ketvirtadienis, rugpjūčio 26

Bendri sovietų-nacių paradai. Kišiniovas

Bendras sovietų ir nacių kariuomenių paradas 1939 m. rugsėjo 22 d. Breste, kaip ir apskritai komunistinio ir nacionalsocialistinio režimų aktyvus bendradarbiavimas, – temos, vedančios iš pusiausvyros „didžiosios tėvynės“ istorijos šlovintojus rytuose ir mūsų vietinių raudonųjų frontų atstovus. Nepaisant to, bėgant laikui atsiranda vis daugiau šio bendradarbiavimo įrodymų. Kad Bresto paradas nebuvo atsitiktinis įvykis, galėtų paliudyti ir iki šiol mūsuose nepastebėtas šaltinis – 1987 m. Tel Avive paskelbti Cvi Keremo atsiminimai.

Studentiškais metais Bukarešte prisišliejęs prie komunistų grupelių jis prieš pat sovietinę okupaciją paskubėjo persikelti į Kišiniovą. Čia jis stebėjo okupantų organizuotą paradą, kurio aprašymą pateikiame žemiau. Nors autorius aiškiai painioja tankų ir lėktuvų modelius, klaidingai tvirtina, kad visa parado teritorija buvo aptverta nuo Kišiniovo gyventojų, tačiau, kol neturime papildomos istorinės dokumentacijos, likusių detalių atitikimo tikrovę klausimas lieka atviras. Galbūt šiek tiek painiavos į C. Keremo atsimenamą vaizdą įnešė tai, jog Kišiniove 1940 metais vyko du paradai – vienas liepos 4-ąją, o kitas lapkričio 7-8-ąją, kai (visuomeninio judėjimo „Memorial“ forume pateikiamomis žiniomis) greta sovietinių vadovų tribūnoje išties stovėjo Vokietijos konsulatų Černovicuose ir Bukarešte atstovai, aukšti Vokietijos armijos pareigūnai.


Cvi Keremas

1940-ųjų liepos 6-ąją sovietai Kišiniove pravedė vadinamąjį „išvadavimo paradą“. Pats jo pavadinimas – šiurkšti apgaulė, nes Besarabija ir Bukovina buvo ne išlaisvintos, o jėga okupuotos pagal nusikalstamą suokalbį su Hitleriu. Nustebę kišinioviečiai pamatė, kaip nauja valdžia laiko liaudį toli nuo vykstančio parado, ir jį stebėti buvo įmanoma nebent per binoklį.

Visgi susirinko dešimtys tūkstančių žmonių nors iš tolo pažiūrėti parado. Mes matėme neįprastai ilgas tankų kolonas, ypač didžiulius „IS“ ir „KV“. Pravažiavo visai paprasti sunkvežimiai „emkos“ su pėstininkais, danguje pralėkė daug lėktuvų, tarp jų didžiuliai (tuo metu) bombonešiai „TU“. Aš buvau itin dėkingoje padėtyje, nes gavau pakvietimą į tribūną.

Tribūna buvo paskubomis padaryta iš lentų ir priminė didžiulę dėžę, pastatytą dugnu į viršų. Žinoma, visa ji buvo išdažyta raudona spalva ir apdengta moldaviškais kilimais. Kada priartėjau prie tribūnos iš Gogolio gatvės pusės, po begalinių enkavėdistų su uniformomis ir be jų patikrinimų, nepatikėjau savo akimis. Per visą kvartalo ilgį, iki pat Puškino gatvės, tarsi simbolizuodami Stalino–Hitlerio draugystę, iš abiejų gatvės pusių stovėjo gretomis pramaišiui enkavėdistai ir... esesininkai!

Taip, nesistebėk, apstulbęs skaitytojau, būtent taip – enkavėdistai ir esesininkai. Galbūt tai buvo vienintelė Istorijoje, aiški ir nenuginčijama faktiškos dviejų sąvokų tapatumo demonstracija! Įdomu pastebėti, kad sutrumpinimą „SS“ naudojo ir tie, ir kiti: „SS – standart staffel [Schutzstaffel? – vert. past.]“ ir „SS – specialjnaja služba [specialioji tarnyba]“. Štai kokius fokusus mums pateikia gyvenimas! Tuo metu „broliškos lygybės nariai“ Sovietų Sąjungoje dar nežinojo, kad mažiau kaip po metų „broliškos lygybės nariai“ iš Vokietijos juos gaudys ir gyvus užkasinės į žemę. Taip naciai ir jų vietiniai bendražygiai pasielgė su kolchozo pirmininku, čekistu Kapotinu 1942-ųjų rugpjūty Zolotarevkos kaime Stavropolščinoj.

Grįždamas prie parado, noriu pasakyti, kad aš buvau kaip nesavas nuo to, ką pamačiau. Tiktai įsivaizduokite – kruvini Hitlerio budeliai greta nemažiau kruvinų Berijos „rebiatų“! Ir tai garbingiausi kadrai Raudonosios armijos kariuomenės parade, tik visai neseniai sudraskę į dalis Lenkiją ir nurėžę nuo Rumunijos Besarabiją ir Bukoviną! Paminėti esesininkai įėjo į „Totenkopf“ brigados batalioną, kuriam vadovavo štandartenfiureris fon Šulenburgas, Hitlerio pasiuntinio Maskvoje giminaitis. Pagal oficialią versiją, jie atvyko į SSRS, kad padėtų repatrijuoti vokiečių kolonistus iš Rusijos platybių į vokiečių faterlandą... Šioje versijoje nieko nekalbama apie tai, kad to paties vizito metu Himlerio žaliūkai keliavo po Gulago archipelago salas. Ko jie tenai galėjo mokytis?!..

Aš stovėjau apstulbęs, įdėmiai apžiūrinėdamas štandartenfiurerį. Jis buvo aukšto ūgio, gana elegantiškas ir nuo jo stipriai dvelkė man nežinomais vyriškais kvepalais. Stovėjo pirmoje eilėje, greta maršalo Timošenkos, Chruščiovo, Krylovo (Kišiniovo miesto tarybos pirmininko). Čia buvo ir jau paminėtas Sviridovas, o tarp jo ir manęs – Gančeštos „kūma“ – Kotovskio našlė, ir dar kažkas iš jo giminaičių. Štandartenfiureris stovėjo tiesiai priešais mane, ne tiek jau daug centimetrų nuo manęs. Keletą kartų jis atsigręžė ir su aiškia panieka dirstelėjo į kiek už jo stovintį maršalo brolį, stačiokišką kaimietį Timošenką. Mužikas Timošenka, kaimietiškai negrabus, padlaižūniškai šypsojosi, tarsi lokys permesdamas kūno svorį nuo kojos ant kojos.

Aš bandžiau įsivaizduoti, kas iš šitų tipų, išsitempusių pilka eile ant šaligatvio krašto, 1939 metais Banska Bistricoje (Čekoslovakija) prievartavo vidury baltos dienos vidury gatvės buvusio Leipcigo universiteto studento Kramerio seserį. Pats jis per stebuklą išsigelbėjo, pabėgo į Rumuniją ir pasirodė „Šuleryje“ 1939 metų pabaigoje. Visas šis paradas, mano supratimu, buvo kažkokia pasaulio pabaiga, tačiau, deja – jis buvo!

Aš ėmiau nepastebimai trauktis atbulas, nusileidau nuo tribūnos ir pasukau į Gogolio gatvės pusę, tolėliau nuo šio nepadoraus reginio, tolėliau nuo neperskiriamų draugų – esesininkų ir enkavėdistų. Sunkiai įtikinau enkavėdistą iš užtvarinės grupės, kad blogai jaučiuosi. Pasiekiau Gogolio gatvės kampą. Kas keletą metrų įdėmi akių pora sekė mane iki... kitos poros... Aš pastovėjau dar gerą valandą tarp smulkių partinių tarnautojų. Jie buvo vieninteliai, prileisti taip arti (ne mažiau kaip 150 metrų atstumu) prie parado....

Praėjus keletui dienų po parado dalyvavau mišriame dvidešimt penkių kilometrų bėgime į Gančeštos (dabar Kotovskojė) vietovės pusę. Plento posūkyje prie Jalovenskajos įdubos netikėtai išvydau, kaip esesininkai sustabdė savo dengtą sunkvežimį. Jie susibūrė plento kelkraštyje ir atvirai fotografavo Jalovenskio karinį aerodromą, pilną lėktuvų. Kaipgi, juk jie svečiuose pas artimus draugus?

Kitos dienos vakarą, draugų susitikime Maros F. bute tas pats A-k T., buvęs, visų nuomone, rumunų slaptosios policijos (Segurancos) informatorius, ir kiti iš kailio nėrėsi skelbdami apie tai, „kiek ši partijos ir vyriausybės politika išmintinga ir toliaregiška“. (Kalba ėjo apie Hitlerio-Stalino draugystę.) A-k T. paprasčiausiai jau spėjo persikvalifikuoti į NKVD agentą... Šie Maskvos šaukliai tvirtino, kad „pasikvietė vokiečius tam, kad Vakarų imperialistai žinotų, jog jiems nepavyks sukelti konflikto tarp SSRS ir Vokietijos.“

Tuo metu „draugai iš SS“ fotografavo lėktuvus arba kiek tolėliau apžiūrinėjo Gulago lagerius ir jų įdomybes! Tampa aišku, iš kur SS perėmė tokį „originalų“ numarinimo būdą kaip aukos apipylimas vandeniu šaltyje, kol žmogus stovėdamas nevirsta ledo luitu. Taip hitlerininkai nukankino kiek vėliau paimtą į nelaisvę sovietų generolą Karbyševą. Ar tai ne priminimas apie liūdnai pagarsėjusias suledėjusių zekų eiles, kurias a. a. Margolinas asmeniškai matė Sibiro lageriuose prie Archangelsko?

...„SS draugai“ iš hitlerinės Vokietijos intensyviai studijavo „NKVD draugų“ šalį SSRS! Juk jie ruošėsi užlieti krauju Rusiją vos po keleto mėnesių, pradedant nuo 1941 metų birželio pabaigos!..

Cvi Keremas, „Žydai, nežydai ir kiti“, belousenko.com

ketvirtadienis, liepos 15

Antikrikščionizmas. Įstrigę praeityje

Rokas Sinkevičius

Persikėlimas mintimis į visai kitą laikmetį ir erdvę gali būti stiprus vaizduotės įkvėpimo šaltinis, tai rodo įvairių subkultūrų (gotų, fantastų, indėnų...) ir rytietiškų religinių kultų paplitimas. Dar neseniai Norvegijoje Vargas Vikernesas ir kiti juodmetalio (black metal) scenos atstovai naikino unikalias šalies kultūros žymes – medines viduramžių bažnyčias – nes įsivaizdavo, kad taip atkeršija krikščionims už senųjų šventviečių išniekinimą ir tebekovoja tame religiniame kare, kuris vyko krikščionybei plintant Europoje.

Bėda ta, kad tokius „darbus“ statyti vienoje gretoje su vikingų padaryta žala vienuolynams ir bažnyčioms nebus įmanoma. Ne dėl to, kad pakenkimo masteliai kiti. Tiesiog, kad objektyvus įvertinimas galimas tik gyvenamojo laiko kontekste. O čia minėtieji „kovotojai prieš krikščionybę“ tėra iš tolimų protėvių paveldėtos architektūros – beje, įjungusios ir senesnes už katalikiškas tradicijas, – vertingų istorinių liekanų naikintojai.

Tai neblogas pavyzdys Lietuvos fonui, kur, matyt, taip pat pasitaiko atvejų, kai pakelės kryžius ar antkapinius paminklus išvartę riboto protelio paaugliai jaučiasi įvykdę kažkokią antikrikščionišką misiją. Be abejo, juos turėtų skatinti tam tikri kultūriniai pavyzdžiai. Bet apie tai vėliau.

* * *

Pradėkime nuo pripažinimo, kad krikščionybės padėtis Lietuvoje ir bendrai Vakarų pasaulyje nėra tokia stipri, kaip bando įteigti jos nerimstantys kritikai. Gintaras Beresnevičius piešia netgi priešingai: „Fasadas. Nieko už jo nėra, tik aklas taisyklių laikymasis. Dėl paties laikymosi, ne dėl ko nors kito. Man regis, katalikybė pralaimėjo Lietuvoje 1387 m., Žemaitijoje 1413 m., o po to turime tik jos formalybių, liekanų valkiojimą žodžiuose, apeigose, struktūrose. Ji neveikia, ji nesuveikė“ (čia ir toliau – „Naujojo atgimimo išvakarės“, p. 8).

Kai kuriais atžvilgiais požiūris į krikščionybę pas mus išties atitinka kryžiaus karų epochą. Antai savo amžių bebaigiančios sovietinės nomenklatūros santykis su krikščioniškuoju tikėjimu kažkiek primena viduramžių kunigaikščių formalų krikšto priėmimą ar blaškymąsi tarp dviejų trijų tikėjimo sistemų. Krikščionybė naujai atsivertusiems valdovams buvo svarbi ne tiek kaip vidinė tiesa, o kaip išorinė absoliučios galios reprezentacija, prestižo pavaldinių akyse ir tarptautiniuose santykiuose sąlyga. Frankų karalius Chlodvigas perėmė naująjį dievą, nes šis jam suteikė netikėtą pergalę kare, o Lenkijos Mieško, pasak legendos, – kad padėjo susilaukti įpėdinių. Apreikštai materialiai galiai susvyravus (kaip kad Durbės mūšyje), susvyruodavo ir naujakrikštų tikėjimas...

Komunistų atsivertimas į „dorus katalikus“ taip pat stebėtinai sutapo su Katalikų bažnyčios statuso pasikeitimu iš persekiojamos, sovietinei realybei prieštaraujančios sektos, į autoritetingą instituciją. Dar 1987 m. rugpjūčio 17 d. LKP CK biuras su A. Brazausku tvirtino antireliginio darbo priemonių planą, kuriame buvo reikalaujama „numatyti ir realizuoti papildomas ateistinio auklėjimo, šeimų izoliavimo nuo religinės įtakos priemones“. O jau po poros metų, tarsi išgirdę frankų valdovui Chlodvigui sakomą paliepimą „Garbink tai, ką deginai, ir degink tai, ką garbinai!“, naujai „atsivertę“ komunistai puolė grūstis arčiau altorių.

Tikėjimo neįgavo, tik Bažnyčią mintyse perkvalifikavo iš ujamų „netikėlių“ į socialinių paslaugų komercinę įmonę. Kai tos (įsivaizduojamos) įmonės aptarnaujantis personalas atsisakė pritaikyti jų patriarchui brangiausią laidojimo planą, pasipiktinusi svita susibūrė pademonstruoti feodalinio solidarumo jų valdovo tėvonijoje – Kaišiadoryse.

Jei šių naujakrikštų komunistų supratimas būtų pakilęs nuo ankstyvųjų viduramžių iki XV amžiaus, kai Europoje ėmė sparčiai plisti naujas religinės literatūros žanras – „Ars Moriendi“ („menas numirti“) – pamokymai tikintiesiems, kaip teisingai pasitikti mirtį pagal krikščionių tikėjimą, jų reakcija į visą šią istoriją galėjo būti diametraliai priešinga. „Ars Moriendi“ jie būtų perskaitę, kaip svarbu mirties akivaizdoje išvengti pagundų – tikėjimo trūkumo, nusivylimo, nekantrumo, puikybės ir prisirišimo prie žemiškųjų turtų. Tuomet netgi manydami, kad velionio karstui uždarytos Katedros durys terodo nesveikas Bažnyčios ambicijas ir galios demonstravimą, jie neliedami didelių priekaištų būtų palaidoję velionį kukliau, bet išties pagal krikščioniškąsias dorybes. Nereikalaudami geresnių prezidentūrų salių, katedrų, valdovų rūmų, memorialų ir kitos praeinančios šlovės atributų. Taip būtų pasielgę krikščionys.

* * *

Pateiktoje „Ars moriendi“ graviūroje demonas, nešantis karūną (tuščia šlovė), vaizduojamas iškištu liežuviu. „Visa ši karūnavimo situacija, žinoma, visiškai apgaulinga; priešais mus – tipiškas illusio, sukurtas demonų per jų žaidimą, quasi ludendo, o iškištas liežuvis – šito žaidimo-apgaulės ženklas“, rašo A. Machovas1.

Mūsų nagrinėjamoje istorijoje iliuzinis ne tik buvusių komunistų religingumas ar prezidentės nedalyvavimo mišiose motyvacija. Iliuzinė pati situacija su visu jos dramatizmu, kurį išpūtė tam tikros psichomanipuliacinių technologijų priemonės (kaip „Delfi“ ar „Lietuvos rytas“), pas mus kažkodėl pagarbiai vadinamos internetine žiniasklaida. Laikinai prisidengdamos tariamu krikščioniškai bendruomenišku ar valstybiniu susirūpinimu jos reikiamu momentu surengė nemažą informacinį Bažnyčios puolimą, kaitindamos minios, velionio prezidento simpatikų aistras.

Į jų vedamą daugiau mažiau darnų kritikų chorą įsiliejo tuntai komentatorių, iki marginalių personalijų ar net socialinių degeneratų. „Lietuvos ryto“ komentatorius Vilis Normanas rašo: „Visi sutinka, jog Bažnyčia pasielgė nederamai“ ir „Viską sugadino politikai, parodę, kad Lietuvos piliečiai ir jų meilė tėvynei jau seniai jiems neberūpi.“ Tačiau kitur jis žymiai atviriau dėsto savo tikruosius jausmus: „P*** aš šitą valstybę ir jos gerovę. Kuo daugiau nuostolio jai atnešiu, tuo labiau savimi didžiuosiuosi.“

Dar vienas autorius, Mindaugas Peleckis, su pakylėjimu aiškina, kaip ir kokias apeigas turi atlikinėti religinė bendruomenė, kuriai jis matomai nepriklauso, nes apie ją meta tokią paniekinamą frazę: „LKB Lietuvoje ilgus šimtmečius buvo svetimkūnis, nors dabar nemaža dalis žmonių laiko save katalikais.“

* * *

Mindaugo Peleckio frazė apie Katalikų Bažnyčią kaip „svetimkūnį“ tik atkartoja jau spėjusio pagarsėti Vilmanto Rutkausko į šventinius renginius atsinešamą plakatą „Krikščionybė Lietuvoje – okupacinė!“ (paskutinį kartą mačiau jį smagiai žengiantį eisenoje liepos 6-ąją). Prisidėdami prie šio piliečio iniciatyvos, Vilniaus jaunieji romuviečiai žada suorganizuoti „patriotinį baltišką flashmob'ą“ (!) prie Katedros, susirinkdami su tokiu šūkiu pažymėtais marškinėliais.

Šįsyk organizatoriai, atrodo, persistengė. Grįždami į kryžiaus karų matricą jie netgi peržengė istorinės realybės ribas. „Žalgirio diena yra ne tik geopolitinė pergalė, tai pergalė prieš krikščioniškus okupantus!“, skelbiama pranešimuose apie „flashmob'ą“. Suprantama, kad protestantai, baptistai ar sentikiai vargiai galėtų paprieštarauti – juk jų kryžiaus karų epochoje dar nebuvo. Tačiau kaip jaustis patiems „okupantų“ religijos skleidėjams Jogailai ir Vytautui – romuviečių pranešimas aiškiai byloja, kad tą atmintiną dieną prie Žalgirio jie pralaimėjo?

Iš dalies toks priartėjimas prie absurdo nekeistas, nes ir pačiam žinios apie okupaciją pirmajam viešintojui – kauniečiui V. Rutkauskui – istorinė, heraldinė ar dar kažkokia trumparegystė būdinga. Neseniai iš Kauno savivaldybės jis reikalavo „dabartiniame herbe esantį stumbrą padaryti panašų į tikrą gyvūną“, nors Kauno miesto herbe jau senokai vaizduojamas ne stumbras, o tauras.

Tokios kaip ši akcijos, be abejo, visada susilauks garsaus pritarimo tų, kurie ir šiaip visada nusistatę prieš krikščionybę. Tarp jų greičiausiai pamatysime ir nemažai jaunų metalo muzikos gerbėjų. Juk nesunku nekritiškai įsisavinti, tarkim, vieno albumo įžangoje nuskambančią ištarmę „Kuo daugiau bus pralieta krikščioniško kraujo, juo geriau augs duona mūsų žemėje“. Nesvarbu, kad grupė teigia dainų tekstuose atspindinti tik senųjų laikų realybę, o pati frazė paimta iš kino filmo „Herkus Mantas“, kuriame pagal sovietinio meno kanonus pagrindiniam herojui suteiktas ne tiek tradicijų gynėjo, kiek į ateizmą linkstančio kovotojo už socialinę lygybę įvaizdis...

Be romantiškos ideologijos akinių pažvelgę į praeitį užfiksuotume, kad dar iki 1387 m. krikšto dauguma žinomų valdovų (Mindaugas, Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Kęstutis) buvo arba apsikrikštiję, arba vedė derybas dėl krikšto, arba neretai veikdavo išvien su krikščionimis. Taigi, buvo užsikrėtę tomis „okupacijos“ bacilomis. Jei krikščionybės platintojų reikalavimai nebūtų buvę tokie radikalūs, o apsiribotų, pavyzdžiui, Jėzaus Kristaus įvedimu į senųjų dievų panteoną, Lietuva greičiausiai būtų christianizuota dar kokiu šimtmečiu anksčiau. Sakote, toks sinkretizmas neįmanomas? Bet ir Vilniaus Katedra pastatyta senosios šventyklos vietoje.

* * *

Galima apytikriai numatyti ir akcijos „Krikščionybė Lietuvoje – okupacinė!“ rezultatus. Nauda „Romuvai“, išskyrus tam tikras grupes patraukiančią propagandą („mes geri, nes anie blogi“), – abejotina. Keliami reikalavimai – Arkikatedros rūsiuose leisti atlikinėti senąsias apeigas, – nerealūs ir neįvykdomi, nes prieštarauja galiojančiam Kanonų teisės kodeksui ir kitiems bažnytiniams dokumentams. Todėl metami kaltinimai – kad katalikai pikta valia laiko „okupavę“ ir slepia Arkikatedros rūsiuose esančias „tautos šventybes“ (Amžinosios Ugnies ir Perkūno aukurą) – nepagrįsti. Vargu, ar šiandieniniai Bažnyčios hierarchai džiaugiasi tokiu kraičiu. Kaip abejotina ir tai, kad romuviečių gerbiami protėviai būtų taip smarkiai veržęsi atlikinėti apeigas bažnyčios rūsyje, kaip kad dabar jų įpėdiniai. Negi ir „Romuvą“ užplūdo ekumenizmo dvasia?

Pagarba tautos šventybėms turi būti. Tačiau ar romuviečiai, lyg maži vaikai nepaliaudami reikalauti vykdyti jų neįgyvendinamą norą, demonstruodami įžeidžiamus plakatus ir taip skatindami katalikų gynybinę reakciją prisideda prie tos pagarbos įgyvendinimo? Aš nemanau.

Bet pažiūrėkime į trečiąją pusę, kuri išties laimi iš tokio konflikto aitrinimo. Papuvusi žiniasklaida ir katalikybei priešiškos jėgos, aišku, mielai pasinaudos organizatorių antiklerikaliniais pareiškimais, prisimindami ir ankstesnes pavykusias provokacijas. Juk, skirtingai nuo romuviečių, besistengiančių laimėti jau kadais pasibaigusias kovas, mūsų pasaulyje veikia puikiai politiškai suorganizuotos jėgos, kurių įnirtingas spaudimas Katalikų Bažnyčios pozicijoms veda prie realiai apčiuopiamų rezultatų. „Esmė yra viena – sužlugdyti paskutinį vertybių bastioną, paskutinę pozityvių idėjų saugyklą, vienintelę instituciją, kuri gali ir drįsta pasakyti „ne!“ globalaus sekuliarizmo prievartai ir žmogaus orumo niekinimui“ – taip vykstančius procesus vertina religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius (ten pat, p. 11). Juk įveikus Bažnyčią „niekas nebetrukdys daryti pinigus klonuojant žmones, marinant senyvus žmones urmu eutanazijos būdu, taip sutaupant pensijas, imti populiarinti gėjų gyvenimo būdą, idant šitaip sumažintų Žemės gyventojų populiaciją ir atsirastų naujų viešų gėjų poreikių ir patarnavimų rinka, moterys pagaliau galėtų apsieiti be gimdymo, ką feminizmas tikriausiai laiko vienu iš savo tikslų, ir tai būtų paskutinė emancipacijos fazė“ (ten pat).

Tradicinės moralės priešininkų (A.M.Pavilionienės, gėjų organizacijų) nemeilė Katalikų Bažnyčiai išties niekam ne paslaptis. Pavyzdžiui, neseniai vykusią „masinę“ „tikėjimo atsisakymo“ akciją organizavo Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) aktyvistai.

Kai kas linkę įžvelgti čia slaptą sąmokslą: „Satanistų ir pederastų judėjimai Lietuvoje – glaudžiai susiję, jei ne daugiau – sudaro vieną judėjimą. Satan.lt ir Gayline.lt stebėtinai atsikartoja tie patys internetiniai slapyvardžiai – Nomad, Ghoul, Vajezus. Šie veikėjai griežia pirmaisiais smuikais abiejose šio judėjimo sferose.“ (Antanas Norkus, 2007 m., hotcommentary.com). Išties, internetinis komentatorius Vajezus TJA prižiūrimoje svetainėje gayline.lt prisipažino besąs tuometiniu TJA pirmininku (taigi, Vytautu Valentinavičiumi). Bet ne mūsų reikalas aiškintis galimas gayline.lt, satan.lt ir skeptikas.org sąsajas, kiekvienas gali palyginti jų braižą pats. „Šėtono biblijos“ autoriaus Antono La Vėjaus teigimu, „satanizmas taikstosi su bet kuria seksualinės veiklos forma, kuri patenkina jūsų poreikius, – ar jos būtų heteroseksualinės, homoseksualinės, biseksualinės, ar net aseksualinės – pagal jūsų pasirinkimą.“ Tad Šėtono Bažnyčios bendradarbiavimui su TJA formalių kliūčių kaip ir nesimato.

Dar vienas kovos su Bažnyčios „viešpatavimu“ Lietuvoje projektėlis – Lietuvos laisvamanių judėjimas, į kurio iniciatyvinę grupę įeina tokios personos kaip Nida Vasiliauskaitė ir Darius Pocevičius. Viešosios intelektualės N. Vasiliauskaitės kritinį rašymo stilių šioje grupelėje pranoko ir nustelbė trečiasis organizatorius Valdemaras Palevič, internete pasirašantis Bitininko ir kitokiais slapyvardžiais. Bitininkas manifestuoja tokias laisvamaniškas idėjas: „Kontrkultūrinė revoliucija, galinti pasireikšti homoseksualių santykių, androginijos, sadomazochizmo, pederastijos, zooseksualumo, incesto ir apsvaigimo propagavimu, yra ta jėga, kuri būtina buržuazinės visuomenės hierarchinių struktūrų pamatų sudrebinimui. Šeima, kaip pagrindinė ir fundamentali valstybės ląstelė, turi būti išformuota ir pakeista Kitu: komunomis, poliamorija ir pan. Intoksikacija kaip vitališkumo ir kaifo šventė pakeis sustabarėjusį status quo.“

Turbūt daugelis sutiks, kad šiame kontekste senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ uždavinys – ne vaikytis pigaus populiarumo antiklerikalinėse akcijose, o solidarizuotis su krikščioniškomis bažnyčiomis, ginančiomis tradicinę lytiškumo ir šeimos sampratą. Tai ne tik kultūrinio bendrumo reikalas, bet ir pilietinė pareiga. Pateiksiu paprastą palyginimą. Kol kas visuomenėje vyrauja tradicinė samprata, o tuo pat metu homoseksualistai gali netrukdomi ne tik palaikyti savo santykius, bet ir reikalauti kitokių „šeimos“ formų įteisinimo. Tačiau kai tos naujos formos bus galutinai legalizuotos, tradicinis lytiškumo supratimas bus apšaukiamas „heteroseksizmu“ ar dar bjauresniais naujadarais, o jį sugrąžinti reikalaujantys bus griežtai baudžiami už diskriminaciją, netoleranciją ir nepakantumą multikultūrinei įvairovei. Manau, nereikia didelės įžvalgos norint pastebėti, kad vyraujančios politinės-ideologinės tendencijos logiškai veda į šią pusę. Pasipriešinti tokiam „įvairove“ grindžiamam diktatui ir yra mūsų pilietinė pareiga.

* * *

Katalikų bažnyčia ir „Romuva“ dažnai atrodo tarsi antipodai. Bažnyčia – pripažįstanti tik savos religijos „tikrumą“ (taigi, išbaigtumą), pernelyg formalizuota ir nepaslanki, „Romuva“ – teisingai kritikuojama dėl religinio gilumo ir apibrėžtumo stokos, kurią kompensuoja plėtodama neigiamą (antikrikščionišką) tapatybę. Nepaisant to, abi religinės srovės stiprios savaip: katalikybė – išplėtota socialine etika, senasis tikėjimas – didesniu jautrumu gamtai ir sąryšiu su tautiniais papročiais. Turime ir pavyzdžių, jog ne visi įstrigo „okupantų“ ir „okupuotųjų“ santykyje. Tai Aleksandro Žarskaus ir Algirdo Patacko mokykla, derinanti katalikų tikėjimo ir baltiškosios pasaulėžiūros elementus. Kaip rašo daug šiame straipsnyje mūsų cituotas Gintaras Beresnevičius, sugebėjęs vienu metu pagarbiai atverti plačius senosios religijos horizontus ir būti talentingu katalikybės propagandininku, „krikščionybei Lietuvoje nėra ko peštis su pagonimis – prie to paties abu eina iš skirtingų pusių, bet siekis – dorovinis. Tai sieja ir Katalikų Bažnyčią, ir Lietuvos pagonis – to nereikia bijoti, juk niekas bent jau šiandien nebijo kontaktų su evangelikais reformatais ar protestantais; pagonybė Lietuvoje pernelyg sena, kad ją kas nors galėjo iš tikrųjų sunaikinti“ (ten pat, p. 19-20).

Dar daugiau, pozityvių santykių tarp katalikų ir senojo tikėjimo žmonių palaikymas, ar bent jau tarpusavio priešiškumo apribojimas svarbus ne tik jų pačių bendruomenių ateičiai, bet ir tautinio judėjimo bei tautinės kultūros vystymuisi. „Be visa kita, Katalikų Bažnyčia turi ir gali priimti nacionalizmo vėliavą ar bent nacionalizmo dalį, nes tai bus XXI a. gyvybinis klausimas Lietuvai. Čia galima dirbti bendrai ir su pagonimis. Man regis, kontaktai su Lietuvos pagonimis prisidėtų prie naujo Katalikų Bažnyčios įvaizdžio kūrimo ir neutralizuotų dalį [priešiškai nusiteikusių – R. S.] nacionalistų ar netgi patrauktų Bažnyčios pusėn“ (ten pat, p. 30-31).

Kaip tokio bendradarbiavimo pergalė ateityje galėtų būti įstatymuose įtvirtinta nuostata, kad daugiaamžei Lietuvos kultūrai esminį poveikį yra padariusios dvi didžiosios religinės tradicijos – Senasis lietuvių tikėjimas ir Krikščionybė (visos kitos tokio reikšmingo įnašo neatliko). Ir tam nebūtina išskirti jokių konkrečių egzistuojančių religinių bendruomenių – taip mes šioje vietoje išvengsime beviltiškų ginčų dėl tikrųjų baltiškosios religijos paveldėtojų ir jų mokymo atitikimo tradicijai (juk ne viena senųjų papročių gaivintojų grupė gyvuoja ir už „Romuvos“ tinklo ribų).

Savo ruožtu tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų sąrašas, koks egzistuoja dabartiniu pavidalu, turėtų būti panaikintas, o valstybinės lėšos religinėms organizacijoms skiriamos tik per bendratautinės reikšmės projektus (kultūrinio paveldo išsaugojimui ir kt.). Tačiau tai jau atskirų diskusijų reikalaujantis klausimas, kuris į šio straipsnio temą neįeina.

1 http://ec-dejavu.ru/t/Tongue.html

ketvirtadienis, liepos 8

iremember

iremember.ru publikuoja raudonosios armijos karių atsiminimus. Kaip galima numanyti, daug kas lieka tarp eilučių. Vieni iš paskutinių publikuotų - Semiono Grigorjevičiaus (Samuilo Gecelevičiaus) Rozenbliumo atsiminimai:

- Kaip klostėsi santykiai su gyventojais išlaisvintose teritorijose?

- Kuomet buvome Lenkijoje, buvo fronto vado įsakymas: po vieną nevaikščioti, nes buvo daug atvejų – nužudydavo lenkai mūsų karius iš už kampo. Pasitaikydavo atvejų – kareivis užeina į kiemą, klausia – na, ko kareiviui reikia? Išgerti ten, užkasti, šio bei to. Pakviečia, įpila, o paskui pas kareivį visi vidaus organai išdega, nes pylė jam metilo spirito, techninio. Štai taip lenkai elgdavosi su mumis. Ne visi turbūt buvo tokie, bet mažai buvo malonių žmonių. Čia jums ne Čekoslovakija, ne Bulgarija [...].

O Vokietijoje… na, ką aš galiu pasakyti. Juk buvo vadovybės nurodymas, kad kiekvienas kareivis turi teisę pasiųsti namo siuntinį kartą per mėnesį iki penkių kilogramų, kas siųsdavo cukrų, kas audinius, kas konservus – kas ką turėjo. Štai mes ryšininkai, artilerijos žvalgyba, einame po pėstininkų. Užeiname į bet kurį vokiečių miestelį, o ten oficialiai buvo duodama dvi valandos trofėjams, štai mes ir zujome. Nieko nėra, visi gyventojai pasislėpę, namai stovi – viskas atidaryta, pilnas apstatymas, spintos prigrūstos daiktų, spintos su veidrodžiais, krištolinės lempos, neblogai jie ten gyveno. Ir atsimenu atvejį: vieno namo rūsyje mes pamatėme silpną šviesą, užeiname, beldžiamės – atidarė duris, sėdi to namo gyventojai. Jie mums pasirodė senukais, o mes kas – devyniolikmečiai berniūkščiai. Pas daugelį žuvo šeimos, kas liko be pastogės, pas ką artimuosius išsivarė darbams į Vokietiją, kaip gali žiūrėti kareivis? Aš nekalbėsiu jums detalių, tai nelabai malonu. Ėjo milijoninė vyrų armija, kurie tiek metų nebuvo namie, įpykę, jau karo pabaiga, visi nori namo, bendrai – buvo nelabai linksma.

http://www.iremember.ru/content/view/1162/1/1/2/lang,en/

sekmadienis, birželio 27

Solženicynas apie lietuvius (1)

„Mūsų ilgų ilgėliausioje kameroje [...] šimtas dvidešimt žmonių, ir ko tik neprisirinkę. Daugiau pusės - pabaltijiečiai, žmonės neišsilavinę, paprasčiausi valstiečiai: Pabaltijyje eina antrieji valymai, sodina ir išsiunčia visus, kas nenori savanoriškai eiti į kolchozus, arba įtariama, kad nenorės. Paskui nemažai vakarų ukrainiečių - OUN'ovcų ir tų, kas leido jiems kartą pernakvoti, pamaitino. Dar iš Rusijos Sovietų Federacinės - mažiau naujokėlių, daugiau pakartotinai. Na ir, aišku, kažkiek užsieniečių.

Visus mus veža į tuos pačius lagerius (sužinome iš darbų skirstytojo - į Stepių lagerį). Aš įsižiūriu į tuos, su kuo suvedė likimas, ir stengiuosi įsigilinti į juos.

Ypač artimi širdžiai [прилегают к моей душе] estai ir lietuviai. Nors aš sėdžiu su jais lygiomis teisėmis, man taip gėda prieš juos, tarsi aš pats būčiau juos pasodinęs. Nesugadinti, darbštūs, besilaikantys žodžio, neįžūlūs - už ką ir jie įtraukti į sumalimą tarp tų pačių prakeiktų menčių? Nieko nelietė, gyveno ramiai, susitvarkę ir dorovingiau už mus - ir štai kalti dėl to, kad mums norisi valgyti, kalti dėl to, kad gyvena mums po alkūne ir atriboja mus nuo jūros.

„Gėda būti rusu!“ - sušuko Gercenas, kai mes smaugėme Lenkiją. Dukart labiau gėda man dabar prieš šiuos nesipešančiomis, negalinčiomis apsiginti tautomis.

Į latvius mano požiūris sudėtingesnis. Čia - likimas kažkoks. Juk jie patys tai sėjo.

O ukrainiečiai? Mes seniai nesakome - „ukrainiečių nacionalistai“, mes sakome tiktai „benderovcai“, ir šis žodis tapo mums toks keiksmažodžiu, kad niekas ir negalvoja išsiaiškinti esmę. (Dar sakome - „banditai“ pagal tą mūsų išmoktą taisyklę, kad visi pasaulyje, kurie žudo už mus - „partizanai“, o visi, kas žudo mus - „banditai“, pradedant nuo Tambovo valstiečių 1921 metais.)

[...]

Šiomis dienomis kaip tik sukanka dešimtmetis nuo Estijos, Latvijos ir Lietuvos išvadavimo. Kai kas supranta rusiškai, verčia likusiems (aš darau pauzes), ir tie kaukia, paprasčiausiai kaukia nuo visų narų, žemutinių ir viršutinių, išgirdę, kokia jų šalyse pirmąsyk istorijoje įsigalėjo laisvė ir klestėjimas. Už kiekvieno iš šių pabaltijiečių (o jų visame etape geras trečdalis) liko nuniokoti namai, ir gerai, jeigu dar šeima, o dažnai ir šeima kitu etapu važiuoja į tą patį Sibirą.“

šeštadienis, birželio 26

Sentikiai prie sovietų valdžios. Pastabos (1)

„Sovietų laikais visų aukščiau aprašytų sentikybės srovių istorija vystėsi beveik vienodai. Nuo XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Sentikių Bažnyčia, kaip ir oficialioji „Nikono“, imta valdžios persekioti. Buvo išvogiama cerkvių nuosavybė, griaunamos koplyčios ir maldos namai (dideli vienaaukščiai, dažniausiai mediniai namai, atstoję sentikiams cerkves), žuvo lageriuose represuoti sentikių šventikai. Dalis bepopininkų (daugiausia koplytininkų) persekiojimo atveju pateisino susideginimą (susideginimai užfiksuoti Sajanuose dar XX a. penktajame dešimtmetyje). Be to, daugelyje atskirų rajonų sentikybės istorijos šaltinių praleistas sovietinis periodas. Pavyzdžiui, sentikybės Altajuje chronologijoje po 1922 m. iškart eina 1980 m.“

http://www.mamif.org/starower.htm

„XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Altajaus ir Tolimųjų Rytų sentikiai pasislėpė Harbine. 1945 metais sovietų armija išvarė juos į lagerius. Tam nedaugeliui, kurie išliko, Mao 1949 metais įsakė palikti Kiniją. Jie persikėlė į Honkongą, o praėjus 10 metų išvyko į JAV ir Pietų Ameriką.“

Koplytininkai (rus. часовенные)

„Iš pradžių buvo popininkai, bet dėl Nikolajaus I laikų persekiojimų liko be šventikų. Koplytininkai pripažino susideginimą kaip kraštutinę išsigelbėjimo priemonę (tokie atvejai aprašyti, pavyzdžiui, XX a. penktajame dešimtmetyje Sajanuose), atsisakydavo valgyti ir melstis su svetimaisiais, ypač su „kadriniais“ («кадровые») (tai yra, su bet kuria nomenklatūra, pradedant nuo selsovieto darbuotojų).

Jie nepripažino pasų, pensijų, pinigų ir visko, kas ėjo iš valstybės. Krikštija pas juos pasauliečiai mediniuose puskubiliuose (kiti krikštija atvirame vandenyje).

Nuo XVIII amžiaus pradžios juos globojo Uralo gamyklų savininkai. Bėgant laikui sostine tapo Jekaterinburgas [prie sovietų vadinosi Sverdlovskas].

Koplytininkai turėjo daug vienuolių (иноки), nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio vidurio didelė dalis vienuolių persikėlė prie Jenisejaus. 1951 metais, kaip tai aprašė Aleksandras Solženicynas romane „Gulago archipelagas“, prieš juos buvo surengta tikra karinė operacija, pasitelkiant MVD, aviacijos pajėgas, panaudojant minosvaidžius.

Vienuolynai (Скиты) buvo sunaikinti, vienuoliai sušaudyti, kiti mirė nuo bado lageriuose. Angaros soboras [Ангарский собор часовенных] 1957 metais leido priimti iš „kadrinių“ maistą tiems, kurie buvo įkalinti.“

http://www.manwb.ru/articles/world_today/tolerance/RussRelig_NadKevkor/

„Masinės Lietuvos gyventojų deportacijos neaplenkė ir rusų sentikių: beveik penktadalis šalies dvasios tėvų bei daug tikinčiųjų buvo areštuoti ir ištremti, tarp jų ir SAT pirmininkas Ivanas Romanovas. 1945–1955 m. buvo uždaryta per dešimt sentikių maldos namų, o kai kurie jų sunaikinti. Sovietų represijų prieš sentikius sąlygomis, 1948 m. gegužės mėn. atsirado nevienareikšmiškas Dvasinio teismo nutarimas, kuriame rašoma, jog „vadovaudamasi Šventuoju Raštu Sentikių Bažnyčia <…> sovietų valdžią pripažino ir pripažįsta Dievo siųsta valdžia“. Ieškodama priimtinų santykių su komunistine valstybe formų, jau šeštojo XX a. dešimtmečio pradžioje Sentikių Bažnyčios vadovybė įsitraukė į judėjimą už taiką, kuris neretai tarnavo propagandiniams režimo tikslams.“

Grigorijus Potašenko, Sentikybė, http://ldmuziejus.mch.mii.lt/Parodos/Sentikyste.htm

sekmadienis, birželio 20

Europos Komisijos tyrimas atskleidė latvių diskriminaciją dėl kalbos

Latvijai būtinas harmoningas vystymasis į šiuolaikinę, stabilią ir demokratinę Europos valstybę su integruota, aktyvia pilietine visuomene ir latvių kalba kaip vienintele valstybine kalba. Turėdama tai omenyje, pateikiu keletą pastebėjimų ir pasiūlymų, remdamasi savo Latvijos ir tarptautiniu mastu atliktais tyrimais.

Jau sociolingvistikos klasikas Džošua Fišmanas (Fishman) nustatė ryšį tarp valstybių ekonominės raidos ir jų vienkalbio arba daugiakalbio modelio. Vienkalbystė visuomeniniu mastu yra valstybėse su aukštesniu švietimo lygiu, ekonomiškai labiau išsivysčiusiose, politiškai modernesnėse ir stabilesnėse. Taigi, ekonominė pažanga labiau pastebima vienkalbėse valstybėse: vienos kalbos vartojimas palengvina bendravimo procesą, ypač svarbų ekonominiuose ryšiuose. Latvijos visuomenė dar tik kelyje iš dvikalbystės į vienkalbį valstybės lygmenį – kai latvių kalba iš lėto ir sudėtingai tampa dominuojančia kalba valstybėje ne tiktai de jure, bet ir de facto.

Tam, kad valstybinė kalba būtų vienijanti vertybė, suprantama, gyventojai turi mokėti latvių kalbą. 2008 metais geriau ar prasčiau mokančių latvių kalbą skaičius jau pasiekė apie 93%. Rusų kalbą pagal 2000 metų gyventojų surašymo rezultatus mokėjo 70,7% latvių. Per šį laikotarpį mokančiųjų rusų kalbą procentas tarp latvių sumažėjo. Taip pat vyko latvių santykinės dalies (bet ne skaičiaus) nuoseklus augimas: 59,3% latvių 2009 metais (57,7% – 2000 metais, 52% – 1989 metais).

Iš septynių didžiųjų miestų tautinės mažumos vyrauja Rygoje, Daugpilyje ir Rėzeknėje. Likusiuose didžiuosiuose miestuose tautinės mažumos sudaro daugiau nei 40%, dalis ne rusų tautybės žmonių tapatina save su protėvių etnosu ir jo kalba, dalis yra aprusėjusi ir dalis – aplatvėjusi. Kadangi visus tautinių mažumų atstovus klaidingai linkstama laikyti rusakalbiais, pasitaiko krizės laikams egzotiškų pasiūlymų: galbūt didžiuosiuose miestuose dvi oficialios kalbos būtų geras sprendimas? Ši idėja atmestina, nes, pirma, valstybei tai būtų pernelyg didelis ir brangus eksperimentas. Jau nustatyta, kad valstybės lygmenyje geriausiai funkcionuoja vienkalbystė.

Tautinių mažumų jaunimas verčiau įsisavina ir vartoja latvių kalbą, nei gyvena rusakalbėje aplinkoje. Apie tai liudija, pavyzdžiui, Rėzeknės aukštosios mokyklos 2009 metų tyrimas „Kalbos Rytų Latvijoje”. Antra, Latvija su savo ekonominiu pajėgumu negali leisti sau išlaikyti dviejų oficialių, arba valstybinių, kalbų, tuo pat metu užtikrindama žmogaus teisių laikymąsi kiekviena kalba kalbantiesiems. Tai, kad dažnai nėra laikomasi net vienintele valstybine kalba kalbančiųjų teisių, pavyzdžiui, neformaliame bendravime, siekiant kokybiškų paslaugų aptarnavimo srityje, apsiperkant ir t. t., patvirtina Europos Komisijos paremtas tarptautinis tyrimas Latvijos Universitete „Kultūrinis dialogas Europos daugiakultūrinėje visuomenėje” (projekto vadovė Latvijoje – šio straipsnio autorė).

Tyrime dalyvavo Prancūzija, Vokietija, Italija, Jungtinė Karalystė, Švedija ir Latvija. Buvo surengta apklausa, kurioje apibūdinti ir vertinti respondentų požiūriu reikšmingi, su išoriniu arba vidiniu konfliktu susiję įvykiai arba kritiniai incidentai įvairių kultūrų atstovų bendravime. Latvijos tyrimo rezultatuose dominuoja įvairios kalbos pasirinkimo situacijos daugiakalbiams ir vienkalbiams gyventojams. Tai, kad žmogus valstybėje gali pragyventi, vartodamas vieną kalbą – rusų – ir tai, kad kalbos pasirinkimo situacijose psichologinį diskomfortą patiria kaip tik latvių grupė, minėtoms ES narėms yra netikėtas tyrimo rezultatas ir vis dar „kita realybė”. Kaip tik bendravimo situacijos, kuriose latviškai kalbantys žmonės negalėjo bendrauti visavertiškai arba įvyko nesusipratimas dėl pašnekovo latvių kalbos nemokėjimo, kilo psichologiniai konfliktai ir diskomfortas.

Į psichologinius incidentus patekę latviškai kalbantys (daugiausia latviai) respondentai su mielu noru apie tai atvirai kalbėjo ir rašė. Dokumentinis rinkinys su dominuojančiais incidentais padėtų nutraukti latviškai kalbančiųjų diskriminaciją dėl kalbos ir nedaryti klaidų planuojant kalbos politiką. Tyrimo rezultatų praktinis panaudojimas taip pat atitolintų Latviją nuo tokios į dvi dalis susiskaidžiusios valstybės formavimo, kuri yra priešybė stabiliai ir saugiai valstybei.

Norėdama paaiškinti reikalo rimtumą, kaip pagrindą naudoju socialinių psichologų Hovardo Džailso (Giles) ir Nikolo Kuplendo (Coupland) apibūdintas tipiškas bendravimo situacijas - laisvo kalbos pasirinkimo, prisitaikymo ir asimiliacijos. Taigi, jei vartota rusų kalba, latviškai kalbantys latviai ir ne rusų tautinių mažumų atstovai atsiduria prisitaikymo prie vienos tautinės mažumos stadijoje. ES senosiose narėse paplitusi atvirkštinė situacija: prisitaiko tautinių mažumų atstovai ir bendravimas gali sėkmingai vykti valstybine kalba.

Latvijos gyventojų lėtos savimonės kaitos priežastys yra kelios, tačiau esminė iš jų – sovietų laikotarpiu kompetetingai paleistas dvikalbystės (gimtąja ir rusų kalbomis) mechanizmas. Dalis visuomenės, taip pat inteligentija, kuri kasdien įnikusi į savo profesiją, o ne į antrosios kalbos teoriją ar socialinę psichologiją, vis dar nesuvokia tokio dvikalbystės mechanizmo griaunančių padarinių tiek savam etnosui, tiek jo kalbai ir valstybės stabilumui.

Jei visuomenės lygiu bus tęsiama minėta dvikalbystė latvių ir rusų kalbomis, kurios ilgalaikio ir pavojingo pobūdžio dalis gyventojų nesupranta, valstybinės kalbos populiarinimo rezultatai taip pat mažės.

Su Latvijos Respublikos Valstybinės kalbos įstatymu susijusių teisės aktų pataisos, nedviprasmiškai formuluojant valstybinės kalbos vartojimą, prisidėtų ne tiktai prie valstybės stabilumo ir saugumo, bet ir prie ekonominės plėtros.

Vienijančios pamatinės vertybės ir po 2004 metų gegužės prisidėjęs europinis kontekstas, nežiūrint į globalines permainas, užtikrina Latvijos vystymąsi į stabilią nacionalinę valstybę. Už tai turime būti dėkingi ir latvių kalbai kaip žmones vienijančiam faktoriui ir vienintelei valstybinei kalbai.

Dr. philol. Vineta Porinia (Poriņa),
knygos „Valstybinė kalba daugiakalbėje visuomenėje: individualusis ir socialinis bilingvizmas Latvijoje” (2009) autorė

Nuotrauka iš autorės asmeninio archyvo

visulatvijai.lv, kitas teksto variantas: diena.lv

penktadienis, birželio 18

Ieva Baluodė. Tautinė ir žmogiškoji tapatybė

Tomas Tiancis

Ieva Baluodė (Balode) – viena iš jaunųjų menininkių, įgyvendinančių postmodernųjį idealą, peržengdama pačias įvairiausias teorinės ir praktinės stratifikacijos ribas. Taigi, pomėgiai nejučiomis susilieja su akademiniu išsilavinimu, savirealizacija eina ranka rankon su misijos supratimu, darbuose laisvai dera įvairios technikos, o ženklai laisvai keičia savo reikšmes. Ieva Baluodė yra XXI šimtmečio Latvijos meno ženklas. Po aukštojo meno orgijų, po modernaus žmogaus mirties. Apie save ji praneša fotografijų ciklu „Mano ženklas arba 24 Vilkačių portretai“. Ieva Baluodė studijuoja Latvijos meno akademijos Vizualinės komunikacijos skyriuje, dalyvauja parodose nuo 2006 metų.

Formalieji aspektai

Fotografijų ciklą „Mano ženklas arba 24 Vilkačių portretai“1 į vieną visumą jungia trys formalūs požymiai: visi jo personažai yra folkloro ir senųjų kovų sambūrio dalyviai, visi atvaizdai yra vienodo pastatymo portretai, ir kiekvienas jų papildytas unikaliu grafiniu ženklu. Simboliai – tiek aptikti etnografinėje medžiagoje, tiek sukurti pagal tuos pačius principus. Kad jūsų netrikdytų nešiuolaikiški drabužiai, reikia pridurti, kad „Vilkačių“ susidomėjimas senosiomis kovomis, etnografija, istorija ir latvių liaudies dainomis labiausiai siejasi su vėlyvuoju geležies amžiumi (IX–XIII a.); fotografijose matoma apranga yra pačių dalyvių pagamintos rekonstrukcijos.

Asmeniniai aspektai

Interviu metu autorė papildo daugiareikšmį ciklo pavadinimą, pateikdama interpretacijos raktą savo portretų ciklui ir jo atsiradimo kūrybiniam kontekstui.

Ieva Baluodė: Mintis, kuri persmelkia visus mano darbus, – tai žmogiškosios ir tautinės tapatybės paieškos. Tai tiesiog būdas išreikšti save. Žmogiškoji tapatybė nėra mano vienos, ji bendra: apimanti mus visus bendrai ir kiekvieną individualiai. Savo ruožtu tautinė tapatybė susijusi su tautybe, su mūsų priklausomybe kokiai nors konkrečiai tautai ar žemei, valstybei, kultūrai.

Ženklai – tai motyvai iš mūsų praeities, mūsų protėvių, ir per šiuos motyvus mes išreiškiame ir apibūdiname save. Jie neša žinią iš protėvių paliktos kultūros, kaip kažkas labai archaiško, transcendentinio. Gerai, kad dabar gyvename daugiakultūriniame pasaulyje, tačiau svarbu kartas nuo karto prisiminti, iš kur mes atėjome ir kas tie žmonės, kurie gyveno prieš mus, ką jie sukūrė ir paliko mumyse, nes tai visą laiką šalia mūsų.

Aplinkinis pasaulis taip pat dažnai kelia sąmyšį. Pavyzdžiui, miesto aplinkoje, kur visą laiką būni tarp žmonių ir aplinkui tiek daug gerų dalykų, galima lengvai nuklysti nuo savęs, gana greitai pasinerti į kokią svetimą ideologiją, į kitų žmonių gyvenimus, suvokimą ir taip atsiriboti pačiam nuo savęs. Todėl svarbu bent trumpam užmerkti akis ir atsitraukti į save.

Su surežisuota fotografija dirbti lengviau; viskas tavo sustatyta, ir žmogus, toks, koks jis yra iš tikrųjų, tampa mažiau svarbus, nes aš tarsi pati kuriu jo pavidalą iš jo. Šįsyk autorius ir modeliai bendradarbiauja. Mano tikslas buvo kurti portretus, pasakoti apie šiuos jaunuolius, kurie gyvena šiek tiek kitame gyvenime. Mes taip mylime savo protėvius, praeitį, Latvijos kultūrą; išties, man atrodo fenomenalu, kad yra žmonių, kuriems tai tiek daug reiškia.

Svarbu tiesiog gyventi ir daryti tai, kuo esi, būti tikram. Menas yra išraiškos priemonė, kuria aš atskleidžiu tai, ką galvoju ir kaip gyvenu. Jei žmogus tikras, tai jis tikras bet kurioje aplinkoje. Tikrumu aš vadinu gebėjimą įsiklausyti į širdies balsą ir atskirti jį nuo to, ką įteigia protas. Tai žūtbūt siektinas tikslas. Mes jau nebesame baltas lapas, į mus daug kas įdėta, tiek genuose, tiek kultūroje. Labai svarbu tai suvokti, nes tai atveda prie žmogaus tapatybės. Būdamas gamtoje, žmogus yra tikresnis, daugiau su savimi, o ne paskendęs aplinkiniuose. Tarkime, nuvykus į mišką nebeveikia socialiniai susiskirstymai, ideologijos, tu tiesiog esi tas, kas esi, tiesiog žmogus.

Ženklo neapibrėžtumas

Portretų serija balansuoja tarp dokumentacijos ir fikcijos ribų. Pirmosios naudai kalba sąlyginai tikroviška personažų reprezentacija ir faktas, kad jie patys pasirinko ženklus – šie būtinai atspindi dalyvių valią, tarnauja kaip menininko ir dalyvio bendradarbiavimo įrašas. Iš kitos pusės, portretai akivaizdžiai surežisuoti – fotografuoti sustatytame fone, su rekonstruotais viduramžiškais rūbais, papildyti kompiuterine grafika.

Įdomiausia yra ženklo reikšmės neapibrėžtumas. Kiekvienas portretų serijos ženklas yra tarsi lengvai atpažįstamas, bet neša ne tradicinę reikšmę, ne autorės suteiktą, ne paties portretuojamo žmogaus paskirtą. Tuo pačiu metu – visas tris. Pasinaudojant žinomais tautinių raštų elementais sukurti ženklai, kurių dalis visiškai originalūs, be nuorodų į istorinius precedentus. Tuo pat metu visos atvaizdų serijos kontekste jie įgauna savo reikšmę, kartu nešdami bendrą „tautinę“ tapatybę, kuri nėra išvystoma į formaliuosius elementus. Pats šių ženklų konstravimo principas tautiškas, susiejantis juos su aiškiu tautos istorijos pasakojimu.

Dalyvių užmerktos akys perkelia semantinį krūvį nuo veido ant ženklo. Žmogui atskleidžiant save, savo vidinę tapatybę betarpiškai per ženklą, fotografija kaip technika, skirta paviršiui, akimirkai, būčiai perteikti, netenka savo svarbos. Vadinasi, „Vilkačių“ cikle nuotraukos tampa paprasčiausia techninio dauginimo priemone.

Modernus žmogus kaip tragiškas projektas

Jei ne pačiame fotografijų cikle, tai autorės interpretacijoje įdomiai išryškėja keletas idėjų, populiarių pastaraisiais šimtmečiais. Pirmiausia, gamtos ir visuomenės opozicijos – jau nuo Žano Žako Ruso (1712–1778) laikų apšviestieji europiečiai priešpastatė sau nesugadintą gamtos vaiką, kilnųjį laukinį. Šią opoziciją emociniuose eksperimentuose ir poetinėse kontempliacijose gamtoje toliau plėtojo romantikai, papildydami nemenka nostalgija prarastiesiems aukso amžiams. Prasidėjo modernieji laikai ir dėl nesuskaičiuojamų aplinkybių sutapimų Vakarų žmogaus vaizduotėje atsirado vietos dar vienam „aš“, kurį vėliau tam tikru būdu moksliškai legitimavo Zigmundas Froidas (1856–1939).

XX šimtmečio mąstytojai, nuo ką tik susiformavusios antropologijos pradininkų iki prancūzų egzistencialistų, jau buvo įsitikinę, kad modernus žmogus – tai tragiškas projektas, o tikresnės žmogaus būties reikia ieškoti kažkur kitur – senovės istorijoje, egzotiškose salose ar kitose kultūrose. Masėms į pagalbą atėjo dvasinės new age praktikos ir alternatyvių gyvenimo būdų guru. Atrasti tikrąją savastį ir gyventi harmonijoje su ja – tai šiuolaikinio žmogaus šūkis. Būk savimi!

Autentiškumas yra vienas XX šimtmečio kultūros raktinių žodžių bent trijuose diskursuose – ekonomikoje, filosofijoje ir mene. Atrodo, aiškiausiai jis juntamas ekonomikoje – autentišką patirtį siūlo didelė dalis turizmo pramogų, nostalgija įkvepia kurti „autentiškų vietų“ pramogų parkus, vyksta „autentiškų tautinių tradicijų“ renginiai, parduodama nesuskaičiuojama gausybė „autentiškų kostiumų“ ir artefaktų. Kas antra kavinė siūlo išbandyti „autentišką latvių, vokiečių arba italų virtuvę“. Savo ruožtu filosofus domina, iš kur kyla ši autentiškumo nostalgija. Tiek egzistencializmas, keliantis klausimą, ką reiškia būti savimi ir kas yra autentiška būtis (klausimas, į pirmą filosofijos planą iškeliantis etiką, paženklindamas istorijoje daug mąstytojų intelektualinėje trajektorijoje nuo Sioreno Kierkegoro iki Žano Polio Sartro), tiek vėlesnės post- kryptys, dekonstruojančios autentiškumą kaip modernaus pasaulio iliuziją.

Mene autentiškumo sąvoka pirmiausia siejasi su kūrinio priklausomybe konkrečiam autoriui. Liaudies mene keliamas klausimas apie atitikimą nustatytiems kanonams, o atlikimo atžvilgiu – apie atitikimą konkretaus laikmečio techninėms galimybėms. Pavyzdžių taip pat toli ieškoti nereikia – Latvijoje Vilhelmo Purvičio paveikslai klastojami ir pripažįstami vis iš naujo, per muges Etnografijos muziejuje pardavinėjamas autentiškas liaudies menas, o senosios muzikos koncertai atliekami ano meto instrumentais. Lygiagrečiai savirealizacija ir emocinė išraiška XX amžiuje tapo daugelio tapytojų, instaliacijų ir performansų kūrėjų koziriu meno rinkoje. Į pirmą meno kūrinio planą pamažu iškilo autentiškumas („paties sukurtas“ prasme); vadinasi, savo prasmę prarado tiek turinys (objektų arba idėjų reprezentacija), tiek forma/technika.

Ieva Baluodė atkakliai laikosi subjektyvaus autentiškumo, kuris atsiranda bendradarbiaujant menininkui ir modeliui, siekiant pavaizduoti modelio „autentiškąjį aš“ pagal abiejų susijusių pusių supratimą. Iš šio bendradarbiavimo gimęs darbas nėra nei tikras portretas, nei atvaizdas. Jo kūrėjas nėra nei fotografas, nei modelis, o pats kūrinys – nei fotografija, nei grafika. Taip kuriasi atvaizdas, kurio vienintelis atskaitos taškas yra pati menininkė.

Dekonstrukcija

Fragmentas iš Viktoro Pelevino „Vilktakio problema tropinėje juostoje“.

„– Štai ką tau dar pasakysiu, – pratarė jis. – Tu turi atsiminti, kad tiktai vilktakiai yra realūs žmonės. Jeigu tu pažvelgsi į savo šešėlį, pamatysi, kad jis kaip žmogaus. O jeigu tu savo vilko akimis pažvelgsi į žmonių šešėlius, pamatysi, kad tai kiaulių, gaidžių, rupūžių šešėliai...

– Dar būna vorai, musės ir šikšnosparniai, – tarė greta sustojęs Ivanas Sergejevičius.

– Teisybė. O dar – beždžionės, triušiai ir ožiai. O dar...

– Na, ko tu gąsdini berniuką, – petraukė Ivanas Sergejevičius, – juk viską čia pat išsigalvoji. Saša, nesiklausyk.

Abu seniai vilkai žiūrėdami vienas į kitą pradėjo juoktis ir Ivanas Sergejevičius nubėgo toliau.

– Net jei aš visa tai ir išsigalvoju, – pridūrė gaujos vedlys, – tai vistiek yra tiesa.

Jis pasisuko, norėdamas eiti, tačiau stabtelėjo, pastebėjęs Sašos žvilgsnį.

– Tu nori kažko paklausti?

– Taip, – atsakė Saša. – Kas iš tiesų yra vilktakiai?

Gaujos vedlys įdėmiai pažiūrėjo jam į akis ir vos prašiepė nasrus.

– O kodėl tau iš pradžių nepaklausus, kas iš tiesų yra žmonės?“


 

1 Fotografijų ciklas „Mano ženklas arba 24 Vilkačių portretai“ buvo demonstruojama 2008 metais personalinėje Ievos Baluodės parodoje Eduardo Smildžio muziejuje Rygoje, kūriniai iš šio ciklo taip pat publikuoti interneto svetainėse www.vilkatis.lv ir www.foto.lv.

2 Пелевин В., Проблемы верволка в средней полосе, pelevin.nov.ru.

Tomas Tiancis (Ķencis) – filosofijos doktorantas Tartu universitete.

Foto kvartāls, 2009 m. rugpjūtis, nr. 4 (18).

pirmadienis, gegužės 31

jei jau nemyli gyvasties, tai nieko nemyli

„Vienas pažįstamas, Sibiro lagerius, tremtį ir visas jos negandas išgyvenęs senukas, tvirtino, kad sužinoti, ar žmogus geraširdis – labai paprasta, tereikia atkreipti dėmesį, ar jis nurenka pasitaikiusias sraiges, vabalėlius ir kitą smulkmę nuo tako, kad praeiviai nesumindytų.

Jei taip, pasak senolio, gali drąsiai prašyti pagalbos visais gyvenimo atvejais – padės. O iš gyvūnų nemylinčio žmogaus pagalbos prašyti ginkdie nevalia – „jei jau nemyli gyvasties, tai nieko nemyli“.

bernardinai.lt

pirmadienis, gegužės 24

Karaliaučių pasiimsite?

Aleksejus Demjanovas

Autoritetingame vokiečių žurnale „Der Spiegel“ pasirodė straipsnelis, iš kurio seka, kad 1990 metais, kai pilnu tempu vyko derybos dėl būsimo Vokietijos susivienijimo, į Vakarų Vokietijos diplomatus Maskvoje kreipėsi sovietų atstovai siūlydami apsvarstyti vadinamosios Kaliningrado srities – teritorijos, iki 1945 metų priklausiusios Vokietijos Rytų Prūsijos provincijai – statusą. Po įvadinio pokalbio, įvykusio VFR ambasadoje Maskvoje, vokiečiai nuo tolesnių derybų atsisakė. Kaip būtent SSRS vyriausybė ruošėsi spręsti Karaliaučiaus klausimą, liko neaišku.

Savo publikacijoje „Spiegel“ žurnalistai remiasi slapta 1990 metų liepos 2 dienos telegrama, kurią VFR ambasada Maskvoje išsiuntė į Boną. Joje pranešama, kad 1990-ųjų vasarą į vokiečių diplomatus kreipėsi generolas majoras Gelijus Bateninas, kuris susitiko su VFR ambasados protokolo specialistu Joachimu fon Arnimu. Generolas išreiškė sovietų pusės susidomėjimą derybomis dėl buvusios Rytų Prūsijos, pareikšdamas, kad „artimiausioje arba tolimesnėje perspektyvoje ši problema tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos vienaip arba kitaip iškils“. „Pasak Batenino, jis aplankė šią sritį, ir jinai, jo nuomone, yra visais atžvilgiais atsilikęs regionas lyginant ne tiktai su prieškarine padėtimi, bet ir su Rusijos išsivystymo lygiu. Pievos apleistos, kaimai patyrė nuosmukį, Priegliaus upė dvokia kaip kanalizacija. Vadinasi, sritis aiškiai yra balastas“, – rašo „Spiegel“.

Fon Arnimas sureagavo santūriai, pareikšdamas, kad Bonos oficiali pozicija gerai žinoma: Vokietijos suvienijimo procese kalbama tiktai apie VFR, VDR ir Berlyną. Protokolo specialistas pažymėjo, kad jeigu Sovietų Sąjunga patiria „sunkumus su buvusios Rytų Prūsijos šiaurinių sričių vystymusi, tai yra jos problemos.“ Tuo bandymai nutiesti tiltus dėl būsimos Kaliningrado srities priklausomybės klausimo baigėsi. Galima būtų netgi nusistebėti Vakarų Vokietijos pusės kilnumu, o kartu ir sovietų atstovų požiūrio platumu. Tačiau VFR atveju tai buvo ne kilnumas, o blaivus apskaičiavimas.

Pats Vokietijos susivienijimas nebuvo kažkokia pergalinga eisena, nežiūrint į pirmaisiais mėnesiais po Berlyno sienos griūties visuomenėje tvyrojusią euforiją. Draugai – Europos kaimynai su nerimu sekė Helmuto Kolio kabineto veiksmus. Daugelį gąsdino suvienytos Vokietijos vaizdas, kaip manyta Londone arba Paryžiuje, ji galinti vėl prisiminti prieškarines ambicijas ir pamėginti užgulti Europos žemyną. 1990 metų kovą „geležinė ledi“ Margaret Tečer paragino Prancūziją suvienyti pastangas „vokiečių grėsmės“ akivaizdoje. Kaip pažymima britų dokumentuose, ponią Tečer „apėmė siaubas“, gavus žinią, kad švęsdami Berlyno sienos griuvimą, Bundestago deputatai neva užtraukė „Vokietija aukščiau visko“. Pranešimas, beje, pasirodė melagingas.

Fransua Miteranas taip pat itin neigiamai sutiko žinią apie Berlyno sienos griūtį, pareikšdamas, kad naujoji suvienyta Vokietija bus pavojingesnė nei valdant Hitleriui. Pokalbyje su M. Tečer patarėju Čarlzu Pauelu, įvykusiame 1990 metų sausio 20 dieną, Prancūzijos prezidentas pasakė, kad dėl Vokietijos suvienijimo kils „blogųjų“ vokiečių, kadaise dominavusių Europoje, atgimimas, o pati Europa bus nublokšta atgal į situaciją, kurioje buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Lenkija baiminosi, kad Vokietijos suvienijimas gali privesti prie bandymų peržiūrėti sienas palei Oderį ir Neisę: po Antrojo pasaulinio karo Lenkijos-Vokietijos siena buvo paslinkta į vakarus, taip kompensuojant Lenkijai Sovietų Sąjungos 1939 metais aneksuotų teritorijų netektį.

Netgi pačioje Vokietijoje nebuvo vienybės susivienijimo klausimu. Pavyzdžiui, žymus rašytojas Giunteris Grasas viešai paragino apsiriboti konfederacija iš dviejų vokiškų valstybių, kuriant kultūrinį, o ne valstybinį vokiečių bendrumą, pabrėždamas, kad kaip vieninga valstybė Vokietija egzistavo viso labo tiktai 75 metus – kaip Vokietijos imperija ХIX amžiaus antroje pusėje, Veimaro respublika ir Trečiasis Reichas XX amžiaus pirmoje pusėje, ir nieko gero iš tokios valstybinės vienybės neišėjo. Ir nors vėlesni įvykiai parodė būgštavimų dėl naujos suvienytos Vokietijos nepagrįstumą, dešimtojo dešimtmečio pradžioje situacija buvo itin nervinga. Todėl vokiečių diplomato, gavusio pasiūlymą apsvarstyti dar ir Karaliaučiaus likimą, santūrumas visiškai suprantamas. Kaip pažymi „Spiegel“, fon Arnimas išvis palaikė generolą majorą Bateniną sovietų specialiųjų tarnybų agentu.

Vokiečių diplomato akyse visa tai ganėtinai priminė provokaciją. Vokietijos suvienijimas vyko skambant šūkiui apie nelemto likimo perdalytos vokiečių tautos apjungimą. Būtent todėl Bonos pozicija buvo tokia: VFR, VDR ir Berlynas. Kaliningrado srityje vokiečių tautos jau nebebuvo, tad čia tebuvo galima kalbėti apie teritorinį plėtimąsi, kuris būtų smarkiai atsidavęs revanšizmu ir tik išgąsdintų pasaulinę bendruomenę. O kas, jeigu po Rytų Prūsijos vokiečiai pareikalaus grąžinti jiems Sileziją? O paskui ir Vakarų Prūsiją su Gdansku kaip priedą, na ir gabalėlį Pomeranijos – negi veltui Henrikas Liūtas nukariavo slavus?

Kitais žodžiais, Kaliningrado srities – šiaurinės buvusios Rytų Prūsijos dalies – klausimas tiesiogiai prieštaravo tuo metu vykusių procesų koncepcijai. Vien tik viešas užsiminimas apie tai galėjo diskredituoti vokiečių vienybės idėją. Joachimas fon Arnimas, sprendžiant iš visko, suvokė tuometinėje tarptautinėje situacijoje žymiai daugiau nei jo pašnekovu tapęs sovietų generolas majoras, ir puikiai žinojo, kas būtent pastatyta ant kortos. Visiškai nekeista, kad jis paskubėjo kartą ir visiems laikams užbaigti šią temą, kol žinios apie ją neprasiskverbė į žiniasklaidą. Telegrama apie susitikimą su sovietų generolu nuėjo į Boną pažymėta grifu „slaptai“.

Su vokiečiais tokiu būdu viskas aišku, bet kuo vadovavosi sovietų pusė, siūlydama apsvarstyti Kaliningrado srities statusą, lieka mįsle.

Troškimu aplenkti dar net neiškilusias diplomatines komplikacijas? Bet juk tai absurdiška – dirbtinai fabrikuoti tarptautinę problemą vardan jos sėkmingo išsprendimo. Pasiruošimu atsikratyti kaip balasto Kaliningrado srities su jos kanalizacija dvokiančia upe? O gal kalba ir išties ėjo apie kažkokią provokaciją, kuria siekta pakirsti Vokietijos susivienijimo procesą arba bent jau, sukėlus diplomatinį skandalą, gauti papildomų kozirių derybose su Vokietijos puse? Tačiau pagal kai kuriuos duomenis Bona ir taip buvo pasiruošusi atsisakyti labai daug ko, kad tik Vokietijai būtų leista susivienyti. Kokio rimtumo buvo šis drąsus ir kartu kvailas sovietų pusės pasiūlymas? Atsakymą į tai galėtų duoti sovietų derybininko – generolo majoro Gelijaus Batenino – figūra.

Kas toksai Bateninas? Į šį klausimą atsakyti nelengva, todėl verčiau kalbėti apie spėliones. Taigi, vokiečių transkripcijoje jo vardas pateikiamas kaip Geli Batenin. Internete informacijos pagal šiuos žodžius nedaug. „Nezavisimaja gazeta“ atrado 1990 metų gegužės 5 dienos „Berliner Zeitung“ publikaciją, kurioje Gelijus Bateninas figūruoja kaip „CK karinis ekspertas“, davęs interviu galimos Vokietijos narystės NATO klausimu. „Jis greičiausiai buvo vienas iš daugelio užkulisinių figūrų, vaidinusių arba mėginusių vaidinti kažkokį vaidmenį tuometinėje sumišusioje Kremliaus politikoje Vokietijos klausimu“, – pažymi laikraštis. Tačiau žymiai daugiau informacijos apie generolą majorą Bateniną galima rasti angliškose publikacijose. Ten jis figūruoja kaip Geliy/Gely Viktorovich Batenin. Todėl tikėtina, kada kalbama apie žmogų vardu Gelijus Viktorovičius Bateninas, kuris, beje, yra knygos „Europa. Saugumo kontūrai“ (1989) autorius.

Piterio Vinsento Prajaus (Pry) knygoje „Karo panika: Rusija ir Amerika ties atomine bedugne“, išleistoje 1999 metais, apie jį rašoma taip: „Generolas Gelijus Viktorovičius Bateninas, buvęs tarpžemyninių balistinių raketų SS-18 [pramintų „Šėtonu“] dalinio vadas. Tuo metu, kai atskleidė informaciją apie rusų atominį mygtuką, jis užėmė vyriausio karinio patarėjo atominės ginkluotės kontrolės klausimais postą gynybos ir užsienio reikalų ministerijose. Bateninas buvo aukščiausias, turintis plačius įgaliojimus Rusijos pareigūnas, kuris viešai papasakojo apie Rusijos strateginių pajėgų vadovybės darbą. Jo parodymai apie pavojus, kuriuos kelia rusiška vadovavimo ir [atominės ginkluotės] kontrolės sistema, ypatingai vertingi atsižvelgiant į jo biografiją ir ne sykį įrodytus draugiškus jausmus ir garbingumą Vakarų atžvilgiu. Jis vienas iš nedaugelio Rusijos kariškių, kuris nuosekliai palaikė Rusijos politikos, ekonomikos ir karinių pajėgų reformas pagal demokratinius Vakarų pavyzdžius. Jis ne kartą rizikavo savo karjera, būdamas opozicijoje generaliniam štabui, pasisakydamas už konfrontacijos tarp Rytų ir Vakarų užbaigimą ir partneriškų santykių tarp JAV ir Rusijos užmezgimą. Pasakodamas Vakarų žurnalistui apie tai, kaip funkcionuoja Rusijos atominės pajėgos, jis, tikėtina, rizikavo savo gyvybe.“

Apie kokį interviu kalbama, užtikrintai pasakyti sunku. Galbūt, apie , kurį 1993 metais Gelijus Bateninas davė žurnalistui Džonui G. Hainesui (Hines) Virdžinijos valstijos Makleino (McLean) mieste. Interviu pateikta nedidelė biografinė informacija apie šįsyk generolą leitenantą Bateniną. Jis pradėjo karjerą artilerijoje, septintajame dešimtmetyje perėjo į strateginės paskirties raketinius dalinius. Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo vidurio Bateninas buvo pavaldus maršalui Achromejevui, tuo metu užėmusiam SSRS Karinių pajėgų Vyriausiosios operatyvinės valdybos vado postą. Vėliau buvo pirmuoju Generalinio štabo viršininko Nikolajaus Ogarkovo pavaduotoju.

Kitaip tariant, generolas Gelijus Bateninas aiškiai nebuvo paprastas provokatorius arba specialiųjų tarnybų agentas, atvykęs į VFR ambasadą Maskvoje, kad ištirtų dirvą Kaliningrado srities klausimu. Taip pat mažai tikėtina, kad jis veikė savo iniciatyva. Ką jis atstovavo, matyt, nesužinosime. Greičiausiai ne maršalą Achromejevą, nusižudžiusį po GKČP pučo. Ar sovietų vyriausybė išties buvo pasiruošusi svarstyti su VFR Kaliningrado srities klausimą, o galbūt fon Arnimas kažką ne taip suprato? Bet kokiu atveju visas šis incidentas liudija ne tiktai apie ypatingai sudėtingą tarptautinę padėtį dešimtojo dešimtmečio pradžioje, bet ir apie valdžios ir politinę betvarkę, viešpatavusią sovietų vadovybėje. Taip ir išėjo, kad vokiečiams derybose su SSRS dėl Vokietijos suvienijimo (kuris, beje, įvyko keli mėnesiai po fon Armino ir Batenino susitikimo) teko galvoti už du: už save ir už tą vaikiną, kuris laikinai pametė galvą.

lenta.ru


P. S.: vertimas publikuojamas ne dėl autoriaus nuomonės, o kaip informacijos kompiliacija.

šeštadienis, gegužės 22

Kam proletariato žvaigždė, o kam laumės kryžius

Rokas Sinkevičius

„Svastikos mūsų bus amžinai“ – su tokiu šūkiu viešas akcijas rengia iniciatyvinė grupė, siekianti mums priminti senąsias šio simbolio reikšmes. Jeigu atvirai, ilgą laiką žiūrėjau į juos su lengva pašaipa ir šiokiu tokiu abejingumu. Svastikos populiarumas ir daugiareikšmiškumas istorijoje man neblogai žinomas. Nepriklausomoje Lietuvoje šis ženklas niekada lyg ir nebuvo uždraustas. Tad ar verta rūpintis?

Pasirodo, verta. Plakatus su archeologinių radinių pavyzdžiais laikiusiems visuomenininkams buvo išrašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai – už „nacistinės“ simbolikos viešą naudojimą. Klaipėdos apylinkės teismui pakako sveiko proto iškeltą bylą nutraukti, tačiau nemalonumai su policija piketuotojams dar nėra pasibaigę...

Negana to, eilinį skandalą pamėgino sukelti „nacių medžiotojai“ ir jaunieji Putino gvardiečiai, norintys įpiršti Lietuvai „kiek kitokį“ istorijos supratimą. Tokį, kuriame lietuviško nieko ir nebeliktų.

Žodžio dar netarė „Romuva“, kuri turėtų būti tiesiogiai suinteresuota apginti teisę viešai demonstruoti savo atributiką. Katalikai, patys neseniai sulaukę galingo puolimo prieš viešą jų simbolio naudojimą, panašaus religinių teisių pažeidimo akivaizdoje nepuolė solidarizuotis ir muštis į krūtinę: „šiandien mes visi pagonys“. O juk ugnies kryžius (svastika) nurodo į baltų dievą Perkūną, kaip ir krikščioniškasis kryžius – į Kristų. Senojo baltų tikėjimo išpažinėjų Lietuvoje yra tiek, kad statistiškai beveik patenka į antrąjį penketuką pagal išpažįstamą religiją.

Naujosios Kairės brigada taip pat laikinai užmiršo kovą prieš autoritarinius diskursus ir eurocentrizmą (o juk, pavyzdžiui, Azijos kultūrose įsitvirtinusios toli gražu ne nacistinės svastikos reikšmės). Gal todėl, kad pernelyg susikaupę ties kolegos Bielskio pliurpalais apie tai, jog kūjo ir pjautuvo agresija yra iš esmės teigiama, o svastika nuo pat pradžių „reiškė gyvulišką lyderio kultą“?


Perpasakoti istorijos aš čia nesiruošiu. Plėsti intelektualinį akiratį, neapsiribojant sustabarėjusiu ideologiniu požiūriu, šiais laikais galimybės yra pakankamai plačios. Ir todėl elementariausių geometrinių figūrų draudimas atrodo visiškai anachronistinis.

Tiesa, šiuo metu galioja Susirinkimų įstatymo nuostatos, draudžiančios ne tik SSRS ir III Reicho simbolius, bet ir „nacistinės svastikos, nacistinio SS ženklo, sovietinio kūjo ir pjautuvo ženklo, sovietinės raudonos penkiakampės žvaigždės ženklo pagrindu sudarytas vėliavas ar ženklus“, bet jų taikymas praktikoje, neatsižvelgiant į kontekstą, sunkiai įsivaizduojamas. Suabsoliutinus šį draudimą mūsų šalies teritorijoje taptų nepageidautina ir Suomijos prezidento vėliava, kurioje puikuojasi įkomponuota ta pati svastika.

Remiantis tokiu suprimityvintu požiūriu ateityje neabejotinai tektų (istorinių analogijų jau turime) išsprogdinti 1928 metų Rokiškio paminklą nepriklausomybei, išplėšyti iš knygų svastikos ženklui skirtus G. Beresnevičiaus ir kitų etnologų straipsnius bei sustiprinti sienos režimą pasienyje su Latvija, kad iš ten nepatektų kontrabandinių pirštinių su senaisiais ornamentais.

Jei Susirinkimų įstatymo 2008 metų pataisos skirtos totalitarinių ideologijų prevencijai, tai mitinguojančių istorijos mėgėjų grupelės tikrai nėra jų taikinys. Juolab kad teisėsauga nesikiša, kai M. Murza savo tinklalapyje garbina Hitlerį ar Vilniaus gatvėmis Lietuvos rusų sąjungos suorganizuotose eitynėse ne tik veteranai, bet ir vaikai marširuoja pasipuošę ne kokia nors „panašia“, o tikra sovietine simbolika. Tebežaidžiančiam komunistinėmis idėjomis A. Paleckiui net ir to nereikia – jis mielai skolinasi savo senelio idėjinių priešų – „buržuazinių nacionalistų“ – pagrindinius simbolius.

Ar žydai, pergyvenę konclagerių siaubą, turėtų piktintis etnoreligine svastikos reikšme Lietuvoje? Turbūt ne daugiau nei lietuviai, perėję Gulagą, faktu, kad iki pat XX amžiaus penkiakampė žvaigždė (pentagrama) žydams neretai pakeisdavo šešiakampę ir buvo vadinama tuo pačiu Saliamono antspaudo arba Dovydo žvaigždės vardu. Ir ne daugiau nei svastikos ornamentais pačių žydų istoriniame pavelde – Kapernaume (Kfar Nachume), Ein Gedi arba Maoz Haime.

Dėl Efraimo Zurofo ar „našystų“ ypatingų klausimų nekyla. Vyzentalio centro direktorius ne pirmus metus kiršina ir Jeruzalės gyventojus, istorinių musulmonų kapinių vietoje nusprendęs statyti vieną iš Tolerancijos muziejaus filialų. Vietiniai gyventojai bando ieškoti užtarimo netgi Jungtinėse Tautose.

Su mūsų požiūriu į kultūrinį paveldą yra žymiai prasčiau. Juk ir didžiausio Marvelės kapinyno vietoje, kur mūsų protėviai laidojo artimuosius ištisą tūkstantmetį, vandens valymo įrenginius statyti nusprendė ne svetimieji, o mes patys. Apie kokį dvasinį atgimimą galime kalbėti, jei niekiname savas šventvietes ir tikėjimo ženklus?

Nuotrauka Aigaro Prusio

šeštadienis, gegužės 15

Konservatoriškas lankstumas žygiuojančių gėjų fone

Rokas Sinkevičius

Vienas amerikiečių radikalas taip rašė apie konservatorių stovyklą: „Konservatoriai negali laimėti, nes jų priešas yra revoliucionierius – turintis revoliucinius tikslus ir besivadovaujantis revoliucine pasaulėžiūra. [...] Pasiskirstymas į gynybos ir puolimo pozicijas, žinoma, ne visuomet matomas taktikoje, tačiau akivaizdus strategijoje. Konservatorius gali suorganizuoti trumpas kontraatakas – jis gali prasiveržti iš savo tvirtovės, puldinėdamas revoliucingą apgulėją – tačiau ilgoje perspektyvoje jis visada bus apgultasis, o revoliucionierius – apgulėjas.

Konservatorius siekia apginti dabartinę padėtį arba, daugių daugiausia, atstatyti neseniai buvusią. Revoliucionierius siekia radikaliai transformuoti dabartinę padėtį arba panaikinti ją, pakeičiant kažkuo visiškai skirtingu.“

Šie pastebėjimai neblogai iliustruoja ir lietuviškųjų konservatorių elgseną pastarųjų skandalingų įvykių fone. TS-LKD jaunosios kartos pažiba Mantas Adomėnas, nuvykęs į Europos parlamento gėjų ir lesbiečių teisių grupės diskusiją (neaišku, kuriems galams), tenai aiškino, kad homoseksualistų paradams „dar neatėjo laikas“. Panašiai kaip anksčiau J. Imbrasas, porinęs, kad tokiems dalykams jis dar yra nepribrendęs. Neprilygstamas savo „120 procentų tolerantiškumu“ TS-LKD lyderis Andrius Kubilius subręs, matyt, tik tada, kai jo paties vaikas taps homoseksualu – kas jam visiškai nebūtų tragedija, kaip kad gyrėsi žurnalistams.

Kokią pažangą įmanoma pasiekti einant tokiu „brendimo“ keliu, rodo Britanijos konservatorių pavyzdys. Jie vieninteliai iš trijų didžiųjų partijų neseniai priešrinkiminiame „Lygių teisių manifeste“ paskelbę, kad žada svarstyti homoseksualų civilinių sąjungų prilyginimo santuokai klausimą. Idant nebūtų palaikyti atsilikusių ir provincialių pažiūrų, Lietuvos konservatoriai, užbėgdami politiniams oponentams už akių, šią kadenciją taip pat skuba mus nustebinti radikaliomis inovacijomis.

Uždegę žalią šviesą homoseksualistų eitynėms „Už lygybę“, jie nuleido į savo tvirtovę vedantį pakeliamąjį tiltą ir leido kelias valandas pamarširuoti prie jo. Toliau eiti atvykėliai pabijojo dėl piktai nusiteikusių eilinių pilies gynėjų, kurie nepakluso viršininkų ir vyskupų paliepimui sėdėti tą dieną namuose ir susibūrė prie miesto vartų su įvairiais svaidomaisiais ginklais.

Juokas juokais, bet būtent tokia alegorija peršasi nagrinėjant gegužės 8-osios įvykius. Iš vienos pusės, netolerantiškai nusiteikę visuomenės nuomonės ir kultūrinės aplinkos atžvilgiu, į puolimą žengė seksualiniai revoliucionieriai. Iš kitos pusės ankstesnes pozicijas užrėmusi laikė protestuotojų minia. Gynybos būdai, aišku, ne visų buvo patys kultūringiausi ir grakščiausi. Bet ko dar reikėtų tikėtis, kai tautos valiai turintys atstovauti politiniai lyderiai demonstruoja esantys bestuburiai prisitaikėliai, besistengiantys vienu metu įtikti savo pseudokatališkai orientacijai ir spaudimui iš ES institucijų?

Norint, kad žmonės investuotų į bendrą mūsų visuomenės ateitį, reikia užtikrinti jiems tam tikrą pamatinį stabilumą, suteikti garantijas, kad užsibrėžta valstybės raidos kryptis nebus radikaliai kaitaliojama. Šeimos samprata yra vienas esmingiausių kultūros bruožų, bet ar galima sakyti, kad šiandienėje situacijoje ji yra saugi? Kur ta riba, už kurios seksualinių revoliucionierių reikalavimai nebūtų toleruojami ir net diskutuojami?

Be abejo, nenutrūkstama „homoseksualų teisių“ propaganda smarkiai prisidėjo prie didelio visuomenės nepasitenkinimo ir smurto proveržių. Mes nieko negirdime apie pastangas išviešinti prostitučių, konteineriuose besirausiančių žmonių ar svingerių gyvenimo būdą ir jiems kylančias problemas, užtat informacinės priemonės nei dienos nepraleidžia be vaivorykštės paveiksliuko. Kvailai šiame fone skamba ir piktdžiugiški „tolerantų“ pabaksnojimai, kad eitynėse nebuvo nuogybių bei kitokio vulgarumo demonstravimo. O kodėl nebuvo? Argi ne dėl to paties atšiauraus „tamsuoliškos“ visuomenės nusiteikimo ir „autoritarinio“ mūsiškių gėjų auklėjimo vaikystėje?..

Mes gyvename šalyje, kur populiariausias interneto portalas (delfi.lt) yra praktiškai pavirtęs gaynews.lt (skirtingai nuo tipiškų gėjų svetainių, čia dar pateikiama ir kitos tematikos straipsnių). Kito, žinomiausio krikščionių portalo (bernardinai.lt) redaktorius prie progos skuba pareikšti „šiandien aš gėjus ir man garbė“. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys be baimės gali dėstyti tokias skandalingas mintis: „Nesuprantu, kodėl paauglių lytiniai santykiai atsiduria šiame [įstatymo] sąraše? Lyg tai būtų kažkas blogo“ (cituojama iš žiniasklaidos).

Vietoje to, kad sužinotume, kada parskrenda kregždės, koks danguje mėnulis, arba medituotume rytais prie nenutrūkstamai į vieną pusę vandenis genančios Vilnelės srovės, mes murkdomės patologiškai užterštoje informacinėje erdvėje, nesveikai sureikšminančioje psichoseksualines ydas turinčių žmonių saviraiškos problemas...

Kaip rašė amerikiečių lingvistikos klasikas Edvardas Sepiras, „Iš tiesų ‚realusis pasaulis‘ kuriamas daugiausia nesąmoningai kalbos normų pagrindu... Mes matome, girdime ir priimame įvairius reiškinius vienaip ar kitaip daugiausia dėl to, kad mūsų visuomenės kalbos normos pasiūlo tokią išraiškos formą.“ Vadinasi, mes suvokiame pasaulį daugiausia per kalbą, o dalykus, kuriems neturime įvardijimo kalboje, dažniausiai linkę praleisti pro akis.

Kokią realybę mums siūlo naujausia lytiškumo terminija? Vienas plačiausiai viešoje vartosenoje įdiegtų yra „lyties keitimo“ terminas (šiandien apie 74 300 google paieškos rezultatų), formuojantis klaidingą supratimą, kad lyties pakeitimas medicininėmis priemonėmis yra įmanomas. Didžiausią problemą šiuo atveju sudaro ne asmenys, siekiantys keisti savo kūno sandarą chirurginėmis operacijomis. Daug didesnį nerimą turėtų kelti tokio termino sunorminimas ir įvedimas į teisės aktus („Civilinės metrikacijos taisykles“ ir kt.). Tokiu būdu ne tik transseksualams padedama susikurti iliuziją apie įgyjamą naują lytį – mes visi tam tikra prasme paverčiami transseksualais, uždarant mus iliuzinėje translytiškumo tikrovėje.

Kalbėdamas apie panašių translytiškumo ir belytiškumo madų įsivyravimą, prancūzų filosofas Žanas Bodrijaras konstatuoja: „Mes visi transseksualai. Mes tokie patys potencialūs transseksualai, kaip ir biologiniai mutantai. Ir tai ne biologijos klausimas – mes transseksualai simbolių lygmenyje“. Ir tęsia: „Seksualinė revoliucija, matyt, buvo tik etapas kelyje į transseksualumą“ („Blogio perregimumas“).

Dar giliau nei „lyties pakeitimas“ viešojoje erdvėje ir įvairiuose įstatymuose įtvirtinta „lytinė (seksualinė) orientacija“. Mes kaip beždžionėlės pratinami mąstyti homo-, (bi-) ir hetero- kategorijomis. Tačiau retam į galvą šauna mintis, kad „lytinė orientacija“, kaip ir „(tarp)lytinis potraukis“, „(tarp)lytiniai santykiai“ įmanomi tik ten, kur egzistuoja skirtingos lytys. Ten, kur lytiškumas peržengiamas ir tenkinamasi vienos lyties asmenimis, lytiškumo tėra tiek, kad naudojami tie patys organai imituojant tikrąją lytinę sueitį. Tad jei kalbėtume apie skirtingas orientacijas, jos įvardintinos tikrai ne kaip „hetero“ ir „homo“, nebent kaip „lytinė“ ir „nelytinė“.

Jokia lygybė tarp šių skirtingų elgsenos tipų neįmanoma, nebent žiūrėtume į žmones kaip į betiksliai judančius materijos gabalus. Neužglaistomi skirtumai atsiskleidžia tiek vertinant fiziologiniu ir poveikio sveikatai, tiek paskirties ir prasmės matmenimis. Homoseksualiuose santykiuose lytiškumas neišvengiamai redukuojamas iki savitikslio pasitenkinimo technikos, jis praranda savo prasmę.

Nepaisant to, nemažam skaičiui silpniau protaujančių individų žodis „lygybė“ sukelia paviršutiniško aiškumo jausmą, neva, šiuo atveju jis privalo užtikrinti ne tik lygių galimybių principą įsidarbinant ar kitas bendras pilietines teises, bet ir atverti viešąją erdvę įvairių lytinių ir pseudolytinių elgsenų sklaidai, suteikti galimybę bet kokio pobūdžio draugystę prilyginti šeimai. Mėgstamiausia tokių individų frazė yra „koks skirtumas, kas su kuo miega“. Eitynių „Už lygybę“ organizatoriams tokia dviprasmybė labai į naudą.

Žinoma, valstybė neturi reglamentuoti kūniško pasitenkinimo būdų. Todėl idealiu atveju „lytinės orientacijos“ terminas turėtų būti išvis pašalintas iš įstatymų, kad neskatintų homoseksualistų pretenzijų į jų elgesio laikymą lygiaverčiu normaliems šeimyniniams santykiams (o tuo pat metu – į santuoką ir įsivaikinimą). Konservatoriai šios idealios nuostatos jau neišdrįs pareikalauti.

pirmadienis, gegužės 10

Aukų pagerbimas ar okupacijos šventimas?



Praėjus 16 metų po to, kai paskutiniai sovietų armijos daliniai paliko Lietuvą, „konservatorių“ valdoma Vilniaus savivaldybė nusprendė gaivinti sovietinės istorinės sampratos recidyvus ir padėti Rusijos Federacijos vyriausybei stiprinti imperinį tapatumą tarp rusakalbių, pasklidusių po plačias buvusios SSRS erdves (dabar platinama kultūrinio „rusų pasaulio“ idėja).

Iki tol sėkmingai minėdavę gegužės 9-ąją Antakalnio kapinėse, šiemet Stalino armijos veteranai, Lietuvos rusų sąjungos atstovaujami, gavo leidimą didesnėms eitynėms nuo istorinio Vilniaus centro. Pagrindas – Konstitucijos 36 straipsnis, garantuojantis piliečių teisę į taikius susirinkimus.

Bėda ta, kad raudonosios armijos paradai nesuderinami su šia Konstitucija ir jos 1 straipsniu, skelbiančiu, jog esame nepriklausoma demokratinė respublika. Argi nenuostabu, kad Lietuvoje komunistų partija uždrausta, o karinės struktūros, tiesiogiai vykdžiusios Lietuvos okupaciją ir jos žmonių naikinimą, nariai ir rėmėjai nesunkiai rengia rėksmingas šventes sostinės centre? Ar tai neina prieš valstybės ar visuomenės saugumą, nežeidžia daugumos piliečių jausmų?

Savivaldybės atstovai, turintys teisę derinti susirinkimų vietą, akivaizdžiai neapgalvojo šių esminių renginio aspektų ir tokiu nuolaidžiavimu sudarė prielaidas kitiems pažeidinėjimams. Nelabai aišku, ką reiškia savivaldybės užtikrinimai, kad eisenos dalyviai nesirinks Katedros aikštėje (balandžio 29 dienos „Patikslinimas dėl gegužės 9-osios eitynių Vilniuje“), jei jie vistiek rinkosi varpinės pašonėje, taigi, prie pat Katedros (kuri po 1945-ųjų „pergalės“ buvo atimta iš tikinčiųjų ir niokojama). Žiniasklaida taip pat pranešė, kad Antakalnio kapinėse „nebe taip stipriai buvo paisoma Lietuvos teisės aktais nustatyto draudimo nedemonstruoti sovietinių simbolių“.

Ar išduodama leidimus įvairiems renginiams savivaldybė neturi atsižvelgti į mūsų šalies istorinį kontekstą? Militaristinį paradą Maskvoje dar galima suprasti, nors ir Rusijos žmonėms Antrasis pasaulinis karas ir 1945-ųjų pergalė toli gražu nebuvo vienareikšmiai, o Didžiosios Pergalės kultas naudojamas dabartiniam režimui įtvirtinti. Tačiau Raudonosios aikštės filialo atidarymas Vilniaus centre yra visiškai nenatūralus ekscesas. Ar mes jau visai užmiršome, kad sovietų armija nušlavė nuo žemės paviršiaus mūsų kaimyninį kraštą – Rytų Prūsiją, žvėriškai išnaikindama daugybę lietuvių ir vokiečių? Argi užmiršome, kaip raudonarmiečiai Lietuvoje šaudė nuo mobilizacijos besislapstančius taikius gyventojus? Ar kad jau 1944 m. prasidėjo Lietuvos karas prieš šiuos okupantus, pirmojoje fazėje kai kuriose vietovėse labiau priminęs ne partizaninį, o tikrą pozicinį karą? Tai tik keletas faktų iš „šlovingos“ raudonosios armijos istorijos, susijusios su „pergalės“ diena.

Būtent todėl jaučiu priešiškumą Rusijos visur eksportuojamiems ir „Didžiąją Pergalę“ simbolizuojantiems juodai geltonai dryžuotiems Georgijaus kaspinams, išsiraičiusiems ant parado dalyvių krūtinių lyg riebios nuodingos kirmėlės. Būtent todėl man liūdna dėl „konservatorių“ mero valdomos Vilniaus savivaldybės išduoto leidimo. Būtent todėl aš labiau suprantu rusų veteranus nei daugumą Lietuvos jaunimo organizacijų, kurios yra arba pernelyg aptingusios ir abejingos, arba galvoja, kad už reikiamas pozicijas pastovės kokie nors „radikalai“. Labai puiku, kad protestuojama prieš Rusijos invaziją į Gruziją, bet kas pasirūpins savo krašto viešaisiais reikalais?

Į kvietimą pasirašyti bendrą laišką savivaldybei prieš veteranų eiseną viena jaunimo organizacija, kurios šūkis yra „Dievui ir Tėvynei“, atrašė standartiškai politkorektiška fraze: „Vilniuje gyvena daugelio tautybių žmonės turintys skirtingas istorines patirtis. Manome, kad turėtume skatinti tarpusavio pagarbą ir supratimą, o ne susiskaldymą, kas būtų daroma uždraudus eiseną.“ Žinoma, viešai pareikšti kokios nors pilietinės pozicijos gegužės 9-osios rytą jų atstovai taip pat neatėjo.

Kalbant apie istorines patirtis, neatrodo, kad Lietuvos rusų sąjungos aktyvistai norėtų savąją patirtį priderinti prie mūsų šalies istorinio konteksto, greičiau atvirkščiai. Cituoju rusišką sveikinimą iš jų internetinės svetainės: „Šią dieną mes sveikiname veteranus, Tėvynės gynėjus, apgynusius pasaulio tautų teisę būti laisvomis.“ Leiskite paklausti, kokios Tėvynės? Tos „Didžiosios“, kuriai tarnystę prisiekinėjo kovo 23 dieną Rusijos ambasadoje gaudami apdovanojimus? O kokiai tautai laisvę atnešė raudonosios armijos atėjimas (be Austrijos, kurią jie buvo priversti skubiai palikti)?

Kam reikalingas visas tas panegiriškas melas? Ar pripažinus istorinę teisybę, nebūtų labiau įprasminti likimai tų raudonarmiečių veteranų, kurie nedalyvavo karo nusikaltimuose? Tiesa, aš nežinau nė vieno atvejo, kad sovietų karys, matydamas saviškių eiles prie pakelėse prievartaujamų moterų, būtų paleidęs į juos automato seriją. Bet tai įrodo, kad ne tiek uniformos, medaliai ir maršai suteikia garbę, o poelgiai kiekvienoje sudėtingo gyvenimo situacijoje.

Todėl užtenka iš svarbių istorinių datų daryti politinius šou su pasilinksminimo elementais, patrauklius nebent Paleckiui, Prunskienei, Paulauskui ir Andriukaičiui (kažkurioje televizijos laidoje tvirtinusiam, kad Lietuva turi būti dėkinga Rusijai už grąžintą Klaipėdą). Skirtingai nuo aukščiau išvardintų politinių darbuotojų, likusiems lietuviams SSRS įvykdyta okupacija neatrodo neišvengiamas ir pozityvus istorinis reiškinys. Jie taip pat atsimena, kad „laisvintojai“, prieš laimėdami pasaulinį karą, iš pradžių su Berlyno bendrininkais jį ir sukėlė.

Lietuvos rusų sąjungos organizuotų eitynių nuotraukose veteranus galima ant pirštų suskaičiuoti – absoliuti dauguma, kaip ir anksčiau, važiavo tiesiai į kapines. Ar visas tas balaganas – linksmi orkestrai, stūgavimai ir priešiškumą demonstruojantys gestai – turi ką nors bendra su karo aukų paminėjimu, kurį deklaravo organizatoriai? Tikiu, kad rusų tauta turi ir gražesnių mirusiųjų pagerbimo tradicijų, ne tik įskiepytas homosovietinių paradų madas.

šeštadienis, gegužės 8

Solženicyno 1982 metų pogrindinis leidimas


Pilnas dydis: gulag.kaisa.ru

„Ypač populiarus buvo Aleksandro Solženicyno “Gulago salynas” (“Archipelag Gulag”), plitęs Lietuvoje kserokopijomis. Lietuviai tuojau suprato šios teroristinį režimą demaskuojančios knygos reikšmę (“Dovydo svaidyklės akmenėlis į Galijoto kaktą”, kaip kažkas ją apibūdino), ėmėsi versti į lietuvių kalbą ir dauginti mašinėle. Už “Gulago salyno” platinimą buvo pakartotinai nuteistas Balys Gajauskas. Tai mano “likiminė knyga” – didele dalimi jos moralinių maksimų veikiamas, atsisakiau duoti priesaiką sovietų kariuomenėje, ryžausi “gyventi be melo” (taip vadinosi puikus “Aušros” perspausdintas A. Solženicyno straipsnis: “...Gali melas viešpatauti pasaulyje, bet – ne per mane. Nepritarsiu melui nei žodžiu, nei raštu, nei vaidindamas, kad balsuoju netikruose rinkimuose, nei palaikydamas apgaulingus autoritetus mokslinio veikalo įžangoje, nei eidamas tironiją šlovinančioje demonstracijoje. Jeigu išdrįstume nedalyvauti mele, kas savaime netgi negresia dideliais praradimais – režimas subyrėtų savaime, nes jisai gali laikytis tiktai bailiu visuomenės sutikimu nuolat daugybe formų palaikyti visuotinį melą...” – cituoju iš atminties šią nuostabią sąžinės išsilaisvinimo programą).“

Robertas Grigas

„Sovietinės valdžios nekontroliuojama spauda - savilaida“, Voruta, 2006 07 10, voruta.lt

sekmadienis, gegužės 2

Bezymianlago paslaptys

Prieš porą metų laikraštis „Volgos komuna“ išspausdino interviu su Samaros regioninio visuomeninio teisių gynimo centro vadovu, vyresniuoju teisingumo patarėju Vladimiru Indiriakovu, ilgai pradirbusiu prokuratūroje. Jis atskleidė daugeliui skaitytojų nežinomus duomenis apie slapčiausią tų laikų lagerių sistemą – Bezymianlagą, 1940–1946 m. buvusį dabartinės Samaros gubernijos teritorijoje.



Vladimirai Ivanovičiau, tai kas gi yra Bezymianlagas?

Apie Belobaltlagą rašė Gorkis, Kolymos lagerius mes žinome iš Šalamovo apsakymų, „GULAG‘o archipelagą“ – iš Solženicyno kūrinių. Užantspauduota paslaptimi daugeliui šalies gyventojų ilgai liko Bezymianlagas. Apie jį iki šiol labai mažai pasakyta. Tai masinė kalinių kolonija, pastačiusi Aviacijos ir variklių gamyklas, Mechanikos gamykla, Upravlenčeskio gyvenvietę. Bezymianlago dėka Samara tapo ryškiu aviacijos pramonės centru.

Visų šių gamyklų statybos valdyba buvo įsikūrusi Bezymiankos stotyje. Gretimoje teritorijoje per itin trumpą laiką reikėjo pastatyti dvi aviacijos ir vieną variklių gamyklą. Tuo metu jokių kitų statybos jėgų, be kalinių, nebuvo. Zekai statė ir gyvenamąjį miestelį potencialiems karinės pramonės komplekso („oboronkos“) darbininkams, ir Bezymiankos šiluminę elektrinę. Bezymianlage žuvo tūkstančiai mūsų tautiečių, kurių vaikai ir šiandien nieko apie jų likimus nežino.

Dvi aviacijos gamyklas statė vadinamasis „pirmasis rajonas“, padalintas į du skyrius („lagučastok“) – pagal gamyklų vietas. Jame buvo maždaug 10 tūkstančių kalinių, po penkis tūkstančius kiekvienam skyriui. Kas 3-4 mėnesius skyrių viršininkai keitėsi. Bet vienas išsilaikė iki karo pabaigos – tai M. Ušamirskis, būsimo Samaros mero pavaduotojo tėvas. Beje, gamyklos buvo pastatytos per paskirtą laiką.


Statoma Bezymiankos šiluminė elektrinė

Kas buvo laikomi lageriuose?

Prieš karą lagerių kontingentą sumaišė į vieną krūvą – ir politinius kalinius, ir kriminalinius. Štai pavyzdinė Bezymianlago „kokybinė sudėtis“: nuteistieji už antisovietinę propagandą, už „kitus kontrrevoliucinius nusikaltimus“ (tarp jų ir už kontrrevoliucinę agitaciją), „socialiai kenksmingi elementai“ (išbuožintieji ir pan.), „socialiai pavojingi elementai“ („gryni“ kriminaliniai – banditai, vagys, plėšikai), pasų (prirašymo prie vietos – R. S.) įstatymo pažeidėjai, buvo daug nuteistų už tarnybinius ir ūkinius nusikaltimus, taip pat pagal garsųjį straipsnį „už varpas“ („kolūkio nuosavybės vagimą“ – R. S.).

Kiek žmonių perėjo per Bezymianlagą, kokios buvo sąlygos?

Sąlygos baisios. Žmonės atvykdavo į tuščią lauką. Lageriai nebuvo paruošti tokiam kalinių kiekiui. Zekus išvesdavo iš vagonų ir apgyvendindavo žeminėse ir palapinėse, tiktai darbo spartuolius („udarnikus“) – vagonėliuose. Atskirų lovų nebuvo, miegojo ant narų.

Nuteistasis turėjo dirbti ne mažiau kaip 11 valandų. Miegui buvo skirtos 8 valandos. Kalinius apgyvendindavo taip, kad kuo mažiau jėgų būtų eikvojama keliui iki darbo vietos.

Pagrindinis maistas buvo duona. Pridedamos prie jos balandos (vandeningos sriubos – R. S.) maistu nepavadinsi. Duona buvo paskirstoma pagal darbo rodiklius. Įvykdantiems iki 70 procentų normos – 450 gramų į parą, 100% – 675 gramai, 125% – 900 gramų. Atsisakiusius išeiti į darbą uždarydavo į bausmės izoliatorius ir duodavo po 350 gramų, o laikomiems kamerose-vienutėse neišeinant į darbą – 300 gramų. O ir iš šio menko davinio toli gražu ne viskas pasiekdavo nuteistuosius. Maistą juk dalindavo laisvieji samdiniai, jie jį ir vogdavo.

1941 metų liepos 1 d. Bezymianlage buvo 100 782 žmonės. Pačiose grandioziškiausiose praeities statybose – Belomorkanalo – priskaičiuojama tik dešimčia dvidešimčia tūkstančių daugiau. Tačiau Belobaltlagas driekėsi didžiulėje teritorijoje, o Bezymianlagas buvo „rekordiška“ zekų koncentracija vienoje vietoje.

Kalinių skaičių pakoregavo karo pradžia. Kalinius siųsdavo į bausmės batalionus išpirkti kaltę krauju. Heroiškų poelgių jų sąskaitoje nemažai, juk šie žmonės neturėjo ko prarasti. Daug tarp jų buvo apdovanotų. Per pirmus dvejus karo metus Bezymianlagas pasiuntė į frontą 71 tūkstantį kalinių. Nuo 1941 metų liepos iki 1943 metų liepos (Bezymiankos gamyklų statybos pabaiga) per Bezymianlagą praėjo 251 650 žmonių. Per tą laiką iš lagerio pabėgo 522. Paleista 9100 invalidų ir „susirgusių nepagydama liga“. Tai daugiausia žmonės, kuriems likdavo gyventi suskaičiuotas dienas. Per tą patį periodą Bezymianlage mirė 11 165 žmonės.

Kada buvo mirtingumo pikas?

1941-ųjų gruodį ir 1942-ųjų sausį. Pagrindinė mirties priežastis buvo badas. Mirė nuo pelagros ir dizenterijos. Daug buvo nušalusių.

Išliko kalinių laidojimo instrukcijos vykdymo patikrinimo aktas, priklausantis masinio mirtingumo periodui. Ten pasakyta, kad kelių mechanikos gamyklos skyrių brigados kiekvieną dieną vaikšto į kapines laidoti mirusiųjų. Per dieną tokiems darbams buvo skiriama po 100-110 žmonių. Atrodytų, pagal egzistuojančią normą – trys karstai grupei iš dviejų žmonių – brigada turėjo susitvarkyti su darbų apimtimi. Tačiau iš tikrųjų kapinėse akto sudarymo metu buvo daugiau kaip 250 nepalaidotų. (Galima įsivaizduoti šią siaubingą lavonų krūvą). Žinote, man kelionės į Lenkiją metu teko aplankyti „Osvencimą“, tapusį muziejumi, tai štai ten fotografijos liudija, kad tokie lavonų kalnai susikaupdavo tiktai suplanuoto masinio mirusiųjų sudeginimo išvakarėse. O pas mus paprasčiausiai nespėdavo laidoti.

Toliau tikrintojas rašo, kad tokios netvarkos priežastis – itin žemas laidotojų darbo našumas. Per dieną žemei atiduodama 25-30 lavonų. Laidojimo darbų atlikimo kokybė neatlaiko jokios kritikos. Techninę palaidojimo kokybės priežiūrą vykdo vos vienas „dešimtininkas“ – kalinys. Daugeliu atvejų karstai užkasami į žemę ne giliau kaip pusę metro. Atėjus šiltesniems orams kapinių teritorijoje gali atsirasti infekcijos židinių, daro išvadą tikrintojas.

„1942 metų sausio 25 dieną karstų partijoje rastas karstas su mirusiuoju, kuris buvo be galvos. Sausio 26 dienos partijoje, atgabentoje iš Novosemejkinskio objekto, aptikti karstai, kuriuose mirusieji guli nuogi, o tokiais atvejais priklausantys drabužiai – marškinėliai ir apatinės kelnės („kalsonai“) – numesti į karstą ant kūno. Vieno mirusiojo kūno dalys išsidėsčiusios nenatūraliai. Jam buvo pagamintas specialus karstas. Iš kur jis atgabentas – nežinoma.“ Štai kas ten dėjosi...

Praėjus keliems mėnesiams po šio akto Bezymianskio pataisos-darbo lageryje išleidžiamas potvarkis „Apie mirusių kalinių laidojimą be karstų“. Statybose trūkstant pjautinės medienos ir vinių, įsakyta kalinius laidoti be karstų ir apatinių baltinių. Patogesniam lavonų pristatymui iš lagerio skyriaus į kapines kiekviename padalinyje reikėjo pagaminti 2-5 sandariai sukaltus karstus arba dėžes, iš vidaus apmuštas lakštine geležimi ir uždaromas dangčiais.

Kitas dokumentas. Remiantis Centro potvarkiu laidoti ne tiktai be baltinių, bet ir be apvyniojimo paklode...

O kaip gyveno lagerių personalas?

Pagal tuometines sąlygas labai gerai. Man teko susipažinti su tų laikų prokurorų patikrinimo aktais. Viename lageryje aptikta „artelės ūkis, kuriame buvo daugiau kaip 40 kiaulių ir dvi karvės“. Apskaitoje jo nebuvo. Tikrasis šeimininkas – dalies vadas ir apsaugos viršininkas Kruglovas, su kurio sankcija viskas ir buvo vykdoma. Visa vadovybė maitinosi iš šio ūkio. Prokuroras rašo, kad be jokių trukdymų apsaugos personalas aprūpinamas mėsa, lašiniais. Pačiam Kruglovui „pristatyta daugiau kaip 60 kilogramų mėsos ir trys paršeliai.“ Jam ruošdavo specialius pietus. Ir kokių priemonių imtasi pažeidėjo atžvilgiu? Už pasitaikiusius neteisėtus veiksmus Kruglovą nuspręsta... atleisti. Štai ir visa bausmė už tokio ūkio organizavimą ir palaikymą neteisėtu pagrindu. O panašūs „ūkiai“ buvo visuose lagerio skyriuose.

Atsimenu priešingą atvejį Bezymianlage, kai nuteistasis, gavęs apatinius baltinius, išmainė juos į produktus, kad tiesiog išgyventų. Už tai jis buvo sušaudytas.

Pateikite ryškiausius nuosprendžių pavyzdžius.

Pasitaikė toks anekdotinis įsakymas. Siekiant išvengti apsinuodijimų kaliniams buvo uždrausta valgyti žolę ir laukinių žolių šakniastiebius. Jevgenijus Meleško, g. 1898 m., už antisovietinę agitaciją gavo penkerius metus. Atlikdamas šią bausmę Bezymianlage, jis kartą po pietų prie barako ėmė valgyti žolę. Į zekų klausimą, nejaugi jis toks alkanas, Meleško atsakė, kad ne tik jisai, bet ir visa liaudis alkana. Ši frazė jam kainavo... papildomus šešis laisvės atėmimo metus.

40 metų Aleksandra Grigorova dėl religinių įsitikinimų atsisakė eiti į darbą per bažnytinę šventę, ir buvo nuteista sušaudyti.

Dažnai sušaudymo nuosprendžiai buvo skelbiami už atsisakymą dirbti. Teisme zekai motyvuodavo atsisakymą bloga savijauta. Tuomet teisėjas garsiai perskaitydavo gydytojo pažymą, pagal kurią zekas buvo laikomas sveiku, ir jį arba sušaudydavo, arba pridėdavo ne mažiau kaip dešimt metų.

Nuteistasis Andrejus Vibė atsisakinėjo dėl ligos eiti į darbą. Administracija jį siunčia į „lengvą darbą“ – rinkti miške spygliuočių šakas nuovirui nuo cingos. Brigados, susidedančios iš keleto silpnų žmonių, dienos norma buvo 2,5 tonos. Jis tris dienas pradirbo, neišlaikė ir atsisakė. Vietinio teismo nuosprendis – sušaudymas, bet Aukščiausiasis teismas pakeitė šią bausmę dešimčia metų.

Išliko prokuroro Bacharovo pranešimas, kuriame jis rašo, kad kalinys Petras Sidorenko dėl ligos buvo atleistas nuo darbo, tačiau, nepaisant to, gydytojo pavarde Abramovičius antrąsyk apžiūrėtas ir išsiųstas į gamybą, iš kurios po dviejų valandų buvo pusiau apalpęs parvežtas į lagerį, vėl apžiūrėtas ir išsiųstas į stacionarą. Iš ten jis išėjo į baraką, naktį vėl buvo pristatytas į stacionarą, kur neatgavęs sąmonės mirė. Pasekmė – prokuroras prašo paskirti gydytojui Abramovičiui tik... nuobaudą. Ir tiek.

O tuo pačiu metu viena Samaros gyventoja gavo 10 metų lagerių už tokio ketureilio atlikimą:

„Leninas mirdamas
Stalinui prisakė
Duonos neduoti,
Mėsos nerodyti“.

("Когда Ленин умирал,
Сталину наказывал,
Чтобы хлеба не давал,
Мяса не показывал".)


Koks nuosprendis Bezymianlage, jūsų nuomone, pats neįprasčiausias?

Vienintelis išteisinamasis, pasiekęs mūsų dienas. Tai Fiodoro Kupcovo, kaltinto sistemingu neišėjimu į darbą be svarbių priežasčių, byla. Teisme jis kaltu neprisipažino, pareiškė, kad nė karto neatsisakė dirbti, o jo patraukimas atsakomybėn nulemtas konflikto su darbų paskirstytoju („nariadčiku“) Reutovu. Teismas taip pat neįžvelgė Kupcovo kaltės ir teisėja Ivoilova išteisino kalinį. Dar visai neseniai šalyje nebuvo net vieno procento išteisinamųjų nuosprendžių, todėl tam periodui ši istorija unikali. Beje, tos teisėjos bendrapavardis, Ivoilovas, buvo lagerio viršininko pavaduotojas Bezymianlage. Tokia likimo grimasa.

...Aš štai apie ką dar norėjau pasakyti. Man papuolė į rankas 1941 metų sausio 27 dienos „SSSR NKVD Bezymianskio pataisos-darbo lagerio kalinių mirties apiforminimo tvarkos ir jų laidojimo instrukcija“.

Kaliniai, mirę Žigulevsko rajone ir Krasnaja Glinkoje, palaidoti Upravlenčeskio kapinėse. Ten, beje, buvo atskiras Krasnoglinskio sveikatingumo-profilaktinis skyrius. Ten suveždavo vadinamoji laikinai nedarbingų zekų komanda (KVNT). Iš ten grįždavo vienetai – žmones paprasčiausiai atveždavo numirti. Nusibaigusius likusiuose rajonuose ir skyriuose laidodavo centrinėse kapinėse, Mechzavodo gyvenvietės rajone. Ten – dešimčių tūkstančių kalinių palaikai. Štai tose dviejose vietose ir reikėtų, mano nuomone, įrengti memorialus.

Jevenijus ČUBAČKINAS

„Volgos komuna“, Nr. 15 (26058), 2008 01 26.

Pagal news.samaratoday.ru

Priedai:
Bezymiankos planas (vokiečių sudarytas 1943 m.).

Захарченко А. В., Репинецкий А. И. Строго секретно, Безымянлаг. 1940-1946 (Документы, факты, суждения о Безымянских лагерях Особого Строительства НКВД СССР). Самара, 2006 (pdf).