Rokas Sinkevičius
Besidairant
Lietuvos valstybės praeityje laikų, kurie žymėtų idealų būvį ir kokybę,
daugelio akys neretai krypsta į didingus LDK laikus iki unijos su
Lenkija, į tuometės mūsų valstybės poveikį gudų (baltarusių) ir
ukrainiečių tautų susidarymui. Tačiau 1918 metais paskelbta
nepriklausomybė reiškė ne tik prasidėjusį naują valstybingumo etapą. Ji
žymėjo naujos unikalios istorinės misijos pradžią. Baltijos tautos – tai
mažosios Rusijos imperijos tautos, parodžiusios, kad imperinė globa
joms visiškai nereikalinga.
Jei ne palankios aplinkybės,
mūsų likimas galėjo būti panašus į daugelio kitų kolonizuotų tautų.
Tačiau nugalėję likimą mes stojome į priešstatą su Rusija ir jos
„ypatinga civilizacine misija“, kaip mėgstama sakyti jau šiais laikais.
Būtent tos tautos, kurios 1917–1920 metais išsprūdo iš imperinių
gniaužtų – lietuviai, latviai, estai, lenkai, suomiai, Besarabijos
moldavai – po dvidešimties metų tapo raudonu pavidalu atsinaujinusios
imperijos pirmaisiais taikiniais.
