Kelias į lietuvių ir ukrainiečių bendradarbiavimą. UPA žygis į Lietuvą

Volodimiras Viatrovičius

1991 metų sausį prie televizijos bokšto Vilniuje prieš sovietų tankus, gindami demokratiją, petys į petį su lietuviais stovėjo ukrainiečių visuomeninių organizacijų atstovai.

Tai nebuvo pirmoji aktyvaus bendradarbiavimo tarp abiejų tautų antikomunistinių judėjimų patirtis. Tuo metu visi žinojo apie ukrainiečių ir lietuvių disidentų bendrą veiklą, legendiniu jau buvo tapęs buvusių „miško brolių“ bendradarbiavimas su UPA (Ukrainos sukilėlių armija) kariais Stalino lageriuose.

Bandyta kartu kovoti ir anksčiau, kuomet UPA su ginklu rankose priešinosi stalininiam totalitarizmui, kurstydama sukilimo ugnį vakariniuose sovietinės imperijos pakraščiuose. Vienas šios kovos elementų buvo UPA žygis į Baltijos šalis 1950 metais.

UPA vadovybė jau buvo sukaupusi nemažai patirties rengiant sėkmingus karinius-propagandinius reidus į kaimynines valstybes. 1945-1949 metų laikotarpiu tokios akcijos vykdytos Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Rumunijoje. Jų tikslas buvo užmegzti ryšį su vietos antikomunistiniu pogrindžiu ir skelbti pasauliui apie ukrainiečių išsivadavimo judėjimą.

Šių žygių dėka apie UPA ėmė rašyti žymiausi Europos ir Amerikos laikraščiai, informacija apie sunkią kovą pasiekė pasaulį.

Tačiau įgyvendinti pirmąją užduotį pasirodė neįmanoma – vietiniai pogrindiniai judėjimai buvo pernelyg silpni ir tuoj po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, sovietams aktyviai talkinant, juos likvidavo vietiniai komunistai.

Penktojo dešimtmečio pabaigoje karas prieš sovietus negeso tiktai Vakarų Ukrainoje ir Baltijos šalyse, ypač Lietuvoje. Ukrainos išsivadavimo judėjimo vadovybė žinojo apie situaciją šioje šalyje, ukrainiečiai ją įdėmiai studijavo ir aptarinėjo. Todėl 1950 metų vasarą nuspręsta pasiųsti ukrainiečių sukilėlių grupę į Baltijos šalis.

Atsakingu už pasiruošimą akcijai paskirtas Vasilis Galasa, tuo metu vadovavęs partizanams šiaurės vakarų Ukrainoje. Matyt, šis reikalas jam pavestas ne tik todėl, kad žygis turėjo prasidėti iš jo kontroliuojamo Voluinės krašto, bet ir todėl, kad būtent jis turėjo didžiausią tarp pogrindžio vadovų patirtį rengiant panašias akcijas. 1945–1946 metais Galasa ruošė žygius į Slovakiją, 1946-aisiais paruošė taktinę instrukciją žygiams Lenkijoje, o 1947-aisiais išsiuntė į Vakarų Vokietiją tris šimtus UPA karių iš Užkerzonės [ukrainiečių etninės teritorijos, po 1945-ųjų likusios Lenkijai – vert. past.].

Todėl ir šį sykį Galasa paruošė specialius nurodymus žygio dalyviams, taip pat agitacinę medžiagą. Kadangi keliauti reikėjo per Gudiją, tai, be kreipimosi į Baltijos tautas – lapelio „Lietuviai, latviai, estai“! (ukrainiečių ir sutrumpintai rusų kalba), – paruoštas ir atskiras lapelis „Baltarusių tautai“. Siekdami sustiprinti propagandinį poveikį sukilėliai kaip iliustraciją panaudojo nuostabią medžio graviūrą „Laisvė tautoms! Laisvė žmogui!“, sukurtą žymaus pogrindžio dailininko Nilo Hasevičiaus – „Bej-Zotom“.



Atsišaukime į Baltijos tautas labiausiai pabrėžiama būtinybė stiprinti bendradarbiavimą tarp visų SSRS pavergtų tautų išsivadavimo judėjimų.

„Lietuviai, latviai, estai! – rašė Galasa. – Savo tautų laisvės kovą turime vesti kartu ir laikytis vienintelės išmintingos krypties – kovoti, kad visos Maskvos pavergtos tautos sukurtų savarankiškas nacionalines valstybes...

Lietuvių, latvių, estų revoliucionieriai! Stiprinkite bendradarbiavimą su mūsų išsivadavimo judėjimu. Siųskite į Ukrainą savo pogrindinę literatūrą, lapelius, atsišaukimus. Protinkite savo brolius, kad jie, būdami priešo armijoje, prievartiniuose darbuose Sibire, kalėjimuose ir konclageriuose bei visomis kitomis aplinkybėmis megztų draugystę su ukrainiečiais ir padėtų vieni kitiems gyvenime bei kovoje prieš okupantus. Mes visada darėme, darome ir darysime tą patį.“

Rusiškame kreipimosi variante skaitome: „Stiprinkite ryšius su ukrainiečių išsivadavimo judėjimu. Vieningu frontu pulsime bendrą okupantą. Tegyvuoja Antibolševikinis Tautų Blokas! Atsiliepkite tokiu pat būdu į mūsų kvietimą“.



Akivaizdu, kad 1950 metais jau negalėjo būti kalbos apie visavertį 1945–1947 m. žygių patirties pakartojimą, kai šimtai UPA karių po keletą savaičių vykdydavo operacijas kaimyninių valstybių teritorijoje. Užmegzti ryšius už šimtų kilometrų ir pravesti veiksmingą propagandinę kampaniją krašte, pilname priešiškų jėgų, galėjo tiktai nedidelė judri sukilėlių grupė. Tokią grupę buvo pavesta suformuoti Kovelio apygardos vadui Vasiliui Sementuchui – „Jarij“. Į ją įtrauktą dvylika pogrindininkų, vadovaujamų Kašyrų Kaminio rajono vado „Ribako“. Sukilėliai į kuprines prisigrūdo tiek propagandinės literatūros (be jau paminėtų lapelių, ten buvo kiti pogrindiniai leidiniai, pavyzdžiui, „Kas tokie banderovcai ir dėl ko jie kovoja“?), kad negalėjo pasiimti daugiau maisto.

1950 metų liepos 19 dieną pogrindininkai kirto sieną tarp USSR ir BSSR ir įžengė į Pinsko srities Davyd Haradoko rajono teritoriją. Norėdami kuo greičiau pasiekti Lietuvą, sukilėliai judėjo slapčia ir pradžioje propagandinio darbo gudų žemėse nevykdė. Tačiau greitai tapo aišku, kad jų buvimas nebuvo paslaptis sovietų specialiosioms tarnyboms, dar daugiau, panašėjo į tai, kad pastarosios žinojo apie užduotį pasiekti Lietuvą. Anksčiau suplanuotas judėjimas į šiaurę tapo neįmanomas, nes kelią užkirto pasklidusi gausi MVD ir MGB kariuomenė. Atsižvelgdamas į tai, liepos 22 dieną grupės vadovas nusprendė pakeisti žygio kryptį, o kartu pakoreguoti nustatytus uždavinius. Supratę, kad pasiekti galutinio tikslo jiems nepavyks, sukilėliai pasuko į rytus ir pradėjo aktyvią propagandinę kampaniją tarp vietinių Gudijos gyventojų.

Ukrainos saugumo archyve neseniai atrasta ataskaita apie šį žygį atkuria sukilėlių akcijų Gudijoje atmosferą: „Prie mūsų sueina gyventojai iš visų kaimo galų, pašnekesys su jais virsta mitingu. Apie kovą ukrainiečių žemėse, apie mūsų politinę platformą, apie bendro bolševikų pavergtų tautų fronto svarbą, apie mūsų šūkį „Laisvė tautoms ir žmogui!“ įdėmiai išklausė apie 200 valstiečių.

Po trumpo mitingo prasidėjo diskusijos, kurių metu valstiečiai mums nuoširdžiai pasakojo viską apie savo gyvenimą, ypač guosdamiesi dėl Stalino kolūkių, kuriuose nieko nemoka už darbo dienas, ir kolūkių viršininkų, taip pat ir to, kuris prieš tai bėgo nuo mūsų... Štai viena vyresnė moteris kreipėsi į mus: „Vyručiai, gelbėkite mus visus, nes pražuvome, naikinkite šitą nelabą jėgą“. Gudų tautai jau teko patirti vargo viešpataujant bolševikams.

Po mūsų revoliucinės literatūros išplatinimo paliekam kaimą. Gyventojai palydi mus. Kai kurie, trokšdami pasikalbėti su mumis, po keletą kartų užbėgdavo mums ant kelio ir pradėdavo pokalbį. Ir vaikigaliai, ir net seniai lydėjo mus iki pat miško.“

Aplankę 21 gyvenvietę Polesės srities Turovo ir Petrykavo rajonuose sukilėliai pasiekė Pripetės upę ir pradėjo judėti atgal. 1950 metų rugpjūčio 1 dieną jie kirto Gudijos-Ukrainos sieną ir greitai grįžo į savo dislokacijos vietą Voluinėje. Nors teritorijoje buvo sutelktos gausios priešo pajėgos, partizanams pavyko išvengti ginkluotų susidūrimų. Tačiau nežiūrint į šią taktinę sėkmę ir veiksmingą propagandinį darbą Gudijoje, pagrindinė žygio misija – ryšių su Baltijos kraštų partizanais stiprinimas – liko neįvykdyta.

Bendradarbiavimas tapo įmanomas tik po keleto metų ir už tūkstančių kilometrų nuo Vakarų Ukrainos ir Lietuvos žemių – begalinėse Sibiro ir Kazachstano erdvėse. Būtent buvę partizanai iš Ukrainos ir Lietuvos, nors ir be ginklo rankose, bet vis dar nenugalėti, sugebėjo ne tiktai sulaužyti kriminalinių kalinių diktatūrą Stalino lageriuose. 1953-1954 metų sukilimais jie sugriovė visą GULAG'o sistemą.

O 1991 metų žiemą jų vaikaičiai pribaigė sovietinę imperiją, neleidę tankais sutraiškyti jaunų tautinių demokratijų.

Vertė Rokas Sinkevičius

tsn.ua

Lietuvių draugas Vasilis Stusas

Vasilis Ovsijenko viename knygos „Світло людей“ skyriuje aprašo kalinimą Mordovijos lageriuose (Dubravlage). Mordovijos ASSR tuo metu politinių kalinių buvo ironiškai vadinama „Mentų ASSR“.

Čia jisai rašo, kad su ukrainiečių poetu Vasiliu Stusu pirmąsyk susidūrė 19-oje zonoje, kurioje buvo laikomas iki 1975 metų spalio 30 dienos.

„Dar 19 zonoje aš pastebėjau, kad lietuviai su ypatinga pagarba kalba apie mūsų Stusą. Man paaiškino, kodėl. Pasirodo, kuomet Baraševe mirė lietuvių partizanas Klemanskis, nuteistas 25 metams, per vakarinį patikrinimą Vasilijus pasiūlė pagerbti jo atminimą tylos minute. Tai, žinoma, buvo įvertinta kaip „laikymo režimo pažeidimas“, vos ne kaip mitingo organizavimas – ir nuėjo Vasilijus pusei metų į KTP („kameros tipo patalpa“ – tai vienas „išvystyto socializmo“ ideologų šedevrų: pas juos nebuvo konclagerių, o kolonijos, nebuvo prižiūrėtojų, o „kontrolieriai“, nebuvo „politinių kalinių“, o „ypatingai pavojingi valstybiniai nusikaltėliai“...).“


Vasilis Stusas (1938 01 07 — 1985 09 04) – ukrainiečių poetas, žmogaus teisių gynėjas, politinis kalinys.

1972 m. rugsėjo 7 d. suimtas už antisovietinę veiklą. Nuteistas penkiems metams griežto režimo lagerių ir dviems metams tremties (tremtis Magadano srityje, Matrosovkoje). 1980 m. pradžioje suimtas antrą sykį, nuteistas 10 metų laisvės atėmimo bausme. 1985 m. rugsėjo 4 d., antrą sauso badavimo dieną Permės srities lagerio 389/36 (netoli Kučino gyvenvietės) karceryje, kaip manoma, nužudytas specialiai pasodinto kriminalinio kalinio, nesulaukęs vos kelių mėnesių iki politinių kalinių paleidimo pradžios.

1989 metais Vasilio Stuso palaikai iškilmingai pergabenti į Ukrainą ir perlaidoti Kijeve. 2005 m. po mirties jam suteiktas Ukrainos Didvyrio vardas.

Tautinė idėja lietuvių literatūroj

Vincas Mykolaitis-Putinas

Skaityta estų-latvių-lietuvių vienybės kongrese Rygoj 1935 m. birželio 30 d.

(Ištrauka)

„1905 m. revoliucijos sukeltos viltys mūsų literatūroj paliko dar vieną atgarsį, kurio čia negalima nesuminėti. Tai būtent Baltijos tautų: lietuvių, latvių ir estų vienybės idėja. Šią idėją yra išreiškęs poetas Jonas Jonila-Žilius keliuose savo eilėraščiuose, rašytuose 1906-1907 m. Jonas Žilius, pats visuomenininkas, diplomatas ir politikas, po karo šioj srity nemaža pasidarbavęs nepriklausomoj Lietuvoj, jau tuomet, 1905 m., suprato ir nuspėjo, kad Pabaltės tautom tėra vienas bendras į laisvę kelias, būtent vienybės ir tarpusavinės paramos kelias. Viename to cikliaus eilėrašty, pavadintame „Dejonė dėl Tėvynės“, atsispindi anų laikų Lietuvos ir Latvijos varginga buitis. Poetas karčiai prikaišioja tėvynei, kad ji mum nederėjo, nors mes ją arėm akėjom, laistėm ašaromis ir prakaitu, dabinom mūro bažnyčiomis ir rūkinom smilkalais. O ji maitino mūsų priešus. Ką gi reikia daryti, kad tėvynė mums derėtų? Karingai, revoliuciniai nusiteikęs poetas sušunka, kad reikėsią ją kulkomis išrausti, kardais apakėti ir savo krauju įtręšti. Poeto karingumas matyti visuose to cikliaus eilėraščiuose. Viename iš jų skaitome dar tokį posmą:

Kardai amžių rūdimis rūdija,
Varge vargsta mūs tėvynė „darga“;
Išgaląsim rūdžių kalaviją,
Eisim, kirsim mes tėvynės vargą.

Ir šis eilėraštis, matyt, skirtas kartu ir latviam, nes poetas, kaip matome, čia tyčia įpina latvišką žodį „tėvynė darga“ – brangi.

Dar garsiau Baltijos tautų vienybės idėja skamba eilėraščiuose „Už Baltų žemę“, „Pas Tukumą“, „Palaidojimas vado“ ir „Ant kapo“. Dainoj „Už Baltų žemę“ poetas vaizduoja karo žygį dėl tos žemės laisvės:

Kada ėjom, Dzūkijoj mielojoj
Tamsu buvo, dar nė nedienojo.

Į Lietuvą, Žemaičius įėjus,
Ką tik buvo aušra patekėjus.

Kad įėjom į Latvijos plotus,
Latvius, estus jau radom ginkluotus.

Latviai, broliai, kur laikai senovės,
Kada baltai už liuosybę kovės?

Ir ši daina baigiasi mintimi, kad tik ginklu laisvė vėl būsianti iškovota. Giliau vienybės idėjai įdiegti, Žilius-Jonila garbina bendrą Baltijos tautų žemę, rašo kaip ir kokį Baltų tėvynės himną:

Baltų žeme, po kalvotą plotą
Miškais klota, graži ir banguota!

Supas dirvos, kad javai išnokę,
Žydi pievos, kur upeliai kriokia.

O kur upės, kur plačioji Jūrė,
Didi miestai, sodžiai įsikūrė.

Baltų žeme, gamta tau suteikia,
Visko, visko, tiktai laisvės reikia!

Mes už laisvę vyrs į vyrą stosim,
Ar laimėsim, ar galvas paklosim.

Paskutiniuose to cikliaus eilėraščiuose vaizduojama kova ties Tukumu, kurioje žūva baltų vadas, to vado palaidojimas ir jo kapas. Ciklius baigiasi liūdesio ir gedulo motyvais, bet laimėjimo vilčių jie nenaikina. Žuvusio vado idėjas įvykdys jo pasilikę draugai ir „gentkartės“ kitos. Ant vado kapo mergaitės pasodina raudonų bijūnų, simbolizuojančių pavasarį, išlietą dėl laisvės kraują, tolimesnę kovą ir simbolinį ryšį su žuvusiais.

Tokiu būdu matome, kad 1904–1905 metų įvykiai pažadino ne tik lietuvių tautos laisvės viltis, bet ir Baltijos tautų vienybės reikalą, kadangi ir kova dėl laisvės ir tos laisvės išlaikymas kaip tuomet, taip ir dabar reikalauja tų tautų sutartinio darbo bei pasiryžimo.“

Užmirštieji kareiviai

1945 m. sausio 28 d. paskutiniai vokiečių daliniai paliko Klaipėdą ir sovietai užėmė miestą. Dramatišką Klaipėdos gynimo atmosferą liudija Gi Zajerio (tikrasis vardas Gi Muminu) atsiminimai, pateikti knygoje „Pamirštas kareivis“ (1967), pagal kuriuos 2009 m. režisierius Vladas Bagdonas pastatė spektaklį „Karas ir jūra“.

Autorius gimė 1927 metais Paryžiuje, o užaugo Elzase. Zajer – jo motinos vokietės mergautinė pavardė, kurią jis panaudojo užsirašydamas į Vokietijos kariuomenę. Pateikiame jūsų dėmesiui visą septynioliktą knygos skyrių, kur aprašomas Klaipėdos gynimas paskutinę karo žiemą. Versta iš rusų kalbos, todėl originalus stilius nėra išlaikytas.


Mus permetė atgal į šiaurę, kad susijungtume su Kuršo frontu. Tačiau tai pasirodė neįmanoma. Tuomet divizijos likučiai persigrupavo. Bandymai sujungti frontą atnešė siaubingų nuostolių. Tuo metu mūšiuose, vykusiuose kiek piečiau, rusai pasiekė Baltijos jūrą. Užvirė kruvinas susirėmimas. Visur maišėsi persigandę pabėgėliai, apsunkindami mūsų kariuomenės gynybą.

Visi civiliai Prūsijos gyventojai metėsi prie pakrantės. Mums iškilo pasirinkimas. Galėjome pasukti į šiaurę ir prasimušti pro priešakines sovietų pozicijas. Arba laužtis prie fronto, susidariusio ties Memeliu. Divizijos vadovybė greitai suvokė, kad kelias į Kionigsbergą ar netgi Elbingą uždarytas. Abiem miestams buvo iškilusi grėsmė, o artimiausias jų buvo daugiau kaip už šimto penkiasdešimties kilometrų. Mums būtų tekę kautis už kiekvieną kilometrą nesitikint sėkmės. Be to, greičiausiai būtų iškilę sunkumai su maisto tiekimu kariuomenei: viską su savimi pasiėmė pabėgėliai.

Štai kodėl vadovybė pasirinko Memelį, kuris nuo rudens buvo atsidūręs apsuptyje. Mums reikėjo pralaužti kelią sau ir pabėgėlių minioms. Jie lėtino mūsų judėjimą, o dažnai ir išvis jį paralyžiuodavo.

Mes praeidavome miestus ir kaimus, kurių gyventojai dar prieš keletą dienų gyveno ramų gyvenimą. Tiesa, ir tuomet jie jau suprato, kad pavojus gresia kiekvieną minutę. Paskutines dvi dienas visi vokiečiai, senukai, moterys, vaikai iš paskutinių jėgų kasė apkasus, įrenginėjo blindažus artilerijai ir prieštankiniams pabūklams, kad sustabdytų priešų tankus. Jie dėjo visas įmanomas pastangas, rodydami vertą susižavėjimo narsą. Ir čia prieš juos pasirodė kareiviai – išvarginti, išbadėję, pavargę ir kautis, ir gyventi, kuriems žmonių kančios dabar reiškė ne daugiau nei pralaimėjimas šachmatais.

Buvo išnaudojamos visos gynybos galimybės. Sekęs mūsų pėdsakais priešas kėlė grėsmę civiliams. Jį reikėjo sustabdyti.

Tuo užimti pulkai stengėsi užgesinti visur plieskiantį gaisrą. Visi suprato, kokioje beviltiškoje padėtyje jie atsidūrė. Jie verčiau būtų numirę. Bet karas tęsėsi, liepsnojo kaip ugnis, reikalavo jų dalyvavimo. Tie, kuriems pavyks prasiveržti iki Memelio, galbūt žus tenai. Bet žūti prie Memelio atrodė ir lengva, ir garbinga. O žūti čia, vietoje, kurioje netgi nevyksta tikri kariniai veiksmai, atrodė gėda.

Galų gale mūsų divizijai, tiksliau jos trečdaliui, pavyko prasiveržti į Memelį. Vietos vadovybė sustiprino „Didžiosios Vokietijos“ („Großdeutschland“) pulkais miesto gynybą. Herojiški žygdarbiai mums kainavo penkiolika tūkstančių žuvusių. Nemažai buvo ir dingusių be žinios, kuriuos išbraukdavo iš kuopų sąrašų, tarp jų – Zimenleisas ir Vinkė.

Galbūt mes patys įvarėme save į kampą. Mums buvo atėję į galvą, kad rusai tyčia mus praleido. Mes atvedėme su savimi pabėgėlius, bet už mūsų liko dar daugybė tų, kuriems žaidimas ėjo į pabaigą. Aišku, kad motinoms su vaikais, įsikabinusiais į sijonus, nesusidoroti su rusų tankais, haubicomis, kulkosvaidžiais ir durtuvais.

Kai mes atvykome į Memelį, žmonės stūmė sunkvežimius, o tankai be degalų užstrigo ilgoje kolonoje. Pasiekėme savo galimybių ribas. Tie, kuriuose buvo likęs bent lašelis gyvybės, kad ir ne visai sąmoningos, stengėsi padaryti viską, kad išvengtų mirties. Sužeistieji toliau priešindavosi, prasimušdami kelią tarp tų, kurie narsiai sutiko mirtį.

Memelis tęsė savo gyvenimą, nepaisant sugriovimų ir gaisrų, dūmų ir begalinių rusų lėktuvų antskrydžių, artilerijos griausmo ir pūgos gūsių.

Man vėl pritrūksta žodžių, kad aprašyčiau tai, ką matau. Dabar aš suprantu: žodžiais galima aprašyti tiktai kažką mažareikšmio. Bet papasakoti, kaip pasibaigė karas Prūsijoje, neįmanoma. Aš buvau Prancūzijoje. Mačiau ten ir apverstas mašinas, ir susprogdintus namus. Kartą į mūsų dalinį netgi atidengė ugnį iš kulkosvaidžio. Bet mano atsiminimai apie šiuos įvykius neturi siaubo pojūčio. Apie tuometinius įvykius aš greičiau atsimenu kaip apie kelionę su bendrakeleiviais. Be to, Prancūzijoje buvo puikus oras. O Prūsijoje dribo sniegas. Viskas aplinkui žuvo. Pabėgėliai mirė tūkstančiais, ir mes visi neturėjome jėgų jiems padėti. Netgi tie, kurie turi vaizduotę, nesugebės įsivaizduoti, ką pergyvenau aš.

Mes pasiekėme Memelio aklavietę, trisdešimties kilometrų ilgio pusratį, atsiremiantį į Baltijos jūrą. Už tiršto rūko girdėjosi bangų plakimas. Visos žiemos metu mums sekėsi per kažkokį stebuklą išlaikyti šį plotelį, nepaisant bombardavimų ir gausėjančių rusų pajėgų puolimų. Čia pat buvo daug tūkstančių pabėgėlių. Tai, ką teko jiems išgyventi, aprašyti neįmanoma. Jie laukė, kad juos evakuotų jūra prieš tai, kai bus išgabenti kariai.

Memelio griuvėsiuose negalėjo pasislėpti visi Prūsijos pabėgėliai. Mes nedaug kuo galėjome jiems padėti. Bet jie kaustė mūsų judėjimą ir gynybos sistemą, kuri ir be to buvo ne kokia. Nuo sprogimų griausmo nesigirdėjo nei riksmų, nei dejonių. Petys į petį su mumis gynėsi buvę elitiniai daliniai, „folksšturmo“ būriai, kariai su amputuotomis galūnėmis, kuriuos vėl paėmė tarnybon gynybos organizatoriai, moterys, vaikai, paaugliai ir invalidai. Visi mes atsidūrėme nukryžiuoti rūke, kurį apšviesdavo tik ginklų liepsnos ir sniegas. Taip ėjo į pabaigą karas. Davinys smarkiai sumažėjo. Porcijos, išduodamos penkiems, nebūtų užtekę ir moksleiviui. Nuolatos skambėjo įsakymai išlaikyti ramybę ir tvarką. Dieną ir naktį iš uosto išplaukdavo įvairiausi laivai, pripildyti tiek žmonių, kiek tik galėjo plukdyti. Į prieplaukas plūdo pabėgėliai, tampantys patogiu taikiniu rusų pilotams. Bombos sproginėjo minioje, žmonės rėkė, tačiau likdavo laukti kito laivo atvykimo. Valdininkai bandė paveikti minią, bet visi žodžiai čia prarado bet kokią prasmę.

Daugelis baigdavo gyvenimą savižudybe, ir jų netgi nesistengta sustabdyti. Jeigu mes būtume kapituliavę, šis košmaras pasibaigtų. Bet vien tiktai žodis „Rusija“ kėlė mūsų sąmonėje panišką siaubą. Apie kapituliaciją negalėjo būti ir kalbos. Mes turime atsilaikyti, atsilaikyti bet kokia kaina. Kada nors mus evakuos per jūrą. Galbūt vokiečių vadovybė turėjo kitokių planų. Tikriausiai generolai ruošėsi paversti Memelį placdarmu kontratakai prieš sovietų kariuomenę. Apgultiesiems ši mintis kėlė tik juoką. Tačiau Memelyje toliau išsilaipindavo kareiviai, o civiliai tuo metu palikinėjo miestą. Mes galėjome numanyti, jog kareiviai atvyko mums padėti. Bet kokia mintis apie kontrataką atrodė beprotybė.

Mūsų atkaklų pasipriešinimą gimdė įsitikimas: evakuos paskutinį civilį gyventoją, pasiims ir mus. Mes privalome atsilaikyti, net jeigu nebeturėtume kitokių jausmų, išskyrus neviltį.

Memelyje visi dalyvavo gynyboje. Vaikai padėdavo sužeistiesiems, išnešiodavo maistą, užmiršdami badą ir užgniauždami baimę, kuri šiomis aplinkybėmis būtų visai pateisinama. Jie darė viską, ką nurodydavo vyresnieji, neprieštaraudami ir nesiskųsdami. Tie, kuriems pasisekė išgyventi, jau nesugebės kaip paprasti žmonės priimti įprasto gyvenimo su jos sunkumais. Vokiečiai išgėrė vargo taurę iki dugno. Aš negaliu nesižavėti jų kilnumu.

Priešakinėje linijoje viešpatavo sumaištis. Dažnai civiliai kaudavosi petys į petį su kareiviais. Tarp jų buvo daug moterų. Frontas atsilaikė, bet kokia kaina! O ir ką reiškia „atsilaikyti“? Mes nepasidavėme iš karto visur, tačiau kai kur pavyko prasiveržti. Fronto linija pamažu trumpėjo. Didelį vaidmenį gynyboje suvaidino prieštankinės tranšėjos, kurias mes iš anksto iškasėme. Rusai pasikliovė iš esmės aviacija ir sunkiąja artilerija, kurios galią nuolatos stiprino.

Tačiau puolimas brangiai atsiėjo ir jiems. Fronto linijos trumpėjimas leido sutelkti gynybą. Memelio prieigose susikaupė pamušti rusų tankai. Prieštankinė gynyba davė savo rezultatus. Civiliai savanoriai išvežinėjo minas ir išdėliodavo jas nedidelių kontratakų, rengiamų vien šiam manevrui, metu. Tačiau prieš aviaciją mes buvome bejėgiai. Beveik be perstojo skraidė rusų bombonešiai. Į šiaurės vakarus nuo mūsų per dvi dienas rusai aštuonis kartus surengdavo antskrydžius prieš nuverstus nuo bėgių vagonus. Mūsų priešlėktuvinės gynybos likučiai susitelkė prieplaukoje, kur buvo didžiausias pavojus. Rusų pilotai įvertino šios gynybos pavojingumą ir verčiau puldavo ten, kur jiems negalėta pasipriešinti.

Taigi, Memelis laikėsi. Laikėsi, nepaisant šalčio, gaisrų, bado, nepaisant karių, kasdien išbraukiamų iš sąrašų, žūties.

Kartą antroje dienos pusėje mūsų žymiosios divizijos dalys buvo sugrupuotos viename taške. Buvo išdalinti šaudmenys, obuolių sultys, margarinas ir dar kai kas. Vokiečių kariuomenės vaiduoklis tebeklajojo griuvėsiuose, kurie dar kurį laiką vadinsis Memeliu. Nors šaudmenų trūko, prieš puolimą juos vis tiek išduodavo. Dabar tai gali atrodyti neįtikėtina, bet vokiečių kariuomenei Memelyje buvo iškeltas uždavinys pulti pietų kryptimi, siekiant susijungti su frontu prie Kionigsbergo. Karininkai pranešė apie tai karo veteranams.

Mus su Halsu tarsi išmetė iš tuštumos, prie kurios jau buvome pripratę. Teko girdėti pačius neįtikinamiausius įsakymus, bet mintis apie tai, kad teks eiti į puolimą, beveik neturint tam priemonių, kėlė neviltį.

Mūsų puolimą palaikė keletas išlikusių tankų. Atgabeno atsargų iš Kuršo fronto ir netgi iš Vokietijos. Keliu, einančiu paraleliai pakrantei, mes pajudėjome kaimelio, esančio dvidešimt kilometrų į pietus, link. Operacijos pradžiai vadas pasirinko bjaurų orą. Vienu metu lijo ir snigo. Dėl oro sąlygų nutilo netgi rusų artilerija. Mūsų vadai tikėjosi pasinaudoti šiomis aplinkybėmis.

Prieš likimą pasuko tuzinas papilkėjusių nuo purvo tankų. Po purvo sluoksniu vos ėjo įžiūrėti juodus kryžius – mūsų kančių spalvas. Trumpųjų bangų radijo siųstuvais perdavinėjo Vagnerio „Valkiriją“. Geresnio palydėjimo mūsų kraštutiniam pasiaukojimui sunku buvo įsivaizduoti. Vietoje dėžių su šaudmenimis ir sunkvežimių su keturiais varomaisiais ratais lauko pabūklus ir stambaus kalibro haubicas tempė paprasti sunkvežimiai. Pėstininkai, persimaišę su karinių oro ir jūrų pajėgų likučiais, žengė greta vienas kito. Mano būryje atsidūrė ir Halsas su Vineriu.

Netikėtu puolimu mums pavyko paimti rusų stovyklą, išsidriekusią sniege kaip per paradą. Rusai paliko ją, o mes padegėme ir netgi puolėme toliau, nepaisant rankas ir skruostus deginančio vėjo gūsių.

Tačiau aplink Memelį susitelkė gausybė rusų kariuomenės. Kai tik jie pereis į kontrataką, mūsų puolimas užstrigs. Mes jau girdėjome atsakomąją rusų reakciją. Greitai prasidės negailestingas apšaudymas ir pasirodys pirmieji rusų tankai.

Padėtis darėsi beviltiška, bet čia nuo jūros pasigirdo artilerijos griausmas. Dėl prasto oro netgi nepastebėjome priplaukusių prie kranto laivų. Mums į pagalbą atėjo du trys eskadriniai minininkai. Matomumas buvo lygus nuliui, tačiau užpakalyje likusių tankų perduotos koordinatės leido jiems atlikti tikslius smūgius. Rusų puolimas buvo pristabdytas. Galbūt jie pagalvojo, kad turime nemažai artilerijos pabūklų.

Tačiau ir tokia įvykių eiga ne pernelyg lengvino mūsų padėtį. Pranašumas vis tiek buvo rusų pusėje. Dienai baigiantis mus užpuolė iš užnugario. To mes jau neatlaikėme. Pusė tankų užsidegė. Kaip ir numanėme, operacija baigėsi nesėkme. Gavome įsakymą grįžti į Memelį. Grįžti atgal dešimt kilometrų buvo sunkiau nei pulti.

Mes nusukome iš kelio, kuriuo ėjome į paskutinįjį puolimą. Tik motorizuotos dalys nuvažiavo ankstesniu keliu, bet ir jos stengėsi laikytis atstumo, kad nepakliūtų po rusų apšaudymu. Tamsoje tarp blykčiojimų kareiviai, vos atgaudami kvapą, perbėginėjo nuo vienos priedangos prie kitos. Buvo brangus kiekvienas žingsnis: juk kartu su juo mes artėjome prie Memelio. Be viso kito, mums teko kirsti kelią, kurį patys užminavome ryte.

Taip mes nusivilkome kokį pusantro kilometro. Kelias buvo siauras, bet gana lygus: jame matėsi tik šiek tiek duobių nuo sviedinių.

Pirmieji sunkvežimiai pravažiavo juo visu greičiu. Rusai neturėjo laiko nusitaikyti, todėl jų sviediniai nekliudė mūsų. Tačiau antra papliūpa jie pasiekė nemažos sėkmės. Sviediniai pataikė į du sunkvežimius. Juos sudraskė į gabalus. Dar dviem sunkvežimiams, nepaisant nuostolių, pavyko pasiekti saugesnę vietą. Tačiau sudaužytos mašinos užtvėrė kelią. Mus pasiuntė išvalyti kliūtis. Rusai apšaudė iš granatsvaidžių ir kulkosvaidžių. Bandėme atsišaudyti. Pasislėpti apkasuose negalėjome: juk patys juos užminavome, tad dabar pakliuvome į spąstus, kuriuos ruošėme kitiems. Du kareiviai sumojavo rankomis ir nukrito be kvapo žemėn, jų vyzdžiai stingsojo į dangų. Mes griebėmės paskutinės galimybės išlikti gyviems ir pasislėpėme nuo ugnies už dviejų nukentėjusių sunkvežimių liekanų. Aplinkui sproginėjo granatos. Rusų kulkosvaidis pliekė ugnimi į apkaso pylimą.

Kaip bebūtų, mums reikėjo išvalyti kelią. Tačiau kiekvienas, bandęs atsistoti, rizikavo netekti gyvybės. Pasiryžo Vineris. Prašliaužė po skriejančiomis kulkomis ant kelių metė granatą į pirmą metalo krūvą. Ją nunešė nuo kelio. Tas pats likimas laukė antrosios kliūties. Trijų tonų sunkvežimio liekanoms prisireikė keturių granatų. Žuvo ir sužeistieji, likę sunkvežimyje. Bet ką padarysi, tokie karo dėsniai.

Pusiaunaktį trys ketvirtadaliai mūsų karių grįžo į Memelį. Vadovybė, sužinojusi apie atsitraukimą, pridengė mus ugnimi. Krisdami iš nuovargio, mes nusivilkome iki stovyklos. Perrašėme tuos, kurie negrįžo iš mūšio. Vėliau triukšme, sklindančiame nuo fronto linijos, pabandėme užmigti. Netgi miegas tokiomis aplinkybėmis buvo didvyriškas poelgis.

Kitą dieną, vienuoliktą ryto, užbaigę išdalytą davinį, jau buvome užėmę gynybą liniją. Turint omenyje sudėtingą padėtį, ilsėtis negalėjome. Nepaisydami pavojaus, išplaukdavo vis nauji laivai su pabėgėliais.

O jūroje pakilo bangos. Viskas aplinkui pasidengė ledu. Žmonės laukė, kada juos išveš, ir net negalvojo skųstis.

Mūsų kariuomenė toliau gynė miestą ir jo prieigas. Trauktis nebuvo kur. Laivai atgabendavo maistą, šaudmenis, medikamentus. Susidarė įspūdis, kad rusai išsisėmė ir atsitraukė. Mūsų nuotaika pagerėjo. Bet iš tikrųjų jie paprasčiausiai sutelkė jėgas piečiau. Grėsmė buvo iškilusi Kionigsbergui, Heiligenbeiliui, Elbingui ir Gotenhafenui. Vėliau aš sužinojau, kad šiuose miestuose pabėgėlių dalia buvo dar sunkesnė. Rusai paliko Memelį ir sutelkė jėgas skverbimuisi į Prūsijos gilumą, kur jiems buvo iš paskutiniųjų priešinamasi. Tačiau trys galingos sovietų armijos, įžengusios į Vokietijos teritoriją, daugybę kartų pranoko vokiečių kariuomenės likučius karių ir amunicijos kiekiu. Be to, jie degė noru atkeršyti. Ką reiškė kerštas, aiškinti nereikėjo.Be vokiečių, nuo bolševizmo gelbėjosi lietuviai, rusai – komunizmo priešininkai, lenkai. Evakuotųjų jūra skaičius pasiekė keletą tūkstančių.

Veteranas pasistatė kulkosvaidį ant vos metrą kyšančių iš žemės namo griuvėsių. Kas tam tikrą laiką jis nubraukdavo nuo vamzdžio sniegą. Jo rankos papilkėjo nuo šalčio. Nuo mūsų paskutinio puolimo veteranas atgavo ramybę. Nervinis susijaudinimas, apėmęs mus, jo nepalietė. Jis jau nebedalyvavo mūsų ginčuose, o kančios jo nejaudino. Jo nejaudino nei karas, nei šaltis, nei pabėgėliai. Toks elgesys mums rodėsi keistas. Kartais net pagalvodavome, ar tik jis neišprotėjo.

Tačiau tą rytą jo kulkosvaidis išgelbėjo mus nuo rusų patrulio, kuris pernelyg susidomėjo mūsų būriu. Priešais mus išniro „folksšturmo“ sunkvežimis. Rusai jį apšaudė, pribaigę du senus karius, buvusius kabinoje. Tačiau ir dabar šis senas vežimas užgriozdino mums vaizdą.

Prisidengdami juo, rusai pabandė prisiartinti ir užmėtyti mus granatomis. Tačiau Vineris atidengė į juos ugnį, ir su jais buvo baigta. Lemiamu veiksniu tapo reakcijos greitis, o su tuo veteranui viskas buvo gerai. Dabar jis tylėdamas sėdėjo ir tarsi juvelyrinį dirbinį valė kulkosvaidį. Aš, Halsas, Lindbergas ir dar du kareiviai sustingome priešais šaltus ginklų stovus. Mes suvokėme, kad jie neužtikrino mums saugumo.

Turėjau tris prieštankines granatas ir naują automatą, taip pat magnetinę miną, kuri spaudė man pilvą. Memelyje ant mūsų buvo prikabinta tiek sprogmenų, kad galėjome mirti akimirksniu: su tokiu nešuliu toli nenubėgsi.

Dar dvi savaites mes laikėme pozicijas. Kas antrą dieną tekdavo atmušinėti atakas. Užnugaris buvo netoli fronto, tai leido mums budėti pamainomis. Netoliese gatvėje stovėjo ženklas, ant kurio buvo nurodyta, kad iki pakrantės liko dešimt kilometrų. Paskutiniai dešimt kilometrų. Veteranas man juokais kalbėjo:

– Istorija kartojasi. Tavo prosenelis taip pat bėgo su Napoleono kariuomene. Gali manyti, kad tai giminės prakeikimas. Gal nors tai tave paguos.

Kartą vakare, grįžęs į drėgną, ledu padengtą rūsį, kuris mums buvo kareivinėmis, pastebėjome, kad civiliai Memelio gyventojai išnyko. Kol kariavome mūšiuose, išplaukė paskutiniai laivai su pabėgėliais. Eidami kapines labiau imančio priminti miesto gatvėmis mes tuo netgi apsidžiaugėme.

Mano draugai tylėdami griuvo į lovas, surydami atvežtą davinį, net nepastebėdami, ką valgo. Jiems buvo vis vien. Juk mąstė visai apie kitką. Jų akys, pripratusios matyti mūšį, dabar atsisuko į pačius save. Jos tarsi paniro į sapną ir svajojo tik apie tai, kad greitai atvyks garlaivis ir išveš mus iš čia. Pagaliau paliksime Memelį – miestą, kur tiek teko iškentėti.

O aš nustojau piešti sau šviesius paveikslus: pernelyg dažnai vėliau jie virsdavo košmarais. Atsisakiau visko, ką turėjau: jausmų, kančių, aistrų, baimės. Aš pamiršau Paulą, pamiršau, kad dar esu jaunas. Aš negalavau, bet ko dar galima tikėtis panašiose sąlygose. Juk net iš tų, kurių pilvuose žiojėjo didžiulės skylės, reikalavo vyriškumo. Kraujas tekėdavo nuo karių ant sniego, bet jie toliau šaudė, kol jų akys netapdavo stiklinės. O man pasisekė. Nepaisant kosulio priepuolių, manyje dar degė gyvybė.

Žvelgiau į pusiau snaudžiančius draugus. Jie irgi žinojo, kaip pavojinga miegoti tokioje vietoje. Memelis pasiimdavo viską – svajones, viltis. Tie, kurie vis dar tikėjosi, dar galėjo kautis. Bes mes jau buvome išvargę nuo mūšių.

Per miegus kai kurie imdavo šaukti. Šaukdavo nevalingai, nepajėgdami sustabdyti vaitojimo.

Buvo ir tokių, kurie meldėsi. Bet jeigu Dievas ir išgirs jų maldas, jis susigės pasireikšti. Juk jis išsižadėjo gailestingumo. Taip nutiko su Smelensu, kuris nutraukė savo gyvybę šį rytą. Iki tol, kol nesužinojo apie mažojo brolio, kurį matė tik pora sykių, mirtį, Smelensas norėjo gyventi. Mes visi jaudindamiesi žiūrėjome į kelią, kuriuo atgabendavo laiškus. Smelensas gyveno, kol turėjo jėgų. Bet Memelyje netgi Visagalis nepajėgė jo sustabdyti.

Nuo kitos dienos prasidėjo kariškių evakuacija. Pirmus išsiųsdavo sunkiai sužeistus. Tik tuos, kurie buvo visiškai beviltiški, palikdavo mirti Memelyje. Dar galinčių paeiti sužeistųjų džiaugsmas padėjo jiems užmiršti skausmą. Tie, kuriems buvo išsivysčiusi gangrena, nebegalvojo apie būsimą amputaciją. Gyvenimas grįžinėjo į normalią vagą. Tiktai priešininko aviacija įgriso mums. Ypatingo dėkingumo užsitarnavo karinis jūrų laivynas: ką mes be jo būtume darę?

Subombardavo baržą, prikimštą žmonių. Mums teko nutraukti poilsį ir užsiimti reikalais. Aš praleisiu detales. Aš dar pernelyg gerai viską atsimenu. Barža prisipildė kraujo. Mes mėtėme už borto žmonių mėsos gabalus ir juos čia pat puolė žuvys.

Iš pradžių vanduo atrodė šiltas. Bet vėliau mūsų judesiai ėmė darytis vis vangesni, o širdį smelkė skausmas. Bet sustoti negalėjome. Du garlaiviai išplukdė dar šimtinę kareivių. Greitai ateis ir mūsų eilė.

Pusiaudienį debesys prasisklaidė. Danguje pašvietė blyškutė saulė. Bet dabar mes ja jau nebesidžiaugėme. Greitai pasirodys rusų lėktuvai.

Jie atskrido, kai mes dar nebuvome spėję pabaigti valymo. Ir niekas nenustebo: esant geram orui to reikėjo laukti. Metėmės į priedangą. Tikrose cementinėse slėptuvėse nuo bombų gulėjo sužeistieji. Šios slėptuvės buvo naudojamos kaip ligoninės. O mums teko slėptis griuvėsiuose arba sviedinių ir bombų duobėse. Sulindę kur papuola, mes nepalikome vilties išsigelbėti.

Iš visų pusių plyšojo priešlėktuvinių pabūklų griausmas. Galbūt jiems pavyks neprileisti bombonešių prie uosto… Ir staiga išgirdome bombų švilpesį. Viskas aplinkui sudrebėjo. Trindami sušalusius pirštus, žiūrėjome, kaip lėktuvai praskrenda virš sugriauto miesto, virš dviejų garlaivių, kurie paskubėjo atsišvartuoti nuo kranto, kad išvengtų žalos. Penkias bombas vienu metu numetė penki bombonešiai, pasirodę virš prieplaukos. Dvi nukrito į vandenį ir sprogo, aptaškydamos visus bangų purslais. Dar viena pateko ant pakrantės griuvėsių. O paskutinės dvi – ant belaukiančių įlaipinimo. Į orą išlėkė lavonai. Likusieji gyvi ėmė beviltiškai rėkti, dejavo sužeistieji.

Virš mūsų pakibo jau ne mažiau kaip keturiasdešimt lėktuvų. O iš už kalvų šiaurėje išnirdavo vis nauji. Vienas jų staigiai smigo žemyn: jį pakirto priešlėktuvinis sviedinys. Bet dabar mes jau nebešaukėme „Valio!“. Visi tylėjo.

Garlaiviai atitolo nuo prieplaukos. Laukiantieji pasiliko vietoje, nenorėdami praleisti galimybės evakuotis. Lėktuvai ieškojo naujų aukų.

Mes drebėjome nuo šalčio ir nevilties. Bet nesmerkėme tų, kurie nesislėpė, o toliau stovėjo po atviru dangumi. Tose aplinkybėse buvo likusi vienintelė viltis – evakuacija. Visa kita atrodė nesvarbu.

Vėl pralėkė lėktuvai. Aš užsimerkiau, kad nieko nematyčiau. Galų gale, aš tiktai žmogus, o ne Dievas. Tai ne aš miriau ant kryžiaus. Aš nenorėjau to matyti.

Ėjo dienos. Memelis nustojo egzistuoti. Jis liko tiktai žemėlapiuose. Frontas siaurėjo. Daugelis buvo evakuoti. Ir vis dėlto dar tūkstančiai laukė savo eilės. Jie blaškėsi tarp pozicijų, kurias reikėjo išlaikyti, ir kriptas primenančių priedangų, kuriose miegojo.

Kiek laiko mes ten prabuvome? Neįmanoma pasakyti. Niekas apie tai nesužinos. Man atrodo, kad aš gimiau tam, kad pergyvenčiau šį išbandymą. Memelis tapo mano egzistencijos viršūne, už kurios plytėjo praraja. Po Memelio mumyse neliko nieko žmoniško.

Memelis – mūsų gyvenimo kapavietė.

Mums, gyviems numirėliams, netgi nesinorėjo galvoti apie tai, ką dar turėsime patirti. Šiandien tai atrodo kvaila, bet tuo metu manėme, kad mūsų kančios vėliau bus įvertintos. Ir ši mintis ramino mus. O dabar aš net negalvoju apie tai. Tai, ką pamatėme Memelyje, neįmanoma apibūdinti vienu žodžiu.

Iš rūsio persikėlėme į bunkerį, kurio pabūklas buvo sudaužytas. Toje vietoje, kur jis stovėjo, aš numečiau savo mantą. Taip pat pasielgė Halsas, Šleseris ir dar vienas kareivis. Vineris, Lindbergas, Pfergamas ir dar septyni aštuoni draugai įsitaisė ant paties pabūklo likučių. Čia buvo geriau nei rūsyje.

Gynybos frontas dar labiau susiaurėjo: rusai vėl ėmė rodyti susidomėjimą mumis. Tebeginanti Memelį Vokietijos kariuomenė turėjo atmušinėti galingas atakas, kurių kiekviena galėjo tapti paskutine. Dabar mums tekdavo itin atsargiai prisiartinti prie pozicijų. Į neviltį puolę kareiviai pasidavinėjo. Rusų žvalgai persirengdavo jų uniforma ir prasiskverbdavo į mūsų apkasus.

Neretai mūsiškiai pakliūdavo į tokius žabangus: tiesiog nepastebėdavo, kad prie jų bėga rusas. O tas užimdavo poziciją.

Vineris ir dar du kariai vos neatsidūrė šiuose spąstuose, bet veteranas laiku perprato reikalą ir ėmė plūstis.

– Jis mus išgelbėjo, – pasakė vienas iš kareivių. – Jis sviedė jiems tiesiai į veidą visas granatas.

Abu kariai, rodos, žinojo, kad gyventi jiems liko nebeilgai.

Vineris tylėjo. Jis nusiramino ir prigulė, atsiremdamas į bunkerio sieną, ant kurios blizgėjo ledas. O mes žvelgėme į jį. Įpratome, kad mus išgelbsti Vineris.

Tą vakarą vienas iš kareivių išėjo surūkyti cigaretės, kurią rado pas mirusį rusą. Jis užsidegė cigaretę ir išlindo prasimankštinti. Bet rusai turi gerą regėjimą. Jie pamatė degantį cigaretės galiuką. Kulka atsitrenkė į cementą ir pataikė į mūsų draugo nugarą. Jis mirė, nespėjęs riktelėti.

– Rusai vis arčiau, – burbtelėjo Pfergamas.

Rytojaus dieną, drebėdami nuo šalčio, pajudėjome į pačią tolimiausią poziciją, prieš kurį laiką pakliuvusią į rusų rankas. Pakeliui aplenkėme paskutinį likusį mūšių rajone tanką – seną „М-2“. Jis jau vienąsyk buvo degęs, o ant korpuso matėsi daugybė sviedinių žymių. Jo pabūklas buvo sunaikintas ir pakeistas kitu, nepritaikytu šiam modeliui. Tankas kiekvieną dieną privažiuodavo prie tranšėjos, iškastos palei gatvės griuvėsius, ir palaikydavo ugnimi karių pozicijas.

Kaimynystėje išsidėstę pėstininkai ne kartą gelbėjo tanką, gindami jį susirėmimuose. Galiausiai sugedo jo variklis. Jį apspito visa brigada mechanikų. Sustojome minutei pažiūrėti. Vienas mechanikas sulaužė atsuktuvą ir iš susierzinimo sviedė jį į žemę. Girdėjome jų pokalbius. Tanko neįmanoma sutaisyti. Jie nežinojo, ką su juo daryti.

Virš griuvėsių pasirodė du lėktuvai. Tankistai pasislėpė už tanko ir įsispoksojo į juos. Kaip nebūtų keista, tai buvo žvalgybiniai vokiečių lėktuvai. Iš kur jie atsirado? Pamatę tanką, pilotai nusileido žemiau. Bet juk ant tanko nėra atpažinimo ženklų. Ar pilotai nepalaikys mūsų rusais? Ėmėme mojuoti rankomis. Lėktuvai pasuko į šalį. Sugebėjome netgi išskirti pilotų veidus. Vienas iš jų pamojo mums. Greičiausiai jie atskrido iš vokiečių bazės. O gal iš pačios Vokietijos? Viskas įmanoma.

Sekėme lėktuvus, kol tie nepasislėpė tolumoje. O mintyse skridome su jais atgal į Vokietiją.

Bet ką daryti su tanku, taip ir nenusprendėme. Dviejų lėktuvų pasirodymas įkvėpė mums naujų jėgų. Visi susibūrė aplink mašiną. Kažkas pasiūlė ją vilkti. Idėja buvo beprotiška, tačiau ėmėme stumti tanką, nepaisydami, kad apledėjęs metalas pjaustė pirštus. Trisdešimt kareivių iš visų jėgų įsispyrė batais į pusnis, bet tankas nepajudėjo iš vietos. Matyt, buvome visai išsekę. Paskubomis apsitarę, du mūsiškiai nudrožė į užnugarį. Ruošėmės sekti paskui juos, bet čia pasigirdo motoro garsas.

Pasirodo, Memelyje dar buvo likęs sunkvežimis. Burgzdamas ir spjaudydamas išmetamąsias dujas, jis išniro priešais mus. Kol sunkvežimis važiavo prie tanko, kareiviai pridengė radiatorių lentomis, kad smūgis į šarvus nebūtų pernelyg stiprus. Įvyko tikras stebuklas. Tanką pavyko išjudinti iš vietos, ir jis pajudėjo į laukus. Galbūt praeis šiek tiek laiko – ir neliks šio tanko, o galbūt ir manęs su Halsu. Bet kol mirtis neatėjo, jis burgzdamas judės šlaitu. Didžiulis tankas man rodėsi savas. Memelyje viskas, kas judėjo, buvo gyva. Ir aš dar buvau gyvas...

Į pozicijas grįžome du kartus. Eisime ir vėl, jeigu išgyvensime iki ryto. Tačiau naktį ivanams nesimiegojo. Rusai apipylė mirtina ugnimi miesto griuvėsius. Žemė drebėjo. Danguje be paliovos švietė blyksniai. Nuo rusų smūgių sudrebėjo ir mūsų priedanga. Mūsų vadas, Voleris, iššoko laukan. Bet suspėjome pasivyti ir, sugriebę už diržo, įtraukti jį atgal. Šios operacijos metu sviedinys pasiekė vieną iš gelbėtojų.

Rusų tankai pasiekė piečiau stovyklos plytinčias kalvas. Jiems kelią pastojo vokiečių kariai, padarę viską, kas buvo jų galioje, ir tik po to žuvo. Į tankus smogė jūrų artilerija. Keletas mašinų užsidegė. Rusai buvo priversti atsišaudydami pasitraukti. Rūke tebesitęsė šaudymas. O prašvitus mes išvydome mūsų gynėjus. Įlankoje stovėjo du karo laivai, vienas jų vadinosi „Kunigaikštis Eugenijus“. Antrasis buvo tokio paties dydžio.

Mes jau nebesitikėjome sulaukti pastiprinimo, bet štai jis atvyko. Tankai atsitraukė.

Paryčiui man pavyko nusnūsti, bet ir miegas čia buvo savitas. Miegojome atviromis akimis, nenustodami sekti, kas vyksta aplinkui. Sunku būtų buvę mus atskirti nuo negyvėlių. Pabudęs nežinojau, ar galėsiu atsikelti. Kūnas priminė kaladę, o į rankas bijojau ir pažvelgti.

Krūtinėje viskas skaudėjo. Viduje, kaip ir išorėje, taip pat vyko mūšis. Tačiau teko prisiversti ir šiaip ne taip atsikelti. Likusieji atrodė ne ką geriau. Mūsų veidai buvo pilkesni už negyvėlių. Galima sakyti, kad mes numirėme. Arba kad Memelyje neliko nieko gyvo. Galbūt greitai taip ir nutiks. Išėjome į pozicijas. Rusai šaudė nesitaikydami, tarsi linksmindamiesi.

Bet ir virš rusų apkasų vingiavo dūmelis. Matyt, jūrų pėstininkai kelissyk pataikė į tikslą. Pakeliui sutikome kareivius, šąlančius prie pabūklų. Jie žiūrėjo į mus taip, tarsi būtume dėl visko kalti. Praėjome pro šalį, nepratarę nei žodžio. Mandagumas prarado bet kokią prasmę. Žymiai svarbiau buvo išlaikyti dvasią.

Iki apkaso liko eiti pusantro šimto metrų. Visur mėtėsi tuščios dėžės nuo sviedinių. Štai apkasas jau visiškai arti. Čia mes be galo ilgai stirsime, o galbūt ir numirsime. Koks skirtumas, kur mes? Mūsų blindaže ne šilčiau… Nusispjauti ant visko.

Bet kas su Vineriu? Jis sustojo. Norėtųsi žinoti, kodėl? O koks mano reikalas. Aš taip pavargau. Bet kas tai, jis šaudo? Taip, jis pasistatė kulkosvaidį ant žemės ir, net neatlenkęs jo kojelių, ėmė apšaudyti apkasą. Greta manęs buvo Halsas. Tačiau aš negalėjau pažvelgti į jį, jis pernelyg greitai suseno. Atrodė, kad jam ne mažiau kaip penkiasdešimt.

– Ką jis daro? – paklausiau aš.

– Greitai suprasime, – prakošė Halsas pro dantis.

Veteranas sviedė granatą. Ji nukrito šalia mūsų buvusios pozicijos. Kas per žmogus tas Vineris! O jeigu apkase būtų mūsų kareiviai?

Vineris viską nuspėjo. Apkase sėdėjo rusai; jie iš karto atidengė ugnį.

– Schweinhund! – plyšojo Vineris. – Išperos!

Reikėjo pakelti Vinerį generolu. Arba net fiureriu. Mes tikėjome juo labiau nei bet kuo kitu. Jis pliekė tiesiai į tuos mužikus. Niekas nedrįso pajudėti. Galiausiai dar ir pasigirdo artėjančių tankų garsas. Žinojome, kad tai rusai. Dabar jie pajudės į mus.

Vineris aiškiai padarė tą pačią išvadą. Jis pamažu atsitraukinėjo.

– Laikas nešdintis! – riktelėjo Halsas.

Tačiau grįžti buvo taip pat pavojinga, kaip ir eiti į priekį. Kokios mintys galėtų įkvėpti mane? Apie motiną? O ar aš turėjau motiną? Apie Paulą? Bet kokią reikšmę dabar turi mano meilė? Apie nuosavą kailį? Bet atrodau ne ką geriau nei Halsas – beveik kaip negyvėlis. Kvaila ieškoti įkvėpimo tiesiog šiaip...

Lieka Vineris. Mūsų vedlys. Mirti už Vinerį – jis to vertas.

Teko likimo valiai palikti mūsų draugą Halsą. Jam sutrupino klubą. Apšaudant rusams buvome bejėgiai jam padėti, tad atsisveikinome. Jis žinojo, kaip gyventi Memelyje. Vadinasi, žinos, ir kaip numirti. Dėl to galime nesijaudinti.

Pasiekėme duobę, kur stovėjo du kulkosvaidžiai. Kaip ir spėjome, rusai šaudė tiktai į mūsų paliktą ruožą. Dabar jie veržėsi į mūsų apkasą. Vineris nebešaudė. Jis žiūrėjo į mus, o mes žiūrėjome į jį, melsdami, kad jis bent ką nors pasakytų. Jo veide buvo užrašytas žūties neišvengiamumas.

– Dinkite! – staiga suriko jis, perrėkdamas pabūklų griausmą. – Dinkite kaip galima greičiau.

Mes čiupome ginklus ir pasiruošėme trauktis, bet stabtelėjome ir pažvelgėme į Vinerį.

– Nagi, eime! – šūktelėjo Pfergamas.

– Užsičiaupk, pastoriau. Nešdinkis kartu su jais!

Bet Pfergamas privalėjo atlikti savo pareigą.

– Bėkite, vardan Dievo meilės, – toliau šaukė Vineris. – Nustokite manimi rūpintis. Aš jau užtektinai kariavau ir traukiausi.

– Vineri!

– Po karo man jau nebeliks vietos!

Veteranas atidengė ugnį. Jis kaip pamišęs šaudė rusus, besiartinančius prie apkaso. Pfergamas vėl jį pašaukė, bet pabūklų griausmas užgožė jo balsą. Mes palikome poziciją: jos neišlaikysime. Kodėl Vineris nepasitraukė su mumis?

Po dešimties minučių mes atsidūrėme prieštankinėse pozicijose. Penki šimtai metrų į rytus iš tik ką palikto apkaso kilo dūmelis. Mes griebėmės ginklų, tarsi juose būtų slypėjęs mūsų išsigelbėjimas.

Jei ne jūrų artilerijos ugnis, būtume žuvę. Pavojus buvo toks didelis, kad niekas netgi nebandė palikti mūšio vietos. Tie, kurie laukė prieplaukoje, dabar grįžo į savo pozicijas. Tai nebuvo pasiaukojimas. Jie puikiai suvokė: kris Memelis ir jiems galas. Jie iš paskutiniųjų tęsė kovą, gindami savo viltį.

Memelis stovėjo, tarsi paskutinė drąsos salelė bailumo jūroje. Bet garlaiviai negrįžinėjo. Ką, mus paliko? Veltui kovojome? Vadinasi, tai pabaiga?

Mes nuolatos susidurdavome su rusais. Ivanai ėjo palei krantą, siekdami mus išvilioti iš aukštumų. Kartais rusai panaudodavo zenitinius pabūklus. Bet nukrisdami ant smėlio sviediniai pernelyg didelės žalos nepadarydavo. Priešas žaidė su mumis, tačiau atsikvėpti neleido.

Nepaisant šalčio, nusileido rūkas – pati gamta mums padėjo. Rusai prasiskverbdavo į mūsų pozicijas. Kartais mes nutykodavome juos ir šaudavome į nugarą. Jie taip pat bijojo ir tikėjosi, kad tankai ir artilerija pagaliau padarys galą šioms kapinėms, kur jiems priešinasi netgi mirusieji. Braudavosi jie atsargiai, o patekę arčiau, imdavo šūkaloti įžeidinėjimus. Kartais dainuodavo.

Mes su Halsu klausėme, nuleidę gaiduką.

Rusai šaukė:

– Klausykite, fricai. Jūs tuoj mirsite. Skaičiuojame: raz, dva, tri...

Paskui jie paleisdavo keletą šūvių. Mes klausėme tylėdami.

Naktį atplaukė dar du laivai. Nepaisydami tiesioginio pavojaus, kareiviai metėsi į krantinę. Mes buvome pernelyg toli ir vis tiek nebūtume spėję. Buvo toks jausmas, kad mus paliko. Su kiekvienu garlaiviu, išvykstančiu iš uosto, silpnėjo mūsų gynyba. Niekas nesustabdys ivanų. Vos tik linija bus pralaužta, mes išsilakstysime kaip žiurkės.

Halsas prisikišo prie smilkinio pistoletą, bet aš pažvelgiau į jį su tokia širdgėla, kad sugebėjau jį sustabdyti. Jis vėl persivertė ant pilvo ir įspaudė galvą į žemę.

Kitą dieną tebetvyrojo rūkas. Fronto linijoje buvo tylu. Bet mes laukėme naujų staigmenų iš priešo.

Halsas su Šleseriu nusigavo iki vandens. Bangose prie kranto stovėjo sudaužytas automobilis. Aš su visu atsargumu prisijungiau prie jų. Halsas pusiau šnabždomis pratarė:

– Padėk, Sajerį. Reikia nuimti tas padangas. Tris iš jų dar galima naudoti.

– Mes ką, darysime plaustą?

– Taip. Pasistatysime plaustą. Bet atsargiau. Instrumentų neturime, teks darbuotis durtuvais. Žiūrėk, kaip darau aš. Tik labai atsargiai!

Mano galvą tarsi perskrodė šviesos spindulys. Plaustas. Plaukti tektų ilgai, bet tai galbūt mūsų paskutinė galimybė. Tačiau teks nuimti padangas, nepakeliant ratų: įrankių juk neturime. Ėmėmės darbo. Kamerose turi būti pilna oro, kitaip kokia iš jų nauda. Atėjo Pfergamas ir prisijungė prie mūsų.

– Visai pakvaišote, – tarė jis. – Na, nuimsite jūs kameras. O kaip jas pripūsite?

Tai tiesa, kad buvome jau geroką laiką pusiau išprotėję. Tačiau turėjome bet kokiomis priemonėmis išsigelbėti. Į Pfergamo prieštaravimus tiktai kreivai šyptelėjome.

– Tuomet nuiminėkime visą ratą, – pasakė Halsas.

– Esu tikras, kad jie neplauks.

– Užsičiaupk! – užriaumojo Halsas. – Tu melskis savo Dievuliui, gal padės? O aš labiau tikiu padangomis.

Pfergamas nutilo ir kartu su likusiais bandė savo durtuvo smaigaliu atlaisvinti veržles.

Kol baigėme, praėjo ne mažiau kaip dvi valandos. Dešinįjį priekinį ratą teko atkasinėti, nes mašina gulėjo ant šono.

Iš Memelio sklido zenitinių pabūklų garsai. Po mumis drebėjo žemė. Matyt, rusai išėjo į miesto pakraščius. Bet jau nebemąstėme apie tai, kas ten vyksta. Visas dėmesys buvo prikaustytas prie plausto. Du kartus buvome priversti mesti darbą ir grįžti į apkasą. Visur, naudodamiesi rūku, ėmė prasiskverbti rusai. Kokius septynis aštuonis kartus buvome atidengę ugnį į azijietiškai atrodančius vyrus azijietiškais veidais.

Vakare miestas ėmė priminti vulkaną. Stalino vargonai staugė be sustojimo, leisdami atsitiktinės ugnies audrą. Tačiau suardyti mūsų nervai nebereagavo. Viskas maišėsi migloje ir raketų šviesoje. Mes, septyni ar aštuoni, tvirtinome diržais ir lentomis tris padangas, nežinia, ar plauksiančias. Septyni ar aštuoni, kurie tikriausiai po kelių minučių žudys vieni kitus, nes plaustas visų tikrai neišlaikys.

Galiausiai plaustas paruoštas. Šleseris ir Pfergamas stumia jį vandens link. Likusieji seka paskui, tartum vilkai, besibaiminantys, kad jiems iš panosės nugvelbs grobį.

– Luktelėkite. Leiskite, aš pabandysiu, – ištarė Pfergamas.

Visi žengė žingsnį į priekį. Pfergamas pasižiūrėjo į mus. Jis žinojo: jei nuplauks per toli – mes jį nušausime. Mūsų siluetai plazdėjo priešais šviesas, apėmusias miestą, mūsų akys sekė judantį plaustą, panirusį iki pusės tamsiame vandenyje, nykstančiame naktyje ir rūke.

Pfergamas bandė išlaikyti pusiausvyrą, kuri buvo neįmanoma pagal visus fizikos dėsnius. Matyt, jis meldėsi savo Dievui-sadistui, kuris žiūrėjo, kaip jis skęsta. Jis nenušoko, kol vanduo nepasiekė pusiaujo. Akyse nugrimzdo mūsų viltis.

Didelių gaisrų nušviesta naktis slinko lėtai. Kranto spalva kito iš rožinės į oranžinę. Visai jaunas vaikinukas iš „folksšturmo“ pasidavė nevilčiai. Jo kūnas liko įsispraudęs grupės viduryje, o dauguma net nepastebėjo, kad jis mirė. Kitas staiga pakilo ir tarsi užhipnotizuotas šviesų išėjo pietų kryptimi, Memelio link, neabejotinai nesąmoningos būklės. Stebėjome, kaip jis išnyko žvilgančioje, stebuklingoje prietemoje.

Rusai galėjo dabar mus paimti netikėtai, mums nė nemėginant užkirsti tam kelio. Paskutiniųjų Rytų armijų kareivių veidai su siaubu ir susižavėjimu buvo prikaustyti Memelio apokalipsės. Prašvitus liepsnos virš miesto griuvėsių tapo blyškiai geltonos, beveik baltos. Negavome jokių įsakymų ar koordinačių ir likome toje pačioje vietoje, nejudrūs ir beveik be sąmonės, užmiršti bjaurioje vienatvėje.

Artėjant pusiaudieniui mūsų vadas Voleris pareiškė, kad išeina į Memelį. Jis neįsakė sekti paskui, bet mes tai padarėme. Pusiaukelėje susmukome, netekę paskutinių jėgų.

Kažkur netoliese rytuose jie tebekovojo.

Kaip įmanoma, kad kažkas iš mūsiškių vyrų dar liko gyvas? Visą horizontą buvo apklojęs sunkus juodas debesis raudonu kontūru apačioje. Pietų pusėje, prieplaukoje, irgi švietė gaisrai.

Ar kažkas galėtų būti vis dar gyvas šioje vietoje? Mes gulėjome pasliki ir nebylūs, o akys buvo prikaustytos prie katastrofos siaubingumo. Slinko valandos. Mūsų gyvenimai baiginėjosi, akys buvo keistai sustingusios. Niekas nepagalvojo atsidaryti kelių likusių konservų skardinių. Žinojome, kad bet koks maistas bus pernelyg kartus, prisipildęs Memelio skonio.

Ir vėl tamsa uždengė mus, nejudri grupė niro į rūką, kuris nugulė tarsi vingiuota skraistė virš Memelio ir sustingo virš jūros.

Už dešimties metrų nuo mūsų praslinko kita palinkusių vyrų grupė. Jie atrodė kažkokie netikroviški. Ar tai išsigelbėję vokiečiai, tebeklaidžiojantys šioje nedidelėje tuštumos erdvėje, kur likimas vis dar kalino mus? O gal rusai? O gal tai tik sapnas?

Nežinau, kiek čia praleidome laiko. Galbūt dar vieną dieną ir naktį. Niekas negali pasakyti tiksliai aprašinėdamas košmarą. Kita vertus, tai nelabai svarbu. Kai kurių dalykų, kaip Memelis, neįmanoma pamatuoti įprastomis skalėmis. Aš vis dar laukiu patvirtinimo, kad Memelis iš tiesų egzistavo, kad tai ne užkeikto proto kūrinys. Aprašant visa tai mane vis dar apima baimės ir kančios drebulys, ir netgi atsiminimai kelia skausmą. Memelio kapavietė, kurios niekas niekuomet neaplanko, gaus mano prisiminimus kaip nužemintą ir atsargiai paruoštą auką.

Aš nemaldauju žmoniškumo ir nekviečiu keršyti. Išskyrus šias eilutes, stengiuosi tylėti, nes praradau sugebėjimą spręsti. Būdamas vienatvėje taip pat išmokau, kad nėra nekintamesnės jėgos už atleidimą.

Kažkuriuo metu išskyrėme garsus nuo jūros. Bet koks garsas nuo jūros vis dar galėjo reikšti gyvenimą. Pakilome ir įsiklausėme: vos vos girdimas triukšmas buvo prislopintas ir sunkus, tarsi tuščiai dirbantis variklis. O paskui pasigirdo balsai, iš pradžių neaiškūs, negalėjome išskirti žodžių. Įbridome į vandenį, beveik nejusdami jo prisilietimo. Pro dviejų griaustinių dundesį išskyrėme žodžius:

– „Vindava“ čia!

Jie klausė Vindavos, miesto, esančio šiauriau [Ventspilio – vert. past.]. Laivas su neveikiančiais prožektoriais pasiklydo rūke. Balsas tebešaukė. Greičiausiai jis sklido per garsiakalbį. Mes suvirpėjome ir surikome, kiek išgalėjome: „Vindava!“

Metėmės į vandenį tarsi bepročiai. Pirmas sukrėtimas mus atgaivino akimirksniu. Šaukėme toliau, kol vanduo pasiekė mūsų krūtines. Keletas vyrų suklupo ir pargriuvo, bet vėl išsikapanojo ant kojų šaukdami. Greitai vanduo pasiekė mūsų smakrus. Atrodė, kad nusitrauksime drabužius ir nuplauksime. Tuo metu neryškus laivo kontūras išniro iš rūko ir vėl ėmėme šaukti. Laivas sugirgždėjo į smėlį ir sustojo.

Pusiau skęsdami judėjome išgelbėjimo link. Plaukdami, plūduriuodami, skęsdami ir vėl išlįsdami į paviršių, pasiekėme laivo šonus. Vos galėjome išskirti vyrus, metančius mums lynus ir tinklus. Jie uždavinėjo klausimus, bet niekas nesugebėjo atsakyti. Mes griebėmės už visko, kas buvo išmetama mums, žiopčiodami ir maldaudami.

Ledinis vanduo ėmė palaužti mano valią. Sustingęs ir kentėdamas laikiausi įsitvėręs, stengdamasis neprarasti sąmonės. Tuščias cigarečių pakelis išplaukė iš kišenės ir plūduriavo ant vandens keli coliai nuo manęs. Sutelkiau į jį savo klaidžiojantį dėmesį ir man bežiūrint vaizdas ėmė lietis.

Viskas tapo neskausminga ir aš beveik nejutau rankų, traukiančių mane ant borto. Jos paguldė mane ant denio, greta išsekusių draugų. Mes buvome beformė, kiaurai permirkusi masė, tarsi didelė krūva šlapių maišų. Pusiau sąmoningos būklės suvokiau, kad jie dalija puodelius su verdančiai karšta arbata, kurią nurijau, rizikuodamas vidaus organais. Mano nejudrus žvilgsnis tebebuvo prikaustytas prie liepsnų apimto Prūsijos kranto.

Kas buvo vėliau, nepamenu. Nesuprantu, kodėl nemirėme suguldyti tiesiai ant denio. Galbūt jūreiviai trynė mus, kad palaikytų šilumą... Tik vieną dalyką atsimenu aiškiai: karo griausmas, sklindantis nuo sausumos, užgožė laivo ir jūros garsus.

Vėliau laivas atplaukė į Piliavą, kur išsilaipinome. Drebančiomis kojomis, apsupti pabėgėlių srauto, nusigavome iki pirmosios pagalbos punkto, kur buvo patikrinta mūsų fizinė būklė. Gausybė sužeistųjų sėdėjo ir gulėjo aplinkui mus po didelėmis atviromis stoginėmis. Nedidelis uostas buvo tarsi užpildytas karštligiško sujudimo ir skubos jausmo. Jei karas dar ir nebuvo atslinkęs čionai, jis buvo labai arti. Jutome jo neišvengiamą artumą ir galėjome girdėti jo griausmą šiaurės rytuose.

Vertė Rokas Sinkevičius

Pokalbis su etnografu Konstantinu Kuksinu. Ištrauka

Šiandien Rusijoje gyvena keturiasdešimt penkios mažos tautelės, maždaug dvidešimt penkios iš jų klajoja Sibiro šiaurėje ir Tolimuosiuose Rytuose. Tiesa, paskutinę pusę amžiaus išsaugoti gyvenimo būdą, kurį tūkstantmečius vedė jų protėviai, Sibiro klajokliams darėsi vis sunkiau. Nei Jermako rusiška kolonizacija, nei keletą amžių vykdyta prievartinė christianizacija nesugebėjo padaryti to, ką pavyko įgyvendinti per keletą dešimtmečių sovietų švietimo sistemai – pastatyti šiauriečius prie išnykimo ribos. Kuomet Šiaurės klajokliškas tautas privertė mokėti jasaką (dviejų sabalų kailių duoklę), jie ėmė daugiau medžioti. Kuomet sugriovė jų stabus, jie išėjo iš taigos į tundrą, išmokę gyventi ten, kur niekas negyvena. Bet kuomet malūnsparniai ir „motorkės“ ėmė išvežinėti vaikus į mokyklas-internatus, tėvai tapo bejėgiai. Ir dabar jų interesus turi ginti nauja Rusijos valstybė – mano Klajoklinės kultūros muziejaus direktorius, Maskvos atvirojo išsilavinimo instituto tautotyros ir tarpkultūrinės komunikacijos laboratorijos metodininkas Konstantinas Kuksinas. Su juo šnekėjosi Olga Orlova.

Su kokiomis šiaurės tautelėmis Jums teko klajoti?

Kaip etnografas aš dirbu Jamale daugiausia su nencais (jų dabar kiek daugiau nei 40 tūkstančių), chantais (29 tūkstančiai). Bet, žinoma, Šiaurėje yra ir kitų tautų, pavyzdžiui, 40 tūkstančių klajoklių-evenkų Jakutijoje, o yra ir beveik išnykusių oročų ir evenų.

Ar klajoja dabar čiukčiai?

Iš viso čiukčių liko ne taip jau daug – apie 16 tūkstančių, iš jų dalis – tundros – iki šiol klajoja. Čiukčiai visada buvo pasiskirstę į kranto ir tundros. Kranto čiukčiai leisdavosi darbuotis į jūrą, o tundros – ganė elnius. Kiekvienas kranto čiukčis buvo susibroliavęs su elnių augintoju, su kuriuo susitikdavo ir keisdavosi produktais. Dar ХХ amžiaus pradžioje tarp tokių brolių buvo įmanomas keitimasis žmonomis.

Kokia gyvenimo trukmė?

50-60 metų. Dažnai vyrai anksti žūsta: sušąla, paskęsta. Daugelis čiukčių, evenkų, chantų nemoka plaukti – mokytis juk nėra kur, baseinų nėra, o gamtoje vanduo ištisus metus šaltas. Dabar bent jau kartais stengiasi padėti vienas kitam, o anksčiau, pasakojo senukai, kartais netgi rankos nepaduodavo: „Brolis įkrito į vandenį – vandens dvasia jį pasiėmė“. Elnių augintojų ir medžiotojų gyvenimas taip pat sunkus ir pavojingas, visą laiką ant rizikos ribos. Kai kurie iki šiol dar gyvena tarsi akmens amžiuje. Jiems mamutas – gyva būtybė, tiktai gyvenanti apatiniame pasaulyje. Žuvis gali gyventi tiktai vandenyje, o mamutas – po žeme. Išlindusios mamuto iltys – tai liudijimas sušalusių gyvūnų, kurie stengėsi nusigauti ant žemės, bet nesugebėjo. Iltys jiems tikri orientyrai. Paklausk, kaip kur nors nueiti: „Nueik iki mamuto ilties, o paskui į kairę“.

Ar įmanoma išsaugoti tokią trapią, archaišką sąmonę mūsų informaciniame amžiuje?

Įmanoma. Kai aš pirmąsyk pakliuvau į Jamalą, buvau apstulbintas, kaip gerai išsilaikiusi tenai klajoklinė kultūra. Iki tol aš gyvenau ir klajojau Mongolijoje, ir galvojau, kad geriau, negu tenai, klajoklinė kultūra niekur neišsilaikė. Bet pas mus Šiaurėje ji ne tiktai iš tikrųjų gyva, bet netgi patiria tam tikrą pakilimą.

Toliau rusiškai: city-n.ru

Beje, nemokėjimą plaukti pažymėjo ir lietuvių tremtiniai.

Krivičių Nestoras nei karto slavais nepavadino

Gruodžio mėnesio 6 dieną 90 metų sukaktį šventė profesorius, istorijos mokslų daktaras, Rusijos mokslo ir visuomenės veikėjas Jevgenijus Šmitas. Jubiliejaus išvakarėse jis davė interviu laikraščiui „Smolenskaja gazeta“.

J. Šmitas gimė 1920 metų gruodžio 6 dieną Rudnioje (Smolensko sritis). Kai buvo 10-oje klasėje, jo tėvą sušaudė už pasisakymus, diskredituojančius sovietų valdžią, mat pasiskundė tuo, kad gyventi sunku ir nėra kuo maitinti vaikus. Badas buvo baisus. Būdamas vaikas, Jevgenijus matė, kaip mirusių nuo bado žmonių lavonus krovė ant perono. Tarnautojų vaikams išduodavo pagal korteles 200 gramų duonos. Kad nemirtų iš bado, Jevgenijaus tėvai nunešė į torgsiną (visasąjunginis prekybos su užsieniečiais susivienijimas) visas šeimos brangenybes. Išgyventi ketvirtajame dešimtmetyje, kai siautė badas, pavyko už valiutą, kurią atsiuntė močiutė iš Baltijos šalių.

Su jo kaip tyrėjo biografija galite susipažinti rusiškai internete.

Ištrauka iš interviu:

– Kaip jūsų archeologiniai atradimai pakeitė supratimą apie Smolensko žemės istoriją?

[...] Aš įnešiau reikšmingą įnašą į krivičių kultūros tyrinėjimus. Šios genčių sąjungos specialistų daug, bet aš turiu ypatingą koncepciją, paremtą archeologiniais duomenimis. Ji nesutampa su visuotinai priimtomis pažiūromis. VIII-X a. krivičių materialinė ir dvasinė kultūra smarkiai skiriasi nuo X-XIII a. Tai leidžia spėti, kad čia gyveno skirtingos tautos. Aš ėmiau ieškoti, kam artimi krivičiai skirtingais vystymosi etapais. Pasirodė, kad VIII-X a. kultūra identiška rytų baltų genčių (latgalių, žiemgalių ir senovės lietuvių) kultūrai. Vadinasi, krivičiai iš pradžių nebuvo slavai ir tik praėjus keliems šimtams metų, įeidami į senovės rusų valstybės sudėtį, asimiliavosi su kaimyninėmis slavų gentimis. Tačiau kalbinės ypatybės išduodavo jų neslaviškas šaknis, ir metraštininkas Nestoras „Senųjų laikų pasakojime“ jų nei karto slavais nepavadino.

Dauguma senovės rusų kultūros tyrinėtojų nepriima šio požiūrio taško, nes laiko jį nepatriotišku. O veltui. Pamaskvės kaimų gyventojų genetinio fondo tyrimai parodė, kad žymi dalis šiuolaikinių rusų turi visai ne slaviškas, o finougriškas šaknis. Taigi, sutrikti dėl dabartinių smolenskiečių neslaviškos kilmės nėra prasmės.

Leonidas Kajanidi. Išspausdinta „Smolenskaja gazeta“, 2010 m. gruodžio 4 d., Nr. 142 (717).
Visas interviu rusiškai čia: merjamaa.ucoz.ru

Bendri sovietų-nacių paradai. Kišiniovas

Bendras sovietų ir nacių kariuomenių paradas 1939 m. rugsėjo 22 d. Breste, kaip ir apskritai komunistinio ir nacionalsocialistinio režimų aktyvus bendradarbiavimas, – temos, vedančios iš pusiausvyros „didžiosios tėvynės“ istorijos šlovintojus rytuose ir mūsų vietinių raudonųjų frontų atstovus. Nepaisant to, bėgant laikui atsiranda vis daugiau šio bendradarbiavimo įrodymų. Kad Bresto paradas nebuvo atsitiktinis įvykis, galėtų paliudyti ir iki šiol mūsuose nepastebėtas šaltinis – 1987 m. Tel Avive paskelbti Cvi Keremo atsiminimai.

Studentiškais metais Bukarešte prisišliejęs prie komunistų grupelių jis prieš pat sovietinę okupaciją paskubėjo persikelti į Kišiniovą. Čia jis stebėjo okupantų organizuotą paradą, kurio aprašymą pateikiame žemiau. Nors autorius aiškiai painioja tankų ir lėktuvų modelius, klaidingai tvirtina, kad visa parado teritorija buvo aptverta nuo Kišiniovo gyventojų, tačiau, kol neturime papildomos istorinės dokumentacijos, likusių detalių atitikimo tikrovę klausimas lieka atviras. Galbūt šiek tiek painiavos į C. Keremo atsimenamą vaizdą įnešė tai, jog Kišiniove 1940 metais vyko du paradai – vienas liepos 4-ąją, o kitas lapkričio 7-8-ąją, kai (visuomeninio judėjimo „Memorial“ forume pateikiamomis žiniomis) greta sovietinių vadovų tribūnoje išties stovėjo Vokietijos konsulatų Černovicuose ir Bukarešte atstovai, aukšti Vokietijos armijos pareigūnai.


Cvi Keremas

1940-ųjų liepos 6-ąją sovietai Kišiniove pravedė vadinamąjį „išvadavimo paradą“. Pats jo pavadinimas – šiurkšti apgaulė, nes Besarabija ir Bukovina buvo ne išlaisvintos, o jėga okupuotos pagal nusikalstamą suokalbį su Hitleriu. Nustebę kišinioviečiai pamatė, kaip nauja valdžia laiko liaudį toli nuo vykstančio parado, ir jį stebėti buvo įmanoma nebent per binoklį.

Visgi susirinko dešimtys tūkstančių žmonių nors iš tolo pažiūrėti parado. Mes matėme neįprastai ilgas tankų kolonas, ypač didžiulius „IS“ ir „KV“. Pravažiavo visai paprasti sunkvežimiai „emkos“ su pėstininkais, danguje pralėkė daug lėktuvų, tarp jų didžiuliai (tuo metu) bombonešiai „TU“. Aš buvau itin dėkingoje padėtyje, nes gavau pakvietimą į tribūną.

Tribūna buvo paskubomis padaryta iš lentų ir priminė didžiulę dėžę, pastatytą dugnu į viršų. Žinoma, visa ji buvo išdažyta raudona spalva ir apdengta moldaviškais kilimais. Kada priartėjau prie tribūnos iš Gogolio gatvės pusės, po begalinių enkavėdistų su uniformomis ir be jų patikrinimų, nepatikėjau savo akimis. Per visą kvartalo ilgį, iki pat Puškino gatvės, tarsi simbolizuodami Stalino–Hitlerio draugystę, iš abiejų gatvės pusių stovėjo gretomis pramaišiui enkavėdistai ir... esesininkai!

Taip, nesistebėk, apstulbęs skaitytojau, būtent taip – enkavėdistai ir esesininkai. Galbūt tai buvo vienintelė Istorijoje, aiški ir nenuginčijama faktiškos dviejų sąvokų tapatumo demonstracija! Įdomu pastebėti, kad sutrumpinimą „SS“ naudojo ir tie, ir kiti: „SS – standart staffel [Schutzstaffel? – vert. past.]“ ir „SS – specialjnaja služba [specialioji tarnyba]“. Štai kokius fokusus mums pateikia gyvenimas! Tuo metu „broliškos lygybės nariai“ Sovietų Sąjungoje dar nežinojo, kad mažiau kaip po metų „broliškos lygybės nariai“ iš Vokietijos juos gaudys ir gyvus užkasinės į žemę. Taip naciai ir jų vietiniai bendražygiai pasielgė su kolchozo pirmininku, čekistu Kapotinu 1942-ųjų rugpjūty Zolotarevkos kaime Stavropolščinoj.

Grįždamas prie parado, noriu pasakyti, kad aš buvau kaip nesavas nuo to, ką pamačiau. Tiktai įsivaizduokite – kruvini Hitlerio budeliai greta nemažiau kruvinų Berijos „rebiatų“! Ir tai garbingiausi kadrai Raudonosios armijos kariuomenės parade, tik visai neseniai sudraskę į dalis Lenkiją ir nurėžę nuo Rumunijos Besarabiją ir Bukoviną! Paminėti esesininkai įėjo į „Totenkopf“ brigados batalioną, kuriam vadovavo štandartenfiureris fon Šulenburgas, Hitlerio pasiuntinio Maskvoje giminaitis. Pagal oficialią versiją, jie atvyko į SSRS, kad padėtų repatrijuoti vokiečių kolonistus iš Rusijos platybių į vokiečių faterlandą... Šioje versijoje nieko nekalbama apie tai, kad to paties vizito metu Himlerio žaliūkai keliavo po Gulago archipelago salas. Ko jie tenai galėjo mokytis?!..

Aš stovėjau apstulbęs, įdėmiai apžiūrinėdamas štandartenfiurerį. Jis buvo aukšto ūgio, gana elegantiškas ir nuo jo stipriai dvelkė man nežinomais vyriškais kvepalais. Stovėjo pirmoje eilėje, greta maršalo Timošenkos, Chruščiovo, Krylovo (Kišiniovo miesto tarybos pirmininko). Čia buvo ir jau paminėtas Sviridovas, o tarp jo ir manęs – Gančeštos „kūma“ – Kotovskio našlė, ir dar kažkas iš jo giminaičių. Štandartenfiureris stovėjo tiesiai priešais mane, ne tiek jau daug centimetrų nuo manęs. Keletą kartų jis atsigręžė ir su aiškia panieka dirstelėjo į kiek už jo stovintį maršalo brolį, stačiokišką kaimietį Timošenką. Mužikas Timošenka, kaimietiškai negrabus, padlaižūniškai šypsojosi, tarsi lokys permesdamas kūno svorį nuo kojos ant kojos.

Aš bandžiau įsivaizduoti, kas iš šitų tipų, išsitempusių pilka eile ant šaligatvio krašto, 1939 metais Banska Bistricoje (Čekoslovakija) prievartavo vidury baltos dienos vidury gatvės buvusio Leipcigo universiteto studento Kramerio seserį. Pats jis per stebuklą išsigelbėjo, pabėgo į Rumuniją ir pasirodė „Šuleryje“ 1939 metų pabaigoje. Visas šis paradas, mano supratimu, buvo kažkokia pasaulio pabaiga, tačiau, deja – jis buvo!

Aš ėmiau nepastebimai trauktis atbulas, nusileidau nuo tribūnos ir pasukau į Gogolio gatvės pusę, tolėliau nuo šio nepadoraus reginio, tolėliau nuo neperskiriamų draugų – esesininkų ir enkavėdistų. Sunkiai įtikinau enkavėdistą iš užtvarinės grupės, kad blogai jaučiuosi. Pasiekiau Gogolio gatvės kampą. Kas keletą metrų įdėmi akių pora sekė mane iki... kitos poros... Aš pastovėjau dar gerą valandą tarp smulkių partinių tarnautojų. Jie buvo vieninteliai, prileisti taip arti (ne mažiau kaip 150 metrų atstumu) prie parado....

Praėjus keletui dienų po parado dalyvavau mišriame dvidešimt penkių kilometrų bėgime į Gančeštos (dabar Kotovskojė) vietovės pusę. Plento posūkyje prie Jalovenskajos įdubos netikėtai išvydau, kaip esesininkai sustabdė savo dengtą sunkvežimį. Jie susibūrė plento kelkraštyje ir atvirai fotografavo Jalovenskio karinį aerodromą, pilną lėktuvų. Kaipgi, juk jie svečiuose pas artimus draugus?

Kitos dienos vakarą, draugų susitikime Maros F. bute tas pats A-k T., buvęs, visų nuomone, rumunų slaptosios policijos (Segurancos) informatorius, ir kiti iš kailio nėrėsi skelbdami apie tai, „kiek ši partijos ir vyriausybės politika išmintinga ir toliaregiška“. (Kalba ėjo apie Hitlerio-Stalino draugystę.) A-k T. paprasčiausiai jau spėjo persikvalifikuoti į NKVD agentą... Šie Maskvos šaukliai tvirtino, kad „pasikvietė vokiečius tam, kad Vakarų imperialistai žinotų, jog jiems nepavyks sukelti konflikto tarp SSRS ir Vokietijos.“

Tuo metu „draugai iš SS“ fotografavo lėktuvus arba kiek tolėliau apžiūrinėjo Gulago lagerius ir jų įdomybes! Tampa aišku, iš kur SS perėmė tokį „originalų“ numarinimo būdą kaip aukos apipylimas vandeniu šaltyje, kol žmogus stovėdamas nevirsta ledo luitu. Taip hitlerininkai nukankino kiek vėliau paimtą į nelaisvę sovietų generolą Karbyševą. Ar tai ne priminimas apie liūdnai pagarsėjusias suledėjusių zekų eiles, kurias a. a. Margolinas asmeniškai matė Sibiro lageriuose prie Archangelsko?

...„SS draugai“ iš hitlerinės Vokietijos intensyviai studijavo „NKVD draugų“ šalį SSRS! Juk jie ruošėsi užlieti krauju Rusiją vos po keleto mėnesių, pradedant nuo 1941 metų birželio pabaigos!..

Cvi Keremas, „Žydai, nežydai ir kiti“, belousenko.com

Antikrikščionizmas. Įstrigę praeityje

Rokas Sinkevičius

Persikėlimas mintimis į visai kitą laikmetį ir erdvę gali būti stiprus vaizduotės įkvėpimo šaltinis, tai rodo įvairių subkultūrų (gotų, fantastų, indėnų...) ir rytietiškų religinių kultų paplitimas. Dar neseniai Norvegijoje Vargas Vikernesas ir kiti juodmetalio (black metal) scenos atstovai naikino unikalias šalies kultūros žymes – medines viduramžių bažnyčias – nes įsivaizdavo, kad taip atkeršija krikščionims už senųjų šventviečių išniekinimą ir tebekovoja tame religiniame kare, kuris vyko krikščionybei plintant Europoje.

Bėda ta, kad tokius „darbus“ statyti vienoje gretoje su vikingų padaryta žala vienuolynams ir bažnyčioms nebus įmanoma. Ne dėl to, kad pakenkimo masteliai kiti. Tiesiog, kad objektyvus įvertinimas galimas tik gyvenamojo laiko kontekste. O čia minėtieji „kovotojai prieš krikščionybę“ tėra iš tolimų protėvių paveldėtos architektūros – beje, įjungusios ir senesnes už katalikiškas tradicijas, – vertingų istorinių liekanų naikintojai.

Tai neblogas pavyzdys Lietuvos fonui, kur, matyt, taip pat pasitaiko atvejų, kai pakelės kryžius ar antkapinius paminklus išvartę riboto protelio paaugliai jaučiasi įvykdę kažkokią antikrikščionišką misiją. Be abejo, juos turėtų skatinti tam tikri kultūriniai pavyzdžiai. Bet apie tai vėliau.

* * *

Pradėkime nuo pripažinimo, kad krikščionybės padėtis Lietuvoje ir bendrai Vakarų pasaulyje nėra tokia stipri, kaip bando įteigti jos nerimstantys kritikai. Gintaras Beresnevičius piešia netgi priešingai: „Fasadas. Nieko už jo nėra, tik aklas taisyklių laikymasis. Dėl paties laikymosi, ne dėl ko nors kito. Man regis, katalikybė pralaimėjo Lietuvoje 1387 m., Žemaitijoje 1413 m., o po to turime tik jos formalybių, liekanų valkiojimą žodžiuose, apeigose, struktūrose. Ji neveikia, ji nesuveikė“ (čia ir toliau – „Naujojo atgimimo išvakarės“, p. 8).

Kai kuriais atžvilgiais požiūris į krikščionybę pas mus išties atitinka kryžiaus karų epochą. Antai savo amžių bebaigiančios sovietinės nomenklatūros santykis su krikščioniškuoju tikėjimu kažkiek primena viduramžių kunigaikščių formalų krikšto priėmimą ar blaškymąsi tarp dviejų trijų tikėjimo sistemų. Krikščionybė naujai atsivertusiems valdovams buvo svarbi ne tiek kaip vidinė tiesa, o kaip išorinė absoliučios galios reprezentacija, prestižo pavaldinių akyse ir tarptautiniuose santykiuose sąlyga. Frankų karalius Chlodvigas perėmė naująjį dievą, nes šis jam suteikė netikėtą pergalę kare, o Lenkijos Mieško, pasak legendos, – kad padėjo susilaukti įpėdinių. Apreikštai materialiai galiai susvyravus (kaip kad Durbės mūšyje), susvyruodavo ir naujakrikštų tikėjimas...

Komunistų atsivertimas į „dorus katalikus“ taip pat stebėtinai sutapo su Katalikų bažnyčios statuso pasikeitimu iš persekiojamos, sovietinei realybei prieštaraujančios sektos, į autoritetingą instituciją. Dar 1987 m. rugpjūčio 17 d. LKP CK biuras su A. Brazausku tvirtino antireliginio darbo priemonių planą, kuriame buvo reikalaujama „numatyti ir realizuoti papildomas ateistinio auklėjimo, šeimų izoliavimo nuo religinės įtakos priemones“. O jau po poros metų, tarsi išgirdę frankų valdovui Chlodvigui sakomą paliepimą „Garbink tai, ką deginai, ir degink tai, ką garbinai!“, naujai „atsivertę“ komunistai puolė grūstis arčiau altorių.

Tikėjimo neįgavo, tik Bažnyčią mintyse perkvalifikavo iš ujamų „netikėlių“ į socialinių paslaugų komercinę įmonę. Kai tos (įsivaizduojamos) įmonės aptarnaujantis personalas atsisakė pritaikyti jų patriarchui brangiausią laidojimo planą, pasipiktinusi svita susibūrė pademonstruoti feodalinio solidarumo jų valdovo tėvonijoje – Kaišiadoryse.

Jei šių naujakrikštų komunistų supratimas būtų pakilęs nuo ankstyvųjų viduramžių iki XV amžiaus, kai Europoje ėmė sparčiai plisti naujas religinės literatūros žanras – „Ars Moriendi“ („menas numirti“) – pamokymai tikintiesiems, kaip teisingai pasitikti mirtį pagal krikščionių tikėjimą, jų reakcija į visą šią istoriją galėjo būti diametraliai priešinga. „Ars Moriendi“ jie būtų perskaitę, kaip svarbu mirties akivaizdoje išvengti pagundų – tikėjimo trūkumo, nusivylimo, nekantrumo, puikybės ir prisirišimo prie žemiškųjų turtų. Tuomet netgi manydami, kad velionio karstui uždarytos Katedros durys terodo nesveikas Bažnyčios ambicijas ir galios demonstravimą, jie neliedami didelių priekaištų būtų palaidoję velionį kukliau, bet išties pagal krikščioniškąsias dorybes. Nereikalaudami geresnių prezidentūrų salių, katedrų, valdovų rūmų, memorialų ir kitos praeinančios šlovės atributų. Taip būtų pasielgę krikščionys.

* * *

Pateiktoje „Ars moriendi“ graviūroje demonas, nešantis karūną (tuščia šlovė), vaizduojamas iškištu liežuviu. „Visa ši karūnavimo situacija, žinoma, visiškai apgaulinga; priešais mus – tipiškas illusio, sukurtas demonų per jų žaidimą, quasi ludendo, o iškištas liežuvis – šito žaidimo-apgaulės ženklas“, rašo A. Machovas¹.

Mūsų nagrinėjamoje istorijoje iliuzinis ne tik buvusių komunistų religingumas ar prezidentės nedalyvavimo mišiose motyvacija. Iliuzinė pati situacija su visu jos dramatizmu, kurį išpūtė tam tikros psichomanipuliacinių technologijų priemonės (kaip „Delfi“ ar „Lietuvos rytas“), pas mus kažkodėl pagarbiai vadinamos internetine žiniasklaida. Laikinai prisidengdamos tariamu krikščioniškai bendruomenišku ar valstybiniu susirūpinimu jos reikiamu momentu surengė nemažą informacinį Bažnyčios puolimą, kaitindamos minios, velionio prezidento simpatikų aistras.

Į jų vedamą daugiau mažiau darnų kritikų chorą įsiliejo tuntai komentatorių, iki marginalių personalijų ar net socialinių degeneratų. „Lietuvos ryto“ komentatorius Vilis Normanas rašo: „Visi sutinka, jog Bažnyčia pasielgė nederamai“ ir „Viską sugadino politikai, parodę, kad Lietuvos piliečiai ir jų meilė tėvynei jau seniai jiems neberūpi.“ Tačiau kitur jis žymiai atviriau dėsto savo tikruosius jausmus: „P*** aš šitą valstybę ir jos gerovę. Kuo daugiau nuostolio jai atnešiu, tuo labiau savimi didžiuosiuosi.“

Dar vienas autorius, Mindaugas Peleckis, su pakylėjimu aiškina, kaip ir kokias apeigas turi atlikinėti religinė bendruomenė, kuriai jis matomai nepriklauso, nes apie ją meta tokią paniekinamą frazę: „LKB Lietuvoje ilgus šimtmečius buvo svetimkūnis, nors dabar nemaža dalis žmonių laiko save katalikais.“

* * *

Mindaugo Peleckio frazė apie Katalikų Bažnyčią kaip „svetimkūnį“ tik atkartoja jau spėjusio pagarsėti Vilmanto Rutkausko į šventinius renginius atsinešamą plakatą „Krikščionybė Lietuvoje – okupacinė!“ (paskutinį kartą mačiau jį smagiai žengiantį eisenoje liepos 6-ąją). Prisidėdami prie šio piliečio iniciatyvos, Vilniaus jaunieji romuviečiai žada suorganizuoti „patriotinį baltišką flashmob'ą“ (!) prie Katedros, susirinkdami su tokiu šūkiu pažymėtais marškinėliais.

Šįsyk organizatoriai, atrodo, persistengė. Grįždami į kryžiaus karų matricą jie netgi peržengė istorinės realybės ribas. „Žalgirio diena yra ne tik geopolitinė pergalė, tai pergalė prieš krikščioniškus okupantus!“, skelbiama pranešimuose apie „flashmob'ą“. Suprantama, kad protestantai, baptistai ar sentikiai vargiai galėtų paprieštarauti – juk jų kryžiaus karų epochoje dar nebuvo. Tačiau kaip jaustis patiems „okupantų“ religijos skleidėjams Jogailai ir Vytautui – romuviečių pranešimas aiškiai byloja, kad tą atmintiną dieną prie Žalgirio jie pralaimėjo?

Iš dalies toks priartėjimas prie absurdo nekeistas, nes ir pačiam žinios apie okupaciją pirmajam viešintojui – kauniečiui V. Rutkauskui – istorinė, heraldinė ar dar kažkokia trumparegystė būdinga. Neseniai iš Kauno savivaldybės jis reikalavo „dabartiniame herbe esantį stumbrą padaryti panašų į tikrą gyvūną“, nors Kauno miesto herbe jau senokai vaizduojamas ne stumbras, o tauras.

Tokios kaip ši akcijos, be abejo, visada susilauks garsaus pritarimo tų, kurie ir šiaip visada nusistatę prieš krikščionybę. Tarp jų greičiausiai pamatysime ir nemažai jaunų metalo muzikos gerbėjų. Juk nesunku nekritiškai įsisavinti, tarkim, vieno albumo įžangoje nuskambančią ištarmę „Kuo daugiau bus pralieta krikščioniško kraujo, juo geriau augs duona mūsų žemėje“. Nesvarbu, kad grupė teigia dainų tekstuose atspindinti tik senųjų laikų realybę, o pati frazė paimta iš kino filmo „Herkus Mantas“, kuriame pagal sovietinio meno kanonus pagrindiniam herojui suteiktas ne tiek tradicijų gynėjo, kiek į ateizmą linkstančio kovotojo už socialinę lygybę įvaizdis...

Be romantiškos ideologijos akinių pažvelgę į praeitį užfiksuotume, kad dar iki 1387 m. krikšto dauguma žinomų valdovų (Mindaugas, Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Kęstutis) buvo arba apsikrikštiję, arba vedė derybas dėl krikšto, arba neretai veikdavo išvien su krikščionimis. Taigi, buvo užsikrėtę tomis „okupacijos“ bacilomis. Jei krikščionybės platintojų reikalavimai nebūtų buvę tokie radikalūs, o apsiribotų, pavyzdžiui, Jėzaus Kristaus įvedimu į senųjų dievų panteoną, Lietuva greičiausiai būtų christianizuota dar kokiu šimtmečiu anksčiau. Sakote, toks sinkretizmas neįmanomas? Bet ir Vilniaus Katedra pastatyta senosios šventyklos vietoje.

* * *

Galima apytikriai numatyti ir akcijos „Krikščionybė Lietuvoje – okupacinė!“ rezultatus. Nauda „Romuvai“, išskyrus tam tikras grupes patraukiančią propagandą („mes geri, nes anie blogi“), – abejotina. Keliami reikalavimai – Arkikatedros rūsiuose leisti atlikinėti senąsias apeigas, – nerealūs ir neįvykdomi, nes prieštarauja galiojančiam Kanonų teisės kodeksui ir kitiems bažnytiniams dokumentams. Todėl metami kaltinimai – kad katalikai pikta valia laiko „okupavę“ ir slepia Arkikatedros rūsiuose esančias „tautos šventybes“ (Amžinosios Ugnies ir Perkūno aukurą) – nepagrįsti. Vargu, ar šiandieniniai Bažnyčios hierarchai džiaugiasi tokiu kraičiu. Kaip abejotina ir tai, kad romuviečių gerbiami protėviai būtų taip smarkiai veržęsi atlikinėti apeigas bažnyčios rūsyje, kaip kad dabar jų įpėdiniai. Negi ir „Romuvą“ užplūdo ekumenizmo dvasia?

Pagarba tautos šventybėms turi būti. Tačiau ar romuviečiai, lyg maži vaikai nepaliaudami reikalauti vykdyti jų neįgyvendinamą norą, demonstruodami įžeidžiamus plakatus ir taip skatindami katalikų gynybinę reakciją prisideda prie tos pagarbos įgyvendinimo? Aš nemanau.

Bet pažiūrėkime į trečiąją pusę, kuri išties laimi iš tokio konflikto aitrinimo. Papuvusi žiniasklaida ir katalikybei priešiškos jėgos, aišku, mielai pasinaudos organizatorių antiklerikaliniais pareiškimais, prisimindami ir ankstesnes pavykusias provokacijas. Juk, skirtingai nuo romuviečių, besistengiančių laimėti jau kadais pasibaigusias kovas, mūsų pasaulyje veikia puikiai politiškai suorganizuotos jėgos, kurių įnirtingas spaudimas Katalikų Bažnyčios pozicijoms veda prie realiai apčiuopiamų rezultatų. „Esmė yra viena – sužlugdyti paskutinį vertybių bastioną, paskutinę pozityvių idėjų saugyklą, vienintelę instituciją, kuri gali ir drįsta pasakyti „ne!“ globalaus sekuliarizmo prievartai ir žmogaus orumo niekinimui“ – taip vykstančius procesus vertina religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius (ten pat, p. 11). Juk įveikus Bažnyčią „niekas nebetrukdys daryti pinigus klonuojant žmones, marinant senyvus žmones urmu eutanazijos būdu, taip sutaupant pensijas, imti populiarinti gėjų gyvenimo būdą, idant šitaip sumažintų Žemės gyventojų populiaciją ir atsirastų naujų viešų gėjų poreikių ir patarnavimų rinka, moterys pagaliau galėtų apsieiti be gimdymo, ką feminizmas tikriausiai laiko vienu iš savo tikslų, ir tai būtų paskutinė emancipacijos fazė“ (ten pat).

Tradicinės moralės priešininkų (A.M.Pavilionienės, gėjų organizacijų) nemeilė Katalikų Bažnyčiai išties niekam ne paslaptis. Pavyzdžiui, neseniai vykusią „masinę“ „tikėjimo atsisakymo“ akciją organizavo Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) aktyvistai.

Kai kas linkę įžvelgti čia slaptą sąmokslą: „Satanistų ir pederastų judėjimai Lietuvoje – glaudžiai susiję, jei ne daugiau – sudaro vieną judėjimą. Satan.lt ir Gayline.lt stebėtinai atsikartoja tie patys internetiniai slapyvardžiai – Nomad, Ghoul, Vajezus. Šie veikėjai griežia pirmaisiais smuikais abiejose šio judėjimo sferose.“ (Antanas Norkus, 2007 m., hotcommentary.com). Išties, internetinis komentatorius Vajezus TJA prižiūrimoje svetainėje gayline.lt prisipažino besąs tuometiniu TJA pirmininku (taigi, Vytautu Valentinavičiumi). Bet ne mūsų reikalas aiškintis galimas gayline.lt, satan.lt ir skeptikas.org sąsajas, kiekvienas gali palyginti jų braižą pats. „Šėtono biblijos“ autoriaus Antono La Vėjaus teigimu, „satanizmas taikstosi su bet kuria seksualinės veiklos forma, kuri patenkina jūsų poreikius, – ar jos būtų heteroseksualinės, homoseksualinės, biseksualinės, ar net aseksualinės – pagal jūsų pasirinkimą.“ Tad Šėtono Bažnyčios bendradarbiavimui su TJA formalių kliūčių kaip ir nesimato.

Dar vienas kovos su Bažnyčios „viešpatavimu“ Lietuvoje projektėlis – Lietuvos laisvamanių judėjimas, į kurio iniciatyvinę grupę įeina tokios personos kaip Nida Vasiliauskaitė ir Darius Pocevičius. Viešosios intelektualės N. Vasiliauskaitės kritinį rašymo stilių šioje grupelėje pranoko ir nustelbė trečiasis organizatorius Valdemaras Palevič, internete pasirašantis Bitininko ir kitokiais slapyvardžiais. Bitininkas manifestuoja tokias laisvamaniškas idėjas: „Kontrkultūrinė revoliucija, galinti pasireikšti homoseksualių santykių, androginijos, sadomazochizmo, pederastijos, zooseksualumo, incesto ir apsvaigimo propagavimu, yra ta jėga, kuri būtina buržuazinės visuomenės hierarchinių struktūrų pamatų sudrebinimui. Šeima, kaip pagrindinė ir fundamentali valstybės ląstelė, turi būti išformuota ir pakeista Kitu: komunomis, poliamorija ir pan. Intoksikacija kaip vitališkumo ir kaifo šventė pakeis sustabarėjusį status quo.“

Turbūt daugelis sutiks, kad šiame kontekste senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ uždavinys – ne vaikytis pigaus populiarumo antiklerikalinėse akcijose, o solidarizuotis su krikščioniškomis bažnyčiomis, ginančiomis tradicinę lytiškumo ir šeimos sampratą. Tai ne tik kultūrinio bendrumo reikalas, bet ir pilietinė pareiga. Pateiksiu paprastą palyginimą. Kol kas visuomenėje vyrauja tradicinė samprata, o tuo pat metu homoseksualistai gali netrukdomi ne tik palaikyti savo santykius, bet ir reikalauti kitokių „šeimos“ formų įteisinimo. Tačiau kai tos naujos formos bus galutinai legalizuotos, tradicinis lytiškumo supratimas bus apšaukiamas „heteroseksizmu“ ar dar bjauresniais naujadarais, o jį sugrąžinti reikalaujantys bus griežtai baudžiami už diskriminaciją, netoleranciją ir nepakantumą multikultūrinei įvairovei. Manau, nereikia didelės įžvalgos norint pastebėti, kad vyraujančios politinės-ideologinės tendencijos logiškai veda į šią pusę. Pasipriešinti tokiam „įvairove“ grindžiamam diktatui ir yra mūsų pilietinė pareiga.

* * *

Katalikų bažnyčia ir „Romuva“ dažnai atrodo tarsi antipodai. Bažnyčia – pripažįstanti tik savos religijos „tikrumą“ (taigi, išbaigtumą), pernelyg formalizuota ir nepaslanki, „Romuva“ – teisingai kritikuojama dėl religinio gilumo ir apibrėžtumo stokos, kurią kompensuoja plėtodama neigiamą (antikrikščionišką) tapatybę. Nepaisant to, abi religinės srovės stiprios savaip: katalikybė – išplėtota socialine etika, senasis tikėjimas – didesniu jautrumu gamtai ir sąryšiu su tautiniais papročiais. Turime ir pavyzdžių, jog ne visi įstrigo „okupantų“ ir „okupuotųjų“ santykyje. Tai Aleksandro Žarskaus ir Algirdo Patacko mokykla, derinanti katalikų tikėjimo ir baltiškosios pasaulėžiūros elementus. Kaip rašo daug šiame straipsnyje mūsų cituotas Gintaras Beresnevičius, sugebėjęs vienu metu pagarbiai atverti plačius senosios religijos horizontus ir būti talentingu katalikybės propagandininku, „krikščionybei Lietuvoje nėra ko peštis su pagonimis – prie to paties abu eina iš skirtingų pusių, bet siekis – dorovinis. Tai sieja ir Katalikų Bažnyčią, ir Lietuvos pagonis – to nereikia bijoti, juk niekas bent jau šiandien nebijo kontaktų su evangelikais reformatais ar protestantais; pagonybė Lietuvoje pernelyg sena, kad ją kas nors galėjo iš tikrųjų sunaikinti“ (ten pat, p. 19-20).

Dar daugiau, pozityvių santykių tarp katalikų ir senojo tikėjimo žmonių palaikymas, ar bent jau tarpusavio priešiškumo apribojimas svarbus ne tik jų pačių bendruomenių ateičiai, bet ir tautinio judėjimo bei tautinės kultūros vystymuisi. „Be visa kita, Katalikų Bažnyčia turi ir gali priimti nacionalizmo vėliavą ar bent nacionalizmo dalį, nes tai bus XXI a. gyvybinis klausimas Lietuvai. Čia galima dirbti bendrai ir su pagonimis. Man regis, kontaktai su Lietuvos pagonimis prisidėtų prie naujo Katalikų Bažnyčios įvaizdžio kūrimo ir neutralizuotų dalį [priešiškai nusiteikusių – R. S.] nacionalistų ar netgi patrauktų Bažnyčios pusėn“ (ten pat, p. 30-31).

Kaip tokio bendradarbiavimo pergalė ateityje galėtų būti įstatymuose įtvirtinta nuostata, kad daugiaamžei Lietuvos kultūrai esminį poveikį yra padariusios dvi didžiosios religinės tradicijos – Senasis lietuvių tikėjimas ir Krikščionybė (visos kitos tokio reikšmingo įnašo neatliko). Ir tam nebūtina išskirti jokių konkrečių egzistuojančių religinių bendruomenių – taip mes šioje vietoje išvengsime beviltiškų ginčų dėl tikrųjų baltiškosios religijos paveldėtojų ir jų mokymo atitikimo tradicijai (juk ne viena senųjų papročių gaivintojų grupė gyvuoja ir už „Romuvos“ tinklo ribų).

Savo ruožtu tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų sąrašas, koks egzistuoja dabartiniu pavidalu, turėtų būti panaikintas, o valstybinės lėšos religinėms organizacijoms skiriamos tik per bendratautinės reikšmės projektus (kultūrinio paveldo išsaugojimui ir kt.). Tačiau tai jau atskirų diskusijų reikalaujantis klausimas, kuris į šio straipsnio temą neįeina.

¹ http://ec-dejavu.ru/t/Tongue.html

iremember

iremember.ru publikuoja raudonosios armijos karių atsiminimus. Kaip galima numanyti, daug kas lieka tarp eilučių. Vieni iš paskutinių publikuotų - Semiono Grigorjevičiaus (Samuilo Gecelevičiaus) Rozenbliumo atsiminimai:

- Kaip klostėsi santykiai su gyventojais išlaisvintose teritorijose?

- Kuomet buvome Lenkijoje, buvo fronto vado įsakymas: po vieną nevaikščioti, nes buvo daug atvejų – nužudydavo lenkai mūsų karius iš už kampo. Pasitaikydavo atvejų – kareivis užeina į kiemą, klausia – na, ko kareiviui reikia? Išgerti ten, užkasti, šio bei to. Pakviečia, įpila, o paskui pas kareivį visi vidaus organai išdega, nes pylė jam metilo spirito, techninio. Štai taip lenkai elgdavosi su mumis. Ne visi turbūt buvo tokie, bet mažai buvo malonių žmonių. Čia jums ne Čekoslovakija, ne Bulgarija [...].

O Vokietijoje… na, ką aš galiu pasakyti. Juk buvo vadovybės nurodymas, kad kiekvienas kareivis turi teisę pasiųsti namo siuntinį kartą per mėnesį iki penkių kilogramų, kas siųsdavo cukrų, kas audinius, kas konservus – kas ką turėjo. Štai mes ryšininkai, artilerijos žvalgyba, einame po pėstininkų. Užeiname į bet kurį vokiečių miestelį, o ten oficialiai buvo duodama dvi valandos trofėjams, štai mes ir zujome. Nieko nėra, visi gyventojai pasislėpę, namai stovi – viskas atidaryta, pilnas apstatymas, spintos prigrūstos daiktų, spintos su veidrodžiais, krištolinės lempos, neblogai jie ten gyveno. Ir atsimenu atvejį: vieno namo rūsyje mes pamatėme silpną šviesą, užeiname, beldžiamės – atidarė duris, sėdi to namo gyventojai. Jie mums pasirodė senukais, o mes kas – devyniolikmečiai berniūkščiai. Pas daugelį žuvo šeimos, kas liko be pastogės, pas ką artimuosius išsivarė darbams į Vokietiją, kaip gali žiūrėti kareivis? Aš nekalbėsiu jums detalių, tai nelabai malonu. Ėjo milijoninė vyrų armija, kurie tiek metų nebuvo namie, įpykę, jau karo pabaiga, visi nori namo, bendrai – buvo nelabai linksma.

http://www.iremember.ru/content/view/1162/1/1/2/lang,en/