David Forniès
Lenkiškas nacionalizmas pasižymi gana homogenišku Lenkijos suvokimu. Ne taip jau paprasta rasti lenkų – ar jie laikytų save dideliais nacionalistais, ar ne – kurie nenustebtų sužinoję, jog šalies viduje egzistuoja autochtonų bendruomenės, kurios nelaiko savęs lenkų nacijos dalimi. Tačiau tai nekliudo atsirasti judėjimams, kurie sudaro alternatyvą hegemoniškam Lenkijos nacionalizmui.
Abejojimas Lenkijos valstybės nacionaline vienybe greičiau pažadins baimes, susietas su istoriniu šalies vystymusi, ypač tamsiais epizodais – Lenkijos padalijimais XVIII amžiuje arba visai nesenais įvykiais – vokiečių ir sovietų okupacijomis.
Galbūt šis fonas paaiškina politinį ir emocinį konfliktą, kurį Lenkijoje įžiebė pastaraisiais dviem dešimtmečiais iškilęs sileziečių nacionalizmas. Iškart po komunizmo žlugimo kai kurie sileziečiai pradėjo tvirtinti, jog Lenkija turėtų pripažinti šalies viduje egzistuojančias nelenkiškas tautines tapatybes. Sileziečių reikalavimai darė vis stipresnį poveikį ir 2002 metais pasiektas pirmas ryškus rezultatas: tais metais vykusiame gyventojų surašyme 173 tūkstančiai žmonių pažymėjo esantys sileziečių tautybės. Tai įvyko, nors Lenkijos institucijos laikosi pozicijos, kad sileziečių tautybė oficialiai neegzistuoja.