sekmadienis, birželio 14

„Ir pasistenkit taip daryti, kad jūsų niekas negalėtų vežti...“


Šeštadienį, birželio 13 dieną, pasitaikė proga apsilankyti tremtinių lapteviečių susitikime Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Susitikimas kiekvienais metais vyksta prie pačių tremtinių įrengtos jurtos. Čia renkasi išgyvenę patį baisiausią, 1941 m. birželio trėmimą, kuomet žmonės iš pradžių buvo išgabenti į Altajų, o 1942 m. - prie pietinio Laptevų jūros kranto, į amžinu įšalu padengtas Lenos upės deltos saleles...


Kartu šeštadienį buvo paminėtos ir 20-osios ekspedicijos LENA'89 metinės. Kaip matome, nuotraukas iš tos kelionės buvo galima apžiūrėti ir ant čia stovinčio vagono.


Šventųjų skulptūrėlės. Kol vagone žiūrėjau parodėlę, girdėjau, kaip dailininkas linksmai pasakojo, jog vienai šventajai iš pradžių pagamino iškilią krūtinę, bet paskui, artimųjų patariamas, ją sumažino...


Renginyje dalyvavo tie politikai, kurie neužmiršta tremtinių reikalų: A. Ramanauskaitė-Skokauskienė, V. Landsbergis, A. Anušauskas, J. Kronkaitis, R. Morkūnaitė, R. Kupčinskas.


J. Kronkaitis stovėjo pasitempęs, „vanagiškai“ išdidus, priešingai nei kai kurie ištisai nosį nunarinę „vietiniai“ politikai.


Iš daugelio pasakytų kalbų norėčiau pateikti architekto Vido Gibavičiaus (nuotraukoje) nors ir neparengtą iš anksto, bet gyvą ir aštrų pasisakymą (su nežymiais patrumpinimais ir pataisymais):

Laba diena, gerbiami tremtiniai... Nes mes už šitos aikštelės tampam tik neoficialūs tremtiniai, į mus taip žiūrima... Dabar aš trumpai norėčiau pasakyti... kadangi mūsų ekspedicija, kuriai man teko garbė vadovauti (mes statėme kryžius, turėjome ten įvairių peripetijų, įdomių momentų), man rodos, jau yra praeitis... Man atrodo, kad padarius rimčiau ekspediciją į mūsų laikų laikus, į nepriklausomybę, mes turėtume labai daug analogijų. Ir jeigu pažiūrėti bet kuriam lygmeny, net ir pačiame šios aikštės lygmeny... Visuomet žiūrėjo į mus, kaip mes atrodom tam tikram profesoriui, tam tikram daktarui, tam tikram istorikui, visuomet žiūrima šitaip. Ir nei vienas nepaklausė, kaip gi mes į juos žiūrim. O į mus žiūri kaip į reliktus, su tokia užuojauta. Tai gal vieną kartą, po dvidešimt metų galima truputį tą užuojautą nusileisti ir nežiūrėti į mus kaip į reliktą, o žiūrėti kaip į natūralius, gyvus žmones, užaugusius. Aš nebuvau tremty, aš tik ten užaugau. Nu, pagalvok, iš mano gyvenimo dvylika metų išmest, humoras... Jūs visi kančių priaugę. Kodėl tos kančios, ir kodėl taip galima pasakyti, užtai kad jūs turit kažką palygint. Kai mane nuvežė vienerių metų, aš palyginimo neturėjau. Man tai buvo natūralus gyvenimas. Ir būtent tik per ekspediciją, tik tada iš esmės pamačiau, kur buvau. Jeigu šešių metų pirmą kartą pamatai medžio šakelę ir klausi motinos, kas čia per žagaras. Arba duonos kvapas, kada jau po karo atsiuntė senelė mano... tai iki šio laiko duonos kvapą dar jaučiu. Tai būtent va tokie prisiminimai... Ir kada pasižiūri realiai, kaip į mus žiūrima, keturiasdešimt pirmųjų metų nedašalėlius, kaip aš vadinu. Kaip keistai vyksta: kodėl reabilituoja sovietų valdžia, pavyzdžiui, mane, kaip vienerių metų ištremtą – reabilitavo, aš suprantu, bet kodėl mane reabilituoja nepriklausomybėje, už ką? Tuo tarpu kai tremtiniams reabilitaciją visiems išduoda, nei vienam komunistui iki šio laiko neišduoda reabilitacijos. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kolaborantai – jūs savi, o čia reikia... nu, dar kartą pažemino. Tai čia ne ta pašalpa, kur seimo nariai gauna, renta... Mums pašalpa prie vainiko, koks šimtas ar du šimtai litų pamesta. Tai irgi...

Tai ir skaudu, ir labai malonu pasidalint tokiais kukliais įspūdžiais. Žinot, čia galima būtų labai daug kalbėt... Čia ne nuoskauda, bet ta nuoskauda visų... ir čia, nepriklausomybėj, mes jaučiamės kaip
kažkokie pagauti žvėriukai. Mes visur einam, prašom, maldaujam: būkit žmonės. Tai galų gale, jūs esate, matote, kad pas mus nei vienas iš lapteviečių niekada nesiskundė, niekada, kaip liaudis sako, nebėdavojo, kad mums buvo sunku ar ką. Buvo gyvenimo etapas, likimo parodija arba ironija, su kuria mes susitaikėm ir toliau labai aukojamės nepriklausomybei...

Dabar kalbant apie medžiagas, aš irgi turėjau dvidešimt keturių valandų filmuotą medžiagą. Ir ką jūs galvojat? Tai gerai, kad [Laima] Pangonytė nors siūlo už pinigus, o pas mane išlaužė ir išvogė. Kieno saugumas? [pauzė] Taip pat neaišku. Paėmė būtent tik šitą medžiagą ir jokios kitos. Ir nieko daugiau.


Dabar toks paskutinis epizodas. Galų gale šiaip ne taip va, Jonas [Markauskas] turi dviejų valandų tokią labai kuklią surežisuotą medžiagą. Paprašiau televizijos prieš pora savaičių, sakau,
gal jūs rasit laiko, gal kokią minutę, ištrauką parodysit. Iki šio laiko visiškas ignoravimas. Pasirodo, mes tiek neįdomūs, galų gale į mus žiūri kaip į kopiją, ir seimo nariai... Mes gyvi žmonės, turim gyvas nuotraukas, gyvus darbus ir visa kita! ...mes, kaip sakant, reliktai tampam. Vat tas reliktinis požiūris į mus šiek tiek jaudina ir skaudina. Bet nežiūrint visų šitų niuansų, vis tiek, labai malonu, kad mes išsikovojom ir šitą vietelę. Mum nedavė, mes išsikovojom, tikrai nemeluoju. Malonu, kad čia susirenka tokie garbingi svečiai. Malonu, kad dar kažkokią pareigą jaučia ir užjaučia mus, todėl aš visiems norėčiau pasakyt ačiū. Dovanokit, kad aš kalbėjau ne tiek apie ekspediciją, ne apie tuos kryžius, nes jie yra jau praeitis...“


Kol buvo sakomos kalbos, dainuojamos dainos, vyko apdovanojimai, renginio įamžintojai turėjo gražaus darbo. Užtat dabar malonu pasidalinti užfiksuotais šventės epizodais su jumis.




Apdovanojimų akimirkos.


Paminklų, 1989 m. pastatytų Tit Aruose, Trofimovske, Bykovske, mažytėmis kopijomis buvo apdovanoti tos ekspedicijos dalyviai.


Viena įstabiausių dovanų buvo du senoviniai drožiniai (šv. Rokas ir Pana Marija).


Šv. Rokas - jau Jono Markausko rankose. J. Markauskas Laptevų jūros tremtinių brolijai „Lapteviečiai“ vadovauja nuo 1992 metų.


Po oficialiosios renginio dalies prasidėjo knygų įsigijimas, autografų rašymas, bendravimas prie vaišių stalų. Vitalis Staugaitis platino savo naują atsiminimų knygą „Lenos deltoje ne savo noru“.

Beje, reikia paminėti, kad lapteviečiai jau pasidarę internetinį tinklalapį laptevieciai.lt, kurį rudeniop žada žymiai papildyti.

Per neoficialiąją dalį taip pat teko įsitikinti, kad Laptevų broliai ir sesės - labai nuoširdūs ir malonūs žmonės. Čia išgirdau stulbinančių išgyvenimo istorijų, susipažinau su senosios kartos inteligentais. Viena buvusi tremtinė ištarė atmintin įstrigusius žodžius: „Ir pasistenkit taip daryti, kad jūsų niekas negalėtų vežti...“


Kol buvo vaišinamasi atsivežtu maistu, susirinkusius dainomis džiugino moterų vokalinis ansamblis „Versmė“ (vadovas Rimantas Vaičekonis). Dainininkėms antrino ir pora mano draugų.



Dabar sutiktų įvairiose Lietuvos vietose partizanų, tremtinių paveikslai iškyla mano atmintyje, papildo vienas kitą, kaip pavyzdžiai neįprastos valios, dvasingumo, taurumo, gryno sąmoningumo ir tautiškumo bei šviesios vilties. Jie - mokytojai, ir kiekvieni tėvai turėtų pasistengti, kad jų vaikai šiuos mokytojus pamatytų, išgirstų, pasimokytų iš jų idealų.

Jau Kaune atsisveikindama viena iš močiučių man sakė: „Ir vis tiek persivers... Nebus visą laiką, kaip dabar, tas materializmas toks baisus. Vis tiek moralė turi sugrįžti, nes kitaip pasaulis nugrims, jeigu šito nebus.“

antradienis, birželio 9

Renginių ciklas „Sukilęs Kaunas“


Kauno Panemunės senelių namų asmenų, nukentėjusių nuo sovietinės okupacijos, krizių centro renginiai SUKILĘS KAUNAS

Birželio 9 d., 18 val., Vytauto pr. 46
„Sukilėlių laidojimas ir 1941 m. įvykiai „Lietūkio“ garaže“.

Birželio 11 d., 11 val., Kauno Panemunės senelių namuose (Kurtinių g. 1d) paskaita:
I dalis: „Nuo Žaliakalnio ginklų sandėlio (Radastų g.) užėmimo 1941.06.23 iki birželio 25 d. kautynių Karmėlavos aerodrome“.
II dalis: „Kaip „litvakų“ genofondą pražudė J. Stalino klasta, o ne A. Hitlerio tautžudystė!“

Birželio 15 d., 15 val., Amerikos lietuvių g. 6 (pasikelti funikulieriumi)
„1941.06.22-1941.06.23 Aleksoto sukilėlių radijo šaukiniai“.

Birželio 18 d., 17 val., Perkūno al. 4
I dalis „Sukilėliai SMERŠ bunkeryje – Valdo Adamkavičiaus (?!) kalėjime – 1944 m.“ (ateikite su žibintuvėliu ir aulinukais)
II dalis „Sporto halė prieš 70 metų ir tankų apsuptyje 1941 m. birželį“.

Vedėjas Jonas Venckevičius (buvęs jauniausias sukilimo dalyvis ir „Lietūkio“ garažo įvykių liudininkas), tel.: 8 645 06582

Jonas Venckevičius: Sauliečiai – laisvės kovotojai 1940–1990 metais (XXI amžius,2007 12 12)
Iveta Skliutaitė: Sukilėlis seka Katynės mįslių pėdsakais (Laikinoji sostinė, 2009 06)

youtube:
Karininkų kančių keliai 1940-41
Apie kautynes Karmėlavos aerodrome 1941
Laikinojoje sostinėje žavėjomės aviacija: veterano prisiminimai

šeštadienis, gegužės 23

Partizanų pagerbimo šventė Lekėčiuose (fotoreportažas)

Gegužės 23-ą, šeštadienį, pavyko sudalyvauti Partizanų pagerbimo, visuomenės ir kariuomenės vienybės šventėje Lekėčiuose. Jūsų dėmesiui - šiek tiek nuotaikingų renginio nuotraukų, kurias papildžiau istoriniu pasakojimu, paimtu iš Gedimino Zemlicko straipsnio Kelionė iš Vilnijos į Zanavykų kraštą (4) (Mokslo Lietuva, 2008 m. rugsėjo 18 d., Nr. 16 (394).


Minėjimas prasidėjo 10 valandą šv. Mišiomis Lekėčių Šv. Kazimiero bažnyčioje (statytoje 1843 m.).


Vytis ant Nepriklausomybės paminklo, pastatyto 1928 m. Šis paminklas stovi miestelio aikštėje, priešais bažnyčią.


Palei linksmais piešiniais išmargintą sieną traukdamas „Ant kalno mūrai“ žygiuoja Šaulių sąjungos Kauno šaulių rinktinės vyrų choras „Trimitas“ su kitais.

Po mišių minėjimas persikėlė prie šalimais esančio paminklo „Lekėčių krašto partizanams, „Žalgirio“ rinktinės kovotojams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1945–1952“.






Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanas Juozas Armonaitis-Triupas kaip visada buvo optimistiškai ir kovingai nusiteikęs.



Ant paminklo tarp kitų iškalti ir lekėtiškio Petro Jurkšaičio-Beržo bei aukštaičio Julijono (paminkle - Juliaus) Būtėno-Stėvės vardai.

Toliau pateikiu šių kovotojų biografijas, kadangi paminėjimas buvo skirtas jų garbei.

Petras Jurkšaitis-Beržas (1922 10 22–1951 05 21) Rūdšilio girioje praleido šešerius metus, ėjo įvairias pareigas Žalgirio partizanų rinktinėje, nuo 1947 m. tapo būrio ir Šturmo tėvūnijos vadu, rezistencijos užsienyje įgaliotinio Juozo Lukšos-Daumanto (Skirmanto) patikėtiniu.

Labai sąmoningas kovotojas. Tą sąmoningumą padėjo išsiugdyti visas ligtolinis Petro gyvenimas. Gimęs Lekėčių valsčiuje, Šlekynėje (Kuro kaimo dalis), būdamas vienuolikos metų neteko tėvo. Jauniausiam šeimoje Petrui teko visa motinos meilė. Bet ta meilė vaikinuko neišlepino: buvo taikus, darbštus, kaip tai apskritai būdinga šio krašto žmonėms. Ūgtelėjęs dainavo Lekėčių Šv. Kazimiero bažnyčios chore. Jaunuolį smarkiai sukrėtė 1941 m. birželio 14–15 d. lietuvių trėmimas į Sibirą. Tarp ištremtųjų buvo ir Petro mokytoja Ona Kaušaitė-Tamulaitienė, rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pusseserė, buvusio savanorio Bernardo Tamulaičio žmona su dviem mažamečiais vaikais.

Kai generolas leitenantas Povilas Plechavičius ėmė organizuoti Lietuvos vietinę rinktinę, Petrui Jurkšaičiui jokių abejonių nebuvo – Lietuvą reikia ginti nuo bolševikų. Tačiau pajutę, kad vokiečiai nori nuginkluoti „plechavičiukus“, daugelis jos karių apleido rinktinę, į gimtinę pėsčias grįžo ir P. Jurkšaitis. Sovietų partizanai ten jam spendė spąstus, medžiojo kaip didžiausią priešą, bet nesėkmingai.

Petro lemtimi tapo rezistencinė kova. Jo artimieji buvo ištremti į Sibirą, o partizanams kito pasirinkimo nebuvo. Vykdydamas Lietuvos laisvės armijos vadovybės įsakymą P. Jurkšaitis-Beržas su kitais partizanais įrengė slėptuvę iš Vakarų atskrendančiam desantui, tarp kurio dalyvių buvo ir žinomas žurnalistas, rezistentas Julijonas Būtėnas.

Julijonas Būtėnas-Stėvė (1915 03 24–1951 05 21) kilęs iš Dovydų kaimo Pasvalio krašte. Gimnazijoje pasižymėjo gabumais svetimoms kalboms ir polinkiu į žurnalistiką. Vytauto Didžiojo universitete Julijonas studijavo teisę, kartu baigė Karo mokyklą. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje, tapo dienraščio „XX amžius“ bendradarbiu. Redakcija J. Būtėną siuntė į Paryžių tobulintis politikos mokslų srityje, bet Europoje tvyrojusi artėjančio karo nuojauta privertė grįžti į Lietuvą. 1939 m. J. Būtėnas tapo Lietuvos žurnalistų draugijos nariu, po metų – valdybos nariu.

1940 m. rugpjūtį, kai Lietuvoje šeimininkavo sovietai, J. Būtėnas slaptai perėjo sieną su Vokietija, Berlyne įsitraukė į Lietuvos aktyvistų fronto veiklą. Dalyvavo fronto leisto rezistencinio dienraščio „Į laisvę“ leidyboje. Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, su redakcija grįžo į Kauną, bet vokiečiams leidinį uždarius priėmė Juozo Keliuočio kvietimą VDU dėstyti žurnalistiką. Nuo 1942 m. Berlyne dirbo „Į laisvę“ korespondentu, tapo visos pogrindinės Lietuvių fronto spaudos bendradarbiu.

1944 m. grįžo į Kauną, tapo Vietinės rinktinės vado generolo P. Plechavičiaus adjutantu, tačiau 1944 m. gegužės 15 d. naciams likvidavus rinktinę, Kaune buvo suimtas gestapo. Pateko į Salaspilio koncentracijos stovyklą, iš ten į Gdynės lagerį. Pabėgo, Berlyne susirado VLIK’ą, dirbo šio komiteto informacijos biure. Toliau aktyviai reiškėsi rezistencinėje veikloje. 1947 m. išrinktas Lietuvos žurnalistų draugijos vicepirmininku. Rašė emigrantų laikraščiams, tapo tarptautinio DP laikraščio „Im Ausland“ užsienio politikos apžvalgininku.

J. Būtėnas mokėjo vokiečių, prancūzų, anglų, rusų, švedų kalbas, Vokietijoje garsėjo kaip puikus politikos apžvalgininkas. Tačiau paveiktas Juozo Lukšos-Daumanto apsisprendimo grįžti į pavergtą Lietuvą ir kovoti prieš raudonuosius okupantus, pasiryžo taip pat kaip desantininkas keliauti į Lietuvą. 1949–1950 m. mokėsi amerikiečių žvalgybos mokyklose netoli Miuncheno. Susisiekęs su partizanais tikėjosi pasauliui teikti žinių apie lietuvių pasipriešinimą okupantams. Ne nuotykių ieškojo, bet būdo veiksmingai prisidėti prie kovos – ne ginklu, bet spaudos žmogui prieinamomis priemonėmis. Norėjo pažadinti Amerikos lietuvius ryžtingiau palaikyti Lietuvos laisvės kovą.


Sėdę į mašinas, minėjimo dalyviai pavažiavo kelis kilometrus iki Rūdšilio girios, prie Linmarko, į J. Būtėno ir P. Jurkšaičio žūties vietą.

Beje, lekėtiškis kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius kategoriškai vengia ištarti žodį miškas, kai kalba apie savo gimtąjį Zanavykų kraštą. Girdi, ir Kristijono Donelaičio kūryboje niekur nerasime šio žodžio. Zanavykai nuo seno sakė: giria, giraitė, pagiriai, šilas. Todėl ir antrosios bolševikų okupacijos metais, kai daug šio krašto vyrų išėjo į partizanus, vietiniai juos giriniais, girios broliais vadino. Miškiniais pradėta vadinti vėliau, kai kraštas imtas sovietinti.


Dabar šioje vietoje rasime atstatytą ir lankymui pritaikytą bunkerį, geležinį kryžių, naujai pastatytą paminklą ir kitus atminimo ženklus.


Tautodailininko Prano Paleckio sukurta koplytėlė su Marijos Sopulingosios skulptūra.





J. Būtėno-Stėvės ir P. Jurkšaičio-Beržo žūtis

1951 m. balandžio 19 d. žurnalistas Julijonas Būtėnas-Stėvė (kai kur rašoma Strėvė) ir Jonas Kukauskas-Gardenis parašiutais nusileido į Kazlų Rūdos girią, netoli Višakio Rūdos. Nusileidimas nebuvo sėkmingas: nusileidimo vietą išdavęs medžių šakose pakibęs parašiutas. Teko brautis pro enkavedistų žiedą, slapstytis. Matyt, sovietų žvalgyba užsienyje nesnaudė, apie desantą žinojo. Petras Jurkšaitis-Beržas, per ryšininką sužinojęs, kur slapstosi atvykėliai, organizavo jų perkėlimą į jiems iš anksto parengtą slėptuvę Rūdšilyje netoli Lekėčių.

Beržas apie desantininkų atvykimą privalėjo nedelsdamas pranešti J. Lukšai-Daumantui. Jų pasimatymas neįvyko, bet į savo bunkerį Beržas negrįžo, gal jau žinojo, kad ten vyko mūšis, todėl nakvoti ryžosi su desantininkais. Nuojauta Beržo neapgavo. Tai buvo paskutinė Beržo ir Stėvės nakvynė Rūdšilyje. Iš NKVD suvestinių iškyla štai toks tų įvykių vaizdas.

Balandžio 19-ąją, kai du desantininkai nusileido Kazlų Rūdos girioje, ten buvo sutelktos ne šiaip pajėgos: dvi šaulių divizijos, du rinktiniai batalionai pasieniečių kariuomenės, visa Kauno milicijos mokykla, šaulių mokyklų pulkų seržantai ir apygardų įgulų kariai. Iš viso apie 2500 kovotojų, neskaitant saugumiečių, informatorių ir agentų. Operacijos vadovas buvo pats LSSR valstybės saugumo ministras generolas Piotras Kapralovas, o tiesiogiai vadovavo generolas majoras Ivanas Pankinas, pulkininkas KGB viršininkas Ilja Pačkojas, operatyvinės grupės viršininkas Nachmanas Dušanskis ir Pavelas Vetrovas.

Šios operacijos metu gegužės 20 d. buvo susprogdintas P. Jurkšaičio-Beržo bunkeris, žuvo keturi partizanai (tarp jų dvi moterys.), vienas paimtas gyvas. Gegužės 21 d. Rūdšilyje du batalionai apsupo bunkerį, kuriame nakvojo P. Jurkšaitis-Beržas, J. Būtėnas-Stėvė ir Jonas Kukauskas-Gardenis. Atsidarius angai, iššoko Petras Jurkšaitis-Beržas ir ėmė šaudyti į kareivius. Partizanų vadas buvo nukautas automatų ugnimi trys metrai nuo bunkerio.

J. Būtėnas-Stėvė taip pat mėgino iššokti, bet pašautas krito atgal į bunkerį. Vienas kareivis atidarė bunkerio angą, kitas metė vidun granatą. Į paviršių buvo ištrauktas žuvusio Julijono Būtėno-Stėvės kūnas. Ištraukė ir apsvaigintą parašiutininką Joną Kukauską.

Esama ir kitokių šių įvykių versijų. Pagal vieną iš jų, matydamas beviltišką padėtį, į J. Būtėną šovęs Kukauskas, kad šis nepakliūtų į nelaisvę, o pats prarijęs nuodų ampulę, bet likęs gyvas. Buvo tvirtinama, kad Kukauskas buvęs NKVD agentas. Iš trijulės tik jis liko gyvas. Buvo tardomas, ištremtas į Sibirą, bet žmonių pasitikėjimo nebeatgavo. 1999 m. J. Būtėnas po mirties buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi. 2001 m. P. Jurkšaičiui suteiktas kapitono laipsnis (po mirties), jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu (po mirties).


Trys salvės: savanoriams, šauliams, partizanams.




Lekėtiškis miškininkas, buvęs partizanų ryšininkas Zenonas Rakauskas partizanų žūties vietoje dalijasi savo atsiminimais.


Dangiškų spalvų angelas... tarsi iš tarpukario atvirukų.


Atstatytasis bunkeris lauke prapliupus lietui.

* * *
1951 m. gegužės 19–24 d. operacijos metu raudonieji okupantai Kazlų Rūdos giriose aptiko ir sunaikino 14 partizanų bunkerių, nukovė 11 tikrų patriotų, du paėmė gyvus. Ne vienas tos operacijos dalyvis stalinietis ir šiandien tyliai tūno Rusijoje ar Izraelyje, užplūdus jaunystės dienų prisiminimams gal artimiesiems pasakoja apie savo „žygdarbius“ Lietuvos žemėje, tikriausiai mini jiems nieko nesakančias lekėtiškių pavardes. O juk net 140 jų buvo ištremti į Rusijos šiaurę ir Sibirą... Tai tik maža dalelė tos kainos, kuri sumokėta už tai, kad gyvas būtų Lietuvos vardas.

Ruduo ąžuolyne

Radau fotoaparate nuotraukų, užsilikusių iš rudeninio paklaidžiojimo po Ąžuolyną. Šiek tiek modernistinę tapybą primenančio margumyno, pamažu nardinančio parką į miglas...















ketvirtadienis, gegužės 21

Kalniškės mūšio minėjimas


Gegužės 16 dieną, šeštadienį, pasitaikė proga nuvykti prie Meškakalnio arba Šešiagrašio kalnelio (dabar vadinamo ir Didvyrių kalneliu) Kalniškės miške – kur jau daugelį metų rengiami Kalniškės mūšio paminėjimai.

Čia 1945 m. gegužės 16 d. vyko vienas didžiausių mūšių lietuvių rezistencijos istorijoje. Apie 100-120 partizanų, vadovaujami Jono Neifaltos-Lakūno, kovėsi apsupti kelis kartus gausesnių NKVD kariuomenės 220-ojo pasienio pulko pajėgų. NKVD pajėgų nuostoliai - keli šimtai nukautųjų ir sužeistųjų. Žuvo daugiau kaip 40 (pasak operatyvinių dokumentų - 62) partizanų. Daliai laisvės kovotojų pavyko prasiveržti iš apsupties.

Apie mūšį daugiau galima pasiskaityti: Atminties kaleidoskopas. Gegužės 16 diena: Kalniškių mūšio diena (Bernardinai.lt, 2005 05 16). Čia rasite ištraukų iš Tauro apygardos partizanų kapeliono kun. Justino Lelešiaus – Grafo dienoraščio, partizano Broniaus Gurevičiaus prisiminimų.



Šįmet renginys pirmąsyk pavadintas patriotinių partizaninių dainų švente „Teskamba žygio dainos milžinkapių šaly".




Garbės sargyboje.






Virš kalno kyla Trispalvė.



Kalniškės mūšyje žuvo 45 partizanai. Iš jų dvi moterys: Onutė Vilčinskienė-Drebulė ir Albina Griškonytė-Neifaltienė-Pušelė (Neifaltos-Lakūno žmona). Jos buvo įsilipusios į egles ir iš kulkosvaidžių skynė priešą, kol temstant abi buvo susektos ir sovietų snaiperių užgesintos". Šias drąsias partizanų kovotojas išdavusios ginklų ugnys.

Kalniškės mūšyje žuvusių partizanų artimieji tvirtina, kad namuose jaunuolių įsitraukimui į ginkluotąją kovą pritarta, tėvai laimino išeinančiuosius partizanauti. Kito pasirinkimo nebuvo - įsitikinę. Tikėta kova už Laisvę. Štai Edvardo Žukausko tėvas, 1918-ųjų Laisvės kovų savanoris, vaikams net pagrasinęs: Jei neišeisite į miškus, aš pats išeisiu!"

Leonas Botyrius-Tarzanas buvo tvirtai nusistatęs prieš okupantą: Netarnavau vokiečiui, netarnausiu ir rusui. Jau geriau žūti", - taip kalbėjo namiškiams išeidamas pas partizanus.


Ilgą programą atliko Lietuvos Kariuomenės Sausumos pajėgų orkestras „Geležinis vilkas", vadovaujamas kapelmeisterio kapitono Viktoro Ščetilnikovo.


Virš kalno išdidžiai plėvesuoja mūsų vėliava.




Paminklai skendo gražiausiose gėlėse.






Į renginį atvyko visas autobusas jaunųjų šaulių iš Alytaus (ačiū jiems už pavėžėjimą atgal).


Renginio pabaigoje gardžia koše ir arbata vaišino Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės kariai.




Vieni iš daugelio pasirodžiusių atlikėjų - „Kupolė" - sudainavo kelias dainas. Vieną iš jų skirtą Kalniškės mūšiui, kitą - partizanui Rugiui.


A. Ramanausko-Vanago jaunesnioji sesuo Aldona Sujetienė padėkojo visiems susirinkusiems, kad supranta reikalą ir nepamiršta mūsų praeities, mūsų Tėvynės, kovos už nepriklausomybę.


Punskiečiai iš Punsko kultūros namų kapelos „Klumpė".


Ištuštėjusi scena. Mūsų vėliava taip gerai dera prie miško spalvų...

Vaidila, tu prikelki juos naujiems Pilėnams,
O tu prikelt, prikelti juos gali!
Teskamba kankliai, teskamba žygio dainos vienos
Naujų milžinkapių šaly.

(J. Aistis)

(viršutinė iliustracija paimta iš http://augustasramonas.wordpress.com/lithuania-militaris/)