ketvirtadienis, sausio 8

Pasakojimai apie skurdą ir laimę, žiaurumą ir atjautą

Rokas Sinkevičius
Tremtinys, Nr. 1 (1119), 2014 m. sausio 9 d., p. 8.

2013 metais Maskvoje išleista nauja knyga – atsiminimų rinkinys „1945–1953-ųjų vaikystė: o rytoj bus laimė“. Ji pasakoja apie vaikystę tos kartos, kuriai teko augti karo ir pirmaisiais pokario metais. Knygos pagrindą sudaro laiškai, kurių rašytojai Liudmilai Ulickajai suplaukė daugiau nei tūkstantis. Liudmila juos atrinko, suskirstė į skyrius ir kiekvienam skyriui parašė įžanginį žodį. Knygos viršelio maketą tiesiog ant rašytojos valgomojo stalo iš medžiagos skiaučių sudėliojo ir susiuvo jos draugė Marija Čepaitytė (Virgilijaus Čepaičio ir Natalijos Trauberg duktė).

L. Ulickaja mano, jog šie laiškai iš praeities į ateitį – svarbus liudijimas. Sudėti kartu jie keičia požiūrį į praeities įvykius, sudėlioja kitokius akcentus nei tie, prie kurių žmonės buvo pripratinti. Jie parodo sovietinio mito išvirkščią pusę, mažo žmogaus, kuriam niekas nedavė pasirinkti, kurioje epochoje jis norėtų gyventi, vienintelio gyvenimo tiesą. O juk iš daugybės tos pačios kartos žmonių, skirtingų šeimų atsiminimų ir susideda istorinė atmintis. Tai yra tikrasis istorijos vadovėlis, kurio nederėtų perrašinėti kiekvieną dešimtmetį iš naujo.

Rašytojai atrodo svarbu, kad šis liudijimas apie anuometinę tikrovę, o kartu – sovietų valdžios neišpasakytą žiaurumą našlaičių, senukų, karo invalidų ir kitų atžvilgiu pasiektų dabartinį jaunimą, kuris gyvena jau visiškai kitoje terpėje. „Jei jaunoji karta nepajus šio baimės, niekšybės, žmogiškojo orumo pažeminimo skonio, vėl paklius į tą pačią vietą, iš kurios mes išėjome“, mano L. Ulickaja. Beje, abu jos seneliai tais nelemtais laikais taip pat buvo represuoti, kalėjo lageriuose.

Viename interviu knygos sudarytoja pabrėžė, jog nepaisant anuomet paplitusio įsitikinimo, kad pasibaigus karui viskas turėtų pasikeisti ir prasidėti lengvesnis gyvenimas, 1945–1953 metams apibūdinti tinka tas pats žodis, kaip ir ankstyvesniam Stalino valdymo laikotarpiui – ketvirtajam dešimtmečiui – baimė. Taip pavadintas ir vienas knygos skyrių – „Apie baimę“. Kiti skyriai tartum turėtų byloti apie kasdienius malonius įpročius („Valgydavome...“, „Prausdavomės...“, „Rengdavomės...“), tačiau ir jie atskleidžia ypatingai skurdžias pragyvenimo sąlygas, 1947 metais kilusį eilinį badą ir kitas praeities šmėklas.

Iš keliolikos skyrių vienas pavadintas „Karo belaisviai, kaliniai, išlaisvintieji“. Tiesa, jame daugiausia apie vokiečius karo belaisvius, su kuriais vietiniams vaikams ir jaunimui tekdavo susidurti miestuose, taip pat rumunus, japonus bei represuotus SSRS piliečius.

Ilgiau pavartę knygą rastume šį bei tą, kas bent šiek tiek susišauktų su mūsų buvusių tremtinių patirtimi, tik regima „iš kitos pusės“. Pavyzdžiui, Anos Levinos pasakojimas „Kita!“ – apie ją, mažą mergaitę, kuriai Omske tėvas – teismo medikas – samdo vis naują auklę, o tarp jų įsimaišo ir kaimo merginų, siekiančių gauti pasą, ir tremtinių, ir ukrainiečių, ir totorių...

Klaros Pavlovnos pasakojimas „Mano svajonė – būti artiste...“ – apie sovietų vaikų namų siaubą. Jos tėvas buvo represuotas, motina sirgo tuberkulioze ir 1938 metais atidavė ją su broliuku į vaikų namus. Čia ir prasidėjo – nuolatinis badas, pasityčiojimai, šunvotės... Svaigdavo galva, alpdavo, netyčia šlapindavosi... Tuos, kurie naktį pridarydavo į lovą, bausdavo – mušdavo, suvyniodavo į čiužinį ir pakabindavo žemyn galva, kad ant jos tekėtų šlapimas. Kartą vaikai slapta nubėgo į kolūkio žirnių lauką, ir jų prisivalgė. Už bausmę brolis buvo paguldytas į griovį ir siekiant įbauginti virš jo pravažiavo ratiniu traktoriumi. Pralaikyti uždaryti tualete jie paryčiui iš jo pabėgo per langelį. Bėgo miškais, kol vėl buvo sugauti. Vėliau mergaitę pasiėmė ir į Vorkutą išsivežė teta, kuri buvo politinių kalinių lagerius aprūpinančios bazės vedėja. Už tai, kad mažametė išbėgdavo į teatro repeticijas, ją žiauriai mušdavo. Bet baisiausias jai įsiminęs dalykas – kaip anksti rytą, apie penktą-šeštą valandą, palei jos langą liesi ir apskurę kaliniai būdavo varomi į šachtas – žiemą vasarą, bet kokiu oru. Grandinės ant jų kojų taip trinksėdavo ir žvangėdavo, kad užmigti jau būdavo nebeįmanoma.

Skaitydami Elenos Fuksis pasakojimą „Kinas atvažiavo!“ galime susimąstyti apie griaunamą propagandos įtaką. Filme „Ji gina Tėvynę“, pastatytame 1943 metais, rodoma scena, kaip vokietis atima iš motinos vaiką ir pervažiuoja tanko vikšrais. Kino salėje aidi riksmas ir verksmas. Filmo pabaigoje jau ta pati motina važiuoja sovietų tanku ir pamačiusi tą patį savo vaiko žudiką, jį pervažiuoja. Salėje publika šėlsta, žmonės pašoka iš vietų, mojuoja kumščiais ir šaukia: „Taip tau ir reikia, fašistų gyvuly! Dvėsk kaip šuo!“ Tiesa, istorinė realybė, kaip žinome, buvo kitokia – panašios neapykantos propagandos apsvaiginti sovietų kariai traiškė tankais pabėgėlių vilkstines ties Stalupėnais, Nemerkiemiu, Alenšteinu ir kitur...

Vienas liūdniausių – Antoninos Kuchtinos pasakojimas „Žeminė“. Būdama maža mergaitė, Antonina su tėvais gyveno Krasnojarsko krašto Bogotolo mieste, naujai paskirtame sklype. Kai jai buvo maždaug šešeri metukai, kitoje, dar neužstatytoje gatvės pusėje tarsi netikėtai išdygo žeminė. Iš jos tą žiemą ruseno nedidelis dūmelis. Vienąkart mama įpylė Antoninai pieno, suvyniojo gabalą lašinių, nuvedė prie žeminės ir pasakė, jog nunešusi maistą, galės pažaisti su ten gyvenančia tokia pačia mergaite. Nugalėjusi baimę, ji nusileido į vidų. Pasirodo, ten, prieblandoje ir drėgmėje gyveno kalmukų šeima su liesute, ligota mergaite. Grįžusi Antonina iš gailesčio verkė, nesuprasdama, kaip galima gyventi tokiose sąlygose, ir vis klausinėjo mamos, ar jiems niekada neteks gyventi žeminėje. Daugiau jos pas kalmukų tremtinius neleido, tačiau pro langą ji stebėdavo, kaip tarp vėpūtinių kyla nedidelis dūmelis. Kol artėjant pavasariui jis pradingo...

1 komentaras:

  1. Kiekvienas, skaitantis tai, turi tikėti ir būti pozityviai nusiteikęs, nes dirba didesnės jėgos, nei kada nors įsivaizduojate. Tai pagerės, kai tuo tikėsite ir elgsitės, o tada kiekviena jūsų situacija pamažu keisis į gerąją pusę. Po susitikimo su daktaru EGWALI sutvarkiau daiktus su savo sutuoktiniu. Mano sąjungą sužlugdė nenugalimos jėgos, nežinodamos, kad pagrindinis tikslas yra mano santuoka, mes turėjome nuolatinių problemų jų neišsprendę, tačiau viskas atsigavo po DR EGWALI atvykimo, nes esame laimingi ir gyvename taikoje, be jokios abejonės, labai rekomenduočiau tiems, kuriems reikia gero rašybos, tai tikrai patikima bet kokiems klausimams, su kuriais susiduriate, nesvarbu, ar tai meilė, apsauga, pinigai ar psichinės galios. Dr EGWALI yra tikras dalykas. Rašykite jam el. Paštu Dregwalispellbinder@gmail.com arba „Viber“ / „WhatsApp“ +2348122948392

    AtsakytiPanaikinti