Šeštadienį, birželio 13 dieną, pasitaikė proga apsilankyti tremtinių lapteviečių susitikime Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Susitikimas kiekvienais metais vyksta prie pačių tremtinių įrengtos jurtos. Čia renkasi išgyvenę patį baisiausią, 1941 m. birželio trėmimą, kuomet žmonės iš pradžių buvo išgabenti į Altajų, o 1942 m. - prie pietinio Laptevų jūros kranto, į amžinu įšalu padengtas Lenos upės deltos saleles...
Kartu šeštadienį buvo paminėtos ir 20-osios ekspedicijos LENA'89 metinės. Kaip matome, nuotraukas iš tos kelionės buvo galima apžiūrėti ir ant čia stovinčio vagono.
Šventųjų skulptūrėlės. Kol vagone žiūrėjau parodėlę, girdėjau, kaip dailininkas linksmai pasakojo, jog vienai šventajai iš pradžių pagamino iškilią krūtinę, bet paskui, artimųjų patariamas, ją sumažino...
Renginyje dalyvavo tie politikai, kurie neužmiršta tremtinių reikalų: A. Ramanauskaitė-Skokauskienė, V. Landsbergis, A. Anušauskas, J. Kronkaitis, R. Morkūnaitė, R. Kupčinskas.
J. Kronkaitis stovėjo pasitempęs, „vanagiškai“ išdidus, priešingai nei kai kurie ištisai nosį nunarinę „vietiniai“ politikai.
Iš daugelio pasakytų kalbų norėčiau pateikti architekto Vido Gibavičiaus (nuotraukoje) nors ir neparengtą iš anksto, bet gyvą ir aštrų pasisakymą (su nežymiais patrumpinimais ir pataisymais):
„Laba diena, gerbiami tremtiniai... Nes mes už šitos aikštelės tampam tik neoficialūs tremtiniai, į mus taip žiūrima... Dabar aš trumpai norėčiau pasakyti... kadangi mūsų ekspedicija, kuriai man teko garbė vadovauti (mes statėme kryžius, turėjome ten įvairių peripetijų, įdomių momentų), man rodos, jau yra praeitis... Man atrodo, kad padarius rimčiau ekspediciją į mūsų laikų laikus, į nepriklausomybę, mes turėtume labai daug analogijų. Ir jeigu pažiūrėti bet kuriam lygmeny, net ir pačiame šios aikštės lygmeny... Visuomet žiūrėjo į mus, kaip mes atrodom tam tikram profesoriui, tam tikram daktarui, tam tikram istorikui, visuomet žiūrima šitaip. Ir nei vienas nepaklausė, kaip gi mes į juos žiūrim. O į mus žiūri kaip į reliktus, su tokia užuojauta. Tai gal vieną kartą, po dvidešimt metų galima truputį tą užuojautą nusileisti ir nežiūrėti į mus kaip į reliktą, o žiūrėti kaip į natūralius, gyvus žmones, užaugusius. Aš nebuvau tremty, aš tik ten užaugau. Nu, pagalvok, iš mano gyvenimo dvylika metų išmest, humoras... Jūs visi kančių priaugę. Kodėl tos kančios, ir kodėl taip galima pasakyti, užtai kad jūs turit kažką palygint. Kai mane nuvežė vienerių metų, aš palyginimo neturėjau. Man tai buvo natūralus gyvenimas. Ir būtent tik per ekspediciją, tik tada aš iš esmės pamačiau, kur buvau. Jeigu šešių metų pirmą kartą pamatai medžio šakelę ir klausi motinos, kas čia per žagaras. Arba duonos kvapas, kada jau po karo atsiuntė senelė mano... tai iki šio laiko duonos kvapą dar jaučiu. Tai būtent va tokie prisiminimai... Ir kada pasižiūri realiai, kaip į mus žiūrima, keturiasdešimt pirmųjų metų nedašalėlius, kaip aš vadinu. Kaip keistai vyksta: kodėl reabilituoja sovietų valdžia, pavyzdžiui, mane, kaip vienerių metų ištremtą – reabilitavo, aš suprantu, bet kodėl mane reabilituoja nepriklausomybėje, už ką? Tuo tarpu kai tremtiniams reabilitaciją visiems išduoda, nei vienam komunistui iki šio laiko neišduoda reabilitacijos. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kolaborantai – jūs savi, o čia reikia... nu, dar kartą pažemino. Tai čia ne ta pašalpa, kur seimo nariai gauna, renta... Mums pašalpa prie vainiko, koks šimtas ar du šimtai litų pamesta. Tai irgi...
Tai ir skaudu, ir labai malonu pasidalint tokiais kukliais įspūdžiais. Žinot, čia galima būtų labai daug kalbėt... Čia ne nuoskauda, bet ta nuoskauda visų... ir čia, nepriklausomybėj, mes jaučiamės kaip kažkokie pagauti žvėriukai. Mes visur einam, prašom, maldaujam: būkit žmonės. Tai galų gale, jūs esate, matote, kad pas mus nei vienas iš lapteviečių niekada nesiskundė, niekada, kaip liaudis sako, nebėdavojo, kad mums buvo sunku ar ką. Buvo gyvenimo etapas, likimo parodija arba ironija, su kuria mes susitaikėm ir toliau labai aukojamės nepriklausomybei...
Dabar kalbant apie medžiagas, aš irgi turėjau dvidešimt keturių valandų filmuotą medžiagą. Ir ką jūs galvojat? Tai gerai, kad [Laima] Pangonytė nors siūlo už pinigus, o pas mane išlaužė ir išvogė. Kieno saugumas? [pauzė] Taip pat neaišku. Paėmė būtent tik šitą medžiagą ir jokios kitos. Ir nieko daugiau.
Dabar toks paskutinis epizodas. Galų gale šiaip ne taip va, Jonas [Markauskas] turi dviejų valandų tokią labai kuklią surežisuotą medžiagą. Paprašiau televizijos prieš pora savaičių, sakau, gal jūs rasit laiko, gal kokią minutę, ištrauką parodysit. Iki šio laiko visiškas ignoravimas. Pasirodo, mes tiek neįdomūs, galų gale į mus žiūri kaip į kopiją, ir seimo nariai... Mes gyvi žmonės, turim gyvas nuotraukas, gyvus darbus ir visa kita! ...mes, kaip sakant, reliktai tampam. Vat tas reliktinis požiūris į mus šiek tiek jaudina ir skaudina. Bet nežiūrint visų šitų niuansų, vis tiek, labai malonu, kad mes išsikovojom ir šitą vietelę. Mum nedavė, mes išsikovojom, tikrai nemeluoju. Malonu, kad čia susirenka tokie garbingi svečiai. Malonu, kad dar kažkokią pareigą jaučia ir užjaučia mus, todėl aš visiems norėčiau pasakyt ačiū. Dovanokit, kad aš kalbėjau ne tiek apie ekspediciją, ne apie tuos kryžius, nes jie yra jau praeitis...“
Kol buvo sakomos kalbos, dainuojamos dainos, vyko apdovanojimai, renginio įamžintojai turėjo gražaus darbo. Užtat dabar malonu pasidalinti užfiksuotais šventės epizodais su jumis.
Apdovanojimų akimirkos.
Paminklų, 1989 m. pastatytų Tit Aruose, Trofimovske, Bykovske, mažytėmis kopijomis buvo apdovanoti tos ekspedicijos dalyviai.
Viena įstabiausių dovanų buvo du senoviniai drožiniai (šv. Rokas ir Pana Marija).
Šv. Rokas - jau Jono Markausko rankose. J. Markauskas Laptevų jūros tremtinių brolijai „Lapteviečiai“ vadovauja nuo 1992 metų.
Po oficialiosios renginio dalies prasidėjo knygų įsigijimas, autografų rašymas, bendravimas prie vaišių stalų. Vitalis Staugaitis platino savo naują atsiminimų knygą „Lenos deltoje ne savo noru“.
Beje, reikia paminėti, kad lapteviečiai jau pasidarę internetinį tinklalapį laptevieciai.lt, kurį rudeniop žada žymiai papildyti.
Per neoficialiąją dalį taip pat teko įsitikinti, kad Laptevų broliai ir sesės - labai nuoširdūs ir malonūs žmonės. Čia išgirdau stulbinančių išgyvenimo istorijų, susipažinau su senosios kartos inteligentais. Viena buvusi tremtinė ištarė atmintin įstrigusius žodžius: „Ir pasistenkit taip daryti, kad jūsų niekas negalėtų vežti...“
Kol buvo vaišinamasi atsivežtu maistu, susirinkusius dainomis džiugino moterų vokalinis ansamblis „Versmė“ (vadovas Rimantas Vaičekonis). Dainininkėms antrino ir pora mano draugų.
Dabar sutiktų įvairiose Lietuvos vietose partizanų, tremtinių paveikslai iškyla mano atmintyje, papildo vienas kitą, kaip pavyzdžiai neįprastos valios, dvasingumo, taurumo, gryno sąmoningumo ir tautiškumo bei šviesios vilties. Jie - mokytojai, ir kiekvieni tėvai turėtų pasistengti, kad jų vaikai šiuos mokytojus pamatytų, išgirstų, pasimokytų iš jų idealų.
Jau Kaune atsisveikindama viena iš močiučių man sakė: „Ir vis tiek persivers... Nebus visą laiką, kaip dabar, tas materializmas toks baisus. Vis tiek moralė turi sugrįžti, nes kitaip pasaulis nugrims, jeigu šito nebus.“