Išeinu iš darbovietės, kertu gatvę, eina dvi pagyvenusios moteriškės priešais. Viena laiko šunelį už pavadžio, bet jau taip prisispaudus prie savęs, kad tas net snukelį iškėlęs šalia risnoja. Ilgą pavadį sau už nugaros persimetusi, dar kita ranka laiko. Spoksau aš į jas, į tą šunį. Jos praeina, aš vis tiek atsigręžęs žiūriu. Gal ruošiuos ką sakyti, bet tuo metu atsisuka ta kita moteriškė ir taip pat klausiamai žiūri į mane. Sakau: „Paleiskit biški šunį, smaugiat“, ar kažką panašaus, pakartojau dusyk. Tada sujudo ir šuns šeimininkė, puolė pasilenkt prie šuns, jį atrišinėt, visa: „Ačiū labai...“ man garsiai. Hm.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą