pirmadienis, gegužės 31

jei jau nemyli gyvasties, tai nieko nemyli

„Vienas pažįstamas, Sibiro lagerius, tremtį ir visas jos negandas išgyvenęs senukas, tvirtino, kad sužinoti, ar žmogus geraširdis – labai paprasta, tereikia atkreipti dėmesį, ar jis nurenka pasitaikiusias sraiges, vabalėlius ir kitą smulkmę nuo tako, kad praeiviai nesumindytų.

Jei taip, pasak senolio, gali drąsiai prašyti pagalbos visais gyvenimo atvejais – padės. O iš gyvūnų nemylinčio žmogaus pagalbos prašyti ginkdie nevalia – „jei jau nemyli gyvasties, tai nieko nemyli“.

bernardinai.lt

pirmadienis, gegužės 24

Karaliaučių pasiimsite?

Aleksejus Demjanovas

Autoritetingame vokiečių žurnale „Der Spiegel“ pasirodė straipsnelis, iš kurio seka, kad 1990 metais, kai pilnu tempu vyko derybos dėl būsimo Vokietijos susivienijimo, į Vakarų Vokietijos diplomatus Maskvoje kreipėsi sovietų atstovai siūlydami apsvarstyti vadinamosios Kaliningrado srities – teritorijos, iki 1945 metų priklausiusios Vokietijos Rytų Prūsijos provincijai – statusą. Po įvadinio pokalbio, įvykusio VFR ambasadoje Maskvoje, vokiečiai nuo tolesnių derybų atsisakė. Kaip būtent SSRS vyriausybė ruošėsi spręsti Karaliaučiaus klausimą, liko neaišku.

Savo publikacijoje „Spiegel“ žurnalistai remiasi slapta 1990 metų liepos 2 dienos telegrama, kurią VFR ambasada Maskvoje išsiuntė į Boną. Joje pranešama, kad 1990-ųjų vasarą į vokiečių diplomatus kreipėsi generolas majoras Gelijus Bateninas, kuris susitiko su VFR ambasados protokolo specialistu Joachimu fon Arnimu. Generolas išreiškė sovietų pusės susidomėjimą derybomis dėl buvusios Rytų Prūsijos, pareikšdamas, kad „artimiausioje arba tolimesnėje perspektyvoje ši problema tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos vienaip arba kitaip iškils“. „Pasak Batenino, jis aplankė šią sritį, ir jinai, jo nuomone, yra visais atžvilgiais atsilikęs regionas lyginant ne tiktai su prieškarine padėtimi, bet ir su Rusijos išsivystymo lygiu. Pievos apleistos, kaimai patyrė nuosmukį, Priegliaus upė dvokia kaip kanalizacija. Vadinasi, sritis aiškiai yra balastas“, – rašo „Spiegel“.

Fon Arnimas sureagavo santūriai, pareikšdamas, kad Bonos oficiali pozicija gerai žinoma: Vokietijos suvienijimo procese kalbama tiktai apie VFR, VDR ir Berlyną. Protokolo specialistas pažymėjo, kad jeigu Sovietų Sąjunga patiria „sunkumus su buvusios Rytų Prūsijos šiaurinių sričių vystymusi, tai yra jos problemos.“ Tuo bandymai nutiesti tiltus dėl būsimos Kaliningrado srities priklausomybės klausimo baigėsi. Galima būtų netgi nusistebėti Vakarų Vokietijos pusės kilnumu, o kartu ir sovietų atstovų požiūrio platumu. Tačiau VFR atveju tai buvo ne kilnumas, o blaivus apskaičiavimas.

Pats Vokietijos susivienijimas nebuvo kažkokia pergalinga eisena, nežiūrint į pirmaisiais mėnesiais po Berlyno sienos griūties visuomenėje tvyrojusią euforiją. Draugai – Europos kaimynai su nerimu sekė Helmuto Kolio kabineto veiksmus. Daugelį gąsdino suvienytos Vokietijos vaizdas, kaip manyta Londone arba Paryžiuje, ji galinti vėl prisiminti prieškarines ambicijas ir pamėginti užgulti Europos žemyną. 1990 metų kovą „geležinė ledi“ Margaret Tečer paragino Prancūziją suvienyti pastangas „vokiečių grėsmės“ akivaizdoje. Kaip pažymima britų dokumentuose, ponią Tečer „apėmė siaubas“, gavus žinią, kad švęsdami Berlyno sienos griuvimą, Bundestago deputatai neva užtraukė „Vokietija aukščiau visko“. Pranešimas, beje, pasirodė melagingas.

Fransua Miteranas taip pat itin neigiamai sutiko žinią apie Berlyno sienos griūtį, pareikšdamas, kad naujoji suvienyta Vokietija bus pavojingesnė nei valdant Hitleriui. Pokalbyje su M. Tečer patarėju Čarlzu Pauelu, įvykusiame 1990 metų sausio 20 dieną, Prancūzijos prezidentas pasakė, kad dėl Vokietijos suvienijimo kils „blogųjų“ vokiečių, kadaise dominavusių Europoje, atgimimas, o pati Europa bus nublokšta atgal į situaciją, kurioje buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Lenkija baiminosi, kad Vokietijos suvienijimas gali privesti prie bandymų peržiūrėti sienas palei Oderį ir Neisę: po Antrojo pasaulinio karo Lenkijos-Vokietijos siena buvo paslinkta į vakarus, taip kompensuojant Lenkijai Sovietų Sąjungos 1939 metais aneksuotų teritorijų netektį.

Netgi pačioje Vokietijoje nebuvo vienybės susivienijimo klausimu. Pavyzdžiui, žymus rašytojas Giunteris Grasas viešai paragino apsiriboti konfederacija iš dviejų vokiškų valstybių, kuriant kultūrinį, o ne valstybinį vokiečių bendrumą, pabrėždamas, kad kaip vieninga valstybė Vokietija egzistavo viso labo tiktai 75 metus – kaip Vokietijos imperija ХIX amžiaus antroje pusėje, Veimaro respublika ir Trečiasis Reichas XX amžiaus pirmoje pusėje, ir nieko gero iš tokios valstybinės vienybės neišėjo. Ir nors vėlesni įvykiai parodė būgštavimų dėl naujos suvienytos Vokietijos nepagrįstumą, dešimtojo dešimtmečio pradžioje situacija buvo itin nervinga. Todėl vokiečių diplomato, gavusio pasiūlymą apsvarstyti dar ir Karaliaučiaus likimą, santūrumas visiškai suprantamas. Kaip pažymi „Spiegel“, fon Arnimas išvis palaikė generolą majorą Bateniną sovietų specialiųjų tarnybų agentu.

Vokiečių diplomato akyse visa tai ganėtinai priminė provokaciją. Vokietijos suvienijimas vyko skambant šūkiui apie nelemto likimo perdalytos vokiečių tautos apjungimą. Būtent todėl Bonos pozicija buvo tokia: VFR, VDR ir Berlynas. Kaliningrado srityje vokiečių tautos jau nebebuvo, tad čia tebuvo galima kalbėti apie teritorinį plėtimąsi, kuris būtų smarkiai atsidavęs revanšizmu ir tik išgąsdintų pasaulinę bendruomenę. O kas, jeigu po Rytų Prūsijos vokiečiai pareikalaus grąžinti jiems Sileziją? O paskui ir Vakarų Prūsiją su Gdansku kaip priedą, na ir gabalėlį Pomeranijos – negi veltui Henrikas Liūtas nukariavo slavus?

Kitais žodžiais, Kaliningrado srities – šiaurinės buvusios Rytų Prūsijos dalies – klausimas tiesiogiai prieštaravo tuo metu vykusių procesų koncepcijai. Vien tik viešas užsiminimas apie tai galėjo diskredituoti vokiečių vienybės idėją. Joachimas fon Arnimas, sprendžiant iš visko, suvokė tuometinėje tarptautinėje situacijoje žymiai daugiau nei jo pašnekovu tapęs sovietų generolas majoras, ir puikiai žinojo, kas būtent pastatyta ant kortos. Visiškai nekeista, kad jis paskubėjo kartą ir visiems laikams užbaigti šią temą, kol žinios apie ją neprasiskverbė į žiniasklaidą. Telegrama apie susitikimą su sovietų generolu nuėjo į Boną pažymėta grifu „slaptai“.

Su vokiečiais tokiu būdu viskas aišku, bet kuo vadovavosi sovietų pusė, siūlydama apsvarstyti Kaliningrado srities statusą, lieka mįsle.

Troškimu aplenkti dar net neiškilusias diplomatines komplikacijas? Bet juk tai absurdiška – dirbtinai fabrikuoti tarptautinę problemą vardan jos sėkmingo išsprendimo. Pasiruošimu atsikratyti kaip balasto Kaliningrado srities su jos kanalizacija dvokiančia upe? O gal kalba ir išties ėjo apie kažkokią provokaciją, kuria siekta pakirsti Vokietijos susivienijimo procesą arba bent jau, sukėlus diplomatinį skandalą, gauti papildomų kozirių derybose su Vokietijos puse? Tačiau pagal kai kuriuos duomenis Bona ir taip buvo pasiruošusi atsisakyti labai daug ko, kad tik Vokietijai būtų leista susivienyti. Kokio rimtumo buvo šis drąsus ir kartu kvailas sovietų pusės pasiūlymas? Atsakymą į tai galėtų duoti sovietų derybininko – generolo majoro Gelijaus Batenino – figūra.

Kas toksai Bateninas? Į šį klausimą atsakyti nelengva, todėl verčiau kalbėti apie spėliones. Taigi, vokiečių transkripcijoje jo vardas pateikiamas kaip Geli Batenin. Internete informacijos pagal šiuos žodžius nedaug. „Nezavisimaja gazeta“ atrado 1990 metų gegužės 5 dienos „Berliner Zeitung“ publikaciją, kurioje Gelijus Bateninas figūruoja kaip „CK karinis ekspertas“, davęs interviu galimos Vokietijos narystės NATO klausimu. „Jis greičiausiai buvo vienas iš daugelio užkulisinių figūrų, vaidinusių arba mėginusių vaidinti kažkokį vaidmenį tuometinėje sumišusioje Kremliaus politikoje Vokietijos klausimu“, – pažymi laikraštis. Tačiau žymiai daugiau informacijos apie generolą majorą Bateniną galima rasti angliškose publikacijose. Ten jis figūruoja kaip Geliy/Gely Viktorovich Batenin. Todėl tikėtina, kada kalbama apie žmogų vardu Gelijus Viktorovičius Bateninas, kuris, beje, yra knygos „Europa. Saugumo kontūrai“ (1989) autorius.

Piterio Vinsento Prajaus (Pry) knygoje „Karo panika: Rusija ir Amerika ties atomine bedugne“, išleistoje 1999 metais, apie jį rašoma taip: „Generolas Gelijus Viktorovičius Bateninas, buvęs tarpžemyninių balistinių raketų SS-18 [pramintų „Šėtonu“] dalinio vadas. Tuo metu, kai atskleidė informaciją apie rusų atominį mygtuką, jis užėmė vyriausio karinio patarėjo atominės ginkluotės kontrolės klausimais postą gynybos ir užsienio reikalų ministerijose. Bateninas buvo aukščiausias, turintis plačius įgaliojimus Rusijos pareigūnas, kuris viešai papasakojo apie Rusijos strateginių pajėgų vadovybės darbą. Jo parodymai apie pavojus, kuriuos kelia rusiška vadovavimo ir [atominės ginkluotės] kontrolės sistema, ypatingai vertingi atsižvelgiant į jo biografiją ir ne sykį įrodytus draugiškus jausmus ir garbingumą Vakarų atžvilgiu. Jis vienas iš nedaugelio Rusijos kariškių, kuris nuosekliai palaikė Rusijos politikos, ekonomikos ir karinių pajėgų reformas pagal demokratinius Vakarų pavyzdžius. Jis ne kartą rizikavo savo karjera, būdamas opozicijoje generaliniam štabui, pasisakydamas už konfrontacijos tarp Rytų ir Vakarų užbaigimą ir partneriškų santykių tarp JAV ir Rusijos užmezgimą. Pasakodamas Vakarų žurnalistui apie tai, kaip funkcionuoja Rusijos atominės pajėgos, jis, tikėtina, rizikavo savo gyvybe.“

Apie kokį interviu kalbama, užtikrintai pasakyti sunku. Galbūt, apie , kurį 1993 metais Gelijus Bateninas davė žurnalistui Džonui G. Hainesui (Hines) Virdžinijos valstijos Makleino (McLean) mieste. Interviu pateikta nedidelė biografinė informacija apie šįsyk generolą leitenantą Bateniną. Jis pradėjo karjerą artilerijoje, septintajame dešimtmetyje perėjo į strateginės paskirties raketinius dalinius. Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo vidurio Bateninas buvo pavaldus maršalui Achromejevui, tuo metu užėmusiam SSRS Karinių pajėgų Vyriausiosios operatyvinės valdybos vado postą. Vėliau buvo pirmuoju Generalinio štabo viršininko Nikolajaus Ogarkovo pavaduotoju.

Kitaip tariant, generolas Gelijus Bateninas aiškiai nebuvo paprastas provokatorius arba specialiųjų tarnybų agentas, atvykęs į VFR ambasadą Maskvoje, kad ištirtų dirvą Kaliningrado srities klausimu. Taip pat mažai tikėtina, kad jis veikė savo iniciatyva. Ką jis atstovavo, matyt, nesužinosime. Greičiausiai ne maršalą Achromejevą, nusižudžiusį po GKČP pučo. Ar sovietų vyriausybė išties buvo pasiruošusi svarstyti su VFR Kaliningrado srities klausimą, o galbūt fon Arnimas kažką ne taip suprato? Bet kokiu atveju visas šis incidentas liudija ne tiktai apie ypatingai sudėtingą tarptautinę padėtį dešimtojo dešimtmečio pradžioje, bet ir apie valdžios ir politinę betvarkę, viešpatavusią sovietų vadovybėje. Taip ir išėjo, kad vokiečiams derybose su SSRS dėl Vokietijos suvienijimo (kuris, beje, įvyko keli mėnesiai po fon Armino ir Batenino susitikimo) teko galvoti už du: už save ir už tą vaikiną, kuris laikinai pametė galvą.

lenta.ru


P. S.: vertimas publikuojamas ne dėl autoriaus nuomonės, o kaip informacijos kompiliacija.

šeštadienis, gegužės 22

Kam proletariato žvaigždė, o kam laumės kryžius

Rokas Sinkevičius

„Svastikos mūsų bus amžinai“ – su tokiu šūkiu viešas akcijas rengia iniciatyvinė grupė, siekianti mums priminti senąsias šio simbolio reikšmes. Jeigu atvirai, ilgą laiką žiūrėjau į juos su lengva pašaipa ir šiokiu tokiu abejingumu. Svastikos populiarumas ir daugiareikšmiškumas istorijoje man neblogai žinomas. Nepriklausomoje Lietuvoje šis ženklas niekada lyg ir nebuvo uždraustas. Tad ar verta rūpintis?

Pasirodo, verta. Plakatus su archeologinių radinių pavyzdžiais laikiusiems visuomenininkams buvo išrašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai – už „nacistinės“ simbolikos viešą naudojimą. Klaipėdos apylinkės teismui pakako sveiko proto iškeltą bylą nutraukti, tačiau nemalonumai su policija piketuotojams dar nėra pasibaigę...

Negana to, eilinį skandalą pamėgino sukelti „nacių medžiotojai“ ir jaunieji Putino gvardiečiai, norintys įpiršti Lietuvai „kiek kitokį“ istorijos supratimą. Tokį, kuriame lietuviško nieko ir nebeliktų.

Žodžio dar netarė „Romuva“, kuri turėtų būti tiesiogiai suinteresuota apginti teisę viešai demonstruoti savo atributiką. Katalikai, patys neseniai sulaukę galingo puolimo prieš viešą jų simbolio naudojimą, panašaus religinių teisių pažeidimo akivaizdoje nepuolė solidarizuotis ir muštis į krūtinę: „šiandien mes visi pagonys“. O juk ugnies kryžius (svastika) nurodo į baltų dievą Perkūną, kaip ir krikščioniškasis kryžius – į Kristų. Senojo baltų tikėjimo išpažinėjų Lietuvoje yra tiek, kad statistiškai beveik patenka į antrąjį penketuką pagal išpažįstamą religiją.

Naujosios Kairės brigada taip pat laikinai užmiršo kovą prieš autoritarinius diskursus ir eurocentrizmą (o juk, pavyzdžiui, Azijos kultūrose įsitvirtinusios toli gražu ne nacistinės svastikos reikšmės). Gal todėl, kad pernelyg susikaupę ties kolegos Bielskio pliurpalais apie tai, jog kūjo ir pjautuvo agresija yra iš esmės teigiama, o svastika nuo pat pradžių „reiškė gyvulišką lyderio kultą“?


Perpasakoti istorijos aš čia nesiruošiu. Plėsti intelektualinį akiratį, neapsiribojant sustabarėjusiu ideologiniu požiūriu, šiais laikais galimybės yra pakankamai plačios. Ir todėl elementariausių geometrinių figūrų draudimas atrodo visiškai anachronistinis.

Tiesa, šiuo metu galioja Susirinkimų įstatymo nuostatos, draudžiančios ne tik SSRS ir III Reicho simbolius, bet ir „nacistinės svastikos, nacistinio SS ženklo, sovietinio kūjo ir pjautuvo ženklo, sovietinės raudonos penkiakampės žvaigždės ženklo pagrindu sudarytas vėliavas ar ženklus“, bet jų taikymas praktikoje, neatsižvelgiant į kontekstą, sunkiai įsivaizduojamas. Suabsoliutinus šį draudimą mūsų šalies teritorijoje taptų nepageidautina ir Suomijos prezidento vėliava, kurioje puikuojasi įkomponuota ta pati svastika.

Remiantis tokiu suprimityvintu požiūriu ateityje neabejotinai tektų (istorinių analogijų jau turime) išsprogdinti 1928 metų Rokiškio paminklą nepriklausomybei, išplėšyti iš knygų svastikos ženklui skirtus G. Beresnevičiaus ir kitų etnologų straipsnius bei sustiprinti sienos režimą pasienyje su Latvija, kad iš ten nepatektų kontrabandinių pirštinių su senaisiais ornamentais.

Jei Susirinkimų įstatymo 2008 metų pataisos skirtos totalitarinių ideologijų prevencijai, tai mitinguojančių istorijos mėgėjų grupelės tikrai nėra jų taikinys. Juolab kad teisėsauga nesikiša, kai M. Murza savo tinklalapyje garbina Hitlerį ar Vilniaus gatvėmis Lietuvos rusų sąjungos suorganizuotose eitynėse ne tik veteranai, bet ir vaikai marširuoja pasipuošę ne kokia nors „panašia“, o tikra sovietine simbolika. Tebežaidžiančiam komunistinėmis idėjomis A. Paleckiui net ir to nereikia – jis mielai skolinasi savo senelio idėjinių priešų – „buržuazinių nacionalistų“ – pagrindinius simbolius.

Ar žydai, pergyvenę konclagerių siaubą, turėtų piktintis etnoreligine svastikos reikšme Lietuvoje? Turbūt ne daugiau nei lietuviai, perėję Gulagą, faktu, kad iki pat XX amžiaus penkiakampė žvaigždė (pentagrama) žydams neretai pakeisdavo šešiakampę ir buvo vadinama tuo pačiu Saliamono antspaudo arba Dovydo žvaigždės vardu. Ir ne daugiau nei svastikos ornamentais pačių žydų istoriniame pavelde – Kapernaume (Kfar Nachume), Ein Gedi arba Maoz Haime.

Dėl Efraimo Zurofo ar „našystų“ ypatingų klausimų nekyla. Vyzentalio centro direktorius ne pirmus metus kiršina ir Jeruzalės gyventojus, istorinių musulmonų kapinių vietoje nusprendęs statyti vieną iš Tolerancijos muziejaus filialų. Vietiniai gyventojai bando ieškoti užtarimo netgi Jungtinėse Tautose.

Su mūsų požiūriu į kultūrinį paveldą yra žymiai prasčiau. Juk ir didžiausio Marvelės kapinyno vietoje, kur mūsų protėviai laidojo artimuosius ištisą tūkstantmetį, vandens valymo įrenginius statyti nusprendė ne svetimieji, o mes patys. Apie kokį dvasinį atgimimą galime kalbėti, jei niekiname savas šventvietes ir tikėjimo ženklus?

Nuotrauka Aigaro Prusio

šeštadienis, gegužės 15

Konservatoriškas lankstumas žygiuojančių gėjų fone

Rokas Sinkevičius

Vienas amerikiečių radikalas taip rašė apie konservatorių stovyklą: „Konservatoriai negali laimėti, nes jų priešas yra revoliucionierius – turintis revoliucinius tikslus ir besivadovaujantis revoliucine pasaulėžiūra. [...] Pasiskirstymas į gynybos ir puolimo pozicijas, žinoma, ne visuomet matomas taktikoje, tačiau akivaizdus strategijoje. Konservatorius gali suorganizuoti trumpas kontraatakas – jis gali prasiveržti iš savo tvirtovės, puldinėdamas revoliucingą apgulėją – tačiau ilgoje perspektyvoje jis visada bus apgultasis, o revoliucionierius – apgulėjas.

Konservatorius siekia apginti dabartinę padėtį arba, daugių daugiausia, atstatyti neseniai buvusią. Revoliucionierius siekia radikaliai transformuoti dabartinę padėtį arba panaikinti ją, pakeičiant kažkuo visiškai skirtingu.“

Šie pastebėjimai neblogai iliustruoja ir lietuviškųjų konservatorių elgseną pastarųjų skandalingų įvykių fone. TS-LKD jaunosios kartos pažiba Mantas Adomėnas, nuvykęs į Europos parlamento gėjų ir lesbiečių teisių grupės diskusiją (neaišku, kuriems galams), tenai aiškino, kad homoseksualistų paradams „dar neatėjo laikas“. Panašiai kaip anksčiau J. Imbrasas, porinęs, kad tokiems dalykams jis dar yra nepribrendęs. Neprilygstamas savo „120 procentų tolerantiškumu“ TS-LKD lyderis Andrius Kubilius subręs, matyt, tik tada, kai jo paties vaikas taps homoseksualu – kas jam visiškai nebūtų tragedija, kaip kad gyrėsi žurnalistams.

Kokią pažangą įmanoma pasiekti einant tokiu „brendimo“ keliu, rodo Britanijos konservatorių pavyzdys. Jie vieninteliai iš trijų didžiųjų partijų neseniai priešrinkiminiame „Lygių teisių manifeste“ paskelbę, kad žada svarstyti homoseksualų civilinių sąjungų prilyginimo santuokai klausimą. Idant nebūtų palaikyti atsilikusių ir provincialių pažiūrų, Lietuvos konservatoriai, užbėgdami politiniams oponentams už akių, šią kadenciją taip pat skuba mus nustebinti radikaliomis inovacijomis.

Uždegę žalią šviesą homoseksualistų eitynėms „Už lygybę“, jie nuleido į savo tvirtovę vedantį pakeliamąjį tiltą ir leido kelias valandas pamarširuoti prie jo. Toliau eiti atvykėliai pabijojo dėl piktai nusiteikusių eilinių pilies gynėjų, kurie nepakluso viršininkų ir vyskupų paliepimui sėdėti tą dieną namuose ir susibūrė prie miesto vartų su įvairiais svaidomaisiais ginklais.

Juokas juokais, bet būtent tokia alegorija peršasi nagrinėjant gegužės 8-osios įvykius. Iš vienos pusės, netolerantiškai nusiteikę visuomenės nuomonės ir kultūrinės aplinkos atžvilgiu, į puolimą žengė seksualiniai revoliucionieriai. Iš kitos pusės ankstesnes pozicijas užrėmusi laikė protestuotojų minia. Gynybos būdai, aišku, ne visų buvo patys kultūringiausi ir grakščiausi. Bet ko dar reikėtų tikėtis, kai tautos valiai turintys atstovauti politiniai lyderiai demonstruoja esantys bestuburiai prisitaikėliai, besistengiantys vienu metu įtikti savo pseudokatališkai orientacijai ir spaudimui iš ES institucijų?

Norint, kad žmonės investuotų į bendrą mūsų visuomenės ateitį, reikia užtikrinti jiems tam tikrą pamatinį stabilumą, suteikti garantijas, kad užsibrėžta valstybės raidos kryptis nebus radikaliai kaitaliojama. Šeimos samprata yra vienas esmingiausių kultūros bruožų, bet ar galima sakyti, kad šiandienėje situacijoje ji yra saugi? Kur ta riba, už kurios seksualinių revoliucionierių reikalavimai nebūtų toleruojami ir net diskutuojami?

Be abejo, nenutrūkstama „homoseksualų teisių“ propaganda smarkiai prisidėjo prie didelio visuomenės nepasitenkinimo ir smurto proveržių. Mes nieko negirdime apie pastangas išviešinti prostitučių, konteineriuose besirausiančių žmonių ar svingerių gyvenimo būdą ir jiems kylančias problemas, užtat informacinės priemonės nei dienos nepraleidžia be vaivorykštės paveiksliuko. Kvailai šiame fone skamba ir piktdžiugiški „tolerantų“ pabaksnojimai, kad eitynėse nebuvo nuogybių bei kitokio vulgarumo demonstravimo. O kodėl nebuvo? Argi ne dėl to paties atšiauraus „tamsuoliškos“ visuomenės nusiteikimo ir „autoritarinio“ mūsiškių gėjų auklėjimo vaikystėje?..

Mes gyvename šalyje, kur populiariausias interneto portalas (delfi.lt) yra praktiškai pavirtęs gaynews.lt (skirtingai nuo tipiškų gėjų svetainių, čia dar pateikiama ir kitos tematikos straipsnių). Kito, žinomiausio krikščionių portalo (bernardinai.lt) redaktorius prie progos skuba pareikšti „šiandien aš gėjus ir man garbė“. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys be baimės gali dėstyti tokias skandalingas mintis: „Nesuprantu, kodėl paauglių lytiniai santykiai atsiduria šiame [įstatymo] sąraše? Lyg tai būtų kažkas blogo“ (cituojama iš žiniasklaidos).

Vietoje to, kad sužinotume, kada parskrenda kregždės, koks danguje mėnulis, arba medituotume rytais prie nenutrūkstamai į vieną pusę vandenis genančios Vilnelės srovės, mes murkdomės patologiškai užterštoje informacinėje erdvėje, nesveikai sureikšminančioje psichoseksualines ydas turinčių žmonių saviraiškos problemas...

Kaip rašė amerikiečių lingvistikos klasikas Edvardas Sepiras, „Iš tiesų ‚realusis pasaulis‘ kuriamas daugiausia nesąmoningai kalbos normų pagrindu... Mes matome, girdime ir priimame įvairius reiškinius vienaip ar kitaip daugiausia dėl to, kad mūsų visuomenės kalbos normos pasiūlo tokią išraiškos formą.“ Vadinasi, mes suvokiame pasaulį daugiausia per kalbą, o dalykus, kuriems neturime įvardijimo kalboje, dažniausiai linkę praleisti pro akis.

Kokią realybę mums siūlo naujausia lytiškumo terminija? Vienas plačiausiai viešoje vartosenoje įdiegtų yra „lyties keitimo“ terminas (šiandien apie 74 300 google paieškos rezultatų), formuojantis klaidingą supratimą, kad lyties pakeitimas medicininėmis priemonėmis yra įmanomas. Didžiausią problemą šiuo atveju sudaro ne asmenys, siekiantys keisti savo kūno sandarą chirurginėmis operacijomis. Daug didesnį nerimą turėtų kelti tokio termino sunorminimas ir įvedimas į teisės aktus („Civilinės metrikacijos taisykles“ ir kt.). Tokiu būdu ne tik transseksualams padedama susikurti iliuziją apie įgyjamą naują lytį – mes visi tam tikra prasme paverčiami transseksualais, uždarant mus iliuzinėje translytiškumo tikrovėje.

Kalbėdamas apie panašių translytiškumo ir belytiškumo madų įsivyravimą, prancūzų filosofas Žanas Bodrijaras konstatuoja: „Mes visi transseksualai. Mes tokie patys potencialūs transseksualai, kaip ir biologiniai mutantai. Ir tai ne biologijos klausimas – mes transseksualai simbolių lygmenyje“. Ir tęsia: „Seksualinė revoliucija, matyt, buvo tik etapas kelyje į transseksualumą“ („Blogio perregimumas“).

Dar giliau nei „lyties pakeitimas“ viešojoje erdvėje ir įvairiuose įstatymuose įtvirtinta „lytinė (seksualinė) orientacija“. Mes kaip beždžionėlės pratinami mąstyti homo-, (bi-) ir hetero- kategorijomis. Tačiau retam į galvą šauna mintis, kad „lytinė orientacija“, kaip ir „(tarp)lytinis potraukis“, „(tarp)lytiniai santykiai“ įmanomi tik ten, kur egzistuoja skirtingos lytys. Ten, kur lytiškumas peržengiamas ir tenkinamasi vienos lyties asmenimis, lytiškumo tėra tiek, kad naudojami tie patys organai imituojant tikrąją lytinę sueitį. Tad jei kalbėtume apie skirtingas orientacijas, jos įvardintinos tikrai ne kaip „hetero“ ir „homo“, nebent kaip „lytinė“ ir „nelytinė“.

Jokia lygybė tarp šių skirtingų elgsenos tipų neįmanoma, nebent žiūrėtume į žmones kaip į betiksliai judančius materijos gabalus. Neužglaistomi skirtumai atsiskleidžia tiek vertinant fiziologiniu ir poveikio sveikatai, tiek paskirties ir prasmės matmenimis. Homoseksualiuose santykiuose lytiškumas neišvengiamai redukuojamas iki savitikslio pasitenkinimo technikos, jis praranda savo prasmę.

Nepaisant to, nemažam skaičiui silpniau protaujančių individų žodis „lygybė“ sukelia paviršutiniško aiškumo jausmą, neva, šiuo atveju jis privalo užtikrinti ne tik lygių galimybių principą įsidarbinant ar kitas bendras pilietines teises, bet ir atverti viešąją erdvę įvairių lytinių ir pseudolytinių elgsenų sklaidai, suteikti galimybę bet kokio pobūdžio draugystę prilyginti šeimai. Mėgstamiausia tokių individų frazė yra „koks skirtumas, kas su kuo miega“. Eitynių „Už lygybę“ organizatoriams tokia dviprasmybė labai į naudą.

Žinoma, valstybė neturi reglamentuoti kūniško pasitenkinimo būdų. Todėl idealiu atveju „lytinės orientacijos“ terminas turėtų būti išvis pašalintas iš įstatymų, kad neskatintų homoseksualistų pretenzijų į jų elgesio laikymą lygiaverčiu normaliems šeimyniniams santykiams (o tuo pat metu – į santuoką ir įsivaikinimą). Konservatoriai šios idealios nuostatos jau neišdrįs pareikalauti.

pirmadienis, gegužės 10

Aukų pagerbimas ar okupacijos šventimas?



Praėjus 16 metų po to, kai paskutiniai sovietų armijos daliniai paliko Lietuvą, „konservatorių“ valdoma Vilniaus savivaldybė nusprendė gaivinti sovietinės istorinės sampratos recidyvus ir padėti Rusijos Federacijos vyriausybei stiprinti imperinį tapatumą tarp rusakalbių, pasklidusių po plačias buvusios SSRS erdves (dabar platinama kultūrinio „rusų pasaulio“ idėja).

Iki tol sėkmingai minėdavę gegužės 9-ąją Antakalnio kapinėse, šiemet Stalino armijos veteranai, Lietuvos rusų sąjungos atstovaujami, gavo leidimą didesnėms eitynėms nuo istorinio Vilniaus centro. Pagrindas – Konstitucijos 36 straipsnis, garantuojantis piliečių teisę į taikius susirinkimus.

Bėda ta, kad raudonosios armijos paradai nesuderinami su šia Konstitucija ir jos 1 straipsniu, skelbiančiu, jog esame nepriklausoma demokratinė respublika. Argi nenuostabu, kad Lietuvoje komunistų partija uždrausta, o karinės struktūros, tiesiogiai vykdžiusios Lietuvos okupaciją ir jos žmonių naikinimą, nariai ir rėmėjai nesunkiai rengia rėksmingas šventes sostinės centre? Ar tai neina prieš valstybės ar visuomenės saugumą, nežeidžia daugumos piliečių jausmų?

Savivaldybės atstovai, turintys teisę derinti susirinkimų vietą, akivaizdžiai neapgalvojo šių esminių renginio aspektų ir tokiu nuolaidžiavimu sudarė prielaidas kitiems pažeidinėjimams. Nelabai aišku, ką reiškia savivaldybės užtikrinimai, kad eisenos dalyviai nesirinks Katedros aikštėje (balandžio 29 dienos „Patikslinimas dėl gegužės 9-osios eitynių Vilniuje“), jei jie vistiek rinkosi varpinės pašonėje, taigi, prie pat Katedros (kuri po 1945-ųjų „pergalės“ buvo atimta iš tikinčiųjų ir niokojama). Žiniasklaida taip pat pranešė, kad Antakalnio kapinėse „nebe taip stipriai buvo paisoma Lietuvos teisės aktais nustatyto draudimo nedemonstruoti sovietinių simbolių“.

Ar išduodama leidimus įvairiems renginiams savivaldybė neturi atsižvelgti į mūsų šalies istorinį kontekstą? Militaristinį paradą Maskvoje dar galima suprasti, nors ir Rusijos žmonėms Antrasis pasaulinis karas ir 1945-ųjų pergalė toli gražu nebuvo vienareikšmiai, o Didžiosios Pergalės kultas naudojamas dabartiniam režimui įtvirtinti. Tačiau Raudonosios aikštės filialo atidarymas Vilniaus centre yra visiškai nenatūralus ekscesas. Ar mes jau visai užmiršome, kad sovietų armija nušlavė nuo žemės paviršiaus mūsų kaimyninį kraštą – Rytų Prūsiją, žvėriškai išnaikindama daugybę lietuvių ir vokiečių? Argi užmiršome, kaip raudonarmiečiai Lietuvoje šaudė nuo mobilizacijos besislapstančius taikius gyventojus? Ar kad jau 1944 m. prasidėjo Lietuvos karas prieš šiuos okupantus, pirmojoje fazėje kai kuriose vietovėse labiau priminęs ne partizaninį, o tikrą pozicinį karą? Tai tik keletas faktų iš „šlovingos“ raudonosios armijos istorijos, susijusios su „pergalės“ diena.

Būtent todėl jaučiu priešiškumą Rusijos visur eksportuojamiems ir „Didžiąją Pergalę“ simbolizuojantiems juodai geltonai dryžuotiems Georgijaus kaspinams, išsiraičiusiems ant parado dalyvių krūtinių lyg riebios nuodingos kirmėlės. Būtent todėl man liūdna dėl „konservatorių“ mero valdomos Vilniaus savivaldybės išduoto leidimo. Būtent todėl aš labiau suprantu rusų veteranus nei daugumą Lietuvos jaunimo organizacijų, kurios yra arba pernelyg aptingusios ir abejingos, arba galvoja, kad už reikiamas pozicijas pastovės kokie nors „radikalai“. Labai puiku, kad protestuojama prieš Rusijos invaziją į Gruziją, bet kas pasirūpins savo krašto viešaisiais reikalais?

Į kvietimą pasirašyti bendrą laišką savivaldybei prieš veteranų eiseną viena jaunimo organizacija, kurios šūkis yra „Dievui ir Tėvynei“, atrašė standartiškai politkorektiška fraze: „Vilniuje gyvena daugelio tautybių žmonės turintys skirtingas istorines patirtis. Manome, kad turėtume skatinti tarpusavio pagarbą ir supratimą, o ne susiskaldymą, kas būtų daroma uždraudus eiseną.“ Žinoma, viešai pareikšti kokios nors pilietinės pozicijos gegužės 9-osios rytą jų atstovai taip pat neatėjo.

Kalbant apie istorines patirtis, neatrodo, kad Lietuvos rusų sąjungos aktyvistai norėtų savąją patirtį priderinti prie mūsų šalies istorinio konteksto, greičiau atvirkščiai. Cituoju rusišką sveikinimą iš jų internetinės svetainės: „Šią dieną mes sveikiname veteranus, Tėvynės gynėjus, apgynusius pasaulio tautų teisę būti laisvomis.“ Leiskite paklausti, kokios Tėvynės? Tos „Didžiosios“, kuriai tarnystę prisiekinėjo kovo 23 dieną Rusijos ambasadoje gaudami apdovanojimus? O kokiai tautai laisvę atnešė raudonosios armijos atėjimas (be Austrijos, kurią jie buvo priversti skubiai palikti)?

Kam reikalingas visas tas panegiriškas melas? Ar pripažinus istorinę teisybę, nebūtų labiau įprasminti likimai tų raudonarmiečių veteranų, kurie nedalyvavo karo nusikaltimuose? Tiesa, aš nežinau nė vieno atvejo, kad sovietų karys, matydamas saviškių eiles prie pakelėse prievartaujamų moterų, būtų paleidęs į juos automato seriją. Bet tai įrodo, kad ne tiek uniformos, medaliai ir maršai suteikia garbę, o poelgiai kiekvienoje sudėtingo gyvenimo situacijoje.

Todėl užtenka iš svarbių istorinių datų daryti politinius šou su pasilinksminimo elementais, patrauklius nebent Paleckiui, Prunskienei, Paulauskui ir Andriukaičiui (kažkurioje televizijos laidoje tvirtinusiam, kad Lietuva turi būti dėkinga Rusijai už grąžintą Klaipėdą). Skirtingai nuo aukščiau išvardintų politinių darbuotojų, likusiems lietuviams SSRS įvykdyta okupacija neatrodo neišvengiamas ir pozityvus istorinis reiškinys. Jie taip pat atsimena, kad „laisvintojai“, prieš laimėdami pasaulinį karą, iš pradžių su Berlyno bendrininkais jį ir sukėlė.

Lietuvos rusų sąjungos organizuotų eitynių nuotraukose veteranus galima ant pirštų suskaičiuoti – absoliuti dauguma, kaip ir anksčiau, važiavo tiesiai į kapines. Ar visas tas balaganas – linksmi orkestrai, stūgavimai ir priešiškumą demonstruojantys gestai – turi ką nors bendra su karo aukų paminėjimu, kurį deklaravo organizatoriai? Tikiu, kad rusų tauta turi ir gražesnių mirusiųjų pagerbimo tradicijų, ne tik įskiepytas homosovietinių paradų madas.

šeštadienis, gegužės 8

Solženicyno 1982 metų pogrindinis leidimas


Pilnas dydis: gulag.kaisa.ru

„Ypač populiarus buvo Aleksandro Solženicyno “Gulago salynas” (“Archipelag Gulag”), plitęs Lietuvoje kserokopijomis. Lietuviai tuojau suprato šios teroristinį režimą demaskuojančios knygos reikšmę (“Dovydo svaidyklės akmenėlis į Galijoto kaktą”, kaip kažkas ją apibūdino), ėmėsi versti į lietuvių kalbą ir dauginti mašinėle. Už “Gulago salyno” platinimą buvo pakartotinai nuteistas Balys Gajauskas. Tai mano “likiminė knyga” – didele dalimi jos moralinių maksimų veikiamas, atsisakiau duoti priesaiką sovietų kariuomenėje, ryžausi “gyventi be melo” (taip vadinosi puikus “Aušros” perspausdintas A. Solženicyno straipsnis: “...Gali melas viešpatauti pasaulyje, bet – ne per mane. Nepritarsiu melui nei žodžiu, nei raštu, nei vaidindamas, kad balsuoju netikruose rinkimuose, nei palaikydamas apgaulingus autoritetus mokslinio veikalo įžangoje, nei eidamas tironiją šlovinančioje demonstracijoje. Jeigu išdrįstume nedalyvauti mele, kas savaime netgi negresia dideliais praradimais – režimas subyrėtų savaime, nes jisai gali laikytis tiktai bailiu visuomenės sutikimu nuolat daugybe formų palaikyti visuotinį melą...” – cituoju iš atminties šią nuostabią sąžinės išsilaisvinimo programą).“

Robertas Grigas

„Sovietinės valdžios nekontroliuojama spauda - savilaida“, Voruta, 2006 07 10, voruta.lt

sekmadienis, gegužės 2

Bezymianlago paslaptys

Prieš porą metų laikraštis „Volgos komuna“ išspausdino interviu su Samaros regioninio visuomeninio teisių gynimo centro vadovu, vyresniuoju teisingumo patarėju Vladimiru Indiriakovu, ilgai pradirbusiu prokuratūroje. Jis atskleidė daugeliui skaitytojų nežinomus duomenis apie slapčiausią tų laikų lagerių sistemą – Bezymianlagą, 1940–1946 m. buvusį dabartinės Samaros gubernijos teritorijoje.



Vladimirai Ivanovičiau, tai kas gi yra Bezymianlagas?

Apie Belobaltlagą rašė Gorkis, Kolymos lagerius mes žinome iš Šalamovo apsakymų, „GULAG‘o archipelagą“ – iš Solženicyno kūrinių. Užantspauduota paslaptimi daugeliui šalies gyventojų ilgai liko Bezymianlagas. Apie jį iki šiol labai mažai pasakyta. Tai masinė kalinių kolonija, pastačiusi Aviacijos ir variklių gamyklas, Mechanikos gamykla, Upravlenčeskio gyvenvietę. Bezymianlago dėka Samara tapo ryškiu aviacijos pramonės centru.

Visų šių gamyklų statybos valdyba buvo įsikūrusi Bezymiankos stotyje. Gretimoje teritorijoje per itin trumpą laiką reikėjo pastatyti dvi aviacijos ir vieną variklių gamyklą. Tuo metu jokių kitų statybos jėgų, be kalinių, nebuvo. Zekai statė ir gyvenamąjį miestelį potencialiems karinės pramonės komplekso („oboronkos“) darbininkams, ir Bezymiankos šiluminę elektrinę. Bezymianlage žuvo tūkstančiai mūsų tautiečių, kurių vaikai ir šiandien nieko apie jų likimus nežino.

Dvi aviacijos gamyklas statė vadinamasis „pirmasis rajonas“, padalintas į du skyrius („lagučastok“) – pagal gamyklų vietas. Jame buvo maždaug 10 tūkstančių kalinių, po penkis tūkstančius kiekvienam skyriui. Kas 3-4 mėnesius skyrių viršininkai keitėsi. Bet vienas išsilaikė iki karo pabaigos – tai M. Ušamirskis, būsimo Samaros mero pavaduotojo tėvas. Beje, gamyklos buvo pastatytos per paskirtą laiką.


Statoma Bezymiankos šiluminė elektrinė

Kas buvo laikomi lageriuose?

Prieš karą lagerių kontingentą sumaišė į vieną krūvą – ir politinius kalinius, ir kriminalinius. Štai pavyzdinė Bezymianlago „kokybinė sudėtis“: nuteistieji už antisovietinę propagandą, už „kitus kontrrevoliucinius nusikaltimus“ (tarp jų ir už kontrrevoliucinę agitaciją), „socialiai kenksmingi elementai“ (išbuožintieji ir pan.), „socialiai pavojingi elementai“ („gryni“ kriminaliniai – banditai, vagys, plėšikai), pasų (prirašymo prie vietos – R. S.) įstatymo pažeidėjai, buvo daug nuteistų už tarnybinius ir ūkinius nusikaltimus, taip pat pagal garsųjį straipsnį „už varpas“ („kolūkio nuosavybės vagimą“ – R. S.).

Kiek žmonių perėjo per Bezymianlagą, kokios buvo sąlygos?

Sąlygos baisios. Žmonės atvykdavo į tuščią lauką. Lageriai nebuvo paruošti tokiam kalinių kiekiui. Zekus išvesdavo iš vagonų ir apgyvendindavo žeminėse ir palapinėse, tiktai darbo spartuolius („udarnikus“) – vagonėliuose. Atskirų lovų nebuvo, miegojo ant narų.

Nuteistasis turėjo dirbti ne mažiau kaip 11 valandų. Miegui buvo skirtos 8 valandos. Kalinius apgyvendindavo taip, kad kuo mažiau jėgų būtų eikvojama keliui iki darbo vietos.

Pagrindinis maistas buvo duona. Pridedamos prie jos balandos (vandeningos sriubos – R. S.) maistu nepavadinsi. Duona buvo paskirstoma pagal darbo rodiklius. Įvykdantiems iki 70 procentų normos – 450 gramų į parą, 100% – 675 gramai, 125% – 900 gramų. Atsisakiusius išeiti į darbą uždarydavo į bausmės izoliatorius ir duodavo po 350 gramų, o laikomiems kamerose-vienutėse neišeinant į darbą – 300 gramų. O ir iš šio menko davinio toli gražu ne viskas pasiekdavo nuteistuosius. Maistą juk dalindavo laisvieji samdiniai, jie jį ir vogdavo.

1941 metų liepos 1 d. Bezymianlage buvo 100 782 žmonės. Pačiose grandioziškiausiose praeities statybose – Belomorkanalo – priskaičiuojama tik dešimčia dvidešimčia tūkstančių daugiau. Tačiau Belobaltlagas driekėsi didžiulėje teritorijoje, o Bezymianlagas buvo „rekordiška“ zekų koncentracija vienoje vietoje.

Kalinių skaičių pakoregavo karo pradžia. Kalinius siųsdavo į bausmės batalionus išpirkti kaltę krauju. Heroiškų poelgių jų sąskaitoje nemažai, juk šie žmonės neturėjo ko prarasti. Daug tarp jų buvo apdovanotų. Per pirmus dvejus karo metus Bezymianlagas pasiuntė į frontą 71 tūkstantį kalinių. Nuo 1941 metų liepos iki 1943 metų liepos (Bezymiankos gamyklų statybos pabaiga) per Bezymianlagą praėjo 251 650 žmonių. Per tą laiką iš lagerio pabėgo 522. Paleista 9100 invalidų ir „susirgusių nepagydama liga“. Tai daugiausia žmonės, kuriems likdavo gyventi suskaičiuotas dienas. Per tą patį periodą Bezymianlage mirė 11 165 žmonės.

Kada buvo mirtingumo pikas?

1941-ųjų gruodį ir 1942-ųjų sausį. Pagrindinė mirties priežastis buvo badas. Mirė nuo pelagros ir dizenterijos. Daug buvo nušalusių.

Išliko kalinių laidojimo instrukcijos vykdymo patikrinimo aktas, priklausantis masinio mirtingumo periodui. Ten pasakyta, kad kelių mechanikos gamyklos skyrių brigados kiekvieną dieną vaikšto į kapines laidoti mirusiųjų. Per dieną tokiems darbams buvo skiriama po 100-110 žmonių. Atrodytų, pagal egzistuojančią normą – trys karstai grupei iš dviejų žmonių – brigada turėjo susitvarkyti su darbų apimtimi. Tačiau iš tikrųjų kapinėse akto sudarymo metu buvo daugiau kaip 250 nepalaidotų. (Galima įsivaizduoti šią siaubingą lavonų krūvą). Žinote, man kelionės į Lenkiją metu teko aplankyti „Osvencimą“, tapusį muziejumi, tai štai ten fotografijos liudija, kad tokie lavonų kalnai susikaupdavo tiktai suplanuoto masinio mirusiųjų sudeginimo išvakarėse. O pas mus paprasčiausiai nespėdavo laidoti.

Toliau tikrintojas rašo, kad tokios netvarkos priežastis – itin žemas laidotojų darbo našumas. Per dieną žemei atiduodama 25-30 lavonų. Laidojimo darbų atlikimo kokybė neatlaiko jokios kritikos. Techninę palaidojimo kokybės priežiūrą vykdo vos vienas „dešimtininkas“ – kalinys. Daugeliu atvejų karstai užkasami į žemę ne giliau kaip pusę metro. Atėjus šiltesniems orams kapinių teritorijoje gali atsirasti infekcijos židinių, daro išvadą tikrintojas.

„1942 metų sausio 25 dieną karstų partijoje rastas karstas su mirusiuoju, kuris buvo be galvos. Sausio 26 dienos partijoje, atgabentoje iš Novosemejkinskio objekto, aptikti karstai, kuriuose mirusieji guli nuogi, o tokiais atvejais priklausantys drabužiai – marškinėliai ir apatinės kelnės („kalsonai“) – numesti į karstą ant kūno. Vieno mirusiojo kūno dalys išsidėsčiusios nenatūraliai. Jam buvo pagamintas specialus karstas. Iš kur jis atgabentas – nežinoma.“ Štai kas ten dėjosi...

Praėjus keliems mėnesiams po šio akto Bezymianskio pataisos-darbo lageryje išleidžiamas potvarkis „Apie mirusių kalinių laidojimą be karstų“. Statybose trūkstant pjautinės medienos ir vinių, įsakyta kalinius laidoti be karstų ir apatinių baltinių. Patogesniam lavonų pristatymui iš lagerio skyriaus į kapines kiekviename padalinyje reikėjo pagaminti 2-5 sandariai sukaltus karstus arba dėžes, iš vidaus apmuštas lakštine geležimi ir uždaromas dangčiais.

Kitas dokumentas. Remiantis Centro potvarkiu laidoti ne tiktai be baltinių, bet ir be apvyniojimo paklode...

O kaip gyveno lagerių personalas?

Pagal tuometines sąlygas labai gerai. Man teko susipažinti su tų laikų prokurorų patikrinimo aktais. Viename lageryje aptikta „artelės ūkis, kuriame buvo daugiau kaip 40 kiaulių ir dvi karvės“. Apskaitoje jo nebuvo. Tikrasis šeimininkas – dalies vadas ir apsaugos viršininkas Kruglovas, su kurio sankcija viskas ir buvo vykdoma. Visa vadovybė maitinosi iš šio ūkio. Prokuroras rašo, kad be jokių trukdymų apsaugos personalas aprūpinamas mėsa, lašiniais. Pačiam Kruglovui „pristatyta daugiau kaip 60 kilogramų mėsos ir trys paršeliai.“ Jam ruošdavo specialius pietus. Ir kokių priemonių imtasi pažeidėjo atžvilgiu? Už pasitaikiusius neteisėtus veiksmus Kruglovą nuspręsta... atleisti. Štai ir visa bausmė už tokio ūkio organizavimą ir palaikymą neteisėtu pagrindu. O panašūs „ūkiai“ buvo visuose lagerio skyriuose.

Atsimenu priešingą atvejį Bezymianlage, kai nuteistasis, gavęs apatinius baltinius, išmainė juos į produktus, kad tiesiog išgyventų. Už tai jis buvo sušaudytas.

Pateikite ryškiausius nuosprendžių pavyzdžius.

Pasitaikė toks anekdotinis įsakymas. Siekiant išvengti apsinuodijimų kaliniams buvo uždrausta valgyti žolę ir laukinių žolių šakniastiebius. Jevgenijus Meleško, g. 1898 m., už antisovietinę agitaciją gavo penkerius metus. Atlikdamas šią bausmę Bezymianlage, jis kartą po pietų prie barako ėmė valgyti žolę. Į zekų klausimą, nejaugi jis toks alkanas, Meleško atsakė, kad ne tik jisai, bet ir visa liaudis alkana. Ši frazė jam kainavo... papildomus šešis laisvės atėmimo metus.

40 metų Aleksandra Grigorova dėl religinių įsitikinimų atsisakė eiti į darbą per bažnytinę šventę, ir buvo nuteista sušaudyti.

Dažnai sušaudymo nuosprendžiai buvo skelbiami už atsisakymą dirbti. Teisme zekai motyvuodavo atsisakymą bloga savijauta. Tuomet teisėjas garsiai perskaitydavo gydytojo pažymą, pagal kurią zekas buvo laikomas sveiku, ir jį arba sušaudydavo, arba pridėdavo ne mažiau kaip dešimt metų.

Nuteistasis Andrejus Vibė atsisakinėjo dėl ligos eiti į darbą. Administracija jį siunčia į „lengvą darbą“ – rinkti miške spygliuočių šakas nuovirui nuo cingos. Brigados, susidedančios iš keleto silpnų žmonių, dienos norma buvo 2,5 tonos. Jis tris dienas pradirbo, neišlaikė ir atsisakė. Vietinio teismo nuosprendis – sušaudymas, bet Aukščiausiasis teismas pakeitė šią bausmę dešimčia metų.

Išliko prokuroro Bacharovo pranešimas, kuriame jis rašo, kad kalinys Petras Sidorenko dėl ligos buvo atleistas nuo darbo, tačiau, nepaisant to, gydytojo pavarde Abramovičius antrąsyk apžiūrėtas ir išsiųstas į gamybą, iš kurios po dviejų valandų buvo pusiau apalpęs parvežtas į lagerį, vėl apžiūrėtas ir išsiųstas į stacionarą. Iš ten jis išėjo į baraką, naktį vėl buvo pristatytas į stacionarą, kur neatgavęs sąmonės mirė. Pasekmė – prokuroras prašo paskirti gydytojui Abramovičiui tik... nuobaudą. Ir tiek.

O tuo pačiu metu viena Samaros gyventoja gavo 10 metų lagerių už tokio ketureilio atlikimą:

„Leninas mirdamas
Stalinui prisakė
Duonos neduoti,
Mėsos nerodyti“.

("Когда Ленин умирал,
Сталину наказывал,
Чтобы хлеба не давал,
Мяса не показывал".)


Koks nuosprendis Bezymianlage, jūsų nuomone, pats neįprasčiausias?

Vienintelis išteisinamasis, pasiekęs mūsų dienas. Tai Fiodoro Kupcovo, kaltinto sistemingu neišėjimu į darbą be svarbių priežasčių, byla. Teisme jis kaltu neprisipažino, pareiškė, kad nė karto neatsisakė dirbti, o jo patraukimas atsakomybėn nulemtas konflikto su darbų paskirstytoju („nariadčiku“) Reutovu. Teismas taip pat neįžvelgė Kupcovo kaltės ir teisėja Ivoilova išteisino kalinį. Dar visai neseniai šalyje nebuvo net vieno procento išteisinamųjų nuosprendžių, todėl tam periodui ši istorija unikali. Beje, tos teisėjos bendrapavardis, Ivoilovas, buvo lagerio viršininko pavaduotojas Bezymianlage. Tokia likimo grimasa.

...Aš štai apie ką dar norėjau pasakyti. Man papuolė į rankas 1941 metų sausio 27 dienos „SSSR NKVD Bezymianskio pataisos-darbo lagerio kalinių mirties apiforminimo tvarkos ir jų laidojimo instrukcija“.

Kaliniai, mirę Žigulevsko rajone ir Krasnaja Glinkoje, palaidoti Upravlenčeskio kapinėse. Ten, beje, buvo atskiras Krasnoglinskio sveikatingumo-profilaktinis skyrius. Ten suveždavo vadinamoji laikinai nedarbingų zekų komanda (KVNT). Iš ten grįždavo vienetai – žmones paprasčiausiai atveždavo numirti. Nusibaigusius likusiuose rajonuose ir skyriuose laidodavo centrinėse kapinėse, Mechzavodo gyvenvietės rajone. Ten – dešimčių tūkstančių kalinių palaikai. Štai tose dviejose vietose ir reikėtų, mano nuomone, įrengti memorialus.

Jevenijus ČUBAČKINAS

„Volgos komuna“, Nr. 15 (26058), 2008 01 26.

Pagal news.samaratoday.ru

Priedai:
Bezymiankos planas (vokiečių sudarytas 1943 m.).

Захарченко А. В., Репинецкий А. И. Строго секретно, Безымянлаг. 1940-1946 (Документы, факты, суждения о Безымянских лагерях Особого Строительства НКВД СССР). Самара, 2006 (pdf).