Įšalę Sovietų Sąjungoje

Valerija Novodvorskaja

Mūsų paliegusi žvalgyba vėl „parišta“ smulkios vagystės metu. Štirlicų jau nebeturime, liko vien Anuškos Čapman ir kitos panašios kategorijos mergužėlės, kurios netgi kartu sudėjus neprilygsta radistei Ket. Štai, pavyzdžiui, estų kontržvalgyba sugavo šnipą – stambų tenykštį valdininką, kuris reguliariai gaudavo Rusijos mokesčių mokėtojų, vadinasi, jūsų ir mano, pinigus už baisias estų karines paslaptis. Pati naudingiausia iš jų, matyt, būtų iš ambasadoriaus išviliotas Talino kilkės, kurios jau seniai, nuo 1991 metų, nebegauname paragauti, receptas. Nes skirtingai nuo dosnių latvių, kurie aprūpina mus savo šprotais nepaisydami Oniščenkos*, estai kilkes tiekia tiktai demokratinėms valstybėms. Ir nors Estija priklauso NATO, nieko pavojingo Rusijai, jokio slapto amerikiečių ginklo tenai nėra. Bet juk Užsienio žvalgybos tarnybai svarbiausia pildyti tarnybines ataskaitas.

Ir apskritai putiniška Rusija panaši į Pliuškiną, kuris renka įvairų niekam nereikalingą šlamštą. Kam dar būtų prisireikę atrėžti nuo Moldovos nelaimingą Padniestrę, apgyvendintą pirmykščių urvinių žmonių, kurie taip bijojo patekti į Rumuniją ir Europą, kad verčiau pasiliko SSRS. Ir kokia nauda iš to, kad iš Gruzijos atimtos tokios pat urvinės Abchazija ir Pietų Osetija, tad dabar maitiname dar ir šį sambūrį dykūnų ir banditų, pjaustinėjančių mūsų biudžetą ir iš tiesų teturinčių vieną nacionalinę tapatybę: išlaikytiniai ir parazitai.

Aleksejus Širopajevas: Maskvos kalba

Prieš Ukrainą kremlius kariauja dujomis. Prieš Gruziją – tankais. Prieš Latviją – kalba. Kaip sakoma, mūsų didžia, galinga ir nuostabia rusų kalba. Kremlius nori paversti ją savo gyvatės geluonimi, sugebančiu mirtinai nunuodyti Latviją ir visą Pabaltę, atkeršyti jai už išėjimą iš sovietinės imperijos, už įstojimą į Europos Sąjungą ir NATO.

Buvęs nacionalbolševikas Lindermanas ir jo parankinis Gaponenka užvirė Latvijoje referendumą dėl rusų kalbos kaip antros valstybinės. Nemanau, kad tai jų asmeninė kūryba. Šio renginio giminingumas Putino specoperacijai „Bronzinis karys“, privedusiai prie masinių neramumų Taline, akivaizdus. Šiandieninis referendumas – tai, iš esmės, kalbos pučas prieš Latvijos suverenitetą ir latvišką tapatybę. Kaip jisai besibaigtų – tai precedentas, ir, beje, labai pavojingas.

Ką Latvijoje reikštų rusų kalba kaip antra valstybinė? Tai reikštų, kad sovietai, prilindę į Latviją sovietinės okupacijos metais, galėtų leisti sau likti sovietais. Tai reikštų, kad jie turėtų įstatymo užtikrintą teisę nemokėti ir niekinti latvių kalbą, „dėti skersą“ ant latvių kultūros ir pačios Latvijos, į kurią jie kažkada atvyko kaip paprasčiausiai į vieną iš neaprėpiamos raudonosios imperijos provincijų. O svarbiausia, pasikartosiu, jie turėtų teisę ir galimybę amžinai pasilikti vakarykščiais, sovietiniais žmonėmis, iš principo nepageidaujančiais mentaliai ir psichologiškai integruotis į Europą, į vakarietišką gyvenimo būdą. Rusų kalba jiems – tik savo sovietinės tapatybės išsaugojimo priemonė. Ir šia prasme rusų kalba – tiesioginė grėsmė Latvijai.

Dabartinė Latvija akivaizdžiai parodo, kad jei Sovietijoje ir būta „tarybinės“ liaudies, tai, deja, buvo rusai. Iš jų padarė antropologinį sovietizmo substratą, kuris sujungė visiškai skirtingas sudedamąsias etnokultūrines dalis и kartu atskiedinėjo, slopino jas. Šią funkciją rusai ir dabar tebevykdo postsovietinėje erdvėje. Kas, pavyzdžiui, priešinosi Ukrainos grįžimo į Europą projektui Juščenkos valdymo metais? Krymo, Donbaso ir kitų vietų rusakalbiai. Būtent šioje terpėje Maskva visuomet randa atramą savo antiukrainietiškai politikai. Taip pat ir Pabaltės šalyse rusakalbiai pasireiškia kaip destabilizacijos veiksnys, iš esmės, penktoji kolona, trukdanti tolimesniam Baltijos įsitvirtinimui Europoje. Kremliaus santykiai su Ukrainos ir Pabaltės rusų bendruomenėmis kažkuo primena Kominterno vadovybės santykius su kapitalistinių šalių kompartijomis trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje. Maskva tam ir grūdo rusus į Pabaltę, kad praskiestų, susilpnintų jos pernelyg vakarietišką etnokultūrinę esenciją, pernelyg kontrastuojančią su bendru sovietiniu fonu ir aiškiai priešišką jam. Maskva, iš esmės, minavo Pabaltę neintegruojamomis atvykstančių rusakalbių masėmis, ir štai dabar ši mina suveikia. Tokia politika pasižymi stebėtinai giliomis istorinėmis šaknimis: prisiminkime, kaip Ivanas Trečiasis deportavo nepakenčiamus naugardiečius – demokratus ir zapadnikus, o jų vietoje apgyvendino kolonistus iš Maskvos žemės („nizovskoj liud“), jau išauklėtus gyventi autoritarizmo sąlygose.

Lieka tik stebėtis, kokiu pavojingu patologijos židiniu buvo SSRS (kurios tęsiniu tapo Rusijos Federacija), jei sugebėjo taip giliai užkrėsti savo metastazėmis visą postsovietinę erdvę. O vėžinių ląstelių vaidmenyje veikia vadinantys save rusais – štai kas gąsdina ir slegia. Jau rodėsi, kad Pabaltė, įstojusi į Europos Sąjungą ir NATO, turėtų užmiršti sovietus kaip baisų sapną – bet ne, štai ir vėl į šių jaukių šalių politinę tikrovę braunasi bjaurus snukis iš praeities. Nenuostabu, jei į rusakalbius Latvijoje kartais žiūrima kaip į maro nešiotojus. Nėra abejonės, kad rusų kalba kaip antra valstybinė griaus iš vidaus latvišką tapatybę ir Latvijos suverenitetą, kels įtampą ir sės nesantaiką, suteikdama Maskvai puikų pretekstą nuolatiniam kišimuisi į Latvijos valstybės reikalus neva rusakalbių gyventojų gynimui. Juk Lindermanas, Gaponenka ir už jų stovinčios jėgos siekia visai ne to, kad priverstų latvius paisyti rusų kalbos – latvius norima priversti paisyti sovietinių vertybių, apleisti iškovotas istorines pozicijas, pasukti į praeitį. Šiandien rusų kalba – rytoj Latviją privers atsiriboti nuo Latvių legiono veteranų ir „miško brolių“, o poryt – pastatyti Rygoje paminklą raudonajam galvažudžiui Kononovui. Maskva keršija nepriklausomai Latvijai, siekdama bent vienoje srityje parklupdyti ją ant kelių. Ir nesigėdija imperinio žandaro vaidmenyje, kaip savo ranką panaudoti netgi rusų kalbą.


Nuotraukoje: draugas Lindermanas

shiropaev.livejournal.com, vertė Rokas Sinkevičius