pirmadienis, balandžio 12

Keliomis kalbomis man kalbėti? Kuo daugiau, tuo geriau!



Mārtiņš Kukurs, ne latgalietis

Kai kalbame apie latgaliečių (latgaliešu) kalbą, nereikia manyti, kad nuo latvių kalbos kažkas atidalijama ar prilipdoma – viskas yra žymiai paprasčiau. Tereikia atmesti šovinizmą, apsišarvuoti žiniomis ir padidinti smegenų vingių skaičių pakaušyje; jei niekas kitas nepadeda, paimti talkon lopetą, kirvį ar kauptuką, arba varškės, bet smegenų vingių skaičių vis vien reikia padidinti.

Taigi, pasaulyje egzistuoja toks terminas – „dialect continuum“ arba, pažodžiui, tarmių/dialektų kontinuumas (tąsa).

Toks kontinuumas, pavyzdžiui, egzistuoja rusų/baltarusių/ukrainiečių bloke, į kurį įeina ne tik šios trys kalbos, bet ir, pavyzdžiui, Karpatų rusinų kalba, suržikas (pereinamoji grandis tarp ukrainiečių ir rusų), trasjanka (pereinamoji grandis tarp baltarusių ir rusų) bei poleščiukų tarmės, kurios pozicionuojamos tarp baltarusių ir ukrainiečių.

Visai nekalbant apie tuteišius, kurie faktiškai yra senųjų baltų – jotvingių palikuonys ir gyvena toje pačioje teritorijoje, kurioje seniau jotvingiai (išskyrus šiandieninėje Lietuvoje ir buvusioje Rytų Prūsijoje esančias jotvingių žemes). Jie mūsų dienomis kalba slavų kalba, kuri pozicionuojama tarp lenkų ir baltarusių, tačiau su labai plačiu baltų kalbų substratu. Jų kultūra baltiška, su geometriniais ornamentais ir baltiškomis melodijomis, priešingai „častuškoms“ ir žvėrių/paukščių slaviškiems ornamentams.

Toks „dialect continuum“ taip pat yra Belgijos (Flandrijos) – Nyderlandų – Liuksemburgo – Lichtenšteino – Vokietijos – Šveicarijos – Austrijos blokas.

Išties Šiaurės Vokietijoje vartotas „Platt Deutsch“ (vokiečių žemaičių – R. S.) yra beveik ta pati olandų kalba, ir dar prieš 65 metus ja buvo kalbama nepertraukiama linija nuo Belgijos pietvakarių iki pat Klaipėdos dabartinėje Lietuvoje. Daug kalbos vartotojų taip pat buvo Latvijos ir Lietuvos teritorijoje, tačiau, jei neskaitysime panašių į Iršų koloniją, vokiečių žemaičių tankiai apgyvendintos vietos pas mus nebuvo. Negalima užmiršti ir apie manonitų religinės grupės migrantus Rusijoje ir Pavolgio vokiečius (kurie kalbėjo „Platt Deutsch“).

Vadinamoji „literatūrinė vokiečių kalba“ nebuvo paremta šiais dialektais, todėl mūsų dienomis apie tai Latvijoje nekalbama ir mokyklose nemokoma. Savo ruožtu olandų „literatūrinė kalba“ paremta „Šiaurės Vokietijos“ dialektais ir vienoje sienos pusėje laikoma olandų kalba, o kitoje pusėje beveik identiška tarmė laikoma tiktai vokiečių dialekto sudėtine dalimi.

Dar įdomu, kad Olandijoje „vokiškesnės“ tarmės standartizuotos į atskirą saksų žemaičių kalbą. Karas tarp Olandijos ir Vokietijos dėl to nekilo, diplomatiniai ryšiai taip pat nenutraukti ir niekas „Maskvos rankos“ neįžiūri ir teritorinių pretenzijų nepareiškia.

Livonijos ir Kalavijuočių ordinams (kaip ir Vokiečių ordinui) ši „vokiečių žemaičių kalba“ buvo tarpusavio bendravimo priemonė. Ir didelė dalis skolinių iš „vokiečių kalbos“ išties yra skoliniai iš „vokiečių žemaičių“.

Pasaulyje normaliai susiklosčiusi praktika, kad ant šitokios didžiulės tarmių tąsos „patupdomos“ kelios „literatūrinės kalbos“, paprastai šios „literatūrinės kalbos“ susiformuoja aplink didelius centrus, miestus, – arba dėl politinių sienų, kaip, pavyzdžiui, Liuksemburgo ir Lichtenšteino atvejais.

Šiuos atvejus, kai viename „dialektų kontinuume“ susidariusios kelios „literatūrinės kalbos“, galima panagrinėti plačiau. Filologijoje egzistuoja terminas – diasistema, kuris kaip tik ir pritaikomas šiais atvejais.

Diasistema, pavyzdžiui, yra kroatų – serbų kalbos, bosnių – kroatų – serbų – juodkalniečių – goranų kalbos, kurias iš esmės galima nagrinėti tiek kaip vieną didelę kalbą, tiek kaip kelias mažesnes.

Tokia diasistema taip pat yra čekų – slovakų kalbos, taip pat švedų – norvegų (Bokmål ir Nynorsk) – danų kalbos, jau aukščiau minėtas vakarų germanų žemyninis dialektų blokas su visomis savo „literatūrinėmis kalbomis“. Sąrašą galima tęsti ir tęsti, bet manau, kad skaitytojai ir taip jau suprato idėją.

Baltų kalbos negali didžiuotis nei milžiniška teritorija, nei dideliu kalbos vartotojų skaičiumi, bet štai tarmių turi nepaprastai daug. Dar turi, bent kol kas.

Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės kovoja už žmonijos kultūros paveldo išsaugojimą, įskaitant žodinę kultūrą – kalbą, folklorą, meninę kūrybą. Tačiau Latvija ir Lietuva savo kalbų atžvilgiu pasirinkusios tęsti sovietų lingvistinę doktriną.

Retai kuriam iš jaunosios kartos yra tekę mokytis arba skaityti sovietų mokslinę, lingvistinę literatūrą, o gaila. Sovietų valdžios oficiali pozicija kalbų klausimais nebuvo nė kiek slepiama, netgi priešingai – šie genocidiniai polinkiai buvo aiškiai aprašyti ir išdėstyti.

Pagal „socialistinės lingvistikos“ požiūrį, mažos kalbos turėjo išnykti – atverdamos kelią didesnėms „visavertėms kalboms“. Jau nekalbant apie tarmes ir patarmes, kurių ištyrimo vienintelė prasmė atitinkamu laikotarpiu buvo žodžių atsargos fiksavimas, kad su šiais žodžiais būtų galima „turtinti“ vadinamąją „literatūrinę latvių kalbą“.

Galiausiai latvių kalba irgi turėjo išnykti – atlaisvindama kelią, pavyzdžiui, rusų kalbai, o paskui ir rusų kalba, duodama kelią, pavyzdžiui, kinų kalbai. Taip ši grandinėlė tęstųsi, kol „socialistinė planeta Žemė“ nepradėtų kalbėti viena kalba, o kiekviena išnykusi kalba „nepraturtintų žodžių atsargomis“ šios „Žemės kalbos“.

Ne tik kalbų skaičius turėjo sumažėti, bet ir pačios kalbos pasidaryti maksimaliai paprastesnės. Taip pranyko ir latvių „minkštasis r“ bei tam tikri kiti kalbos ypatumai. Žodžiu, ši „socialistinė lingvistika“ užgriuvo ne tiktai Latvijos, Lietuvos tarmes ir patarmes, tačiau ir pačias kalbas.

Jei kas dar atsimena mokslus sovietiniais laikais – tie vaikai, kurie Rygoje buvo atvykėliai iš Latgalos, Kurzemės, buvo visą laiką gėdinami dėl tarties, skirtingų žodžių. Šitoks proto knisimas vyko ir mokyklose. Kas blogiausia – tie „dialektų vartotojai“, kurie įgijo filologinį išsilavinimą, pakluso visiškam „smegenų plovimui“ ir sugrįžę į gimtuosius kraštus toliau „plovė smegenis“ savo mokiniams dar pasiučiau nei tie, kurie buvo kilę ne iš Latgalos. Pirmiausiai vedami filantropiškų pažiūrų – kad vaikams vėliau lengviau būtų gyventi.

Identiška situacija buvo ir Lietuvoje, ir, matyt, visoje likusioje Sovietų Sąjungoje. Kalbant apie trečiąją „didžiąją“ baltų kalbą (lielvalodu) – prūsų, tai ją sovietų laikais apskritai stengtasi pagal galimybes kvalifikuoti arba nagrinėti ne kaip baltų, o kaip slavų kalbą, tiktai pačioje pabaigoje Pabaltijyje šios kvailystės buvo galutinai atmestos. Pasekmės liko – didelė dalis rusų ir lenkų prūsus vis dar laiko slavų gentimi.

Kalbant apie prūsų dialektus, tai abu geriau žinomi (Sembos ir Pamedės) taip skiriasi, kad reikėtų beveik kalbėti apie dvi skirtingas kalbas netgi žinant, kad nė vienas iš šių (taip pat kitų) dialektų nebuvo standartizuotas į „literatūrinę kalbą“ iki pat XX amžiaus antrosios pusės, kai, remiantis Sembos dialektu, buvo standartizuota vadinamoji „naujoji prūsų kalba“.

Faktas, kad „socialistinė lingvistika“ visiškai prieštarauja žmogaus prigimčiai, atsispindi jau tame, kad vienos valstybės ribose žmonės vartoja skirtingus posakius, priežodžius, pajuokavimus ir t. t. ... jau nekalbant apie tarmes, kur žodžiai ir tartis taip pat bus skirtingi.

Apžvelgiant anglų kalbos variacijas, reikia padaryti išvadą, kad jokia pasaulinė monolitinė kalba beveik neįmanoma, nepaisant to, kad žmogus moka atitinkamą kalbą nuo gimimo. Dėl to socializmo atgyvenas iš lingvistikos reikia išmesti ir užmiršti, ir išnagrinėti viską iš naujo. Be viso kito, ir „latgaliečių kalbą“.

Visų pirma – komentatoriai galėtų paieškoti kokioje nors užsienyje išleistoje knygoje ar bent jau angliškoje Vikipedijoje, kas apskritai yra kalba.

Sovietinių laikų latviškas knygas ir latvišką Vikipediją prašau palikti ramybėje, nes ten viskas greičiausiai bus pasiskolinta iš sovietinių autorių. Taip pat – šiandienes, tačiau pasenusias ir rašytas prisilaikant sovietinių kanonų (nes kitaip jos apskritai nebūtų paskelbtos).

Pasidomėję nerasite vienos definicijos, nes tokios visuotinai priimtos išvis nėra. Iš esmės tai filosofinis klausimas, nes, pavyzdžiui, egzistuoja ir ženklų kalbos (įvairios) ir kitos variacijos kalbos tema.

Kadangi šis klausimas pakankamai sudėtingas, tarkim, kad mes apžvelgiame vadinamąsias „literatūrines“, arba raštų, kalbas. „Literatūrinė kalba“ pagal apibrėžimą pirmiausia yra raštų kalba ir tam tikru mastu dirbtinė, nes ją standartizuoja, kuria naujus žodžius, prižiūri jos raidą. Taigi, čia įvelti dirbtiniai procesai, kurių rezultatas yra bendra rašomoji ir/arba šnekamoji forma, kurią vartoja tam tikra žmonių grupė.

Taigi, jei nebūtų tokios pusiau dirbtinės „literatūrinės kalbos“ ir kiekvienas vartotų savo rašybos sistemą, gramatiką, galėtume kalbėti tiktai apie Bezdonių, Nemakščių, Klišabalės kalbą ir t. t. ... kiekvieno bažnytkaimio, gal netgi kiekvieno vienkiemio kalbą. Galimas daiktas, kad net Janio, Pecios, Kolios arba Ivano kalbą, arba „kiemo alkonautų“ kalbą.

Taigi, mes turime „latvių literatūrinę (raštų) kalbą“, kuriai dėl kažkokių mistinių sumetimų bando prikabinti „lotvių raštų kalbą“ („lotvīšu rokstu volūdu“). Tai yra mokslinis absurdas – nes abidvi yra lygios. Neįmanoma dviejų vienodų stiklainių įkišti vieno į kitą, kaip ir kirminas negali parazituoti kitame kirmine, o sumoje 1 + 1 = 2 vienas vienetas nėra didesnis už antrą. Tokie ir panašūs palyginimai galėtų lengviau paaiškinti šį santykį.

Latgaliečiai turi nuosavą seną raštų kalbą, savo seną literatūrą, savo istorinės – politinės raidos veiksnį, savo religiją.

Vienu žodžiu – jei latgaliečiai nuspręstų tarptautiniu lygiu iškelti save kaip atskirą tautą, tarptautiniuose teismuose jų niekas nepajėgtų sustabdyti – visam rėkiančių ura-patriotų apmaudui. Tačiau, kiek žinau, latgaliečiai nesiekia nei savo valstybės, nei atskiros tautos statuso, dėl to – pax in terra.

Savo ruožtu mes susiduriame su kitu faktu – latgaliečiai yra atskira etnografinė (tam tikru mastu ir etninė) grupė. Kaip ir suitai (katalikų etnografinė grupė Kurše – R. S.). Niekas neginčija latgaliečių priklausomybės latvių nacijai ir Latvijos tautai bei latvių tautybei. Tačiau etnografinė (iš dalies ir etninė) grupė yra skirtinga. Panašiai kaip albanų stačiatikiai, rusų sentikiai, airių klajūnai (važinėjantys vagonais, kaip čigonai seniau, nors nėra etniškai susiję) ir kiti.

Latviai ir lotviai (lotvīši) (alternatyvus latgaliečių pavadinimas) yra dvi vienos tautos, vienos tautybės dalys, su dviem skirtingomis „literatūrinėmis (raštų) kalbomis“. Ir nėra čia ko nesuprasti arba šaukti apie skilimą, ar dar kažką. Suskilti gali tiktai tai, kas buvo suvienyta. O Latvija lingvistiškai suvienyta nebuvo niekada.

Pirmosios Latvijos respublikos laikais visoje Latgaloje oficialiai funkcionavo latgaliečių raštų kalba, ir niekam dėl to nekilo problemų. Sovietų laikais Latvija buvo okupuota ir jos vystymasis nebuvo natūralus. Tuometinis „socialistinės lingvistikos“ puolimas prieš „latgaliečių raštų kalbą“ kaip mažesnę yra visiškai logiškai suprantamas. Jei Latgala sudarytų du trečdalius Latvijos, esu įsitikinęs – būtų puolama „latvių literatūrinė kalba“. Nes tokia buvo doktrina.

„Deutsch“ ir „Dutch“ reiškia vieną ir tą patį – tai vienas savivardis dviem oficialioms politinėms tautoms – vokiečiams ir olandams. Jei istoriškai nebūtų susidariusios dvi valstybės, nė vienam į protą neateitų, kad jis gali žymėti kažką skirtingą. Tas pats yra su latviais ir lotviais (lotvīšiem), tiktai abiem dalims tėvynė yra viena. Tad nėra čia ko karščiuotis ir politizuoti kultūrą (įskaitant kalbą).

Reziumė: ant baltų kalbų „dialektų kontinuumo“ pagrindo susiformavo dvi didžiosios kalbos – latvių raštų ir lietuvių raštų kalba. Paraleliai jau šimtus metų egzistuoja Prūsijos lietuvių raštų kalba ir Latgaliečių raštų kalba. Be to, Prūsijos lietuvių raštų kalba yra daug senesnė už šiuolaikinį lietuvių standartą.

Deja, apie latgaliečius nieko negaliu samprotauti, kiek atsimenu, apytikriai tuo pačiu metu vyko knygų, katekizmų spausdinimas ir vertimas. Prie aukščiau minėtų galima pridurti naująją prūsų kalbą, be to, žemaičiai plėtoja ir kuria savo raštų kalbą. Teko girdėti ir apie suitų bandymus standartizuoti patarmes. Po Antrojo pasaulinio karo savo kalbą suformavo kuršininkai (buv. Rytų Prūsija) – ja išėjo kelios knygos, tarp kurių buvo ir žodynas su pridėta standartizuota gramatika bei fonetika. Taigi – realizuoti pagrindiniai „kalbos kriterijai“ – literatūros buvimas, vartojimas ir standartizavimas.

Apie kalbą galima kalbėti, jei yra skirtinga fonetika, gramatika ir leksika, ir jei visa tai yra standartizuota. Latgaliečių kalba taip pat atitinka šiuos požymius, dėl to nematau prasmės diskusijoms tema, kurioje viskas yra aišku.

Dvi „literatūrinės kalbos“, kurios yra susiformavusios iš palyginti artimų tarmių blokų.

Tiems, kurie šaukia, kad negali būti tautos su dviem kalbomis, pasakysiu trumpai drūtai – negalvodamas galiu išvardinti mažiausiai tris.

Norvegai – Nynorsk/Bokmål; airiai – airiška anglų/gėlų; škotai – škotiška anglų; škotų; škotų gėlų. Tad škotai turi ne dvi, o visas tris kalbas! Visai pamiršau žydus su jų daugiau kaip 20 skirtingų kalbų.

Žmonės Latvijoje iki šiol nėra įsisąmoninę, kad įvairovė tiktai patobulina kultūrą. Pavyzdžiui, knyga „Kuršių vikingai“ nebūtų perpus tokia įdomi, jei visur figūruotų tiktai „literatūrinė latvių kalba“, be savitų tarmiškų žodžių ir konstrukcijų. Paprasta kalba yra monotoniška kalba, kuo paprastesnė – tuo mažiau jai galimybių išlikti, bet kokioje formoje. Latgaliečių raštų kalbos juk niekas neperša, latgališkų kelio ženklų Rygoje neprisukinėja. Tad lai gyvena latgaliečiai su savo kalba ir savo kultūra Latgaloje, kodėl Rygoje dėl to taip nerimaujama? To aš negaliu niekaip kitaip paaiškinti kaip tiktai atviru šovinizmu iš baltų (nelatgaliečių latvių) pusės. Jei Latvija paskirtų bent vieną dešimtadalį rusų mokykloms einančio finansavimo latgaliečiams, mes gyventume žymiai jaukesnėje ir „latviškesnėje“ Latvijoje.

Kartoju – reikia nustoti politizuoti mokslą ir kultūrą. „Penktosios kolonos ir Maskvos rankos“ su mokslu nesusijusios. O jei toks ryšys yra – tai jau nebe mokslas. Ūžti ausis apie „separatizmą“ reikėjo tiems katalikų dvasininkams, kurie rašė knygas latgališkai, kai dar jokia Latvija nei vienam sapnuose nesivaideno.

Nereikėtų painioti terminų „valstybinė kalba“ ir „literatūrinė kalba“. Literatūrinė kalba yra bet kokia standartizuota forma, o valstybinė kalba yra tokia standartizuota kalba, kuri yra toje valstybėje įstatymiškai nustatyta kaip pagrindinė teisinė forma. Tai yra, teismuose, valstybės įstaigose ir t. t. ... Latgaliečių kalbos statusas jokios grėsmės „latvių literatūrinės kalbos“ padėčiai nekelia, bent jau už Latgalos ribų.

delfi.lv

Keistoji planeta. Sokotra



Eglės Orlovienės nuotraukų paroda „Sokotra – palaimos buveinė“ dar eksponuojama Kauno Geležinkelio stoties laukiamojoje salėje...
Taip pat E. Orlovienės internetinėje svetainėje:
http://www.ei-ei.lt/foto/Sokotra_palaimes_buveine.html

Plėšrus augalas atsiskleidė kaip tualetas tupajai



Filipinų salyne, pagarsėjusiame kaip keistos floros ir faunos oazė, auga pačių didžiausių vabzdžiaėdžių augalų gentis. Daugelis jos rūšių niekur daugiau planetoje neaptinkamos. Jų ąsotėliai kartais tokie stambūs, kad netgi patekusiam ten gyvūnėliui gali blogai pasibaigti. Bent jau taip buvo manoma, kol mūsų nepasiekė pritrenkiantys naujo tyrimo rezultatai.

Ąsotenių gentis (Nepenthes) sugebėjo išties nustebinti specialistus. Rodėsi, kad per daugiau nei šimtą metų šie egzotiniai plėšrūnai ištyrinėti skersai ir išilgai, o nemažai jų jau spėjo pritapti kaip kambariniai augalai. Sunku patikėti, kad visą šį laiką ąsoteniai galėjo slėpti kažką nuo žmonių, – bet mes jau turime keliančių šypsnį ir kartu verčiančių susimąstyti įrodymų.

Džonatanas Moranas (Jonathan Moran), Kanados Royal Roads universiteto profesorius, su kolegomis dalyvavo ekspedicijoje Borneo saloje. Biologai stebėjo ąsotenių ir konkrečiai Nepenthes rajah, didžiausio pasaulyje mėsėdžio augalo, gyvenimą.

Jo besivyniojančio koto ilgis kartais siekia 6 metrus, o 3,5 litrų ąsotėlis (iki 35 cm aukščio ir 18 cm pločio) su klampiu skysčiu sugeba pagauti ne tiktai vabzdžius, bet ir peles bei driežus.

Ne taip seniai kaimynystėje buvo atrasta nauja ąsotenių rūšis, beveik toks pats stambus žiurkiaėdis Nepenthes attenboroughii. Tačiau pats N.rajah, mokslininkų nuostabai, nebuvo pastebėtas reguliariai medžiojantis smulkius gyvūnėlius.

„Aš stebiu šios rūšies ąsotėlius nuo 1987 metų ir niekuomet nemačiau žiurkės spąstų viduje“, – sako Morano kolega Čarlzas Klarkas (Charles Clarke), mėsėdžių augalų ekspertas iš Australijos Monash universiteto.

Įminimas, kam keistenybei tokio dydžio taurė, pritrenkė biologus kaip perkūnija iš giedro dangaus. Moranas ir Klarkas jau ne sykį ąsotėliuose buvo radę ne tiktai negyvų vabzdžių, bet ir pavienių fekalijų. Tam faktui jie neteikė ypatingos reikšmės, kol šmėkščiojantys kaimynystėje gyvūnėliai „neatkreipė“ specialistų dėmesio į tai, kaip jų (gyvūnų) dydis gerai derinasi prie tarsi mirtinos augmenijos parametrų.

Kuomet mokslininkai išmatavo augalo geometriją, jiems, pasak Klarko, „paprasčiausiai nunešė stogą“.

Atstumas nuo taurės krašto iki aukščiau esančių liaukų, išskiriančių nektarą, tiksliai atitiko kalnų tupajos (Tupaia montana) kūną. Išradingos tupajos apskritai linkusios panaudoti savo reikmėms viską, kas pakliūna po ranka. Pasižymėjo gyvūnėliai ir šį sykį.

Slaptas kameras biologai pastatė prie N.rajah ir kitų įtarimą sukėlusių giminaičių – ąsotenių N. macrophylla ir N. lowii. Įrašas su pastaruoju mokslininkams ir atskleidė, kaip tupaja naudojasi grėsminguoju milžinu kaip biotualetu.


Situacija, kurioje niekas nepralaimi, – tiek graužikas, tiek Nepenthes lowii, kaip vieno mitybos ciklo dalyviai, sudarę nepuolimo sutartį ir tarpusavyje besidalinantys vertingais elementais (foto Chien Lee).

Kaip paaiškėjo, ąsotenis gamina saldžią medžiagą. Kad ją pasiektų, tupaja turi užsiropšti ant ąsotėlio taip, kad stovėtų ant jo kaip unitazo. Iš gyvūno fekalijų vabzdžiaėdis augalas gauna azotą ir fosforą – ir pagamina naują viliojančio nektaro porciją, užbaigdamas ciklą.



Straipsnį apie nepaprastus žiedinius augalus Moranas, Klarkas ir jų kolegos paskelbė „Biology Letters“. Mokslininkai tvirtina, kad aukštai Borneo kalnų miškuose augantys ąsoteniai „vaikystėje“ išties yra vabzdžiaėdžiai plėšrūnai, tačiau vos sulaukę brandos iš karto „išeina į pensiją“ – pereina prie reguliaraus maitinimosi išmatomis.

Nuostabu, kaip ąsoteniai evoliucijos eigoje prisitaikė prie specifinio maitinimosi būdo. Pavyzdžiui, Nepenthes rajah ąsotėlio kraštelis, skirtingai nei daugumos kitų genties atstovų, nėra slidus, o paties ąsotėlio ir koto konstrukcija sustiprinta, kad augalas galėtų išlaikyti papildomus 150 gramų tupajos svorio.

Be trijų jau išvardintų rūšių mokslininkai įtaria išmatų ėdimu dar keletą ąsotenių, tame tarpe ir neseniai atrastą „žiurkiaėdį“. Visi šie žalieji milžinai bus kruopščiai mokslininkų patikrinti, o mums belieka tiktai stebėtis sena tiesa, kaip išorė gali skirtis nuo vidaus.

Pagal membrana.ru

Apie tą patį: Andrej groups.google.com

ketvirtadienis, balandžio 8

Žmonijai gresia genetinis nuosmukis



Vimas Kioleris (Wim Köhler)

Žmonija iš lėto tampa savo ankstesnės, gerai prisitaikiusios formos mutavusiu šešėliu, teigia genetikos profesorius Rolfas Hoekstra.

Ar žmonija patiria genetinį nuosmukį? Rolfas Hoekstra mano, kad taip. Vasario viduryje genetikos profesorius skaitė paskaitą Vageningeno universitete, pavadintą „Po Darvino“. Jis įrodinėja, kad žmonija priėjo lemiamą posūkio tašką. Po milijonų metų, per kuriuos ji vis labiau prisitaikė prie aplinkos, žmonija išsilaisvino iš griežtos natūralios atrankos tvarkos.

Hoekstra dirbo profesoriumi du dešimtmečius. Jis specializavosi evoliucijos srityje, studijuodamas bakterijų ir grybų natūralią atranką. Jis yra mokymo vadovo „Evoliucija, įvadas“ bendraautorius.

Kodėl Darvinas pasiliko praeityje?

„Darvinas į natūralią atranką žiūrėjo kaip į evoliucijos varomąją jėgą. Bet šią jėgą palaužė žmonės, gyvenantys išsivysčiusiose šalyse. Mes galime kontroliuoti savo aplinką iki tokio lygio, kad dauguma problemų išsprendžiama prieš įsitraukiant natūraliajai atrankai. Turime medicininius ir techninius sprendimus daugumai fizinių problemų, netgi toms, kurias lemia genetinės priežastys. Pakirtome natūraliosios atrankos jėgą.“

Ar tai blogai?

„Ne, tai nėra blogai, tačiau tai veda prie genetinio prastėjimo. Mūsų medicininiai sprendimai grakštūs, nes jie ne tokie žiaurūs kaip natūrali atranka. Kol esame pajėgūs palaikyti šią kultūrą, problemų nekyla, tačiau jei ji kada nors išnyktų, daugybė problemų pakeltų galvas.“

Ką turėtume daryti?

„Nežinau, ar egzistuoja kokie nors humaniški problemos sprendimai. Drakoniški įmanomi, bet aš jiems nepritariu.“

Kada šis prastėjimas prasidėjo?

„Po Pramonės revoliucijos, apie 1850 m., žmonių aplinka smarkiai pasikeitė: geresnės sanitarinės sąlygos, daugiau medicininių pasirinkimų. Tai žymėjo technologinių galimybių sprogimą.“

Pavyzdžiui?

„Tokia reikšminga operacija kaip Cezario pjūvis labiau paplito ir ėmė gelbėti gyvybes. Kartais, kai vaiko galva yra pernelyg didelė, kad pralįstų pro motinos dubens ertmę, gimdymas gali baigtis mirtimi. Ši problema iš dalies genetinė. Jeigu leisite jai toliau egzistuoti, atlikdami Cezario pjūvius, mutacijos, kurios tai nulemia, gali plisti.“

Ar esama įrodymų, kad žalingos mutacijos tebeegzistuoja apsaugotoje aplinkoje?

„Taip, gana dažnai. Eksperimentuose su visų rūšių mikroorganizmais, taip pat ir su vaisinėmis muselėmis. Natūrali atranka neįmanoma, jei visi tėvai turi tą patį skaičių vaikų.“

„Jei leisite gyvūnams ištisas kartas gyventi palankiose sąlygose ir po to sudarysite jiems, pavadinkime, ‘karo meto sąlygas’, galėsite stebėti pablogėjimą. Pamatysite, kad mutacijos susikaupė.“

O palankios mutacijos? Ar jų gali daugėti esant tokioms aplinkybėms?

„Nežymiai. Galėtumėte pamanyti, kad gerų mutacijų nešiotojai pasižymi neproporcingai dideliu vaikingumu, tačiau tai mažai tikėtina Kas tebeveikia, tai seksualinė atranka. Tai reiškia, kad gyvūnai ieškosis sau partnerių su gerais sveikatos ir tinkamumo rodikliais, ir sudarančių kitų teigiamų charakteristikų turėjimo įspūdį. Galbūt tai sulėtins ir žalingų genų plitimą. Mažiausia, ko noriu, tai pasirodyti blogo pranašautoju.“

Kokias naujas palankias mutacijas galėtume panaudoti?

„Manau, kad elgesio. Žmonės gyvena vis glaudesnėje erdvėje, kur patiriamas didelis spaudimas gerai socialiai funkcionuoti. Aš netikiu teorija, kad miesto aplinka atrenka labiau antisocialų genotipą. Ar antisocialus elgesys neša naudą didmiesčiuose? Praėjusiame amžiuje genetikai ieškojo genų, kurie atvestų prie aukštesnio intelekto. Aš niekada to nesupratau. Nejau visam pasauliui reikia daugiau intelekto? Pasauliui, mano manymu, reikia daugiau supratimo, tolerancijos, draugiškumo ir malonaus bendravimo. Jei tai reiškia būti šiek tiek kvailesniems, tebūnie. Vis tiek bus likę gausybė ypač intelektualių žmonių.“

Foto: AFP

Versta iš nrc.nl