trečiadienis, balandžio 27

Heil Lenin

Piotras Bologovas apie šviesiąją balandžio 21-osios šventę

Neseniai atsiminiau seniai pamirštą žodį – antisovietininkas. Kadaise mūsų šalyje šią etiketę lipdė tiems sveikai mąstantiems žmonėms, kurie nuoširdžiai tikėjo, kad Rusija ir pagarsėję „sovietai“ anaiptol ne sinonimai, o tiesiog priešingi reiškiniai. Tai štai aš – antisovietininkas, nors ir ne visuomet sveikai mąstantis. Nėra taip, kad išvis patologiškai nepriimčiau idėjų, kurios kažkada klajojo istorinio materializmo ir socializmo tėvų protuose ir barzdose. Tiesiog jų įgyvendinimas mūsų šalyje įgavo tokias išsigimusias formas, kad „sovietai“ (ir visos jų metamorfozės) atrodo man pati šlykščiausia valstybinės ir visuomeninės sąrangos forma šiuolaikinėje istorijoje. Na, nebent išskyrus Trečiąjį reichą. Iš esmės, apie tai ir pakalbėsime.

Man iki šiol patinka daina „Ir vėl tęsiasi mūšis“, kurioje Vladimiras Leninas iškyla tarsi koks Dorianas Grėjus. Tačiau jokio pieteto šios monumentalios asmenybės (Uljanovo, jeigu ką) atžvilgiu aš niekada nejaučiau. Kuomet mus, devynmečius berniūkščius, priiminėjo į pionierius, pademonstravo mums Iljičiaus mumiją. Tai buvo itin niūrus vaizdas – ne Imhotepas, žinoma, bet irgi nerimastingo laukimo būklė, būdinga siaubo filmams. Visgi esu dėkingas už šį vizitą mokyklos vadovams, nes nuo to laiko nė karto nebuvo kilęs noras dar sykį užsukti į pagrindinį „sovdepijos“ sklepą. Tiesa, dabar aš negaliu atsikratyti jausmo, kad žmonės, stovintys mauzoliejaus tribūnoje paradų metu – archaiški stabmeldžiai, pasikraunantys energijos iš savojo vado palaikų. Gerai, kad bent paskutinieji valstybės tėvai atsikratė šio kvailo įpročio ir mieliau palieka Iljičių už savo nugarų, o ne po kojomis.

Tačiau mes nukrypome į šalį, todėl dabar apie tai, kas svarbiausia: su visiška atsakomybe, būdamas blaivaus proto, padėjęs ranką ant širdies ir panašiai, galiu pareikšti, kad Vladimiras Iljičius Leninas – negeras žmogus. Čiortas Ivanyčius. Jūs galite paprieštarauti, girdi, nepadoru taip apie mirusiuosius, bet šiuo klausimu aš solidarus su žaviuoju Lemiu Kilmisteriu, kuris autobiografijoje teisingai pažymėjo, kad žmonės netampa geresniais po mirties, kad ir kiek būtų tvirtinama priešingai. „Tai paistalai! Tie patys užpakaliai, tiktai mirę!“ (с)

O be to – juk mes turime moralinę teisę permalinėti kaulelius Adolfui Hitleriui, kurio apdegę palaikai, tikiuosi, nepasimetė pakeliui į pragarą. Tokią teisę turime, juk milijonai žmonių žuvo vien dėl to, jog Hitleris nusprendė, kad jo idėjos yra kažkuo viršesnės už kitų žmonių idėjas. Ir kur čia, atleiskite, skirtumas nuo Lenino, kuris taip pat ėmėsi spręsti milijonų likimus. Nemaža dalis pastarųjų, nesutinkančių su jo išvedžiojimais, užbaigė savo gyvenimus taip pat liūdnai kaip ir Adolfo aukos. Pas vieną klasių kova, pas kitą – rasių. Tuo labiau, kad revoliucijos vadas neįsivaizduojamas be savo įpėdinių, kokių Hitleris, laimei, neturėjo. Nors savo politiniame testamente – „Laiške suvažiavimui“ – Iljičius ir nurodė kito žinomo žmogėdros, Stalino, grubumą ir nepakantumą, bet padarė tai tik iš partijos suskaldymo baimės. Apie jokias kitas pasekmes pačiai šaliai nebuvo užsiminta. Atseit, ateis Stalinas ir visiems jums bus visiškas Mordoras (taip pat, beje, išsivysčiusi industrinė didvalstybė).

Na, ir Stalinas, kaip žinome, ėmėsi vystyti leninizmo idėjas taip uoliai, kad pats fiureris žiūrėjo į jį pagarbiai.

Hitleris rengė alaus pučus, Leninas kvietė revoliuciniam terorui, tai yra, iš esmės buvo XX amžiaus pradžios Doku Umarovas (tiktai vargu ar Policijos departamentas tuo metu kasdien pranešinėdavo apie jo likvidavimą). Tuometinį carą Nikolajų pas mus vis dar pavadina „kruvinuoju“. O veltui. Nikolajaus kaltė kitur – jis paprasčiausiai buvo skuduras, leidęs pūti imperijai ir taip galiausiai tapęs betarpišku bolševikų triumfo kaltininku. O kalbant apie kraują, tai vien ikirevoliuciniuose Lenino įkvėptuose teroro aktuose žuvo šimtai niekuo neprasikaltusių žmonių. Ką jau bekalbėti apie porevoliucinį terorą. Raudonąjį. „Pakahrti, būtinai pakahrti“, – taip ir įsivaizduoji 1-ojo predsovnarkomo grebluojančią šnektą. O paskui – Kolčako frontai, ledo žygis, Tambovas, Kronštatas ir taip toliau, ir panašiai.

Jeigu valdant Hitleriui Vokietiją paliko tūkstančiai rašytojų, mokslininkų, gydytojų, o kiti tūkstančiai žuvo konclageriuose, tai viešpataujant Leninui Rusija neteko praktiškai visos geriausios visuomenės dalies. Buvo sunaikintas nacijos genofondas – šunys su įsodintomis žmonių hipofizėmis paėmė valdžią ir užtvindė šalį. Manau, kad Pilietinio karo laikų Rusijos istorijoje likę dar nemažai baltų dėmių, bet faktas lieka faktu – Iljičiaus veiklos padariniai buvo tokie, kad Rusijos imperija pavirto „sovietais“. Grubiais, nepakančiais, skurdžiais, išplautasmegeniais „sovietais“, kurie, bėgant laikui, laukinio totalitarizmo sąlygomis, vadinasi, per prievartą, užsiaugino raumenis, prikaupė iždą, ėmė grasinti karais ir pagimdė nomenklatūrą, iki kurios „buržujams“ ir caro prisiplakėliams godumo ir neprincipingumo atžvilgiu buvo kaip iki Mėnulio. Paskui buvo visi stalininio pragaro ratai su milijonais aukų, pergalė prieš Hitlerį ir atomo įvaldymas, raketų paleidimas į kosmosą ir Olimpiados pravedimas, SSRS griūtis ir banditizmo triumfas, caro šeimos palaikų perlaidojimas ir nematytas naftos kainų šuolis. Bet „sovietai“ taip ir liko „sovietais“.

Žinoma, Lenino užsienio politika toli gražu nebuvo tokia agresyvi kaip vykdyta Hitlerio. Jinai didele dalimi ir nulėmė fiurerio kaip pabaisos reputaciją. Bet čia, manau, viskas slypi galimybėse – aiškinimuisi su kaimynais tuo metu Sovietų Rusijos kinkos buvo dar per skystos. O šiaip – kodėl ir nepabandžius? Įlindo juk vėliau į Suomiją. Ir Lenkiją su fiureriu pasidalino. Ir tai turint omenyje, kad Stalinas išvis nebuvo pasaulinio revoliucijos gaisro šalininkas, pernelyg buvo pragmatiškas. O jei jo vietoje būtų atsidūręs Trockis? Jis su kūju ir pjautuvu (ir ledo kirtikliu) įsibrautų į visus planetos užkampius.

Beveik septyniasdešimt metų mums kalė į galvas, kad Leninas – geras seneliukas, svajojęs apie visuotinę gerovę. Hitleris, beje, vokiečiams irgi norėjo gero. Tiktai ne visiems, žinoma, o labai pasirinktinai – jiedu su Iljičiumi juk ne rastafariai kokie. Tačiau Vokietija, nacizmo įstumta į visišką menkystę, atgimė, tapo pilnavertiška valstybe, kuriai jos praeitis gyventi netrukdo. O pas mus – „sovietai“. Hitleris vokiečiams bent jau automagistrales paliko, o ką mums Iljičius? Tipiškai „sovietinę“ netvarką, nepakantumą, pakrikimą ir blaškymąsi galvose? „Šimtą penkiasdešimt milijonų“ paminklų ir biustų? Šimtapūdį beprotybės rinkinį, susidedantį iš penkiasdešimties tomų?

Tokią padėtį galima aiškinti ir tuo, kad rusas iš prigimties yra iškrikėlis, chamas ir prašinėtojas. Bet tai, švelniai tariant, kliedesiai. Todėl logiškiau manyti, kad Iljičiaus ir jo gaujos Rusijai suduotas smūgis savo pasekmėmis pasirodė kur kas skausmingesnis ir pavojingesnis nei tas, kurį Hitleris sudavė Vokietijai. Ir dabar mes skelbiame anatemą užsienio maniakui, nors turime panosėje nuosavą, namie augintą daržovę, kuri guli pagrindinėje šalies aikštėje, kaip ta miegančioji gražuolė.

Kodėl aš visa tai pasakoju? Ogi todėl, kad žiūriu nesupratingu žvilgsniu į žmones, švenčiančius balandžio 22-ą vien dėl to, kad tą dieną gimė Uljanovas-Leninas, kaip ir į tuos, kurie švenčia balandžio 20-ą, nes tai importinio vampyro gimimo data. Na ir velniai jų nematė, tiesą sakant. Manau, kad mano bendravardis – apaštalas – viską išsiaiškino teisingai. Geriau pažymėkime balandžio 21-ąją – tą dieną gimė Iggy Popas ir Elžbieta II, Robertas Smitas ir Arina Rodionovna. Argi ne šventė?

PS: Geriau jau Iljičius būtų buvęs grybas, vienareikšmiškai.

lenta.ru

antradienis, balandžio 26

Šviesioji Černobylio pusė

Žmonių baimė susidurti su nematomu žudiku pasirodė besanti tikra palaima gyvajai gamtai. Iš radiacija užterštos Černobylio zonos pasitraukus žmonėms, jų vietą abipus Ukrainos ir Baltarusijos sienos užėmė prisitaikyti gebantys gyvūnai.

Prieš 25 metus iš užterštos zonos evakavus visus vietos gyventojus, gyvūnai neilgai trukus atrado naujai atsilaisvinusius plotus.

Išaugo ne tik Černobylio apylinkėse iki tol gyvenusios populiacijos, bet užklydo ir seniai čia regėtų rūšių atstovai, tokie kaip lūšys, meškos ir didieji apuokai.

[...]

Nematant kitos išeities, didelė dalis (apie 215 tūkst. ha) netinkamos žmonėms gyventi teritorijos Baltarusijoje 1988 metais buvo paskelbta radioekologiniu rezervatu, šioje teritorijoje į laisvę pradėta leisti retas gyvūnų rūšis, tarp jų – ir stumbrus bei Prževalskio arklius.

2007 metais analogišką žingsnį žengė ir Ukrainos vyriausybė.

Tai, kas žmonėms iki šiol atrodo kaip viena didžiausių visų laikų katastrofų, gyvūnams yra tiesiog natūrali jų aplinkos dalis. Juk šalia nėra žmonių – pavojingiausios ir agresyviausios gyvojo pasaulio rūšies.

Kai kurie radikalesnių pažiūrų mokslininkai, tokie kaip britas Jamesas Lovelockas, yra netgi pusiau juokais siūlę nedidelius kiekius radioaktyvių atliekų išslapstyti pažeidžiamiausiose tropikų miškų vietovėse, tikintis bent taip atbaidyti brakonierius ir nelegalius miško kirtėjus.

Kas žino, gal ir pavyktų.


Prarastas rojus: Černobylio zonos gyvūnai (alfa.lt)

pirmadienis, balandžio 25

„Apeikim aplinkui, čia – skruzdėlių takas“

Pratęsiant šitą įrašą.

„Vėl pasitelkime M.Dvarionaitės prisiminimus: „Nebūtų išsamiau apibūdinta Abdono asmenybė, nepaminėjus dar vienos jo gyvenimo aistros – meilės gamtai, gyvūnijai, kailiniuotiems, plunksnuotiems. Kiek jų priglausta, penėta, girdyta, gydyta. Kiek patarimų teikta kitiems globėjams. Ne vien gyvūnija, o ir vienišais, nuskurdusiais žmonėmis rūpintasi. Pasikinkę savo mašinėlę jie su Nijole įvairiuose Lietuvos kampeliuose guodė, šelpė ne vieną bedalį vis iš tų savo pensijų...“

„Važiuojam kur prie ežero, susitinkam ten gyvenančius senukus, – pasakoja ponia Nijolė, – išklausinėjam, kaip sveikata, ko trūksta, o kitą dieną žūtbūt turim lėkti nuvežti vaistų ar maistelio... Abdonas toks buvo – labai jautrus. Didelis gamtos garbintojas. Į gamtą važiuodavom visais metų laikais. Ištaikom laisvą akimirką, pasiimam šuniukus ir – pirmyn, kad ir pusvalandžiui. Turėjom savo upelius, šaltinius, grybavimo vietas. Žingsniuojam, šnekamės, staiga jis mane sustabdo: „Apeikim aplinkui, čia – skruzdėlių takas.“ Tada miškai buvo švarūs, o dabar Abdonas numirtų iš širdgėlos pamatęs šiukšlių kalnus. Nusižiūrėjęs tvirtesnę šaką jis darydavo prisitraukimus – viena ranka, paskui – pritūpimus ant vienos kojos...“

Audrius Musteikis, A.Lietuvninkas: „Elgtis kitaip neleidžia pavardė“, Lietuvos žinios, 2011 04 18, p. 14-15.
lzinios.lt

šeštadienis, balandžio 9

Neįprastos dvasinės patirtys atsiminimuose

Kovo 11 dienos „Tremtinio“ numeryje S. Abromavičius cituoja iš Antano Lukšos užrašytą pasakojimą apie tai, kaip kalėdamas Kauno MGB rūmuose jis susapnavo bloga lemiantį sapną: „Sapnavau tą naktį brolį Jurgį, pakabintą klojime už kojų, ir kažkas lupa jam odą... Ir tai sakiau Mamai. Ji kurį laiką žiūrėjo į grandines, paskui pasakė, kad Jurgio nebėra... nušautas“. Naktį prieš Jurgio žūtį ryškų pranašingą sapną yra regėjęs ir kitas brolis, Juozas Lukša-Skirmantas. Atitiko netgi kai kurios tikro įvykio detalės – brolis sapne buvo mirtinai pakirstas kulkosvaidžio (Partizanai, 1990, p. 309).

Partizanų atsiminimuose galime rasti ir daugiau nuspėtos artėjančios žūties ženklų. Toje pačioje Juozo Lukšos knygoje aprašoma, kaip prieš kautynes ties pasienį žyminčiu Romintos upeliu partizanas Feliksas susapnavęs, jog grimzta kažin kur raiste, o kiek tolėliau – Butautas ir Kariūnas. Pakrantėje augo keisti medžiai, iš kurių į raistą varvėjo kraujas. Tą dieną visi trys žuvę (Ten pat, p. 368-372). Povilo Pečiulaičio-Lakštingalos brolis Jonas Pečiulaitis-Žvangutis prieš žūtį Povilui pasisakė sapnavęs, kad jiedviem jau reiksią skirtis. Viktoras Šniuolis pamena, kaip 1949 metų Deklaracijos signataras Bronius Liesis-Naktis porą valandų prieš netikėtą žūtį prasitaręs: „Viktorai, tu žinai, kaip šiandien mane traukia žemė...“ Partizano Jono Slapšinsko mirtį pranašaujantį sapną jo brolis Bronius regėjo kalėdamas Utenos kalėjime (Vorkutos politinių kalinių atsiminimai, p. 194).

Šie pavyzdžiai rodo, jog karo tikrovė, išplėšianti sąmonę iš kasdienio buitinio lygmens, stipriau kėlė gyvybės ir mirties klausimą, aštrino kovotojų jauseną. Sapnai nebūtinai pranašavo vien neišvengiamą baigtį – būta atvejų, kai jais kovotojas buvo perspėjamas apie artėjantį apsupimą ir ne vieną kartą taip gelbėjosi nuo pražūties.

Be nuosavos ar artimo žmogaus mirties sapnai galėjo pranašauti kitus esminius gyvenimo įvykius: suėmimą, tardymo pabaigą, pasimatymą su vyru po daugybės metų tremtyje, pasveikimą po ilgos ligos, Stalino mirtį ir kt. „Ne sykį ir aš esu sapnavęs pranašingų dalykų: 1943 metais, būdamas Gorkio kalėjime, susapnavau tėvo mirtį. Tame kalėjime mačiau išsiskyrimą su pirmąja žmona. Viskas pasitvirtino“, atsiminimų knygoje rašo A. Verksnys. Mirę artimieji sapnuose gali duoti patarimą, paguosti, arba pats sapno įvykis gali būti iššifruojamas kaip simbolinis patarimas.

Šimtai tūkstančių žmonių Stalino valdymo metais perėjo per Lietuvoje įkurtų kalėjimų ir areštinių mėsmalę. Atplėštas nuo artimųjų ir uždarytas kalėjime žmogus įveikti langų grotas galėjo tik svajose ar sapnuose, grąžinančiuose į tėviškę, vaikystę, pas tėvus, mylimąjį ar mylimąją. Apie tai byloja ir politinių kalinių dainos. Kiti sapnai, atvirkščiai, bauginantys, netikėti, persekiojantys, atspindėjo supančią niūraus laukimo ir tardymų atmosferą. Iš šaltinių panašu, kad dažniau patirtais sapnais kalėjimuose rytais dalindavosi moterys.

Alinantis badas ir išsekimas versdavo dalį kalėjimų ir lagerių kalinių daug mąstyti ir pasakoti vienas kitam apie maistą, bent taip psichologiškai kompensuojant nuolatinį kentėjimą. „Tikėjomės nors susapnuoti ką nors gražesnio, ką nors skanesnio...“ (M. Rimkienė). „Mūsų sapnuose skanėstai būdavo sukrauti, išdėlioti, bet mes jų negalėdavome pasiekti. Vis kažkas sukliudydavo jų atsikąsti. Ir iš to, kokius valgius matydavome sapnuose, dažniausiai atspėdavome, kokia bus ateinanti diena. Riebi (priedo gausim) ar liesa (negausim)“ (A. Verksnys). Lageriuose netgi į kai kurias nuodėmes, padarytas dėl bado, žiūrėta atlaidžiau: „lagerio gyvenime buvo nuo bado save gelbėjimosi teisiškumas“ (M. Liutkevičius, Vorkutos..., p. 6).

A. Solženicynas rašo apie kalinių tarpe tvyrojusią neviltį, fatalizmą ir gyvenimą šia akimirka, o taip pat apie didesnį nei įprasta prietaringumą. Be jokios abejonės, tokius juos darė atitrūkimas nuo normalaus gyvenimo, beteisiškumas, monotoniška laiko slinktis, ir aplinkui stebimas nelaimėlių kritimas nuo nepakeliamų sąlygų. Likimo neišvengiamybę iliustruoja I. Skliutaitės-Navarackienės pasakojimas apie Karabaso lageryje kalėjusią Pavolgio vokietę Sonę, išgąsdintą košmariško sapno ir kitą rytą bandžiusią išvengti ėjimo į darbą ir pavojingų vietų skaldykloje, tačiau netikėtai vis tiek pakirstą sargybinio šūvio.

Prietaringumas labiausiai, matyt, buvo būdingas kriminaliniams kaliniams. Kaip rašo savo knygoje B. Antanaitis, „jei laisvėje yra žmonių, tikinčių burtais, prietarais, sapnais, tai kriminalistai turbūt visi tuo tiki. Mažiausiam įvykiui ar sapnui jie teikia didžiausią reikšmę“. Tačiau gyvenimo sąlygos vertė tokius darytis ir kitus.

Kalinio būklė buvo daug bejėgiškesnė, nei kario. Jis turėjo ne tik stengtis nebūti pribaigtas mirties, kuri bado, išsekimo ir ligų pavidalu mynė jam ant kulnų, bet ir pakelti nužmoginančią, banditizmo kupiną aplinką. Kiekvieną jo būklę pagerinantį įvykį (siuntinio, lengvesnio darbo gavimą ir pan.) jis galėjo laikyti Dievo apvaizdos ar likimo dovana. Neretas vėliau atsiminimuose pabrėždavo, kad išgyventi jam padėjo tik dvasinis išsigryninimas, vidinis optimizmas ir susitelkimas, pasikliovimas Aukščiausiojo valia, nuolatinės maldos ar motinos peržegnojimas išvežant.

Gręsiančios didelės nelaimės akivaizdoje kai kurie taip pat išvysdavo tėvų viziją. I. Skliutaitę-Navarackienę apie tuoj sprogsiantį vandens katilą sapne perspėja jos tėvas. Kitąsyk nuo minčių apie savižudybę ją atbaidė saulėlydžio nurausvintame dangaus skliaute pamatytas liūdnas mamos veidas. Iš kitų pasąmoningų dvasinių patirčių savo turiniu išsiskiria didingos religinės vizijos (šv. Marijos, angelų), patiriamos arba sapne, arba neaiškioje ribinėje būsenoje tarp miego ir budrumo, o kartais ir dar neįprastesnėse situacijose, pavyzdžiui, kirtus žaibui. Vėliau jos ilgą laiką prisimenamos, įkvepiančios sukurti jas įamžinančius meno dirbinius.

Prie tikėjimo neįtikėtinais likimo vingiais, sutapimais priskirtinas tam tikrų skaičių, gyvenimo datų sureikšminimas. Pavyzdžiui, kai kurie net ir skeptiškiau religijos ir mistinių sutapimų atžvilgiu nusiteikę pateikėjai įsidėmėjo, kad svarbiausi jų gyvenimo įvykiai pasikartoja tam tikru periodiškumu.

Likimo ženklų temai artimi tikėjimai pranašingais gamtos ženklais. Petras Plumpa pasakojo, kad Vladimiro kalėjimo kaliniai iš pelėdos ūkavimo spręsdavo, jog tą naktį bus vedami sušaudyti mirtininkai.

Nepaisant aprašytos neįprastų dvasinių potyrių įvairovės jie lieka greičiau išimtimi, nemažai priklausančia nuo asmeninių savybių. Vienas žmogus gali išvis nekreipti dėmesio į sapnus, kitas paminėti atsiminimuose bent tris reikšmingesnius. Ne kiekvienas gal ir išdrįsta kalbėti apie šiuos dalykus arba mano, kad jiems ne vieta gyvenimo istorijoje. Juk tokie dalykai greitai gali būti sukritikuoti kaip menkavertiški, racionaliai nepagrįsti arba nepritampantys prie krikščioniškojo mokymo. Mokslininkui yra paprasčiau, jis tiesiog fiksuoja šiuos pasakojimus kaip žmonių gyvenimo dalį, išlaikydamas nuo jų atstumą ir nesiimdamas nei aistringai jais įtikėti, nei kategoriškai neigti.

Vienuose tikėjimuose, vaizdiniuose pastebima ryškesnė tradicinio folkloro įtaka, atsinešta iš kalinių gimtųjų vietų. Kiti pasižymi didesniu specifiškumu. Taip greta gana įprastų mūsų ausiai pasakojimų apie vaidenimąsi (pvz., šachtose), slogučius galime aptikti savitų lagerių legendų (apie sušaudymo išvengusią eserę Kaplan, netoli Karagandos neva buvusį mirtininkų lagpunktą, kuriame kaliniams į nosis ar ausis suverti plieniniai žiedai, ir kt.).

Kalinių ir tremtinių tikėjimai, prietarai neįprastai įdomūs, nes gyvavo aplinkoje, kur susidūrė įvairių tautybių ir konfesijų žmonės su labai skirtingomis patirtimis. Todėl vertingi ne tik atsiminimai apie tautinių švenčių minėjimus bei religines apeigas, bet ir apie mums kultūriškai tolimesnius dalykus. Pavyzdžiui, labai nedaug tėra užrašyta žinių apie liaudišką gydimąsi Sibire, tenykščių gyventojų religingumo formas, su kuriomis teko susidurti mūsų tremtiniams.

Be kai kurių „antgamtiškų“ patyrimų paminėjimo nemažai gyvenimo istorijų liktų nepilnos. Juk vienas ar kitas panašus įvykis galėjo smarkiai paveikti žmogaus poelgius, lemiančius tolimesnį jo kelią. Todėl nereikėtų atsainiai atmesti ar išbraukti šios žmogiškosios patirties, galinčios atskleisti gilesnius mūsų išgyvenimus ir santykį su mus pranokstančiomis pasaulio jėgomis.

Rokas Sinkevičius, rokas.sinkevicius@hmf.vdu.lt

trečiadienis, balandžio 6

Golat <-- galindai?

„Merjamaa“ žurnale po vienu straipsniu radau įdomų komentarą (palikau kai kuriuos rusiškus žodžius, kurie sunkiau išsiverčia, kabutėse):

...Aš gimiau Buguruslano rajone, Nuštaikino mordvių kaime. Greta taip pat mordvių kaimas Kiriuškino. Šiuos kaimus 1760 metais įkūrė persikėlėliai iš Simbirsko apskrities (vėliau Buinsko apskritis), Nuštaikino gyventojai iš Atiaškino, o Kiriuškino – iš Arkajevo... Į Simbirsko apskritį jie atėjo XVII amžiuje, iki Simbirsko pastatymo. Šių dviejų kaimų gyventojai smarkiai skiriasi vieni nuo kitų. Nuštaikino gyventojai paprastai yra šviesių plaukų ir akių bei blyškių veidų. O Kiriuškino – tamsesnių veidų („kopčionnyje“) ir tamsių plaukų (prie smilkinių jie margesni – „pegije“). Kiriuškino žmonės žino nuštaikiniečius nuo 1600 metų, o gal ir anksčiau. Ir jie mus vadina „Golat“ („Голат“). Ir mūsų kaimiečiai labai panašūs į Galičo gyventojus iš jūsų straipsnio [Turi omenyje Galičą Kostromos srityje - R.S.]. Ir nors šalia mūsų kaimų ir mūsų protėvių gyvenviečių nuo 1600 metų negyveno šalia rusai, mūsų kalba (Nuštaikino gyventojų) smarkiai surusėjusi, o moterys visada dėvėjo marškinius („kofty“) ir sijonus. Gretimame Kiriuškino kaime ir kalba, ir drabužiai buvo nacionaliniai. Prašau pakomentuoti.

Kitoje vietoje internete matomai to paties veikėjo paaiškinta, kad patys gyventojai kaimą vadina Nuštavele. Nuštaikino, Nuštajevo – variantai su prilipdytomis rusiškomis galūnėmis.

Čia iškarpa iš 1912 m. Buguruslano rajono žemėlapio su dviem minėtais kaimais apačioje:



O čia jau dabartinis kelių žemėlapis:



Ant dabartinio Rusijos administracinio žemėlapio pažymėjau komentare minėtą XVIII a. migraciją nuo rytinių Mordvos pakraščių į Buguruslano apylinkes:

pirmadienis, balandžio 4

Minsko disidentas: „Gudija pasikeis be revoliucijų – žmonės paprasčiausiai taps europiečiais“

Kastusis Laškevičius

Sergejus Chanženkovas gimė Magadano srities lagerio gyvenvietėje 1942 m. Jo senelis ir tėvas buvo represuoti. 1955 m. šeima grįžo į Minską. Sergejus buvo suimtas 1963 m. pavasarį ir nuteistas 10 metų lagerio pagal BSSR BK 69, 65 ir 67 str. 1 dalį už antisovietinę veiklą, antisovietinės organizacijos įkūrimą ir diversiją – ruošimąsi susprogdinti vienos iš Minsko radijo stočių siųstuvą, skirtą Vakarų radijo stočių slopinimui (vadinamąją „glušilką“). Bausmę atliko Mordovijos ASSR Dubravnyj lageryje. 1973 m. grįžo į Minską.

Į šį kuklų stalininį pastatą šalia sostinės Gorkio parko jis persikėlė kartu su represuotais tėvais daugiau kaip prieš pusę amžiaus – iš tremties Kolymoje. Spartietiškai apstatytame buvusio antisovietininko kambaryje – dvi lentynos kadaise uždraustos literatūros. Ant senamadiškos komodos – radijo imtuvas „Minsk-55“. Tas pats, per kurį dar būdamas paauglys jis kartu su tėvais klausydavo „priešiškų radijo balsų“. Už stiklo – Sacharovo portretas, ant spintos – gabalas spygliuotos vielos – atminimas apie tai, ką jam teko pergyventi. Mūsų pokalbį įdėmiai stebi penkiametis Chanženkovo anūkas Julianas. Kol kas jam susidomėjimą kelia tik stiklinė mūsų televizijos kameros akis. Tačiau praeis metai ir jis būtinai paklaus senelio ir apie Staliną su KGB, ir apie Mordovijos konclagerį bei Minsko radijo bangų slopintuvą. Mūsų įrašytas pokalbis, tikiuosi, taps jam ir tūkstančiams jo bendraamžių tikrovišku liudijimu.

„Mano vaikystė praėjo tarp buvusių kalinių. Mano draugai buvo represuotųjų vaikai“

– Sergejau Nikolajevičiau, stalinistai represavo ir jūsų senelį, ir tėvą. Nuo ko viskas prasidėjo?

– Senelio (iš motinos pusės), Sergejaus Nikitičiaus Gromovo, aš niekuomet nemačiau. Jis buvo kaimo mokytojas, eseras, gyveno Pavolgyje. 1929 metais, kuomet SSRS prasidėjo prievartinė kolektyvizacija, jis stengėsi pasipriešinti šiai mašinai sąmokslais: rinko priešininkų grupes, rašė atsišaukimus. Reiškia, vedė tokią pačią naivią veiklą, kokią vėliau aš. 1929-aisias jį išsiuntė į Gulagą, Solovkus, iš kurių grįžo po trejų metų. 1937-aisiais senelį suėmė pakartotinai.

Tėvas, Nikolajus Ivanovičius Chanženkovas, buvo komjaunuolis, kaimo aktyvistas, dėl to pateko mokytis į Maskvos transporto inžinierių institutą. Tačiau po trečio kurso jį už nieką suėmė. Už lango – 1935-ieji. Vadinamasis „Kirovo srautas“ (represijų banga po Kirovo nužudymo – vert. past.). Niekuo nenusikaltusius žmones suėminėjo pagal planą, pagal sąrašus. Taip tėvas penkeriems metams pateko į Kolymos lagerį. Po to jis viduje tapo antisovietininku.

– Tėvai jus auklėjo antisovietine dvasia?

– Tiesiogiai ne. Stalino valdymo metais tai buvo neįmanoma. Tėvai, atvirkščiai, stengėsi apsaugoti vaikus nuo savo padarytų „klaidų“. Jokio nuteikinėjimo, pokalbių šeimoje nebuvo. Tačiau aš gimiau lagerio gyvenvietėje Kolymoje, kur tėvas liko dirbti po paleidimo. Visa vaikystė prabėgo tarp buvusių kalinių. Mano draugais buvo represuotųjų vaikai. Ten nereikėjo pasakoti. Žiūrėk, įsimink, analizuok. Kiekvieną pavasarį į Magadaną aplaukdavo garlaiviai su kaliniais. Mes žiūrėjome į kolonas, iškeliaujančias į šiaurę. Žinoma, pradėjo kilti klausimų, į kuriuos atsakymų nesurasi laikraščiuose ar kino filmuose. Propaganda – savo, žmonės – savo.

Be to, aš stebėdavau tėvą, ko jis nenumanė. Mačiau jo reakciją, besiskiriančią nuo oficialiosios. Jis pergyveno lūžį, iš įsitikinusio komunisto virsdamas antisovietininku. Todėl daug skaitė, analizavo – jam viskas buvo įdomu.

1953-aisiais, kai mirė Stalinas, man buvo vienuolika, ir aš jau viską supratau.


„Vien pokalbių virtuvėje mums neužteko“

– Kaip jūs atsidūrėte Minske?

– Atsitiktinai. 1955 metais, kai tėvui pagaliau leido išvažiuoti iš Kolymos, suradau Minske darbą pagal specialybę – „inžinierius-kelininkas“. Aš juk baigiau čia mokyklą, įstojau į Politechnikos instituto hidrotechninį fakultetą. Gyvenimo pažiūros ir principai ėmė įgyti aiškius bruožus.

– Ar prie to prisidėjo Minske viešpatavusi atmosfera?

– Po Magadano tai buvo kitas pasaulis. Ten aš mačiau žmones, suprantančius, kas vyksta. Čia – daugiausia tuos, kurie siekė išgyventi. Po represijų, karo, bado žmonėms buvo toli iki įvykių apmąstymo.

Po 1956-aisiais įvykusio SSKP ХХ suvažiavimo, kuriame buvo pasmerktas Stalino asmenybės kultas, atsirado viltis. Atrodė, kad valdžia pati viską sutvarkys. Tačiau greitai tapo aišku: viskas nerimta, niekas nesiruošia likviduoti sistemos. Tai supratęs, mąsčiau tik apie tai, ką daryti toliau.

Vien tik pokalbių virtuvėje man neužteko. Vesti agitaciją, kurti visavertes organizacijas buvo neįmanoma. Būtent tuo metu kilo mintis kurti antisovietinę organizaciją ir pradėti brutalios formos kovą – susprogdinti radijo bangų slopintuvą Minske, kas taptų simboliniu aktu, postūmiui tolimesniems veiksmams. Paaiškinsiu, užsienio radijo stotys „Laisvės radijas“, „Amerikos balsas“ ir kitos buvo vienintelė galimybė už „geležinės uždangos“ gauti objektyvią informaciją apie įvykius. Žinoma, valdžia jas be gailesčio slopindavo.

– Kaip suradote bendraminčių ir kokius tikslus kėlėte?

– Buvome keturiese. Institute atsirado bent du žmonės, turintys tokias pačias pažiūras kaip ir aš. Dar buvo draugas iš mokyklos. Tikslas – kovoti su sovietų valdžia. Netgi parašiau mūsų organizacijos programos projektą – savotišką ketinimų manifestą.


„Sprogmenis atkasėme kaime, šriftą paėmėme spaustuvėje“

– Ar bandėte apsisaugoti nuo informacijos nutekėjimo?

– Iš naivumo manėme, kad kol „neišeisime į eterį“, nėra ko bijoti. Iš tikrųjų, visus procesus kruopščiai sekė KGB agentai. Jų buvo visur. Matyt, atkreipiau jų dėmesį dar mokykloje, atsisakęs stoti į komjaunimą.

– Įdomu, kaip į šį atsisakymą reagavo jūsų bendraklasiai, mokytojai?

– Bendraklasiai – su susidomėjimu. Mokytojai įspėjo, kad man blogai baigsis.

– Grįžtant prie antisovietinės organizacijos kūrimo, kiek pavyko įgyvendinti jūsų planą?

– Buvome tik pradinėje stadijoje. Draugas iš instituto papasakojo, jog žino, kur jo kaime užkasti karo laikų sviediniai. Vasarą tenai nuvažiavome ir išties radome juos. Instituto karinėje katedroje mūsų specializacija buvo karo inžinerija. Todėl nesunkiai nupjovėme sprogdiklį. Po to sudariau objekto planą. Tai buvo metalinis bokštas su radijo bangų slopintuvu, kurio pagrindas ir šiandien iškilęs kiemuose tarp Nepriklausomybės prospekto ir Kozlovo gatvės – šalia šv. Roko bažnyčios. Kartą vėlai vakare perlipau į teritoriją, išsimatavau, ko reikėjo apskaičiavimams. Turėjome sukelti tokį sprogimą, kad krentantis bokštas nekliudytų namų.

Kartu su diversija mes planavome išleisti vienkartinius atsišaukimus su veiksmo paaiškinimu. Jaunesnysis brolis kartą man parodė naudotą šriftą, kurį jie su vaikinais rado spaustuvės „Vo slavu Rodiny“ kieme. Taip pas mane atsidūrė keli kilogramai šrifto, visiškai tinkamo spausdinimui.

Sprogdinimą planavome atlikti naktį, esant blogam orui, kad aplinkui nebūtų atsitiktinių praeivių.

– Jūs planavote diversiją 1963 metais?

– Ne, konkrečių datų nebuvo, juk iki plano įgyvendinimo buvo dar toli. Mes užsiėmėme paruošiamaisiais darbais, nežinodami apie tai, kad organai kontroliuoja visus mūsų veiksmus.


„Per išdaviką mums norėjo primesti gamyklos sprogdinimą“

– Nejautėte, kad jus seka?

– Ne. Išdaviku pasirodė vienas iš mūsų – mano bendraklasis. Iki šiol nežinau, ar bendradarbiavo su organais jis iki tol, ar mūsų byla tapo jam pirmąja.

Per jį mums bandė pripiršti kitus antisovietinius scenarijus – susitikimą su užsieniečiais, ne slopintuvo, o visos gamyklos sprogdinimą. Mes, žinoma, atsisakinėjome. Paskui tik paaiškėjo, kad tokiu būdu prieš mus norėta surinkti daugiau kompromato, pritaikyti rimtesnį straipsnį ir už tai gauti daugiau žvaigždučių. Pavyzdžiui, jeigu būtume užmezgę ryšį su užsieniečiu, tai būtų grėsę tėvynės išdavyste.

Nors ir taip jiems labai pasisekė. Iki mūsų nieko panašaus Minske nebuvo.

– Kokiomis aplinkybėmis jus suėmė?

– Suėmimo diena buvo kruopščiai ruošiama – mus reikėjo paimti su įkalčiais. Buvo 1963-ųjų pavasaris. Mes ruošėmės į praktiką. Vadinasi, reikėjo paslėpti sviedinį, slopintuvo planą, organizacijos programą ir šriftą.

1963 metų gegužės 27-osios rytą turėjau nuvežti sviedinį draugui, kaip jis buvo pasiūlęs. Padėjau jį į lagaminėlį ir išvažiavau. Autobuse mane ir suėmė, aiškindami, kad lygiai toks pats lagaminėlis tą dieną buvo pavogtas. Milicijos skyriuje, kur mane atvedė, žmogus pasakė, kad lagaminas – jo. Atidarė, o ten sviedinys. „Šitai ne iš mūsų srities“, – suvaidino sceną milicininkai ir paskambino į KGB.

[...]

Pažintis su legendiniu Ostrikovu

– Ar buvo lageryje antisovietinio nacionalinio pasipriešinimo atstovų, tame tarpe gudų partizanų?

– Daugiausia tai lietuvių „miško broliai“ ir ukrainiečių „banderovcai“. Bet teko sutikti ir gudų – pokario partizanų. Buvo ir tokių, kurie pateko į Vakarus, o po karo buvo išmesti į Gudijos teritoriją su žvalgybinėmis-diversinėmis grupėmis. Su žymiuoju amerikiečių desantininku Timochu Ostrikovu susipažinome vos atvažiavus į lagerį, o vėliau tęsėme pažintį jau laisvėje. Tai buvo tikras gudų nacionalistas. Apie nieką kita kalbėti jis negalėjo. Kažką nuolatos skaitė, rašė, su kažkuo ginčijosi. Buvo nuostabus pasakotojas! Bendrai paliko man labai didelį įspūdį. Ypač tuo, kad nusprendė nusileisti desantu į BSSR 1952 metais. Tai savižudybė, juk dar buvo gyvas Stalinas!

Įdomu, kad jo draugas iš karto atsitolino, matyt, nuėjo bendradarbiauti su organais. Aplink Ostrikovą buvo susibūrę dar 2-3 žmonės iš partizanų. Tokia gudiška brolija.

– Ar po bendravimo su jais pasikeitė jūsų supratimas apie Gudiją?

– Kokia prasme?

– Vargu, ar sovietinėje mokykloje jums teko skaityti apie Lietuvos didžiąją kunigaikštystę, apie kurią pasakodavo Ostrikovas...

– Skaičiau, tiktai ne mokykliniuose vadovėliuose, o Solovjovo, Kliučevskio ir kitų knygose. Tie, kurie norėjo apie tai žinoti, rasdavo ir skaitydavo. Klausimas kitas: kokią reikšmę teikti tautiškumui. Man tai nebuvo kažkas lemiamo. Tokią pačią istoriją turi bet kuri tauta. Tačiau yra žmonių, kurie remiasi tapatybe. Aš ne toks, bet žiūriu į juos supratingai.

– Kokia kalba bendraudavo kaliniai?

– Ukrainiečiai, lietuviai, latviai, estai tarp savęs – tiktai savo kalbomis. O likusieji bendraudavo rusiškai.

– Įvairiais laikotarpiais su jumis bausmę atlikinėjo garsūs antisovietiniai disidentai – Siniavskis, Danielis, Galanskovas, Kuznecovas, Ginzburgas...

– Tai ir buvo mano pažįstamų ratas. Penktadalis įkalintųjų – įvairių antisovietinių organizacijų dalyviai, daugiausia studentiškų, iš Leningrado ir kitų stambių SSRS miestų.

Kiekvienas disidentas turėjo unikalią gyvenimo istoriją, intelektualinę ir antisovietinę patirtį. Tuo metu visa tai buvo nepaprastai įdomu, juk panašios informacijos atvirai, kaip dabar, nebuvo. Šiandien pas mane lentynoje stovi daug mano lagerio draugų knygų – Bukovskio, Kuznecovo, Osipovo...

– Ar po išlaisvinimo palaikėte su jais ryšį?

– Žinoma. Su tais, kurie nepalūžo. 1990 metais mes visi susirinkome І politinių kalinių suvažiavime Leningrade.

[...]

„Blogio imperijos“ žlugimas buvo visiškai netikėtas“

– Aštuntojo dešimtmečio pradžioje interviu vakarų žiniasklaidai jus paminėjo Solženicynas: „Prisimenu Sergejaus Chanženkovo, atlikusio bausmę (...) už bandymą – ar net tik ketinimą – susprogdinti slopintuvą Minske, likimą. O juk žiūrint iš bendražmogiškų vertybių taško neįmanoma šio nusikaltėlio suprasti kitaip nei kovotojo už visuotinę taiką“. Ar jums tai kaip nors padėjo?

– Solženicynas paminėjo mane, kai aš buvau lageryje. Tačiau aš sužinojau apie tai iš draugo tik praėjus dešimčiai metų po išlaisvinimo.

– Ar tikėjote tuo, kad sovietinei imperijai kada nors ateis galas?

– Tuo, kad Sąjunga žlugs, neturėjau abejonių. Niekas tik negalėjo nuspėti, kada. Man tai buvo visiškas netikėtumas. Atrodė, šalis turi dideles stabilumo atsargas: liaudis nebyli, nepatenkintieji išvažiuoja į užsienį... Žinoma, sovietų ekonomika vis labiau atsilikinėjo nuo civilizuotų šalių. Bet niekas negalvojo, kad viskas įvyks taip greitai.

Perestrojkos metu jaučiau déjà vu. Iš esmės, vyko tas pats, kas ir prie Chruščiovo. Iš pradžių jis atsisakė stalinizmo, bet paskui viskas grįžo į savo vietas...

– Kaip jūs sureagavote į „didžiosios ir galingosios“ subyrėjimą, nepriklausomų respublikų susikūrimą?

– Su dideliu džiaugsmu. Man tai buvo „blogio imperija“, kaip pasakė Reiganas. Bet su vienu patikslinimu: imperija ne Rusijos, o sovietinė. Kalbant apie tautas, jos siekė nepriklausomybės. Turėjau daug draugų tarp lietuvių, ukrainiečių. Visada prijaučiau jų kovai, 1991-ųjų sausio įvykių metu važiavau į Vilnių.


„Patriotizmas – dalykas toks pats intymus, kaip ir asmeninis gyvenimas“

– Zenonas Pazniakas kažkada pasakė apie jus: „Teroristų mums nereikia!“

– Šiuos žodžius man perdavė žmogus, turintis ryšį su Pazniaku. Pasirodė, kad jis apie mane žino, tačiau asmeniškai nebuvome susitikę.

– Kaip jūs priėmėte 1990-ųjų pradžioje vykdytą atgudinimą („belorusizaciją“)?

– Aš nepalaikau atgudinimo ta prasme, kuria jis buvo siūlomas. Garsus deklaravimas visada atveda prie žalos kam nors. Manau, kad patriotizmas – dalykas toks pats intymus ir ramus, kaip asmeninis gyvenimas. Aš rusas, bet niekuomet nesakysiu, kad Rusija – didi supervalstybė, su didvyriška praeitimi ir Ilja Muromiečiu.

Jeigu žmogus viduje giliai įsitikinęs gudiškumu – tegul, vardan Dievo. Bet kuomet jis pradeda versti kitus („Kodėl tu ne toksai?“), man nepatinka. Iš kitos pusės, aš puikiai suprantu, kad visuose nacionaliniuose judėjimuose pasitaiko perlenkimų. Žmonės, iš kurių ilgą laiką ką nors buvo atėmę, persistengia.

– Remdamasis savo patirtimi ir stebėjimais pasakykite, kodėl gudai vis dėlto tokie atsilikę tautinės valstybės kūrimo reikale?

– Tai aiškintina sunkia tautos istorija ir tragišku jos likimu. LDK aš vertinu ne kitaip kaip Atlantidą. Nuo tų laikų Gudija buvo tampoma iš vienos pusės į kitą: Abiejų Tautų Respublika, Rusijos imperija, SSRS. Tuo metu, kai buvo kuriama didžioji rusų literatūra, Gudijoje, buvusioje Rusijos imperijos dalimi, nieko panašaus nevyko. Šiandieną šito dvasinio paveldo (o ne virtualių šaknų) nacionaliniam pamatui trūksta.

Kad ir paskutinio karo įvykiai. Siaubas, kas dėjosi gudų žemėje. Vokiečiai, policininkai, partizanai, „krajovcai“, enkavėdistai. Žmonės buvo visiškai pasimetę ir nusiteikę tik vienam: kad tik būtų čierka ir spirgių (pašiepiantis priežodis apie gudus, originalo kalboje „čarka, škvarka“ – vert. past.), ir kad tik manęs neliestų. Šią nuostatą sėkmingai naudoja ir plėtoja dabartinė valdžia.


„Gudijoje viskas įvyks natūraliai, be revoliucijų“

– Kokios jūsų viltys, atsiradusios žlungant SSRS, iki šiol nepasiteisino?

– Viskas įgyvendinta tiktai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Ukrainoje – iš dalies. Gudijoje ir Rusijoje – beveik nieko. Nėra net supratimo, kam reikalinga daugiapartinė sistema. Būtina šviesti žmones.

– Kiek užtruks, kol pasivysime tai, ko nepasiekėme per 20 metų?

– Nežinau. Jaunajai kartai jau nebėra kliūčių gauti ir nagrinėti informaciją. Yra internetas, galima mokytis Vakaruose. Manau, reikalai pajudės labai greitai. Neįmanoma ilgai likti anklavu Europoje. Beje, esu įsitikinęs, kad viskas įvyks natūraliai, be revoliucijų. Žmonės paprasčiausiai taps europiečiais. Tuomet ir pasikeis režimas.

– Į „Laisvės radijo“ anketos klausimą jūs atsakėte, kad šiandien niekas neriboja jūsų laisvės. Ar tai tiesa?

– Visiškai. Aš sakau, ką galvoju. Nejaučiu savicenzūros. Kadaise per draugus man pavyko gauti „Gulago archipelagą“, išleistą Paryžiuje. Aš jį slėpiau, KGB ateidavo pas mane daryti kratos, bet taip nieko ir nerado. Šiandien pasiekiama bet kokia literatūra.

– Ar daug tokių laisvų žmonių aplinkui jus?

– Daug, ir kuo toliau, tuo daugėja. Jaunimas laisvai važinėja į Vakarus, mokosi tenai. Manau, galiausiai tai atves prie politikos pasikeitimo.


Foto: autoriaus ir iš S. Chanženkovo archyvo.

Pilnas straipsnis: news.tut.by

(čia galima peržiūrėti ir Maksimo Gaiko filmuotą pokalbio vaizdo įrašą su tikslesniais S. Chanženkovo pasisakymais)