pirmadienis, gruodžio 22

„Lietuvninkai, uždekim žvakę šventą“

Rokas Sinkevičius
Tremtinys, Nr. 41 (1111), 2014 m. lapkričio 7 d., p. 4, 6.


Mažosios Lietuvos kultūros paveldo puoselėtojai Sigitas Šamborskis, Marija ir Martynas Purvinai, svečiai iš Latvijos Krišas ir Inga Kapeniekai, antroje eilėje – romansų atlikėjas Algirdas Sinkevičius

Prieš aštuonerius metus Lietuvos Respublikos Seimas į atmintinų dienų sąrašą įtraukė spalio 16-ąją – Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną. 1944 metų rudenį sovietų armija peržengė Rytprūsių – „prakeiktos Vokietijos“, kaip jie skelbė, sieną, ir pradėjo istorijoje neregėtą terorą prieš civilius gyventojus, pabėgėlius. Vėliau sekė dalies gyventojų ir belaisvių suvarymas į lagerius, getus, kitų išvarymas iš jiems priklausiusių sodybų, būstų, apgyvendinimas šaltuose rūsiuose ir mansardose arba pavertimas klajokliais. Užsitęsusi prievartos ir pažeminimo banga, ligos, epidemijos, nepaprastai atšiauri 1946–1947 metų žiema, kai žmonės „jausdami mirtį, patys eidavo į kapines ir guldavosi mirti ant savo giminaičių kapų“, retino krašto senbuvių gretas. Kol galiausiai 1947–1948 metais likusieji buvo ištremti į Vokietiją.

Deja, šiemet, nors nuo tos tragedijos pradžios sukanka 70 metų, pasak kunigo Sauliaus Juozaičio, iš mūsų valdžios pusės nė vėjelis nepadvelkė. Skirtingai nei rugsėjo 23-iąją – Lietuvos žydų genocido dieną, spalio 16-ąją nebūtina ir vėliavos su gedulo kaspinu iškelti. Niekur didžiuosiuose miestuose jos ir nepamatysi... Savo pastangomis šiųmetinę sukaktį stengėsi įamžinti tik visuomenininkai – Mažosios Lietuvos reikalų taryba bei Klaipėdos krašto miestų bei miestelių muziejininkai.
Todėl džiugu, kad ir Kaune spalio 26 dieną pavyko surengti paminėjimą ir suburti į jį patriotiškus ir besidominčius žmones. Renginys įvyko jaukioje Vilniaus universiteto Kauno humanitarinių mokslų fakulteto auditorijoje, o jį pradėjo žmogus, be kurio patarimų ir pagalbos šis susitikimas greičiausiai nebūtų įvykęs –  Kauno evangelikų liuteronų parapijos kunigas Saulius Juozaitis. Jis pabrėžė, kad praeitis visada įgyja kūną tuomet, kada mes galvojame, ką bendro su ja turime šiandien. Žiūrint į tai, kas vyksta dabar, į šiandieninę geopolitinę situaciją, galima sakyti, kad ši tema tarytum atgyja naujai.
Pirmąjį pranešimą – „Mažosios Lietuvos netektys amžių eigoje“ – perskaitė architektas, Mažosios Lietuvos tradicinės kaimų architektūros tyrinėtojas, 2013 metų Jono Basanavičiaus premijos laureatas Martynas Purvinas. Savo kalboje jis bandė apmąstyti pakelėje tarp Rytų ir Vakarų atsidūrusio krašto, per kurį tai į vieną, tai į kitą pusę šimtus metų žygiavo kariuomenės, ir jo paprastų žmonių likimą nuo viduramžių iki 20 amžiaus didžiųjų karų, kol galiausiai ši teritorija buvo padalinta didžiųjų valstybių, o jos gyventojai Josifui Stalino režimui pasirodė svetimi ir nebereikalingi, todėl jiems pritaikytas principas „Nėra žmogaus – nėra problemos“. M. Purvinas prisiminė, kaip važinėdamas po lietuviškąją Karaliaučiaus krašto pusę kokiais 1992 metais viename kaime išsišnekėjo su senute, kuri prasitarė apie čia pat kieme po langais užkastą senąjį sodybos šeimininką, nušautą per sovietų įsiveržimą. Mandagiai pasiteiravus, ar nederėtų jo perlaidoti kapinėse, kad negulėtų po traktoriaus benzino balomis ir karvių „tortais“, moteris nustebo: o kam, juk jis vokietis ir išvis ne jų tikėjimo...
Antrąjį pranešimą – „Etnocido apraiškos Karaliaučiaus krašte“ – skaitė Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas Sigitas Šamborskis, dėl valdžios persekiojimų pabėgęs iš Karaliaučiaus krašto į Lietuvą. Į susirinkusiuosius jis kreipėsi Birutės Baltrušaitytės eilėraščio „Donelaičio žemėj“ žodžiais: „Ana lemtis – nykioj nakty išnykti, / prabust po šimtmečių… Dabar gūdu. / Tiktai baltoj bažnyčioj žvakė švyti, / ten kapas ir altorius – vienu du... (...) Lietuvninkai, uždekim žvakę šventą / kad išgyventume, jei vėl naktis atklys...“ Jo manymu, Mažosios Lietuvos etnocidas prasidėjo dar 13 amžiuje, ordino grobikiškų žygių laikais, buvo tęsiamas kolonizacijos ir germanizacijos būdu vėlesnių valdovų, tokių kaip Vokietijos suvienytojas O. fon Bismarkas, o pabaigtas sovietų „išvaduotojų“. Prie etnocido jis priskirtų ir dabartinių Rusijos specialiųjų struktūrų represijas Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės ir jų draugijų atžvilgiu. V. Putino laikais 2004–2010 metais buvo prievarta išregistruotos krašte veikusios lietuvių draugijos. Reikia prisiminti, kad ten iki šiol nėra nė vienos tikros lietuviškos mokyklos, veikia tik būreliai, fakultatyvai, lietuviški ansambliukai.
S. Šamborskis taip pat pasidalijo 20 amžiaus penktojo dešimtmečio baisumus patyrusių liudininkų pasakojimais, kuriuos teko užrašinėti su Vilniaus universiteto ekspedicijomis prieš dvidešimtį metų. Pavyzdžiui, keturiolikmetė Šarlotė Tilbach (vėliau Meškauskienė) jau pasibaigus karui (!) 1945 metais su motina pateko į Gastų koncentracijos stovyklą, iš kurios belaisvius, daugiausia lietuvių kilmės ūkininkus, kasdien vežė į Tilžę valyti karo griuvėsių. Nuo bado ir ligų kaliniai krito kaip lapai. Vieną sykį jiems atvežė sriubos su salstelėjusia mėsa. Kažkam paklausus, kieno čia mėsa, jiems buvo rusiškai atkirsta: „Tylėti! Džiaukitės, kad liksite gyvi“. Tik vėliau jie sužinojo, kad virėjos jų tikriausiai pagailėjo ir išvirė vieną kitą kritusį jų gentainį.
Trečiąjį pranešimą „Vietiniai gyventojai žvelgiant pirmųjų sovietų kolonistų akimis“ perskaitė Kauno rezistencijos ir tremties muziejaus muziejininkas Rokas Sinkevičius. Jis aptarė vietinių krašto gyventojų (kurie apibendrintai įvardijami „vokiečiais“) įvaizdį pirmųjų sovietų kolonistų, atvežtų į kraštą 1945–1950 metais, atsiminimuose. Šie atsiminimai buvo surinkti istoriko Jurijaus Kostiašovo vadovaujamos komandos 1990–1992 metais, tačiau rusų kalba juos išleisti pavyko tik po daugelio metų. Per tą laiką pasirodė knygos leidimai lenkų ir vokiečių kalba. Eiliniam Lietuvos skaitytojui ši knyga pilna apimtimi nėra prieinama.
Po pranešimų pasisakė fotografas Evaldas Butkevičius, 1999 metais išleidęs albumą „Prūsa. Ostpreussen“. Jis prisiminė, jog Karaliaučiaus krašte žmonės buvo nepaprastai įbauginti, paniškai budrūs. Bet koks uniforminę kepurę dėvintis tarnautojas, net ir geležinkelininkas, pamatęs lietuvišką automobilį ir dar išlipusį fotografuojantį vairuotoją, priėjęs klausdavo dokumentų, o po dvidešimties minučių prisistatydavo milicininkai. Prasidėjus Lietuvos atgimimui, turėjai dar labiau aiškintis. Šiaip kraštas baisiai nuteriotas, nuniokotas, naujieji gyventojai nugyvena namus, kol sugriūna, ir juos apleidžia. Į kai kurias gyvenvietes, pažymėtas kariniame žemėlapyje, jau ir kelias žole užaugęs.
Renginį pasveikino ir jo proga atvykę svečiai iš Latvijos – baltiškos kultūros tyrinėtojai, lietuvių ir latvių vienybės puoselėtojai, muziejininkai Krišas ir Inga Kapeniekai. Krišas pasidžiaugė, jog laikai, kai sovietinėje istoriografijoje kraštas į vakarus nuo Lietuvos buvo vaizduojamas viso sklindančio blogio centru, keičiasi.
Lietuvininkų dainomis širdis gaivino folkloro klubas „Liktužė“. Kelis romansus, pritardamas gitara, atliko Algirdas Sinkevičius.
Norėčiau nuoširdžiai padėkoti visiems prisidėjusiems prie tokio prasmingo renginio idėjos įgyvendinimo, tarp jų – renginio vedėjui istorikui Simonui Jazavitai bei filmuotojams Auksei Noreikaitei bei Albinui Vaškevičiui.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą