antradienis, rugpjūčio 30

Pralaimėjimas

(vertimas iš sapojnik žurnalo)

Peržiūrėjau Skitalec fotoekskursiją „Kaliningrado sritis: jau nebe Prūsija, bet ir visiškai ne Rusija“.

Žudantis vaizdas, žinoma. Bendras įspūdis – ekskursija po Romą, praėjus 60 metų po to, kai ją užgrobė barbarai. Karvės prie Kapitolijaus, kiaulės Trevi fontane, aplinkui statulų nuolažos...

Susimąsčiau – kas gi taip prislegia?

Žmonės komentaruose erzeliuoja, dega iš gėdos – atseit, kodėl gi mes tokie, kodėl per 60 metų viską taip sugriovėme, kodėl gi neatstačius? Kodėl, atseit, nepadarė „saldainiuko“ iš senų pastatų ir kirchių, kad vedžiotume turistus ir išvis grožyje gyventume, vokiečiai juk tvirtai statė, tereikia retkarčiais paremontuoti?

O aš štai galvoju – juk ne viskas taip paprasta. Juk tai civilizacijų konfliktas, iš esmės. Vokiečius juk iš tenai iškėlė, išvarė – ačiū draugui Stalinui – iki vieno. Apgyvendino tenai mūsiškius rusus, dažnai – iš kaimų, išplėšė ir išsiuntė „vykdant orgnaborą“. Jiems juk tenai viskas buvo – ir yra! – SVETIMA!

Tai ir vokiečių miestai, ir vokiečių akmenimis grįstos gatvės, vokiečių DVASIA ten visur. Kaip rusai turėjo visa tai savanoriškai atkūrinėti? Kur dėti akmenį, jei DVASIA kita?

Brėdberio nuostabiame apsakyme apie marsiečius „Tamsūs jie buvo, ir auksinių akių“: marsiečių nėra, o jų statiniai liko. Ir į jų miestus atėjo mūsų ŽMONĖS, kurie nieko apie juos nežino ir nesupranta.

Taip, galima būtų kruopščiai atstatyti šias gatveles ir šiuos pastatus – bet tam mūsiškiams tektų tapti, bent iš dalies, vokiečiais. Arba atrasti savyje vokietį. Kitaip – kaip? Kaip gyventi vokiškame mieste, tarp vokiškų senovinių pastatų, važinėtis nuostabiais vokiškais keliais, apsodintais iš pakelių medžiais – ir tuo pat metu likti rusais?

Ir ar tai įmanoma? O jeigu neįmanoma, kyla kitas klausimas: jei kaltiname dabartinius Kaliningrado srities gyventojus už tai, kad jie taip ir netapo vokiečiais (arba nepakankamai tapo vokiečiais) – tuomet, klausimas – kokiam velniui iš tenai visus tenykščius vokiečius iškėlė? Autentiškus?

Aš lenkiu prie to, kad galima juk suprasti tai, kas vyksta, ir išimtinai pragmatiškai. Pozityviai. Atseit, kas buvo – pražuvo, sritį juk užgrobėme, vokiečius mūsų bočiai iš ten išvarė jau, kažkada seniai, praeities nesugrąžinsi. Dabar tai Kaliningrado sritis, rusų žemė. Su kita – mūsų! – tauta, kuri ją įsisavino... arba įsisavina...

Štai čia, galvoju, ir slypi pasala. Dėl to ir lieka po nuotraukų peržiūros toks bjaurus, slegiantis jausmas.

Bėda juk ne ta, kad vokiečių palikimas griaunamas, netgi griuvėsiuose išlikdamas didingas. Bėda ta, kad šiame fone išryškėja mūsų niekingumas.

Mes – kitokia tauta. Atėjome į svetimas, mūsų užgrobtas žemes, kad atneštume čia savo aukštą kultūrą. KUR JINAI??

Parodykite! O jinai juk tenai yra. Fotoaparatas retkarčiais užgriebia „sovietizmo gabalus“ mūsų kenigsbergčšinoje – ir tuoj pat susigėdęs nusigręžia, pagailėdamas žiūrovų jausmų.

Menkystė. Visiška menkystė.

Mano senelis ėmė šturmu Karaliaučių. Patys kruviniausi mūšiai, „vokiečių Stalingradas“, dėl kiekvieno namo vyko kautynės.

Išeina, dabar, praėjus 60 metų, Karaliaučius visgi mus nugalėjo. Neradome nieko, ką galėtume jam priešpriešinti. Atnešėme su savimi tuštumą. Praėjo 60 metų – ir tenai ant griuvėsių tebesėdi gyvenviečių mechanizatoriai ir laido beprasmiškus keiksmus.

sapojnik.livejournal.com, nuotraukos Skitalec





ketvirtadienis, rugpjūčio 25

Daugpilio rusų bendrija paragino boikotuoti Latvijos istorijos parodą

Rugpjūčio 19 dieną Daugpilio kraštotyros ir meno muziejuje atidaryta kilnojama paroda „Latvija 1939-1991: nuo okupacijos iki laisvės“. Miesto savivaldybę atidarymo renginyje atstovavo Kultūros valdybos vadovė Eleonora Kleščinskaja (nuotraukoje). Pirmieji ją aplankė 8-13 metų vaikai – teatro mėgėjų vasaros stovyklos auklėtiniai.

Parodą sudaro eksponatai, atspindintys Latvijos valstybės ir latvių tautos likimą XX amžiuje. Tarp apžvelgiamų įvykių – Latvijos valstybės sukūrimas ir jos tarptautinis pripažinimas, nepriklausomybės praradimas, deportacijos, vokiečių okupacijos laikai ir žydų žudynės, partizanų kova už laisvę, atgimimo sąjūdis ir nepriklausomybės atkūrimas. Tekstai ir paaiškinimai pateikti latvių, anglų ir rusų kalbomis.

Paroda parengta prieš dešimt metų, jos tikslas – apkeliauti visas šalies mokyklas ir kultūros centrus. Pirmasis parodos komplektas buvo paruoštas iš paaukojimų, antrasis - už Kultūros ministerijos skirtas lėšas. Šiuo metu po Latviją vežiojami jau trys parodos komplektai.

Tačiau Daugpilyje, kurio pusę gyventojų sudaro rusai, o latviai – tik maždaug 18 procentų, ne visi ramiai sutiko šią parodą. Rusakalbis naujienų tinklalapis iškalbingu pavadinimu nasha.lv („mūsų Latvija“) paskelbė Daugpilio rusų bendrijos pirmininko pavaduotojo Jevgenijaus Droboto kategorišką nuomonę.

Pasak minėto veikėjo, okupacijos tema yra pernelyg dirbtinė, ja manipuliuojama (ypač prieš rinkimus), o dabartinis okupacijos temos pateikimas daug kuo įžeidžia „Didžiojo Tėvynės karo“ veteranus, dauguma kurių jau visai nusenę ir nebegali apsiginti.



J. Drobotas skundėsi dialogo trūkumu, o tuo pačiu vadino latvišką istorijos supratimą nuodais jaunimui. „Istorines problemas reikia svarstyti, šiomis temomis galima ir reikia ginčytis ir kalbėtis, bet tai turėtų būti būtent dialogas, panašus, pavyzdžiui, į programą „Istorinis procesas“ televizijos kanale „Rossija“, – kalbėjo Daugpilio rusų bendrijos atstovas. „Tai lygiavertis ginčas, o ne primetama ideologija. Be to, „blogų okupantų ideologija“ primetama jau nebe mums, o mūsų vaikams ir anūkams. Prieš juos pirmiausia nukreipti šie nuodai. Todėl Rusų bendrija iš savo pusės ragina daugpiliečius ignoruoti Okupacijos muziejaus parodą mūsų mieste“, – aiškino J. Drobotas.

Sovietinės okupacijos metais Latvijoje ne tik buvo vykdomas vietos gyventojų naikinimas, bet ir plataus masto kolonizacija. Per penkiasdešimt komunistų valdymo metų latvių dalis jų valstybėje sumažėjo nuo 77 iki 52 procentų.

Dabartinė Latvijos valstybė susiduria su problemomis integruojant kolonistus ir jų palikuonis į visuomenę, nes nemaža jų dalis ne tik teikia pirmenybę rusų kalbai ir kultūrai, bet ir laikosi prosovietinės ir putiniškos istorijos kurso, kuris konfliktuoja su latvių tautos istorine patirtimi.

Nesunku nuspėti, kaip sovietinės okupacijos faktą neigianti visuomenės dalis (deja, nemažai tokių turi ir Latvijos pilietybę) elgtųsi naujos okupacijos akivaizdoje. Daugpilio rusų bendrija ne tik pasyviai priešinasi nesovietiniam Latvijos istorijos suvokimui, bet ir vykdo aktyvią diversinę veiklą. Jie giriasi rengę Latvijos ir Rusijos istorijos žinių konkursus, kurių nugalėtojai buvo vežami į Maskvą ir Sankt Peterburgą, o vaikai ilsėjosi pamaskvės poilsio stovyklose.

Pagal gulags.wordpress.com parengė Rokas Sinkevičius

pirmadienis, rugpjūčio 15

Dievybių sugrįžimas: iš Drisos upės iškeltas senovinis stabas

Ana Grigorian

Iš dešiniojo Dauguvos intako Drisos, tekančio pačioje Gudijos šiaurėje (Vitebsko sritis, Rasonų rajonas), dugno Minsko nardytojai kartu su Polocko archeologais iškėlė senovinį stabą, kurio amžius gali siekti VI-XII a. Pasak specialistų, radinys unikalus pasauliniu mastu. Medinė skulptūra apie tūkstantį metų pragulėjo sklype, kuris dabar yra 3-4 metrai po vandeniu. Istorinis radinys atvežtas į Minską išsamiam ištyrimui. Įdomi ir jo aptikimo istorija.


Skulptūra rasta Drisos upėje tarp Krasnopoljės (Slobodos) ir Amosenkų kaimų

Povandeninės žūklės mėgėjas pagriebė už stabo prieš 20 metų

1991 metais dviems povandeninės žūklės mėgėjams iš Polocko pasinėrus Drisos upėje, vienas iš jų sugriebė už medinės atramos, norėdamas atsilaikytų srovės nešimui. Pažvelgęs, už ko laikosi, nustebintas nardytojas įsiminė tą vietą, bet didesnės reikšmės pamatytai figūrai su žmogaus veidu nesuteikė... Praėjus 20 metų pažįstamam archeologui jis prasitarė apie medinę statulą upės dugne. Specialistai pasinėrė nurodytoje vietoje ir savo nuostabai aptiko radinį būtent ten, kur prieš 20 metų jį regėjo nardytojas.

– Apie stabą sužinojome tik tuomet, kai šių povandeninės žūklės mėgėjų pažįstamų rate atsirado žmogus, besidomintis archeologija, Anatolijus Belčikovas. Esame su juo pažįstami, tad vos tik išgirdęs apie skulptūrą ir išsiklausinėjęs iš nardytojų smulkmenas, jis pranešė apie tai man, – pasakoja Polocko valstybinio universiteto istorijos katedros vedėjas Denisas Dukas. – Nuvažiavome į tą vietą, panardėme ir supratome, kad daiktas išties vertingas, žymiai pranokstantis mūsų lūkesčius...


Vaizdo įrašas Viačeslavo Romanovičiaus

Skulptūra sveria apie 150 kilogramų

Buvo priimtas sprendimas iškelti radinį iš vandens. Polocko archeologai pagalbos kreipėsi į Minsko nardymo klubą „Kapitan Morgan“.

– Kėlėme jį apie valandą, – prisimena šio nardymo klubo vadovas Viačeslavas Romanovičius. – Stabas labai sunkus, apie 150 kilogramų! Pagamintas iš stambios ąžuolo šakos, jo pagrindas buvo užneštas smėliu, todėl iš pradžių jį apvalėme panaudodami siurblį, paskui su specialiu, grubiai šnekant, oro balionu pakėlėme virš dugno, nuplukdėme žemyn palei upės tėkmę iki atabrado, kur ir ištraukėme į paviršių...

Fotografijos iš forumo belklad.by









Pirmas šviežio oro gurkšnis po šimtų metų



Senovinį stabą su didelėmis pastangomis ištraukė keturiese...



Pasaulinės reikšmės radinys

Pasak Deniso Duko, apie panašius radinius galima tiktai svajoti.

– Tai pasaulinio masto artefaktas, – teigia susižavėjęs specialistas. – Aplinkybės per stebuklą susiklostė taip, kad jis išliko ir mums pavyko jį rasti.

Pasak eksperto, skulptūra galėjo atsidurti upėje po to, kai šiuose kraštuose buvo priimta krikščionybė: tuo metu tyčia buvo naikinami senosios religijos stabai.

– Greičiausiai stabas buvo padegtas, bet ugnis tik nestipriai pažeidė jo apatinę dalį, o paskui jis buvo įmestas į upę. O upė puikiai išsaugo medį, ypač ąžuolą, – aiškino pašnekovas. - Svarbu, kad figūra liko stovėti vertikalioje padėtyje, nes jeigu būtų nugriuvusi, liktų gulėti dugne, apnešta smėliu...

Pagal Viačeslavo Romanovičiaus stebėjimus, stabą iš viršaus buvo prispaudę keli rąstai, matyt, užkritę ant jo per tūkstantį metų. Galbūt dar ir dėl to upės tėkmė jo neišjudino.

Medinės skulptūros aukštis apie 1,20 m, plotis – 1,03 m, liemens diametras plačiausioje vietoje – 70 cm, siauriausioje – 60 cm.

– Jis apytiksliai galėtų sverti 150-200 kilogramų, labai sunkus, – pažymi Denisas Dukas. – Keturiese jį vos vos ištempė...



Skulptūros amžių nustatys ekspertizė

Priėmus sprendimą iškelti radinį, archeologai ėmė ieškoti įstaigos, galinčios užtikrinti tolesnę radinio konservaciją ir restauraciją – juk medį, ištrauktą iš vandens, kur jis išbuvo apie tūkstantį metų, galima rimtai pažeisti. Baltarusios mokslų akademijos Istorijos institutas sutiko atlikti būtinas procedūras, prieš pradedant skulptūrą eksponuoti muziejuje. Ekspertizės rezultatai paaiškės maždaug po mėnesio.

– Atlikus ekspertizę bus galima tiksliai pasakyti jo amžių, nustačius metus, kada medis buvo nukirstas, – sako Denisas Dukas. – Apytikriai tai krikščionybės įvedimo Polocko žemėje laikai, XI-XII amžiai. Nors pilnai gali būti, kad stabas pateko į vandenį ir žymiai anksčiau per kokį nors kataklizmą.

Kaip pažymi specialistas, ąžuolo šaka, iš kurios pagamintas stabas, iš pradžių buvo išpjauta, paskui smarkiai aptašyta kirviu, o vėliau su kaltu padarytas atvaizdas.

– Yra pjovimo pėdsakų, o pjūklus čia pradėjo naudoti tik nuo VI-VII amžių, – atkreipia dėmesį Denisas Dukas.

Pasak Viačeslavo Romanovičiaus, stabas atrastas upės vietoje, apsuptoje miško.

– Iš visko sprendžiant, kadaise ten buvo gana tankiai gyvenamas rajonas, – spėja jisai. - В Apylinkėse daug pilkapių, seniausi jų datuojami VI amžiumi. Galbūt toje vietoje būta šventyklos, o paskui upė pakeitė savo tėkmę.



Pagal news.tut.by