Su
Maskvos žurnaliste Jelena Račeva likimas netikėtai suvedė birželį,
buvusių Norilsko politinių kalinių suvažiavime. Į Lietuvą ji buvo
specialiai atvykusi susitikti su įvairiuose miestuose gyvenančiais
buvusiais politiniais kaliniais, kad galėtų užrašyti ir perteikti jų
gyvenimo istorijas laikraščio „Novaja Gazeta“ skaitytojams. Po visą
pasaulį su darbo užduotimis keliaujančios žurnalistės temų rate GULAGas
užima svarbią vietą. Liepos pabaigoje ji paskelbė didelį reportažą iš
neseniai aplankytos buvusios lagerio gyvenvietės Komijoje – „Pabėgimas neįmanomas“,
kuriame pristatytas ir vietos kraštotyrininkas, lietuvis Anatolis
Antanas Smilingis. Jelena mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų apie
savo veiklą.– Ar seniai dirbate su stalinizmo laikotarpio politinių represijų tema ir kas pažadino susidomėjimą ja? Gal tai kaip nors susiję su šeimos istorija? Kokia Jūsų atliekamo darbo esmė?
– Negaliu sakyti, kad mano susidomėjimas susijęs su šeimos istorija, greičiau su asmenine patirtimi. Kadaise dalyvaudama ekspedicijoje Altajuje patekau į kasyklą, kurioje XX a. 4 dešimtmetyje veikė lagerio komandiruotė, ir iki mūsų dienų stovi išlikusios žeminių liekanos, vagonėliai su pusiau supuvusiomis telogreikomis ir lagerio dubenėliais. Pasirodė, kad represijų laikotarpis visai šalia, jį galima tiesiogine prasme paliesti. Taip kilo susidomėjimas. Vėliau jau specialiai važinėjau į buvusias lagerių vietoves prie Višeros upės, kur pirmąją bausmę atlikinėjo Varlamas Šalamovas, į Čerdynę, kur buvo išsiųstas Osipas Mandelštamas, bandžiau suprasti, ar liko tenai tų laikų pėdsakų ir ką palieka lageris: atmintyje, sąmonėje, kraštovaizdyje.
