Paskutinis Ukrainos partizanų vadas Vasylis Kukas

Sausio 11 dieną buvo minimos paskutiniojo Ukrainos sukilėlių kariuomenės (UPA) vado, generolo-chorunžo Vasylio Kuko šimtosios gimimo metinės. Minint jubiliejų jo gimtajame Krasnės kaime atidarytas jo vardo kraštotyros muziejus.

Vasylis Kukas gimė 1913 m. geležinkeliečio šeimoje. 1923-1932 m. mokėsi draugijos „Ridna škola“ įsteigtoje ukrainietiškoje gimnazijoje Zoločivo mieste. 1927 m. įstojo į Ukrainos skautų organizaciją „Plast“, kurioje paaugliai buvo auklėjami tautinėje krašto pažinimo ir savęs tobulinimo dvasioje. Kaip vėliau pripažino V. Kukas, skautiška veikla jam taip pat padėjo ruoštis vėlesniam partizaniniam gyvenimui miške.

1928 m. lenkų valdžia uždraudė „Plasto“ veiklą Voluinėje, o 1930 – Galičo krašte. Nuo tada skautai, veikdami pogrindyje, ėmė aktyviau bendradarbiauti su Ukrainos nacionalistų organizacija (OUN), platino jų leidinį „Surma“ („Trimitas“). Skautų organizacijai priklausė būsimi OUN vadai S. Bandera, R. Šuchevičius ir kiti. Vasylis Kukas nuo 1929 m. priklausė OUN Jaunimui, o 1932 m. tapo OUN Zoločivo apskrities valdybos nariu.

Mijkulas Pachomovas: Liudikai – senovinis etnosas

Infocentras FINUGOR pristatė straipsnį, kurį Liudikų draugijos įkūrėjas ir valdybos narys Mijkulas Pachomovas parašė apie liudikus. Rusijos etnologijoje liudikai laikomi karelų subetnosu, o jų kalba – karelų kalbos dialektu arba tarme. Šios koncepcijos ir šiandien laikosi Karelijos valdžia ir karelų nacionalinių organizacijų lyderiai. Jų nuomone, bet kokie tvirtinimai apie liudikų ir jų kalbos savarankiškumą – tai bandymai skaldyti vieningą karelų etnosą.

Latvijos tikrovė: išplūsta už kalbėjimą latviškai

Ieva Dzelme-Romanovska

Rytas Vecmilgravyje. Viena pirmųjų naujųjų metų dienų. Stoviu autobusų stotelėje. Daugiau laukiančių transporto nėra, ankstesnis autobusas ką tik nuvažiavęs. Stotelės link eina moteris, prisiartinusi klausia: „Katorij čas?“ (Kiek valandų? – rusų kalba). Mandagiai atsakau, kad pusė vienuolikos. Akivaizdu, kad moterį tai supykdo ir jinai pareikalauja laiką pasakyti rusiškai. Atsakau, kad tos kalbos visiškai nesuprantu. Ir tada prasideda!

Ponia pašaipiu tonu paskelbia, kad rusų kalbą aš neabejotinai moku, ir pareikalauja, kad baigčiau apsimetinėti ir pradėčiau kalbėti rusiškai! Kuomet bandau prieštarauti, man tenka išklausyti, kad latvių kalba taip pat niekam nėra ir nebus reikalinga, užtat rusų kalba, matai, yra tarptautinė ir ją reikia išmokti visiems. Man tai būtų smegenų pralavinimas ir išeitų tik į naudą. Užsimenu, jog suprantu anglų kalbą, mokiausi ir kitų. Tai damą dar labiau įsiutina.