuševo sukilimas

1743 metų gegužės 18 dieną Žemutinio Naugardo ir Alatyrio vyskupas Dmitrijus Sečenovas, prievarta diegdamas stačiatikybę, įsakė sunaikinti, sudeginti senuosius erzių kapus – šventvietę, buvusią Žemutinio Naugardo gubernijos Teriuševo valsčiaus Sarlejaus kaime. Šis poelgis taip papiktino vietos gyventojus, kad jie užpuolė misionierius ir vyskupui teko slėptis cerkvėje. Tačiau tai nesustabdė Dmitrijaus, kuris įsakė išsiųsti baudžiamąjį būrį ir nedelsiant numalšinti neramumus ir pabaigti suniokoti šventvietę. Tokie neprotingi vyskupo ir vietinių valdininkų, pradėjusių dar smarkiau engti vietos gyventojus, drausti melstis ir t.t., veiksmai privedė prie vieno iš reikšmingesnių ir masiškesnių erzių sukilimų – Teriuševo sukilimo.

Daugpilyje veikia kavinė, kurioje klientai aptarnaujami tik latviškai

skaties.lv, 2015 metų kovo 14 d.

Kaip susikalbėti latviškai ten, kur lengviau būtų pereiti prie rusų kalbos? Apie tai galėtų papasakoti kiekvienas Daugpilio latvis. Tačiau Faibuševičių šeima išskirtinė. Ji skatina prie latvių kalbos pereiti rusakalbius. Kaip patys sako, – ne primesdami, o sudomindami latviškumu kitataučius.

Meriai: čia ir dabar

Kuomet gilinimasis į merių tematiką tampa ne vien tyrinėtojo interesu (jei toksai grynu pavidalu išvis egzistuoja), bet aistringu pomėgiu, aplinkiniams kyla klausimų, dažnai susivedančių į vieną ir tą patį. Karštakošiai sukioja pirštą prie smilkinio, mandagesni atsargiai užklausia: „Atleiskite, kokie meriai? Kieme dvidešimt pirmas amžius, ir mėginti atgaivinti seniai išnykusios finougrų genties nutrūkusias tradicijas paprasčiausiai beprasmiška...“. Tačiau patikrinus perspektyvos pasirodo ne tokios jau niūrios...

Citatos. Raudonieji fašistai visaip vengia būti lyginami su naciais

Alesius Adamovičius:

„Kai išgirdome, sužinojome ir Zenono Pozniako tyrinėjimų, kaip „juodieji voronokai“ 1937–1938 m. naktimis zujo po apylinkes, griebdavo vyrus iš pirmų pasitaikiusių namų ir veždavo sušaudyti į Kuropatų mišką, negalėjome neatsiminti vokiečių baudėjų praktikos. Ir niekaip negaliu užmiršti, kaip sutrikau, kuomet, visų pirma, Minsko cenzūra ir už jos stovintys „organai“ paprieštaravo dėl apysakos pavadinimo – „Baudėjai“. Užsigavo: pas mus, atseit, irgi tokios organizacijos yra. Antrasis atvejis: P. Demičevas įsižeidė dėl tos vietos mano ir B. Lucenko pjesėje „Grįžimas į Chatynę“, kur vokietis baudėjas remiasi įsakymu („Kam gi jūs, – protino mus ideologas, – pas mus taip pat įsakymus reikia vykdyti!“).

Patys neįsisamonindami, užuodė dvasios ir darbų giminingumą – net ir tokiame lygmenyje.“

Pasakojimai apie skurdą ir laimę, žiaurumą ir atjautą

Rokas Sinkevičius

Tremtinys, Nr. 1 (1119), 2014 m. sausio 9 d., p. 8.

2013 metais Maskvoje išleista nauja knyga – atsiminimų rinkinys „1945–1953-ųjų vaikystė: o rytoj bus laimė“. Ji pasakoja apie vaikystę tos kartos, kuriai teko augti karo ir pirmaisiais pokario metais. Knygos pagrindą sudaro laiškai, kurių rašytojai Liudmilai Ulickajai suplaukė daugiau nei tūkstantis. Liudmila juos atrinko, suskirstė į skyrius ir kiekvienam skyriui parašė įžanginį žodį. Knygos viršelio maketą tiesiog ant rašytojos valgomojo stalo iš medžiagos skiaučių sudėliojo ir susiuvo jos draugė Marija Čepaitytė (Virgilijaus Čepaičio ir Natalijos Trauberg duktė).

Iš naujo sužaliavęs gyvenimo medis

Rokas Sinkevičius

Tremtinys, Nr. 48 (1118), 2014 m. gruodžio 29 d., p. 6, 7.

Su Aldona Mekšraityte-Grigalevičiene keliai suvedė 2011 metų rudenį. Nors ir varginama rimtų sveikatos sutrikimų, ji su lengva šypsena žiūrėjo į išaugusį artimųjų rūpinimąsi. Aldona gyvai, praeities įtampą ir pakilias emocijas perteikiančia kalba pasakojo šešių dešimčių metų senumo įvykius, įtraukusius ją į anuometinį kovų ir iššūkių verpetą.

Jos pasakojimų įtaigumą, dinamiškumą sustiprino ir įterpiami ištisi dialogai tarp jos ir tų, kurie turėjo įtakos jos likimui. Atrodo, kad prieš akis vis dar ta pati linksma, atkakli ir nuolaidžiauti nelinkusi jauna mokytoja. Ji pati atsiminė save sovietų tardytojo kambaryje: „Man buvo tik devyniolika metų, tačiau buvau labai stragi, nieko nepaisijau...“

„Brangioji Marta! Linkiu 1953 metais laisvės“

Rokas Sinkevičius

Tremtinys, Nr. 48 (1118), 2014 m. gruodžio 29 d., p. 8.

1990 metais Lietuvos Sąjūdžio Prienų tarybos laikraštyje „Gėlupis“ ir 2013 metais „Laisvės kovų archyvo“ 45 numeryje buvo publikuota Birutės Jonelienės apybraiža „Neskaityti istorijos puslapiai“, skirta partizanų ryšininkės, sovietų kalėjimų ir lagerių kankinės Mortos Linkaitės (1925–1992) biografijai.

1951 metais M. Linkaitė po žiaurių tardymų buvo nuteista 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Iš pradžių kalinta Intoje, vėliau perkelta į lagerį Abezėje, kur buvo laikomi  nebepajėgiantys dirbti, suluošinti politiniai kaliniai. Galiausiai kaip nepagydoma 1956 metais išleista grįžti į Lietuvą.

Iš šio laikotarpio išlikę keli jai nupiešti ir užrašyti atvirukai, datuoti 1952–1955 metais. Kai kurie iš jų buvo eksponuojami 2012 metų gruodį parengtoje parodoje „Kalėdos – stebuklų laukimas“, veikusioje LPKTS būstinės salėje Kaune.

Tarp šių pasveikinimo atvirukų išsiskiria vienas, užrašytas net trimis kalbomis. Iki šiol jis, berods, nebuvo pilnai išverstas. Inventorizuodami muziejininkai buvo pažymėję, kad jis rašytas „lietuvių ir rusų?“ kalbomis, tačiau bent trumpai atidžiau žvilgtelėjus, akivaizdu, kad didžioji pasveikinimo dalis suraityta rašmenimis, primenančiais kai kurių Kaukazo tautų raidynus.

„Lietuvninkai, uždekim žvakę šventą“

Rokas Sinkevičius

Tremtinys, Nr. 41 (1111), 2014 m. lapkričio 7 d., p. 4, 6.

Mažosios Lietuvos kultūros paveldo puoselėtojai Sigitas Šamborskis, Marija ir Martynas Purvinai, svečiai iš Latvijos Krišas ir Inga Kapeniekai, antroje eilėje – romansų atlikėjas Algirdas Sinkevičius

Prieš aštuonerius metus Lietuvos Respublikos Seimas į atmintinų dienų sąrašą įtraukė spalio 16-ąją – Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną. 1944 metų rudenį sovietų armija peržengė Rytprūsių – „prakeiktos Vokietijos“, kaip jie skelbė, sieną, ir pradėjo istorijoje neregėtą terorą prieš civilius gyventojus, pabėgėlius. Vėliau sekė dalies gyventojų ir belaisvių suvarymas į lagerius, getus, kitų išvarymas iš jiems priklausiusių sodybų, būstų, apgyvendinimas šaltuose rūsiuose ir mansardose arba pavertimas klajokliais. Užsitęsusi prievartos ir pažeminimo banga, ligos, epidemijos, nepaprastai atšiauri 1946–1947 metų žiema, kai žmonės „jausdami mirtį, patys eidavo į kapines ir guldavosi mirti ant savo giminaičių kapų“, retino krašto senbuvių gretas. Kol galiausiai 1947–1948 metais likusieji buvo ištremti į Vokietiją.

Kaip gimstantis rusiškas nacionalizmas apibrėžė „savas“ teritorijas

(ištrauka iš 2005 m. kovo 31 d. istoriko Aleksejaus Milerio skaitytos paskaitos)

Rusų nacionalizmas turėjo gerus, aktyvius mokytojus. Pirmiausia lenkus. Labai galingą postūmį rusiškojo nacionalizmo prabudimui davė 1830-1831 metų sukilimas. Po šio sukilimo čia, vakariniuose imperijos pakraščiuose, rusiškas nacionalizmas, o palaipsniui ir imperija, formuluoja labai aiškią tezę: vietiniai valstiečiai – mažarusiai ir baltarusiai – tai rusai. Ir ši koncepcija, jog rusai – ne vien didžiarusiai, kaip mes dabar suvokiame, o didžiarusiai, mažarusiai ir baltarusiai, kad tai „visų rusų“ nacija, ima dominuoti ir liks dominuoti iki pat Rusijos imperijos pabaigos.

Елена Рачева: Мы все – жертвы неосмысленной истории ГУЛАГа

Įdedu seną interviu su opozicinio Maskvos laikraščio žurnaliste Jelena Račeva originalo – rusų kalba. Kadangi iki šiol skelbtas tik lietuviškai. Interviu darytas 2012 metų rugpjūčio mėnesį. Klausimai buvo pateikti raštu, juose gali būti gramatikos klaidų.

Arijų genties šaka... nutiesė kelią į kosmosą

Rusijos Valstybės dūmos interneto svetainėje šlovinami arijų genties – rusų – žygiai, tebesitęsiantys iki mūsų dienų.

Anonsuojant balandžio 8 dieną švietimo komitete turėjusią vykti apvalaus stalo diskusiją tema „Rusijos istorinė tradicija: istorijos vadovėlių turinys“, pateikiami šio komiteto pirmininko Viačeslavo Nikonovo žodžiai:

„Nuo to, kas bus parašyta vadovėliuose, ir nuo to, kaip įtikinamai ir patraukliai tai bus parašyta, priklauso ištisos jaunimo kartos požiūris į savo šalies istoriją. Visada būtina atsiminti, kokioje šalyje gyveni ir dirbi, žinoti jos tradicijas. Mūsų Tėvynė turi didingą praeitį. Arijų genties šaka nusileido nuo Karpatų kalnų, taikiai apgyvendino Didžiąją Rusijos lygumą, Sibirą, pačią šalčiausią planetos dalį, nuėjo iki Ramiojo vandenyno, įkūrė Fort Rosą, sugėrė turtingiausių Bizantijos, Europos, Azijos kultūrų syvus, sutriuškino baisiausią žmonijos priešą – nacizmą, nutiesė kelią į kosmosą.“

* Viačeslavas Nikonovas – Rusijos Valstybės dūmos deputatas, švietimo komiteto pirmininkas, valdančios partijos „Vieninga Rusija“ narys. Iki 1991 metų spėjo pabūti komjaunimo sekretoriumi, Maskvos valstybinio universiteto Istorijos fakulteto partkomo sekretoriumi, SSKP CK instruktoriumi. Jo tėvas – buvęs NKVD darbuotojas, Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto profesorius, žurnalo „Komunistas“ redaktorius. Motina – vienintelė SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro Viačeslavo Molotovo ir Polinos Žemčiūžinos duktė.

Šis karas liečia ir mus

Šiandien ore pasklido parako kvapas – fašistinė Rusija pradėjo atvirą karinę intervenciją Kryme. Tai daug arčiau už mums gana tolimas ir galbūt egzotiškai atrodančias Abchaziją ir Čečėniją.

Girdisi įvairūs pasvarstymai apie ateitį – nuo greito konflikto nuslopimo iki trečio pasaulinio karo. Ukrainoje ir už jos ribų pasiskirstoma nuomonėmis apie tai, kaip reikėtų elgtis. Vieni smerkia naują Ukrainos vyriausybę kaip neryžtingą ir reikalauja kuo greičiau įvesti nepaprastąją padėtį Kryme bei imtis atsakomųjų karinių priemonių, kurios ir taip pernelyg uždelstos. Kitų nuomones geriausiai apibendrintų buvusio Putino patarėjo Andrejaus Ilarionovo mintys. Jis ragina jokiu būdu nepasiduoti Rusijos provokacijoms ir išvengti jos kurstomo pilietinio karo. „Pagrindinė, sudėtingiausia užduotis naujai Ukrainos valdžiai, visiems Ukrainos piliečiams šiandien – atlaikyti, parodyti kantrybę, susilaikymą, ištvermę“, rašo jis.

Žinoma, būtų geriau, jei demokratinių vertybių slinktis į rytus vyktų palaipsniui. Ir nacionalinis ukrainiečių sąmoningumas bei susitelkimas turėtų pakankamai laiko sutvirtėti. Tačiau šiandiena negailestinga – pateikia vieną po kito vis naujus išbandymus. Sovietinės imperijos pasekėjai meta praeities kortą: prie Krymo parlamento griaudi Antrojo pasaulinio karo laikų maršas „Vstavaj strana ogromnaja“. Jie nesusimąsto, jog šviežia neapykantos ir tiesioginės agresijos banga iš jų pusės liks istorijoje kaip dar viena patirtis, kontrastuojanti su imperialistiniais mitais apie Rusiją, nešančią išlaisvinimą ir taiką. Užsibarikaduoti Krymo gete su tankais, leninais, kolorado spalvų juostelėmis ir piktais minios lyderiais, užvedančiais skanduotes „Putin, Putin, Putin“ ir švokščiančiais „Eto vsio našė, russsskoje“, galima tik laikinai...

Lenkija sudurstyta iš kelių tautinių ir regioninių tapatybių?

David Forniès

Lenkiškas nacionalizmas pasižymi gana homogenišku Lenkijos suvokimu. Ne taip jau paprasta rasti lenkų – ar jie laikytų save dideliais nacionalistais, ar ne – kurie nenustebtų sužinoję, jog šalies viduje egzistuoja autochtonų bendruomenės, kurios nelaiko savęs lenkų nacijos dalimi. Tačiau tai nekliudo atsirasti judėjimams, kurie sudaro alternatyvą hegemoniškam Lenkijos nacionalizmui.

Abejojimas Lenkijos valstybės nacionaline vienybe greičiau pažadins baimes, susietas su istoriniu šalies vystymusi, ypač tamsiais epizodais – Lenkijos padalijimais XVIII amžiuje arba visai nesenais įvykiais – vokiečių ir sovietų okupacijomis.

Galbūt šis fonas paaiškina politinį ir emocinį konfliktą, kurį Lenkijoje įžiebė pastaraisiais dviem dešimtmečiais iškilęs sileziečių nacionalizmas. Iškart po komunizmo žlugimo kai kurie sileziečiai pradėjo tvirtinti, jog Lenkija turėtų pripažinti šalies viduje egzistuojančias nelenkiškas tautines tapatybes. Sileziečių reikalavimai darė vis stipresnį poveikį ir 2002 metais pasiektas pirmas ryškus rezultatas: tais metais vykusiame gyventojų surašyme 173 tūkstančiai žmonių pažymėjo esantys sileziečių tautybės. Tai įvyko, nors Lenkijos institucijos laikosi pozicijos, kad sileziečių tautybė oficialiai neegzistuoja.

Jūs užmerkėte akis ir vykote į olimpiadą. Jūs ją pralaimėjote. Šis žmogus ją laimėjo.

Naujoje šunų prieglaudoje Baranovkoje netoli Sočio laukiniai šunys dėkoja autošaltkalviui ir kovotojui už gyvūnų gerovę Jevgenijui Popovui už stebuklingą išsigelbėjimą iš Putino skerdikų rankų Olimpiniame Kaimelyje.

In a new dog shelter in the village of Baranovka near Sochi ever so grateful stray dogs are thanking Yevgeny Popov, an auto mechanic and animal rights campaigner for saving their lives and rescuing them from the clutches of dog catchers at the Olympic Village.

В новом собачьем приюте в Барановке возле Сочи бродячие собаки благодарят автослесаря и борца за права животных Евгения Попова за чудесное спасение из лап живодеров в Путинской Олимпийской Деревне.

Sergejus Loiko, „Los Angeles Times“ korespondentas

Valios triumfas

Kiekvieną dieną Nina Toromonian ateina į savo namo griuvėsius Sočio centre, kad pašertų savo gyvūnų.

Sklypą (25 arus) ir namą su vaizdu į jūrą atėmė jėga ir nugriovė – neva trukdė tiesti Kurortinį prospektą.

Name gyveno 13 žmonių. Trys šeimos. Suteikė bendrą kompensaciją 5 milijonus rublių (apie 367 tūkst. litų). Iškeldino omonovcai su kaukėmis ir automatais 2013 metų spalio 23 dieną. Kuomet prospektas jau buvo nutiestas už dviejų kilometrų nuo Ninos namų.

Šį sklypą jos senelis oficialiai gavo 1947 metais už parodytą heroizmą „Didžiojo Tėvynės karo“ metais.

Nei viena iš trijų giminaičių šeimų nusipirkti ne tik namo, bet ir buto Sočyje neišgali. Glaudžiasi, kas kur gali. Kaip bomžai.

Privačių namų į dešinę ir kairę nuo sklypo niekas nejudino. Ekspertai tvirtina, jog kažkas užsigeidė Ninos sklypo ir pasinaudodamas Putino olimpiada jį užsigrobė. Iš tikrųjų pagal Sočio kainas šiandieninė jo kaina turėtų būti ne mažiau kaip 40 milijonų rublių.

Kuomet omonovcai paėmę už plaukų vilko verkiančias moteris iš namo, devynerių metukų vaikaitis Griša suriko: „Nešaudykite, nežudykite mūsų“. Jo motina pabandė jį nuraminti, paėmė už rankos ir pasakė: „Nebijok, sūneli. Tai tik filmą stato. Apie fašistus...“

Sergejus Loiko, „Los Angeles Times“ korespondentas

facebook.com

A. Trifonovas: „Merių pagalba man norėjosi pakeisti pasaulį“

Infocentras „Finugor“ paskelbė išskirtinį interviu su Aleksandru Trifonovu – Maskvos politologu, etnografu ir žurnalistu. Lygiai prieš dešimt metų – 2003 metų spalio 2 dieną – jis pradėjo populiarinti merių etnokultūrinio paveldo temą. Dabar jau išnykusi finougrų gentis tokiu pavadinimu iki slavų kolonizacijos gyveno vidurio Rusijoje, į šiaurės rytus nuo baltiškos rytų galindų genties ir dabartinio Maskvos miesto. Nuo A. Trifonovo straipsnių pradėjo vystytis „naujųjų merių“ judėjimas. Šiame interviu ne tik apibūdinama dabartinė judėjimo būklė, raidos perspektyvos, bet paliečiami ir gilesni klausimai: imperinės nacijos savivokos krizė, kilmės ir etninės tapatybės permąstymas ir iš to kylančios problemos bei galimybės.

Tautinė pasaulėžiūra: peržengiant įprastus nacionalizmo modelius

Kintantis etniškumo suvokimas

Beklausant partinių ir neformalių lietuvių tautininkų (jaunųjų ir vyresnių) pareiškimų neretai gali susidaryti įspūdis, kad tautiškumas jų suvokiamas kaip dėžutė, į kurios rėmus būtina įtilpti. Idealiu atveju visi išsiskaičiuoja pirmais antrais, sulipa į savo dėžutes, ir pagaliau pasijaučia užtikrintai, galėdami būti ištikimi standartui.

Tautiškumo reikšmė keistai sudaiktinama. Iš vidinio pojūčio, dvasios, ryšio tarp žmonių jis paverčiamas antsiuvu, formalia užuovėja išvengiant nemalonių gyvenimo prasmės klausimų, neįveikiama ir galutine apibrėžtimi.

„Seksualinės įvairovės“ judėjimas priešina visuomenę, o ne ją vienija

Norime mes to, ar nenorime, bet Vakarų visuomenė pastaraisiais dešimtmečiais tapo kaip niekada liberalizuota, diferencijuota ir atomizuota. Mes patiriame įvairių kultūrinių įtakų perteklių. Suvienyti gali tik pačios bendriausios pozityvios idėjos – jautrus santykis su aplinka ir kultūringas elgesys su aplinkiniais, gamtos tausojimas, paveldo ir etninės įvairovės saugojimas.

Lytiškumo klausimais bendro sutarimo gairės ne tokios aiškios. Jos išbalansuotos įtampos ir kovos tarp dviejų polių – konservatyvios ir liberalios pasaulėžiūros. Ši įtampa neslopsta, tik įgauna vis įmantresnes ir šiuolaikiškesnes formas. Ji atsispindi ir žymesniuose visą pasaulį sukrečiančiuose įvykiuose. Štai „teroristas-kryžeivis“ A. Breivikas kažkuriame savo manifesto puslapyje siūlė tą įtampą naikinti išsidalinant skirtingais rajonais, kuriuose būtų laikomasi labiau konservatyvių arba liberalių taisyklių.

Rasinė klasifikacija naujų genetikos duomenų šviesoje

Aleksandras Kozincevas, ist. m. dr., Rusijos Mokslų akademijos Petro Didžiojo antropologijos ir etnografijos muziejus (Kunstkamera)

Dar visai neseniai bendri rasinės žmonijos klasifikacijos principai atrodė nepajudinami. Seniai išaiškinta, jog Vakarų viršrasinis kamienаs, apjungiantis europidus ir Afrikos negridus, neegzistuoja, kadangi pastarieji skiriasi nuo visų likusių žmonijos grupių kartu paėmus1. Tačiau mažai kam kilo abejonių dėl fakto, jog visų pasaulio regionų gyventojai, išskyrus Afriką į pietus nuo Sacharos, dalintini į dvi dalis. Viena iš jų – europidai (vieninteliai likę Vakarų kamieno atstovai, atmetus nuo jo afrikiečius). Kita – grupės, kurias A. Zubovas ir N. Čeboksarovas įtraukė į savo išskirtą Rytinį kamieną: mongolidai, australidai ir Amerikos indėnai. Atrodė, jog tokį skirstymą patvirtina visuma duomenų – ir genetinių, ir morfologinių (ypač odontologinių). Mums visiems – Eurazijos etninės antropologijos srities specialistams – atrodė aksioma, jog pagrindinis, seniausias rasinės diferenciacijos vektorius nukreiptas linija vakarai – rytai.

D. Medvedevas priminė partiečiams apie „regionalizmo grėsmes“

Gegužės 17 dieną partijos „Vieningoji Rusija“ renginyje Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas išsakė nuogąstavimus dėl „pernelyg platinamų regioninių prekės ženklų, nes tai gali privesti prie regioninio separatizmo.“

„Tuo negalima užsižaisti. Žinote, jeigu siūloma pirkti tik Vologdos, Kalugos arba Maskvos, o visko, kas pagaminta kitų sričių teritorijose, nepirkti, – šitai gali privesti net prie regioninio separatizmo, kurį bandėme nustumti šalin visus pastaruosius 13 metų.“