antradienis, balandžio 28

Dariaus Barono kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos sukurpta žurnalistinė produkcija skatina nihilizmą, tyčiojimąsi iš savo praeities ir tariamo tautinio ribotumo, kitokias saviniekos formas. Vardan jų autoriai leidžia sau kunigaikštį Margirį vadinti „išskydusiu pralaimėtoju“, susitepusiu savo žmonos krauju, kuris ir iki tol „nieko ryžtingo ir herojiško savo gyvenime nebuvo nuveikęs“ (iš kur tokios tikslios žinios?), o jo karius – panikuotojais ir bailiais. Net protėvių gynybos vietos apibūdinamos su pasidygėjimu – kaip „kėpsantys piliakalniai“. Netrūksta straipsnyje ir kitokių kuriozų. Taip, pavyzdžiui, vienas svarbiausių XIII a. pradžios lietuvių kunigaikščių Dangerutis netiksliai vadinamas „Daugeručiu“.

Be abejo, tokios rašliavos susilaukia tam tikro populiarumo tarp tamsiausių antilietuviškų gaivalų. Tačiau paskubėsiu šiuos nuvilti – jums šeriama informacija yra nedaug teverta.

Visas reportažo tekstas paremtas Dariaus Barono dėstoma teorija. Su istorine analize šiam autoriui sekasi kiek prasčiau nei su stropiu katalikišku fanatizmu, nes sau neparankius svarbius šaltinių paliudijimus jis paprasčiausiai neigia. Štai 2005 m. opuse „Demonų grimasos lietuvių pagonybėje“ D. Baronas rimtu veidu aiškina, kad Adomo Brėmeniečio prūsų kaip humaniškiausių žmonių charakteristika – „tik tipiška krikščionio rašytojo literatūrinė priemonė, kuria siekta stiprinti krikščionių moralę, t. y. nepasirodykit prastesni negu pagonys! Tas pat, manyčiau, galioja ir Petro Dusburgiečio pasakai apie gailestinguosius prūsus, šelpiančius alkanus kaimynus. ... Pačių Sembos prūsų paprotį gelbėti audros jūroje ištiktus pirklius galima paaiškinti paprasčiausiu pragmatizmu... Grynas išskaičiavimas, o ne tariamai aukšta prūsų moralė...“ (paryškintos vietos – mano. R. S.). Tame pačiame tekste istorijos instituto darbuotojas pripažįsta, kad tikra teisybe laiko vilkų paklusimą šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžiui ir pasakojimą apie žuvis, klausančias šv. Antano Paduviečio pamokslo.

Panašus savivaliavimas su faktais ir toli siekiančių spekuliatyvių išvadų darymas būdingas ir naujam D. Barono „savarankiškam istorinių šaltinių tyrimui“, liečiančiam 1336 m. įvykusį Pilėnų paėmimą. Beskaitydami straipsnį randame ir tokį jo pasisakymą: „Gali būti, kad Margirio vardas buvo paties kronininko Vygando Marburgiečio sugalvotas, nes norisi anoniminį žmogų kažkaip pavadinti“. Tokiems niekuo nepagrįstiems spėliojimams kvalifikacijos greičiausiai užtektų ir turgaus bobutei...

Priverčia suabejoti ir reportaže bandomas įteigti sensacingumas, kuomet kalbama apie šaltinius ir jų vertinimą. Netgi plačiajai visuomenei pateiktoje Vygando Marburgiečio „Naujojoje Prūsijos kronikoje“ (Vilnius, 1999) rasime tiek kronikos pirminiu, artimiausiu neišlikusiam originalui variantu laikomą jos sutrumpintą vertimą į lotynų kalbą, tiek Pilėnų puolimo aprašymą iš dar vieno varianto – K. Šiuco kronikos (kitų vertėjų atlikti, nežymiai besiskiriantys šių tekstų vertimai yra „Baltų religijos ir mitologijos šaltinių“ I tome). Skaitytojas gali jais pasinaudoti, kad suprastų reportaže pateikiamų vertinimų iškreiptumą.

Pagrindinis D. Barono teorijos teiginys – Pilėnų gynėjai net nestojo į kovą su priešais: „Gynėjai, dar tik išvydę priešo kariuomenę, supanikavo, juos apėmė baimė, kuri išsiliejo į tarpusavio žudynes ir skerdynes. Tai labai keistas dalykas, kad patys kariai ir ten buvę žmonės pradeda panikuoti dar neprasidėjus priešo puolimui, nes jie pamatė artėjančią stiprią kariuomenę.“ Čia instituto darbuotojas iš poros gan neaiškių užuominų komentuojamame šaltinyje išplėtoja visą fantasmagorišką viziją. Tiesa, V. Marburgiečio kronikoje teigiama, kad „stabmeldžiai smarkiai išsigando“, bet šis faktas galimai vedamas iš paties turto naikinimo ir žudymosi. Iš karto po to rašoma, kad „per tokį mūšį daug stabmeldžių sužeistų ištrūko iš ten raiti. O [mūšyje] Henebergo grafui toje pilyje gerai sekėsi“ („Naujoji Prūsijos kronika“, p. 84). Tai rodytų, kad pilies gynėjai žudėsi jau vykstant kautynėms. Turbūt savaime aišku, kad ir ištrūkę „stabmeldžiai“ buvo sužeisti ne senutės su kirviu...

Pakankamai keistos D. Barono interpretacijos ir apie Margirio veiksmus: „Margiris nuo tų šūvių buvo apsaugotas savo karių skydais ir galvojo, kaip atkeršyti, kokių imtis veiksmų. ... užuot įkvėpęs vyrus atakai prieš priešą ... jis nubėgo į rūsį ir nužudė savo žmoną“. Tačiau toks perpasakojimas neatitinka kronikos teksto, sakančio, jog „lietuvių karalius stengėsi atsimokėti prūsams, kurie svaidė ugnį, medžius (rąstus, malkas) ir akmenis į pilį ir į karalių. Tačiau karalių jo pavaldiniai dengė skydais; pagaliau baimės pakirstas jis nubėgo į kažkokią skylę, pervėrė [kalaviju] savo žmoną ir metė į liepsną“ (Ten pat; paryškinta mano). Iš pasakojimo sekos panašu, kad Margiris vadovavo gynybai, pasilikęs pilį ginti net tada, kai dalis sužeistų karių jau traukėsi, tačiau D. Barono vizijose viskas vėl rekonstruojama savitai.

Ir tai tik sutrumpintas lotyniškas kronikos tekstas. Pagal kitą variantą – K. Šiuco kroniką (XVI a. pab.) – pilies gynyba tęsėsi kelias dienas, kas atrodytų labiau tikėtina, turint omenyje numanomą pilies dydį, svarbą ir joje sutelktą karių iš keturių valsčių skaičių. Bandant neigti vykusį mūšį, tampa nelabai aišku, kur dėjosi didžioji dalis iš minimų keturių tūkstančių karių (net jei tai būtų ir kažkiek padidintas skaičius), o pats įvykių vaizdas tampa ganėtinai chaotiškas – didžioji dalis kariuomenės tuomet tarsi turėjo pasiduoti belaisviais arba pasprukti, kai vadas, labiausiai ginamas pilyje asmuo (!), žudėsi.

Net atmetus galimas literatūrines gražbylystes, iš K. Šiuco aprašymo matyti, kad jis žino daugiau V. Marburgiečio kronikos detalių nei pateikta lotyniškame vertime. Būtent K. Šiucas pamini ir neišlikusiame originale pateiktą lietuvių „karaliaus“ vardą – Margiris.

Neatitinka istorinės tikrovės ir D. Barono teiginys, kad Pilėnų „įvykis buvo anomalija, neturintis precedento“. Savižudybės fenomenas pas senovės baltus yra nemenkai paliudytas šaltiniuose, nagrinėjamas D. Elerto, G. Beresnevičiaus ir kt. darbuose. Žudymosi pralaimėjimo akivaizdoje pavyzdžių būta ir germanų gentyse. Tačiau tokio elgesio motyvai nevienodi ir ne visuomet pakankamai aiškūs. Todėl skubėjimas gynėjų žudymąsi aiškinti „depresija ir giliu nusivylimu“ daugiau primena savo nuomonės apie savižudybę piršimą. Juolab kad Pilėnų atvejyje įžvelgiamas ir religinis matmuo (N. Vėlius spėjo, kad minima senutė – žynė, besinaudojusi apeiginiu kirveliu; taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Margiris nužudytos žmonos kūną įmetė į ugnį).

D. Baronas visiškai neatsižvelgia į V. Marburgiečio priešiškumą pagonims ir iš to išplaukiantį tendencingumą (plg. Ritos Trimonienės įvadas, „Naujoji Prūsijos kronika“, p. 33-34). O gal ir nenori atsižvelgti. Nes ar smarkiai tie požiūriai skiriasi? Baigdamas savo veikalą, V. Marburgietis įrašė: „Kronika linki krikščionims išganymo, o kitiems – amžino prakeikimo.“ Šiais laikais D. Baronas skelbia: „Kiekvienas moralinį sprendimą padaryti pajėgus asmuo ... turėtų apsispręsti, ar jis stoja su demonų (kad ir tautinių) vėliava, ar jis stoja su Kristaus ir jo šventųjų vėliava.“

Belieka laukti ir tikėtis, kad pasirodžiusioje studijoje, remiantis papildomais „vienalaikiais ir patikimais šaltiniais“, su kuriais mes galbūt dar nesame susipažinę ir čia neįvertinome, autoriaus požiūris pasirodys labiau pagrįstas.

šeštadienis, balandžio 25

Dar apie mūsų Pobedonoscievo stiliaus soborą



Pratęsiant praeito įrašo temą norėčiau pateikti vieną ką tik gautą straipsnį, atspindintį anuometinius ginčus dėl pastato reikšmingumo ir reikalingumo. Tai Igno Šeiniaus „Soboras“ (publikuota „Bangose“, 1932, nr. 27, p. 709-710).



Ignas Šeinius
SOBORAS

Kauno centre, jo geriausioje aikštelė, stovi soboras. Didelis, dominuoja visą miesto slėnį.

Atvažiuojant Kaunan, tiek savam, tiek svetimam, jis pirmas krinta akysna. Jis pirmas matyt, paėmus kokį Kauno bendrą atvaizdą.

Lietuvoj užsilikusiam rusui, pakėlus akis į soborą, jis primena visą buvusią Rusiją, išsiplėtusią, smarkią. Jis toks rusiškas, tas soboras. Diktas, guzuotas, milžiniais prinokusiais svogūnais užvožtas. Į jį įsižiūrėjus, pajuntamas virš galvos dvigalvio erelio plasnojimas, regimas ir tamsoje jo ieškantis, veriantis žvilgsnis. Rusui toks pajutimas sukelia malonius ateities lūkesius.

Soboras pakrikštytas.

Galima pakrikštyti žydą, perkrikštyti rusą. Tikiu, kad kam iš laisvo noro persikrikštijus gali pakitėti ir galvosena, visa dvasia.

Galima perkrikštyti protestantišką bažnyčią. Jai daug nereikia viduje tikrai katalikybės nuotaikai sudaryti. Iš oro jau anksčiau ji buvo ta pati. Ar romantiško, ar baroko, ar gotikos ar ir kiek kitoniško, bet s a v o, įprasto stiliaus.

Cerkvės, sinagogos, mečetės perkrikštyti negalima. Nors pravoslavija ir krikščioniška tikyba, bet visa savo sistema ir visu charakteriu ji tokia vakarų tikyboms svetima. Ją persunkė rytai, iš jos mums svetima dvasia atspindi slavai, rūpūs, neįmanomi. Pro cerkvės sieną kyšo rusų šeriais apaugus kumštis.

Ne tik bendrai, iš kiekvienos cerkvės detalės veria mums akis mums svetima, nejauki siela. – Cerkvės perkrikštyti ar sulietuvinti negalima, ją galima tik nugriauti ir iš tos medžiagos pastatyti ką naujo.

Kai kas norėtų matyti Kauno sobore didelį architektūros kūrinį, vertą išgelbėti ir palikti mūsų lietuviškajai ateičiai.

Bizantiškas stilius, mechaniškas konglomeratas šiaurės Afrikos ir vakarų Azijos stilių, su graikų ir romėnų architektūros griuvėsių priemaišais, gal būt, laikui bėgant ir būtų išsikristalizavęs į savistovų, individualį stilių, jei provoslaviškumas savo ortodoksiškumu nebūtų pakirtęs jam kelio. Bizantika tapo per anksti kanonizuota.

Tiesa, Bizantikos stilius susidarė senos Graikijos dirvoje. Bet jo įsivyravimas ten pažymėjo tik galutiną aukštos graikų kultūros žlugimą ir bendrą graikų skonio dekadansą. Su Bizantikos stiliumi, jos ortodoksiškumu prasidėjo niūki istorijoj gadynė.

Jei pravoslavijos istorijos liberališkesniais laikais ir norėta kas tikrai naujo cerkvės architektūroje pastatyti, imti Europos vakarų stiliai, pav., Isaakievskij sobor Petrapilyje ir kai kurios kitos cerkvės.

Rusijos užkariautuose kraštuose pasireikšti bet kuriems liberališkumams, kad ir valstybės tikybos srityje, nebuvo taip lengva. Naujos cerkvės čia buvo statomos pripažinto, kanonizuoto stiliaus. Nes jos turėjo ir ypatingą uždavinį. Jos turėjo pavergtiems kraštams simbolizuoti Rusiją, jos pajėgą, pro sienas praeiviui rodyti ruso sugniaužtą kumštį.

Užsienio atžvilgiu serkvės ir soborai turėjo pabrėžti užkariautų kraštų galutinį suliejimą su Rusija, jų visišką rusiškumą. Todėl ir buvo cerkvės statomos kiekvienoj kiek daugiau apgyventoj vietoje; kiekvienos gubernijos miestas turėjo labiausiai regimoj aikštėje turėti pasistatęs savo smarkų soborą, nors ten rusų ir pravoslavų būtų tik sauja.

Ir Lietuvoje cerkvės ir soborai buvo statomi ne grynai tikybiniems reikalams patenkinti ar aukštesnei kultūrai skleisti, o daugiau tik parodyti nepatenkintiems ir bruzdantiems gyventojams rusų bauginančią pajėgą. Rusai patys tokiems soborams nedėjo jokių meninių reikalavimų, tai geriausiai matyti iš soborų Kaune, Rygoje, Helsinkyje ir kitur. Jie meniniu atžvilgiu negali net prilygti Rusijos provincijos kiek rūpestingiau pastatytoms cerkvėms. Rambūs, kampuoti, gromozdiški, nesuderinamų proporcijų. Juose nematyti nei pačios tikybos, nei architektūros meilės. Tai fabrikos šablonai, urmu paruošti greitam eksportui. Todėl ir mums neprivalu žiūrėti į juos, kaipo į šventyklas ar sąžiningo ir įkvėpto meno padarinius. Tie soborai – tai daugiau tik kaziona, mums svetima ir žiauri Rusija. Vargu kas kita.

Soborai – istorija? Tik iš 100 metų daryti istoriją – per didelės pretenzijos. Soborai ir cerkvės Lietuvoje ir tiek ilgai nebuvo. Jie pradėta čia statyti, posesijai išplėtoti ir sustiprinti, tik į praeito šimtmečio pabaigą. Jie beveik dar nauji pastatai.

Palikti Kauno soborą vergovei priminti, padaryti jį mūsų vergovės gadynės paminklu? Dar niekur negirdėta ir nebūta, kad kam blogam paminklai būtų statomi. Be abejo, negalima istorijoje nutylėti ir nelaimingų įvykių, ir todėl konkretiškumo, vaizdingumo dėliai ir jiems renkami dokumentai. Tik tokiems dokumentams geriausia vieta muziejus. Jiems ne vieta viešos aikštės, kur išsilaisvinęs tautos gyvenimas gyva ir kūrybine ugnimi plaka.

Iš Kauno soboro galima padaryti kad ir metro aukščio modelį, iš gipso ar ir iš pastovesnės medžiagos. Su visa aikšte aplinkui, su konke, su garadaviku, su keletu prajojančių kazokų. Ant soboro laiptų galima pastatyti gubernatorių ir popą. Tai bus istorija! Kad konkė ar guberntorius nenutrupėtų, reikėtų modelį įdėti stiklinėn dėžėn. Aš manau, kad Vytauto muziejuje toks istorijos paminklas tikrai sudarys istorinę nuotaiką ir tikrai bus tik istoriškai suprastas. Ten, kur soboras dabar stovi, jis visai svetimoj aplinkumoje toliau gyvena savo tikrai rusišką gyvenimą. Sudaro disonansą, veria mums akis, sukelia visos lietuviškos sielos pasipiktinimą.

Palikti jį žydrios tolerancijos dėliai? Ar kad rusai nesupyktų? Tolerancija turi turėti savo ribas ir bendrų valstybės reikalų neįžeisti. Rusai galėtų turėti pagrindo ant mūsų supykti tik tada, jei iš jų atimtumėm jiems būtinai reikalingą šventyklą. Jų čia tiek daug nėra ir niekuomet daug nebus. Jie patys gerai supranta ar bent turi suprasti, kokiems galams tas soboras buvo pastatytas. Jo išnykimas jų neturimų ar neprivalomų pretenzijų negali paliesti.

Suges santykiai su baltgudžiais ir ukrainiečiais? Jiems patikti stačiatikiais tapti nereikia, juk turim savyje daug ko kito. Švedai nereikalauja iš mūsų, kad virstumėm protestantais, ir holandams vis viena, kad mes ne kalvinistai. Atvirkščiai, tarptautiniuose santykiuose daugiau imponuoja ir domina tas, kas savystovesnis ir turtingesnis savitos kultūros ir tautos pažymiais. Gi kas pats linksta, ant to visi ir ritas.

Supyks užsienis? Kai Varšuvos soboras buvo nuverstas, užsienyje visai nedaug buvo supykta. Skandinavijos valstybėse ir Suomijoje ir visai niekas nepyko. Nors ten ir labai mokami įvertinti istorijos ir kultūros paminklai. Buvo pažymėtas tik patsai įvykęs faktas. O Varšuvos soboras nebuvo menkesnis neg Kauno.

Aš nemanau, kad buvęs kad ir pakrikštytas soboras būtų visai tinkama vieta mūsų kariuomenei pasimelsti ir jos dvasiai Dievo žodžiais sustiprinti. Buvimas sobore tik sukelia mintis, visai svetimas mūsų tikybai, tautos sielai ir pamaldos nuotaikai.

Užuot dėjus pinigus soborui išlaikyti ir taisyti, verčiau reikėtų tinkamiau restauruoti Pažaislio bažnyčią ir išvalyti visa, kas ten buvo rusų prigadinta. Pažaislio bažnyčia tikrai yra didelis architektūros kūrinys, kuriuo galim pasididžiuoti ir kuo negali atsigėrėti, kas tik iš užsienio atvažiavęs ją pamato. Ten viskas mums sava, ten mes pajuntam m ū s ų istoriją, ten pajuntam ryšį su tikra kultūra.

Iš soboro akmens ir plytų galima būtų pastatyti didelę ligoninę ar keletą mokyklų. O kad ir bažnyčią? Kad ir Prisikėlimo bažnyčią, Lietuvos prisikėlimo simbolį? Medžiaga, daugumoje net gera medžiaga, vietoje. Ji supirkta ir suvežta mūsų pinigais.

Jei kuomet rusai ateityje ir bandytų tą bažnyčią paimti, aš tikiuos, mes mokėsim ją ginti, kaip gynėm Kražių bažnyčią.

Soboro aikštė ir pats Kaunas verti, kad ten išaugtų ir amžiais išsilaikytų geresnis, mums artimas daiktas.

penktadienis, balandžio 24

Vengrijoje viduramžių gyvenvietėje rasti šunų aukojimo pėdsakai
















Kaip rodo naujas tyrimas, Vengrijos viduramžių miestas su gausybe rituališkai paaukotų šunų galėtų įlieti šviesos į paslaptingus pagoniškus papročius, apie kuriuos nerašoma tos epochos rašytiniuose šaltiniuose. Apytikriai 1300 kaulų, priklausančių maždaug 25 šunims, neseniai atrasti X-XIII a. Kanos mieste, kuris atsitiktinai atkastas 2003 m., statant gyvenamuosius pastatus Budapešto priemiestyje.

Tyrinėtojai rado dešimt šunų, užkastų duobėse, ir keturis šuniukų griaučius apverstuose puoduose. Šios aukos tikriausiai tarnavo kaip amuletai, saugantys nuo blogio, – pavyzdžiui, nuo raganavimo ar blogų akių, teigė tyrimo vadovė Márta Daróczi-Szabó, archeozoologė iš Eötvös Loránd universiteto Budapešte. Apie tuziną kitų šunų rasti užkasti po namo pamatais. Tikėtina, kad šie gyvūnai tarnavo kaip „namo statybos aukos“, sakė Daróczi-Szabó.

Viduramžių Vengrijoje buvo paprotys uždaryti aukojamus gyvūnus naujų namų viduje arba paskersti juos, kai žmonės įsikraustydavo. Kartais šunys būdavo mirtinai sumušami ant slenksčio arba būdavo nurėžiamas kaklas vištai.

Kaip pasakojo Daróczi-Szabó, viduramžių Vengrijoje šunys buvo populiarus aukojamas gyvūnas. Jie buvo vertinami dvejopai: jie simbolizavo ištikimybę, tačiau kartu ir mirtiną pavydo nuodėmę. „Buvo labai didelis skirtumas tarp medžioklinių aristokratijos šunų ir kasdien tarnaujančių, dvėseliena mintančių prastuomenės šunų,“ teigė ji.

Stebėtinas išplitimas

Ankstesni gyvūnų aukojimo požymiai Budapešte ir kitur šioje šalyje, kuriuos pavyko aptikti netgi po bažnyčiomis, tai daugiausia pavieniai radiniai, pažymėjo Daróczi-Szabó. Tačiau nauji atradimai, aprašyti šį mėnesį Journal of Veterinary Behavior, parodo, kad „aukos nebuvo retas fenomenas, kaip galima buvo manyti iš tų izoliuotų atvejų,“ sakė ji. „Jos krikščioniškame kaime buvo praktikuojamos reguliariai.“

Faktas, kad tokie pagoniški papročiai kaip gyvūnų aukojimas išsilaikė šimtmečiais, gyvuodami paraleliai su Krikščionių bažnyčia, stebina, pažymėjo Edinburgo universiteto archeozoologas László Bartosiewicz. Krikščionybė įsiviešpatavo regione, kai 1000-aisiais metais į sostą įžengė pirmasis Vengrijos karalius Steponas I. Jo valdymo metais pagoniški ritualai, tokie kaip gyvūnų aukojimai, buvo uždrausti. „Niekas negalėjo tikėtis tokių praktikų krikščionių laikais,“ teigė Bartosiewicz, kuris nedalyvavo naujame tyrime. „Galimybė pamatyti, kas anuomet buvo sakralu ir profaniška, jaudina.“

„Didelis skaičius aukų, kurias mes matome [Kanoje], žymiai padidins mūsų galimybes interpretuoti jų reikšmes,“ pridūrė jis. „Turbūt tai gyvenimo atradimas. Negaliu įsivaizduoti, kad pavyktų atrasti dar kažką panašaus mąsto.“

Šaltinis:
news.nationalgeographic.com


Šuns mumija, rasta senovinėse gyvūnų kapinėse Peru.

ketvirtadienis, balandžio 23

Lenino ikonografija Vakaruose
























Leninas rinkos ekonomikos kainomis,
„pažangiųjų“ Amerikos lietuvių platintas.

trečiadienis, balandžio 15

Apie baltų genčių paveldo bendro suvokimo būtinybę

A. Radinis. Dėl baltų dėmių archeologijoje. Oksforde sėdinčiam archeologui išties Europos archeologija rytuose baigiasi kažkur ties Vysla. Toliau eina balta dėmė iki Novgorodo, kur prasideda turtinga archeologinių tyrinėjimų ir radinių zona. Mums vis dar labai sunku tą baltą dėmę archeologijoje tarp Vyslos ir Novgorodo užpildyti baltų tyrinėjimams skirta informacija.

[...]

A. Radinis. Panašiai nutiko ir mūsų kraujo broliams prūsams. Labai turtingos kultūros tauta, bet viską prarado, nesukūrę valstybės prūsai istorijos arenoje turėjo užleisti vietą kitoms tautoms. Narsiai kovėsi, daugybę kraujo – savo ir svetimųjų – praliejo, bet taip ir neišliko.

ML. Išliko archeologijoje, istorijoje ir mūsų tautų atmintyje. Išliko vardas. Gal ir tai nemažai, jeigu vertintume tūkstantmečių masteliais.

A. Radinis. Koks galingas buvo hunų vadas Atila, sukūrė milžinišką imperiją, o kur ta imperija šiandien? Mes dar galime būti dėkingi Istorijai, kad dvi baltų tautos vis dėlto išliko, gyvuoja puikioje vietoje prie Baltijos jūros. Svajoju apie parodą, kurioje būtų parodyti prūsai ir kuršiai bendroje ekspozicijoje. Galėtume perteikti šių dviejų labai įdomių ir reikšmingų baltų tautų tarpusavio ryšius, jų kultūrų persiliejimą.

ML. Kartais gal reikėtų ir pasidžiaugti tuo, ką turime, kad dar kalbame savo protėvių kalba. Tai viena iš šių baltams skirtų parodų pamokų: reikia išmokti vertinti tai, ką turime, kas esame.

A. Radinis. Svarbiausia, kad mūsų tautų, mūsų valstybių ateitis jau priklauso ir nuo mūsų pačių. Tegu ne šimtu procentu, bet priklauso. O tai jau daug, nes istorijoje buvo daug sudėtingesnių ir problemiškesnių laikų, kai nuo pačių mūsų tautų jau nedaug kas priklausė.

(Vertybės, kurios telkia mūsų tautas, Mokslo Lietuva, 2009 m. vasario 12 d., Nr. 3 (403))

Darius Kuolys apie menką valstybės rūpinimąsi humanitariniais mokslais

Geriau išmanau humanitarinius mokslus ir matau, kaip humanitarai šiandien valdžios speičiami į kampą, verčiami imtis aklos savigynos. O tai nėra produktyvu. Mokslininkai gali kūrybingai dirbti, kai jie mato ilgalaikę perspektyvą, kai jaučia, kad jų darbas yra valstybės vertinamas. Šiandien yra daug humanitarikos sričių, kurias tiesiog būtina išplėtoti, kad Lietuvos visuomenė galėtų išlikti stipri, savarankiška. [...]

O ką vadinate nacionalinės svarbos projektu?

Tai projektai, svarbūs mums kaip tautai, kaip kultūrinei ir politinei bendruomenei. Dabarties pasaulyje mes nebūsime savarankiški, nesusigrąžinę, neatgaivinę savo krašto kultūrinės ir politinės tradicijos, ta tradicija nesiremdami. Be išplėtotų humanitarinių mokslų nėra permąstytos, gyvos ir plėtojamos tradicijos. Šiandien į tokias sritis kaip tautosakos tyrimai nebeateina jaunų mokslininkų. Taigi gali sunykti ilgus metus kurtos akademinės mokyklos.

Pernelyg didelė buvo Norberto Vėliaus, Vaclovo Miliaus, Angelės Vyšniauskaitės, Gintaro Beresnevičiaus netektis.

Taip. Ir toji netektis bus dar didesnė, jeigu jų darbų netęs jaunoji mokslininkų karta. Deja, doktorantūra nebetraukia jaunimo. O juk tai labai svarbi lietuvybės reiškimosi ir tyrimų sritis.

(Mokslo Lietuva, 2009 m. vasario 12 d. Nr. 3 (403))

Velso pakrantėje atrasti seniausi Britanijoje spąstai žuvims
















Manoma, kad ši 260 metrų ilgio konstrukcija buvo įrengta prieš tūkstantį metų, maždaug Paskutiniojo teismo knygos (1086 m.) laikais, panaudojant didelius akmenis ant upės dugno. Mokslininkai mano, kad prie spąstų statybos prisidėjo daugybė žmonių ir jie leido sugauti gausybę žuvų jų vakarienei.

Spąstai Taivio upės žiotyse, netoli Kardigano Vakarų Velse, gulėjo neatrasti tūkstantį metų, kol iš skrendančio lėktuvo buvo pastebėta keista povandeninė forma. Pakviesti archeologai apžiūrėjo vietovę naudodami „Google Earth“. Jie atrado didžiulę V formą, aiškiai matomą iš palydovo gautuose vaizduose, tad struktūros ištyrimui buvo pasitelkti narai. Atradimas leido pažvelgti į tai, kaip viduramžių bendruomenės išgyvendavo medžiodamos ir žvejodamos.

Žuvys įplaukdavo į žiotis, tačiau dėl atoslūgio čia patekdavo į spąstus ir būdavo išgaudomos tinklais.

Šiuos spąstus tyrinėjęs jūrinės aplinkos dėstytojas iš Pembrukšyro koledžo dr. Ziggy Otto, pasakojo: „Fotografijose, padarytose iš oro, buvo atpažinta didelė povandeninė struktūra, ir kyla mažai abejonių, kad ši pakankamai įspūdinga ir gana akivaizdžiai žmogaus sukurta konstrukcija yra senoviniai spąstai žuvims.“

„Nors jų amžius yra nežinomas, tačiau kadangi dabar jie apsemti vandens ne tik per potvynius, bet ištisai, jis gali siekti laikus prieš daugiau kaip tūkstantį metų, kuomet jūros lygis buvo žemesnis. Prie tokio dydžio konstrukcijos įrengimo turėjo dirbti nemažai žvejų. Žuvys susispiesdavo spąstuose ir vandeniui po potvynio slūgstant, jos būdavo išgriebiamos tinklais.“

Manoma, kad spąstai buvo pastatyti panaudojant iškirstas uolas, nors gali būti, kad didelius riedulius čia užnešė ledynai per paskutinįjį ledynmetį.

Neseniai šioje vietoje, netoli Lanelio atlikto tiriamojo nardymo metu nustatyta, kad pylimas yra maždaug vieno metro pločio ir kyšo apie 30 cm virš dugno smėlio.

Mokslininkė nardytoja Jen Jones, kuri dalyvavo pirmame žvalgomajame pasinėrime kartu su dr. Otto, nurodė, jog „šie spąstai
žuvims turbūt yra seniausias žmogaus sukurtas statinys Velse, kuris kada nors buvo moksliškai tyrinėjamas nardant su akvalangais. Dabar iš pilnai žmogaus sukurtos konstrukcijos jie transformavosi į natūraliai funkcionuojantį rifą.“

„Dyfed Archaeological Trust“ organizacijos paveldo tvarkymo vadovė Louise Austin teigė, kad „spąstai žuvims praeityje buvo plačiai naudojami kaip žuvų gaudymo priemonė, kuri įnešė reikšmingą įnašą į daugelio palei jūros krantą ir upių žiotis gyvenusių bendruomenių ekonomiką. Šiandien žinoma tik keletas tokių spąstų, išlikusių Velse.“

Šaltinis: telegraph.co.uk

pirmadienis, balandžio 13

„O kieno žali sodai“ - jau netrukus

2009 m. balandžio 17-19 d. vyks antrasis Lietuvos studentų folkloro festivalis „O kieno žali sodai“.

Renginiu siekiama suburti studentų folkloro kolektyvus, skatinti jaunimą pažinti senosios lietuvių kultūros vertybes ir geriau pasirengti Lietuvos Tūkstantmečio dainų šventei.

Programą galite atsisiųsti iš svetainės „Žemaitija“:
http://samogitia.mch.mii.lt/ikoneles/Zaliu_sodu_info.doc

Šeštadienį festivalio renginiai vyks VPU Centriniuose rūmuose (Studentų g. 39, Vilnius).

Festivalio svečiai - Latvijos universiteto folkloro ansamblis „Dandari“.

sekmadienis, balandžio 12

Naujame muziejuje bus perteikiama GULAG'o kasdienybė

Rusijos Kemerovo srities administracijos kolegija pritarė muziejaus-rezervato „Triochrečjė“ steigimui. Muziejui jau numatyta teritorija srities Taštagolo rajone. Nutirpus sniegui bus pradėtos valyti aikštelės, o vasaros pradžioje prasidės statybos.

Naująjį muziejų sudarys etnografinė, memorialinė ir vadinamoji „interaktyvi“ zonos. Memorialinė zona įsikurs prie įvažiavimo į Ust Kabyrzos gyvenvietę ir atspindės stalininio GULAG‘o egzistavimo periodą. Ekspozicija papasakos apie represijų aukas – ištremtas, „išbuožintas“, nuteistas kalėti lageriuose. Nemažai vietos ekspozicijoje bus skirta represuotiems SSRS vokiečiams, kurių palikuonys ir dabar gyvena šiose vietose.

Pasak rajono kultūros valdybos viršininkės Nadeždos Sogrinos, muziejiniame-memorialiniame komplekse bus atkurti praktiškai visi lagerio objektai: ypatingojo režimo zona, barakai (vyrų ir moterų), valgykla, pirtis ir skalbykla. Teritoriją apjuos spygliuotos vielos tvora su sargybiniais bokšteliais ir šunimis.

Prie autentiškos koncentracijos stovyklos numatoma maksimaliai priartinti ne tiktai atkuriamo lagerio išorę, bet ir vidaus patalpas. Čia bus galima apžiūrėti kalinių buities reikmenis, aprangą, darbo įrankius.

Ironiška, jog Siblagą padės atkurti buvę jo pareigūnai. Savanoriai iš buvusių karininkų jau užrašomi į darbą. Budeliai vėl pelnysis iš savo aukų...

Manoma, kad muziejaus kompleksas nutols nuo čionykščių įprastų muziejininkystės kanonų. „Interaktyvioje“ zonoje norintys galės ne tiktai prisiliesti prie regiono istorijos, bet ir įsijausti į tų žmonių, kurie tapo represijų aukomis, gyvenimą: persirengti kalinių drabužiais, pavaikščioti surakinti, patirti sunkius miško ruošos darbus, keletą valandų praleisti kameroje, aplankyti pirtį ir netgi pasidaryti laikiną tatuiruotę.

Kaip pranešė Kemerovo srities gubernatoriaus pavaduotojas Sergejus Muravjovas, numatoma, kad kuriamą įstaigą per pirmuosius veiklos metus aplankys ne mažiau kaip 10 tūkstančių žmonių. Apytikrė projekto sąmata – 20 milijonų rublių. Šios lėšos municipalitetui bus išskirtos subsidijų pavidalu iš srities biudžeto. Šiuo metu veikia speciali darbo grupė, į kurią įeina srities ir rajono administracijos atstovai, mokslininkai-istorikai, kraštotyrininkai ir muziejininkai.

Dar vienas Siblago aukų atminimo memorialas bus įrengtas Marijinske. Jo pagrindinę dalį užims statoma šv. kankinės Anastasijos koplyčia, o balandį prie jos bus įrengtos tokios architektūrinės kompozicijos kaip kalinių barakas, „Atminties kalva“, „Sušaudymo siena“.

Kemerovo apylinkėse XX a. 5-6 dešimtmetyje veikė 14 koncentracijos stovyklų, iš jų kelios – moterų. Kaliniai dirbo akmens anglių kasyklose, statybose, pramonės įmonėse (pagalbiniais darbininkais).

Tarp daugelio kitų politinių kalinių iš Lietuvos čia teko kalėti rašytojui ir vertėjui A. Dambrauskui (kalėjimo metus aprašiusiam knygoje „Viskas praeina“), literatūros tyrinėtojui A. T. Geniušui, poetams A. Miškiniui ir J. Kinderiui, dainininkui A. Kučingiui, nesėkmingo pasikėsinimo į J. Paleckį dalyviui J. Poškui. Neaiškiomis aplinkybėmis Olžeraso lageryje buvo nužudytas ar nusižudė V. A. Graičiūnas – vienas žinomiausių pasaulio vadybos mokslo pradininkų, tarpukario Lietuvos vadybos mokslo teoretikas ir praktikas (jam priklauso ir termino „vadyba“ autorystė).

1956–1959 m. Suslovo geležinkelio stoties (apie 25 km į rytus nuo Marijinsko) apylinkėse veikė tuo metu vienintelė Sovietų Sąjungoje moterų politinių kalinių koncentracijos stovykla. Joje kalėjo apie 450 įvairių tautybių moterų, tarp jų apie 20 lietuvių. Čia buvo atvežtos ir 1958 m. nuteistos pogrindinės organizacijos „Laisvę Lietuvai“ narės N. Gaškaitė ir B. Putrimaitė. Tačiau jau 1959 m. ši koncentracijos stovykla buvo perkelta į Nevelskajos apylinkes (Irkutsko sr., Taišeto raj.), o 1961 m. – į Mordovijos 17-ąjį lagerio punktą.

Šaltiniai: rg.ru, keminfo.ru, kt.

Žemėlapis iš leidinio:
Возвращение памяти. Историко-публицистический альманах. Составитель И.В. Павлова. 1991 г.


(didesnis su skaičių žymėmis - spustelėjus)

Apie tinklaraštį

Pavadinimas paimtas iš L. Gumiliovo darbų, tačiau kreipia dėmesį į skirtingų etnosų ir gamtos darnaus sambūvio idėją. Panašiai užvadinti kitų šalių muzikos festivaliai, draugijos ir švietimo centrai tiesiogiai nesusiję su šiuo projektu.

Antraštės paveiksliuke panaudoti bušmenų (san) uolų piešiniai, taip pat pintinės iš Khwai (šiaurės Botsvana) nuotrauka.

Vienas iš šio tinklaraščio uždavinių – sudominti žmones etnologijos ir jam giminingais mokslais. Kartu skelbti informaciją, kuri būtų įdomi ir suprantama platesniam ratui žmonių.

Be grynai etnologinių ir antropologinių temų nemažai vietos bus skiriama sovietinės represinės sistemos ir rezistencijos istorijai.

Turinys. Dienoraštyje bus skelbiami straipsniai ir jų ištraukos, verstiniai tekstai, pranešimai apie svarbius artėjančius renginius, reportažai iš jų, nuotraukos, įvairių publikacijų anotacijos, trumpi konspektai ir kita.

Šio dienoraščio įrašus galima kopijuoti be autoriaus leidimo, užtenka įdėti nuorodą į įrašą arba pažymėti adresą http://etnosfera.blogspot.com/.

Komentarus gali rašyti blogspot sistemoje registruoti arba gmail el. pašto adresus turintys skaitytojai. Komentarai išlieka paslėpti iki dienoraščio autoriaus patvirtinimo.

Tinklaraščio vedimo formos ir taisyklės priklausomai nuo aplinkybių gali keistis.

Techniniai klausimai

Pirmasis įrašas... Kadangi dienoraščio vedime jaučiuosi naujokas, tai iškyla įvairių su tuo susijusių klausimų, pavyzdžiui, kurioje vietoje ir kaip savo tinklaraštyje patalpinti platesnį jo pristatymą, kad jis būtų lengvai pasiekiamas.

Šiame įraše galima būtų pasitarti dėl panašių problemų, panagrinėti blogspot sistemos privalumus bei trūkumus, ir pan.