Šiandien Rusijoje gyvena keturiasdešimt penkios mažos tautelės, maždaug dvidešimt penkios iš jų klajoja Sibiro šiaurėje ir Tolimuosiuose Rytuose. Tiesa, paskutinę pusę amžiaus išsaugoti gyvenimo būdą, kurį tūkstantmečius vedė jų protėviai, Sibiro klajokliams darėsi vis sunkiau. Nei Jermako rusiška kolonizacija, nei keletą amžių vykdyta prievartinė christianizacija nesugebėjo padaryti to, ką pavyko įgyvendinti per keletą dešimtmečių sovietų švietimo sistemai – pastatyti šiauriečius prie išnykimo ribos. Kuomet Šiaurės klajokliškas tautas privertė mokėti jasaką (dviejų sabalų kailių duoklę), jie ėmė daugiau medžioti. Kuomet sugriovė jų stabus, jie išėjo iš taigos į tundrą, išmokę gyventi ten, kur niekas negyvena. Bet kuomet malūnsparniai ir „motorkės“ ėmė išvežinėti vaikus į mokyklas-internatus, tėvai tapo bejėgiai. Ir dabar jų interesus turi ginti nauja Rusijos valstybė – mano Klajoklinės kultūros muziejaus direktorius, Maskvos atvirojo išsilavinimo instituto tautotyros ir tarpkultūrinės komunikacijos laboratorijos metodininkas Konstantinas Kuksinas. Su juo šnekėjosi Olga Orlova.
Su kokiomis šiaurės tautelėmis Jums teko klajoti?
Kaip etnografas aš dirbu Jamale daugiausia su nencais (jų dabar kiek daugiau nei 40 tūkstančių), chantais (29 tūkstančiai). Bet, žinoma, Šiaurėje yra ir kitų tautų, pavyzdžiui, 40 tūkstančių klajoklių-evenkų Jakutijoje, o yra ir beveik išnykusių oročų ir evenų.
Ar klajoja dabar čiukčiai?
Iš viso čiukčių liko ne taip jau daug – apie 16 tūkstančių, iš jų dalis – tundros – iki šiol klajoja. Čiukčiai visada buvo pasiskirstę į kranto ir tundros. Kranto čiukčiai leisdavosi darbuotis į jūrą, o tundros – ganė elnius. Kiekvienas kranto čiukčis buvo susibroliavęs su elnių augintoju, su kuriuo susitikdavo ir keisdavosi produktais. Dar ХХ amžiaus pradžioje tarp tokių brolių buvo įmanomas keitimasis žmonomis.
Kokia gyvenimo trukmė?
50-60 metų. Dažnai vyrai anksti žūsta: sušąla, paskęsta. Daugelis čiukčių, evenkų, chantų nemoka plaukti – mokytis juk nėra kur, baseinų nėra, o gamtoje vanduo ištisus metus šaltas. Dabar bent jau kartais stengiasi padėti vienas kitam, o anksčiau, pasakojo senukai, kartais netgi rankos nepaduodavo: „Brolis įkrito į vandenį – vandens dvasia jį pasiėmė“. Elnių augintojų ir medžiotojų gyvenimas taip pat sunkus ir pavojingas, visą laiką ant rizikos ribos. Kai kurie iki šiol dar gyvena tarsi akmens amžiuje. Jiems mamutas – gyva būtybė, tiktai gyvenanti apatiniame pasaulyje. Žuvis gali gyventi tiktai vandenyje, o mamutas – po žeme. Išlindusios mamuto iltys – tai liudijimas sušalusių gyvūnų, kurie stengėsi nusigauti ant žemės, bet nesugebėjo. Iltys jiems tikri orientyrai. Paklausk, kaip kur nors nueiti: „Nueik iki mamuto ilties, o paskui į kairę“.
Ar įmanoma išsaugoti tokią trapią, archaišką sąmonę mūsų informaciniame amžiuje?
Įmanoma. Kai aš pirmąsyk pakliuvau į Jamalą, buvau apstulbintas, kaip gerai išsilaikiusi tenai klajoklinė kultūra. Iki tol aš gyvenau ir klajojau Mongolijoje, ir galvojau, kad geriau, negu tenai, klajoklinė kultūra niekur neišsilaikė. Bet pas mus Šiaurėje ji ne tiktai iš tikrųjų gyva, bet netgi patiria tam tikrą pakilimą.
Toliau rusiškai: city-n.ru
Beje, nemokėjimą plaukti pažymėjo ir lietuvių tremtiniai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą