sekmadienis, birželio 27

Solženicynas apie lietuvius (1)

„Mūsų ilgų ilgėliausioje kameroje [...] šimtas dvidešimt žmonių, ir ko tik neprisirinkę. Daugiau pusės - pabaltijiečiai, žmonės neišsilavinę, paprasčiausi valstiečiai: Pabaltijyje eina antrieji valymai, sodina ir išsiunčia visus, kas nenori savanoriškai eiti į kolchozus, arba įtariama, kad nenorės. Paskui nemažai vakarų ukrainiečių - OUN'ovcų ir tų, kas leido jiems kartą pernakvoti, pamaitino. Dar iš Rusijos Sovietų Federacinės - mažiau naujokėlių, daugiau pakartotinai. Na ir, aišku, kažkiek užsieniečių.

Visus mus veža į tuos pačius lagerius (sužinome iš darbų skirstytojo - į Stepių lagerį). Aš įsižiūriu į tuos, su kuo suvedė likimas, ir stengiuosi įsigilinti į juos.

Ypač artimi širdžiai [прилегают к моей душе] estai ir lietuviai. Nors aš sėdžiu su jais lygiomis teisėmis, man taip gėda prieš juos, tarsi aš pats būčiau juos pasodinęs. Nesugadinti, darbštūs, besilaikantys žodžio, neįžūlūs - už ką ir jie įtraukti į sumalimą tarp tų pačių prakeiktų menčių? Nieko nelietė, gyveno ramiai, susitvarkę ir dorovingiau už mus - ir štai kalti dėl to, kad mums norisi valgyti, kalti dėl to, kad gyvena mums po alkūne ir atriboja mus nuo jūros.

„Gėda būti rusu!“ - sušuko Gercenas, kai mes smaugėme Lenkiją. Dukart labiau gėda man dabar prieš šiuos nesipešančiomis, negalinčiomis apsiginti tautomis.

Į latvius mano požiūris sudėtingesnis. Čia - likimas kažkoks. Juk jie patys tai sėjo.

O ukrainiečiai? Mes seniai nesakome - „ukrainiečių nacionalistai“, mes sakome tiktai „benderovcai“, ir šis žodis tapo mums toks keiksmažodžiu, kad niekas ir negalvoja išsiaiškinti esmę. (Dar sakome - „banditai“ pagal tą mūsų išmoktą taisyklę, kad visi pasaulyje, kurie žudo už mus - „partizanai“, o visi, kas žudo mus - „banditai“, pradedant nuo Tambovo valstiečių 1921 metais.)

[...]

Šiomis dienomis kaip tik sukanka dešimtmetis nuo Estijos, Latvijos ir Lietuvos išvadavimo. Kai kas supranta rusiškai, verčia likusiems (aš darau pauzes), ir tie kaukia, paprasčiausiai kaukia nuo visų narų, žemutinių ir viršutinių, išgirdę, kokia jų šalyse pirmąsyk istorijoje įsigalėjo laisvė ir klestėjimas. Už kiekvieno iš šių pabaltijiečių (o jų visame etape geras trečdalis) liko nuniokoti namai, ir gerai, jeigu dar šeima, o dažnai ir šeima kitu etapu važiuoja į tą patį Sibirą.“

šeštadienis, birželio 26

Sentikiai prie sovietų valdžios. Pastabos (1)

„Sovietų laikais visų aukščiau aprašytų sentikybės srovių istorija vystėsi beveik vienodai. Nuo XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Sentikių Bažnyčia, kaip ir oficialioji „Nikono“, imta valdžios persekioti. Buvo išvogiama cerkvių nuosavybė, griaunamos koplyčios ir maldos namai (dideli vienaaukščiai, dažniausiai mediniai namai, atstoję sentikiams cerkves), žuvo lageriuose represuoti sentikių šventikai. Dalis bepopininkų (daugiausia koplytininkų) persekiojimo atveju pateisino susideginimą (susideginimai užfiksuoti Sajanuose dar XX a. penktajame dešimtmetyje). Be to, daugelyje atskirų rajonų sentikybės istorijos šaltinių praleistas sovietinis periodas. Pavyzdžiui, sentikybės Altajuje chronologijoje po 1922 m. iškart eina 1980 m.“

http://www.mamif.org/starower.htm

„XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Altajaus ir Tolimųjų Rytų sentikiai pasislėpė Harbine. 1945 metais sovietų armija išvarė juos į lagerius. Tam nedaugeliui, kurie išliko, Mao 1949 metais įsakė palikti Kiniją. Jie persikėlė į Honkongą, o praėjus 10 metų išvyko į JAV ir Pietų Ameriką.“

Koplytininkai (rus. часовенные)

„Iš pradžių buvo popininkai, bet dėl Nikolajaus I laikų persekiojimų liko be šventikų. Koplytininkai pripažino susideginimą kaip kraštutinę išsigelbėjimo priemonę (tokie atvejai aprašyti, pavyzdžiui, XX a. penktajame dešimtmetyje Sajanuose), atsisakydavo valgyti ir melstis su svetimaisiais, ypač su „kadriniais“ («кадровые») (tai yra, su bet kuria nomenklatūra, pradedant nuo selsovieto darbuotojų).

Jie nepripažino pasų, pensijų, pinigų ir visko, kas ėjo iš valstybės. Krikštija pas juos pasauliečiai mediniuose puskubiliuose (kiti krikštija atvirame vandenyje).

Nuo XVIII amžiaus pradžios juos globojo Uralo gamyklų savininkai. Bėgant laikui sostine tapo Jekaterinburgas [prie sovietų vadinosi Sverdlovskas].

Koplytininkai turėjo daug vienuolių (иноки), nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio vidurio didelė dalis vienuolių persikėlė prie Jenisejaus. 1951 metais, kaip tai aprašė Aleksandras Solženicynas romane „Gulago archipelagas“, prieš juos buvo surengta tikra karinė operacija, pasitelkiant MVD, aviacijos pajėgas, panaudojant minosvaidžius.

Vienuolynai (Скиты) buvo sunaikinti, vienuoliai sušaudyti, kiti mirė nuo bado lageriuose. Angaros soboras [Ангарский собор часовенных] 1957 metais leido priimti iš „kadrinių“ maistą tiems, kurie buvo įkalinti.“

http://www.manwb.ru/articles/world_today/tolerance/RussRelig_NadKevkor/

„Masinės Lietuvos gyventojų deportacijos neaplenkė ir rusų sentikių: beveik penktadalis šalies dvasios tėvų bei daug tikinčiųjų buvo areštuoti ir ištremti, tarp jų ir SAT pirmininkas Ivanas Romanovas. 1945–1955 m. buvo uždaryta per dešimt sentikių maldos namų, o kai kurie jų sunaikinti. Sovietų represijų prieš sentikius sąlygomis, 1948 m. gegužės mėn. atsirado nevienareikšmiškas Dvasinio teismo nutarimas, kuriame rašoma, jog „vadovaudamasi Šventuoju Raštu Sentikių Bažnyčia <…> sovietų valdžią pripažino ir pripažįsta Dievo siųsta valdžia“. Ieškodama priimtinų santykių su komunistine valstybe formų, jau šeštojo XX a. dešimtmečio pradžioje Sentikių Bažnyčios vadovybė įsitraukė į judėjimą už taiką, kuris neretai tarnavo propagandiniams režimo tikslams.“

Grigorijus Potašenko, Sentikybė, http://ldmuziejus.mch.mii.lt/Parodos/Sentikyste.htm

sekmadienis, birželio 20

Europos Komisijos tyrimas atskleidė latvių diskriminaciją dėl kalbos

Latvijai būtinas harmoningas vystymasis į šiuolaikinę, stabilią ir demokratinę Europos valstybę su integruota, aktyvia pilietine visuomene ir latvių kalba kaip vienintele valstybine kalba. Turėdama tai omenyje, pateikiu keletą pastebėjimų ir pasiūlymų, remdamasi savo Latvijos ir tarptautiniu mastu atliktais tyrimais.

Jau sociolingvistikos klasikas Džošua Fišmanas (Fishman) nustatė ryšį tarp valstybių ekonominės raidos ir jų vienkalbio arba daugiakalbio modelio. Vienkalbystė visuomeniniu mastu yra valstybėse su aukštesniu švietimo lygiu, ekonomiškai labiau išsivysčiusiose, politiškai modernesnėse ir stabilesnėse. Taigi, ekonominė pažanga labiau pastebima vienkalbėse valstybėse: vienos kalbos vartojimas palengvina bendravimo procesą, ypač svarbų ekonominiuose ryšiuose. Latvijos visuomenė dar tik kelyje iš dvikalbystės į vienkalbį valstybės lygmenį – kai latvių kalba iš lėto ir sudėtingai tampa dominuojančia kalba valstybėje ne tiktai de jure, bet ir de facto.

Tam, kad valstybinė kalba būtų vienijanti vertybė, suprantama, gyventojai turi mokėti latvių kalbą. 2008 metais geriau ar prasčiau mokančių latvių kalbą skaičius jau pasiekė apie 93%. Rusų kalbą pagal 2000 metų gyventojų surašymo rezultatus mokėjo 70,7% latvių. Per šį laikotarpį mokančiųjų rusų kalbą procentas tarp latvių sumažėjo. Taip pat vyko latvių santykinės dalies (bet ne skaičiaus) nuoseklus augimas: 59,3% latvių 2009 metais (57,7% – 2000 metais, 52% – 1989 metais).

Iš septynių didžiųjų miestų tautinės mažumos vyrauja Rygoje, Daugpilyje ir Rėzeknėje. Likusiuose didžiuosiuose miestuose tautinės mažumos sudaro daugiau nei 40%, dalis ne rusų tautybės žmonių tapatina save su protėvių etnosu ir jo kalba, dalis yra aprusėjusi ir dalis – aplatvėjusi. Kadangi visus tautinių mažumų atstovus klaidingai linkstama laikyti rusakalbiais, pasitaiko krizės laikams egzotiškų pasiūlymų: galbūt didžiuosiuose miestuose dvi oficialios kalbos būtų geras sprendimas? Ši idėja atmestina, nes, pirma, valstybei tai būtų pernelyg didelis ir brangus eksperimentas. Jau nustatyta, kad valstybės lygmenyje geriausiai funkcionuoja vienkalbystė.

Tautinių mažumų jaunimas verčiau įsisavina ir vartoja latvių kalbą, nei gyvena rusakalbėje aplinkoje. Apie tai liudija, pavyzdžiui, Rėzeknės aukštosios mokyklos 2009 metų tyrimas „Kalbos Rytų Latvijoje”. Antra, Latvija su savo ekonominiu pajėgumu negali leisti sau išlaikyti dviejų oficialių, arba valstybinių, kalbų, tuo pat metu užtikrindama žmogaus teisių laikymąsi kiekviena kalba kalbantiesiems. Tai, kad dažnai nėra laikomasi net vienintele valstybine kalba kalbančiųjų teisių, pavyzdžiui, neformaliame bendravime, siekiant kokybiškų paslaugų aptarnavimo srityje, apsiperkant ir t. t., patvirtina Europos Komisijos paremtas tarptautinis tyrimas Latvijos Universitete „Kultūrinis dialogas Europos daugiakultūrinėje visuomenėje” (projekto vadovė Latvijoje – šio straipsnio autorė).

Tyrime dalyvavo Prancūzija, Vokietija, Italija, Jungtinė Karalystė, Švedija ir Latvija. Buvo surengta apklausa, kurioje apibūdinti ir vertinti respondentų požiūriu reikšmingi, su išoriniu arba vidiniu konfliktu susiję įvykiai arba kritiniai incidentai įvairių kultūrų atstovų bendravime. Latvijos tyrimo rezultatuose dominuoja įvairios kalbos pasirinkimo situacijos daugiakalbiams ir vienkalbiams gyventojams. Tai, kad žmogus valstybėje gali pragyventi, vartodamas vieną kalbą – rusų – ir tai, kad kalbos pasirinkimo situacijose psichologinį diskomfortą patiria kaip tik latvių grupė, minėtoms ES narėms yra netikėtas tyrimo rezultatas ir vis dar „kita realybė”. Kaip tik bendravimo situacijos, kuriose latviškai kalbantys žmonės negalėjo bendrauti visavertiškai arba įvyko nesusipratimas dėl pašnekovo latvių kalbos nemokėjimo, kilo psichologiniai konfliktai ir diskomfortas.

Į psichologinius incidentus patekę latviškai kalbantys (daugiausia latviai) respondentai su mielu noru apie tai atvirai kalbėjo ir rašė. Dokumentinis rinkinys su dominuojančiais incidentais padėtų nutraukti latviškai kalbančiųjų diskriminaciją dėl kalbos ir nedaryti klaidų planuojant kalbos politiką. Tyrimo rezultatų praktinis panaudojimas taip pat atitolintų Latviją nuo tokios į dvi dalis susiskaidžiusios valstybės formavimo, kuri yra priešybė stabiliai ir saugiai valstybei.

Norėdama paaiškinti reikalo rimtumą, kaip pagrindą naudoju socialinių psichologų Hovardo Džailso (Giles) ir Nikolo Kuplendo (Coupland) apibūdintas tipiškas bendravimo situacijas - laisvo kalbos pasirinkimo, prisitaikymo ir asimiliacijos. Taigi, jei vartota rusų kalba, latviškai kalbantys latviai ir ne rusų tautinių mažumų atstovai atsiduria prisitaikymo prie vienos tautinės mažumos stadijoje. ES senosiose narėse paplitusi atvirkštinė situacija: prisitaiko tautinių mažumų atstovai ir bendravimas gali sėkmingai vykti valstybine kalba.

Latvijos gyventojų lėtos savimonės kaitos priežastys yra kelios, tačiau esminė iš jų – sovietų laikotarpiu kompetetingai paleistas dvikalbystės (gimtąja ir rusų kalbomis) mechanizmas. Dalis visuomenės, taip pat inteligentija, kuri kasdien įnikusi į savo profesiją, o ne į antrosios kalbos teoriją ar socialinę psichologiją, vis dar nesuvokia tokio dvikalbystės mechanizmo griaunančių padarinių tiek savam etnosui, tiek jo kalbai ir valstybės stabilumui.

Jei visuomenės lygiu bus tęsiama minėta dvikalbystė latvių ir rusų kalbomis, kurios ilgalaikio ir pavojingo pobūdžio dalis gyventojų nesupranta, valstybinės kalbos populiarinimo rezultatai taip pat mažės.

Su Latvijos Respublikos Valstybinės kalbos įstatymu susijusių teisės aktų pataisos, nedviprasmiškai formuluojant valstybinės kalbos vartojimą, prisidėtų ne tiktai prie valstybės stabilumo ir saugumo, bet ir prie ekonominės plėtros.

Vienijančios pamatinės vertybės ir po 2004 metų gegužės prisidėjęs europinis kontekstas, nežiūrint į globalines permainas, užtikrina Latvijos vystymąsi į stabilią nacionalinę valstybę. Už tai turime būti dėkingi ir latvių kalbai kaip žmones vienijančiam faktoriui ir vienintelei valstybinei kalbai.

Dr. philol. Vineta Porinia (Poriņa),
knygos „Valstybinė kalba daugiakalbėje visuomenėje: individualusis ir socialinis bilingvizmas Latvijoje” (2009) autorė

Nuotrauka iš autorės asmeninio archyvo

visulatvijai.lv, kitas teksto variantas: diena.lv

penktadienis, birželio 18

Ieva Baluodė. Tautinė ir žmogiškoji tapatybė

Tomas Tiancis

Ieva Baluodė (Balode) – viena iš jaunųjų menininkių, įgyvendinančių postmodernųjį idealą, peržengdama pačias įvairiausias teorinės ir praktinės stratifikacijos ribas. Taigi, pomėgiai nejučiomis susilieja su akademiniu išsilavinimu, savirealizacija eina ranka rankon su misijos supratimu, darbuose laisvai dera įvairios technikos, o ženklai laisvai keičia savo reikšmes. Ieva Baluodė yra XXI šimtmečio Latvijos meno ženklas. Po aukštojo meno orgijų, po modernaus žmogaus mirties. Apie save ji praneša fotografijų ciklu „Mano ženklas arba 24 Vilkačių portretai“. Ieva Baluodė studijuoja Latvijos meno akademijos Vizualinės komunikacijos skyriuje, dalyvauja parodose nuo 2006 metų.

Formalieji aspektai

Fotografijų ciklą „Mano ženklas arba 24 Vilkačių portretai“1 į vieną visumą jungia trys formalūs požymiai: visi jo personažai yra folkloro ir senųjų kovų sambūrio dalyviai, visi atvaizdai yra vienodo pastatymo portretai, ir kiekvienas jų papildytas unikaliu grafiniu ženklu. Simboliai – tiek aptikti etnografinėje medžiagoje, tiek sukurti pagal tuos pačius principus. Kad jūsų netrikdytų nešiuolaikiški drabužiai, reikia pridurti, kad „Vilkačių“ susidomėjimas senosiomis kovomis, etnografija, istorija ir latvių liaudies dainomis labiausiai siejasi su vėlyvuoju geležies amžiumi (IX–XIII a.); fotografijose matoma apranga yra pačių dalyvių pagamintos rekonstrukcijos.

Asmeniniai aspektai

Interviu metu autorė papildo daugiareikšmį ciklo pavadinimą, pateikdama interpretacijos raktą savo portretų ciklui ir jo atsiradimo kūrybiniam kontekstui.

Ieva Baluodė: Mintis, kuri persmelkia visus mano darbus, – tai žmogiškosios ir tautinės tapatybės paieškos. Tai tiesiog būdas išreikšti save. Žmogiškoji tapatybė nėra mano vienos, ji bendra: apimanti mus visus bendrai ir kiekvieną individualiai. Savo ruožtu tautinė tapatybė susijusi su tautybe, su mūsų priklausomybe kokiai nors konkrečiai tautai ar žemei, valstybei, kultūrai.

Ženklai – tai motyvai iš mūsų praeities, mūsų protėvių, ir per šiuos motyvus mes išreiškiame ir apibūdiname save. Jie neša žinią iš protėvių paliktos kultūros, kaip kažkas labai archaiško, transcendentinio. Gerai, kad dabar gyvename daugiakultūriniame pasaulyje, tačiau svarbu kartas nuo karto prisiminti, iš kur mes atėjome ir kas tie žmonės, kurie gyveno prieš mus, ką jie sukūrė ir paliko mumyse, nes tai visą laiką šalia mūsų.

Aplinkinis pasaulis taip pat dažnai kelia sąmyšį. Pavyzdžiui, miesto aplinkoje, kur visą laiką būni tarp žmonių ir aplinkui tiek daug gerų dalykų, galima lengvai nuklysti nuo savęs, gana greitai pasinerti į kokią svetimą ideologiją, į kitų žmonių gyvenimus, suvokimą ir taip atsiriboti pačiam nuo savęs. Todėl svarbu bent trumpam užmerkti akis ir atsitraukti į save.

Su surežisuota fotografija dirbti lengviau; viskas tavo sustatyta, ir žmogus, toks, koks jis yra iš tikrųjų, tampa mažiau svarbus, nes aš tarsi pati kuriu jo pavidalą iš jo. Šįsyk autorius ir modeliai bendradarbiauja. Mano tikslas buvo kurti portretus, pasakoti apie šiuos jaunuolius, kurie gyvena šiek tiek kitame gyvenime. Mes taip mylime savo protėvius, praeitį, Latvijos kultūrą; išties, man atrodo fenomenalu, kad yra žmonių, kuriems tai tiek daug reiškia.

Svarbu tiesiog gyventi ir daryti tai, kuo esi, būti tikram. Menas yra išraiškos priemonė, kuria aš atskleidžiu tai, ką galvoju ir kaip gyvenu. Jei žmogus tikras, tai jis tikras bet kurioje aplinkoje. Tikrumu aš vadinu gebėjimą įsiklausyti į širdies balsą ir atskirti jį nuo to, ką įteigia protas. Tai žūtbūt siektinas tikslas. Mes jau nebesame baltas lapas, į mus daug kas įdėta, tiek genuose, tiek kultūroje. Labai svarbu tai suvokti, nes tai atveda prie žmogaus tapatybės. Būdamas gamtoje, žmogus yra tikresnis, daugiau su savimi, o ne paskendęs aplinkiniuose. Tarkime, nuvykus į mišką nebeveikia socialiniai susiskirstymai, ideologijos, tu tiesiog esi tas, kas esi, tiesiog žmogus.

Ženklo neapibrėžtumas

Portretų serija balansuoja tarp dokumentacijos ir fikcijos ribų. Pirmosios naudai kalba sąlyginai tikroviška personažų reprezentacija ir faktas, kad jie patys pasirinko ženklus – šie būtinai atspindi dalyvių valią, tarnauja kaip menininko ir dalyvio bendradarbiavimo įrašas. Iš kitos pusės, portretai akivaizdžiai surežisuoti – fotografuoti sustatytame fone, su rekonstruotais viduramžiškais rūbais, papildyti kompiuterine grafika.

Įdomiausia yra ženklo reikšmės neapibrėžtumas. Kiekvienas portretų serijos ženklas yra tarsi lengvai atpažįstamas, bet neša ne tradicinę reikšmę, ne autorės suteiktą, ne paties portretuojamo žmogaus paskirtą. Tuo pačiu metu – visas tris. Pasinaudojant žinomais tautinių raštų elementais sukurti ženklai, kurių dalis visiškai originalūs, be nuorodų į istorinius precedentus. Tuo pat metu visos atvaizdų serijos kontekste jie įgauna savo reikšmę, kartu nešdami bendrą „tautinę“ tapatybę, kuri nėra išvystoma į formaliuosius elementus. Pats šių ženklų konstravimo principas tautiškas, susiejantis juos su aiškiu tautos istorijos pasakojimu.

Dalyvių užmerktos akys perkelia semantinį krūvį nuo veido ant ženklo. Žmogui atskleidžiant save, savo vidinę tapatybę betarpiškai per ženklą, fotografija kaip technika, skirta paviršiui, akimirkai, būčiai perteikti, netenka savo svarbos. Vadinasi, „Vilkačių“ cikle nuotraukos tampa paprasčiausia techninio dauginimo priemone.

Modernus žmogus kaip tragiškas projektas

Jei ne pačiame fotografijų cikle, tai autorės interpretacijoje įdomiai išryškėja keletas idėjų, populiarių pastaraisiais šimtmečiais. Pirmiausia, gamtos ir visuomenės opozicijos – jau nuo Žano Žako Ruso (1712–1778) laikų apšviestieji europiečiai priešpastatė sau nesugadintą gamtos vaiką, kilnųjį laukinį. Šią opoziciją emociniuose eksperimentuose ir poetinėse kontempliacijose gamtoje toliau plėtojo romantikai, papildydami nemenka nostalgija prarastiesiems aukso amžiams. Prasidėjo modernieji laikai ir dėl nesuskaičiuojamų aplinkybių sutapimų Vakarų žmogaus vaizduotėje atsirado vietos dar vienam „aš“, kurį vėliau tam tikru būdu moksliškai legitimavo Zigmundas Froidas (1856–1939).

XX šimtmečio mąstytojai, nuo ką tik susiformavusios antropologijos pradininkų iki prancūzų egzistencialistų, jau buvo įsitikinę, kad modernus žmogus – tai tragiškas projektas, o tikresnės žmogaus būties reikia ieškoti kažkur kitur – senovės istorijoje, egzotiškose salose ar kitose kultūrose. Masėms į pagalbą atėjo dvasinės new age praktikos ir alternatyvių gyvenimo būdų guru. Atrasti tikrąją savastį ir gyventi harmonijoje su ja – tai šiuolaikinio žmogaus šūkis. Būk savimi!

Autentiškumas yra vienas XX šimtmečio kultūros raktinių žodžių bent trijuose diskursuose – ekonomikoje, filosofijoje ir mene. Atrodo, aiškiausiai jis juntamas ekonomikoje – autentišką patirtį siūlo didelė dalis turizmo pramogų, nostalgija įkvepia kurti „autentiškų vietų“ pramogų parkus, vyksta „autentiškų tautinių tradicijų“ renginiai, parduodama nesuskaičiuojama gausybė „autentiškų kostiumų“ ir artefaktų. Kas antra kavinė siūlo išbandyti „autentišką latvių, vokiečių arba italų virtuvę“. Savo ruožtu filosofus domina, iš kur kyla ši autentiškumo nostalgija. Tiek egzistencializmas, keliantis klausimą, ką reiškia būti savimi ir kas yra autentiška būtis (klausimas, į pirmą filosofijos planą iškeliantis etiką, paženklindamas istorijoje daug mąstytojų intelektualinėje trajektorijoje nuo Sioreno Kierkegoro iki Žano Polio Sartro), tiek vėlesnės post- kryptys, dekonstruojančios autentiškumą kaip modernaus pasaulio iliuziją.

Mene autentiškumo sąvoka pirmiausia siejasi su kūrinio priklausomybe konkrečiam autoriui. Liaudies mene keliamas klausimas apie atitikimą nustatytiems kanonams, o atlikimo atžvilgiu – apie atitikimą konkretaus laikmečio techninėms galimybėms. Pavyzdžių taip pat toli ieškoti nereikia – Latvijoje Vilhelmo Purvičio paveikslai klastojami ir pripažįstami vis iš naujo, per muges Etnografijos muziejuje pardavinėjamas autentiškas liaudies menas, o senosios muzikos koncertai atliekami ano meto instrumentais. Lygiagrečiai savirealizacija ir emocinė išraiška XX amžiuje tapo daugelio tapytojų, instaliacijų ir performansų kūrėjų koziriu meno rinkoje. Į pirmą meno kūrinio planą pamažu iškilo autentiškumas („paties sukurtas“ prasme); vadinasi, savo prasmę prarado tiek turinys (objektų arba idėjų reprezentacija), tiek forma/technika.

Ieva Baluodė atkakliai laikosi subjektyvaus autentiškumo, kuris atsiranda bendradarbiaujant menininkui ir modeliui, siekiant pavaizduoti modelio „autentiškąjį aš“ pagal abiejų susijusių pusių supratimą. Iš šio bendradarbiavimo gimęs darbas nėra nei tikras portretas, nei atvaizdas. Jo kūrėjas nėra nei fotografas, nei modelis, o pats kūrinys – nei fotografija, nei grafika. Taip kuriasi atvaizdas, kurio vienintelis atskaitos taškas yra pati menininkė.

Dekonstrukcija

Fragmentas iš Viktoro Pelevino „Vilktakio problema tropinėje juostoje“.

„– Štai ką tau dar pasakysiu, – pratarė jis. – Tu turi atsiminti, kad tiktai vilktakiai yra realūs žmonės. Jeigu tu pažvelgsi į savo šešėlį, pamatysi, kad jis kaip žmogaus. O jeigu tu savo vilko akimis pažvelgsi į žmonių šešėlius, pamatysi, kad tai kiaulių, gaidžių, rupūžių šešėliai...

– Dar būna vorai, musės ir šikšnosparniai, – tarė greta sustojęs Ivanas Sergejevičius.

– Teisybė. O dar – beždžionės, triušiai ir ožiai. O dar...

– Na, ko tu gąsdini berniuką, – petraukė Ivanas Sergejevičius, – juk viską čia pat išsigalvoji. Saša, nesiklausyk.

Abu seniai vilkai žiūrėdami vienas į kitą pradėjo juoktis ir Ivanas Sergejevičius nubėgo toliau.

– Net jei aš visa tai ir išsigalvoju, – pridūrė gaujos vedlys, – tai vistiek yra tiesa.

Jis pasisuko, norėdamas eiti, tačiau stabtelėjo, pastebėjęs Sašos žvilgsnį.

– Tu nori kažko paklausti?

– Taip, – atsakė Saša. – Kas iš tiesų yra vilktakiai?

Gaujos vedlys įdėmiai pažiūrėjo jam į akis ir vos prašiepė nasrus.

– O kodėl tau iš pradžių nepaklausus, kas iš tiesų yra žmonės?“


 

1 Fotografijų ciklas „Mano ženklas arba 24 Vilkačių portretai“ buvo demonstruojama 2008 metais personalinėje Ievos Baluodės parodoje Eduardo Smildžio muziejuje Rygoje, kūriniai iš šio ciklo taip pat publikuoti interneto svetainėse www.vilkatis.lv ir www.foto.lv.

2 Пелевин В., Проблемы верволка в средней полосе, pelevin.nov.ru.

Tomas Tiancis (Ķencis) – filosofijos doktorantas Tartu universitete.

Foto kvartāls, 2009 m. rugpjūtis, nr. 4 (18).