Latvijos tikrovė: išplūsta už kalbėjimą latviškai

Ieva Dzelme-Romanovska

Rytas Vecmilgravyje. Viena pirmųjų naujųjų metų dienų. Stoviu autobusų stotelėje. Daugiau laukiančių transporto nėra, ankstesnis autobusas ką tik nuvažiavęs. Stotelės link eina moteris, prisiartinusi klausia: „Katorij čas?“ (Kiek valandų? – rusų kalba). Mandagiai atsakau, kad pusė vienuolikos. Akivaizdu, kad moterį tai supykdo ir jinai pareikalauja laiką pasakyti rusiškai. Atsakau, kad tos kalbos visiškai nesuprantu. Ir tada prasideda!

Ponia pašaipiu tonu paskelbia, kad rusų kalbą aš neabejotinai moku, ir pareikalauja, kad baigčiau apsimetinėti ir pradėčiau kalbėti rusiškai! Kuomet bandau prieštarauti, man tenka išklausyti, kad latvių kalba taip pat niekam nėra ir nebus reikalinga, užtat rusų kalba, matai, yra tarptautinė ir ją reikia išmokti visiems. Man tai būtų smegenų pralavinimas ir išeitų tik į naudą. Užsimenu, jog suprantu anglų kalbą, mokiausi ir kitų. Tai damą dar labiau įsiutina.

Po pusės amžiaus atrastos partizanų dainos

Neseniai tvarkydamas sodybą Sietynų kaime (buvusiame Veprių valsčiuje, Ukmergės apskrityje) Paulius Stanišauskas priemenės plyšyje tarp balkių netikėtai aptiko visą pluoštą partizaniškų dainų. Pavieniai lapeliai su dainomis buvo sudėti į voką (kurį, jau visiškai sutrūnijusį ir byrantį, vėliau teko išmesti), o anga užmaskuota 1965 metų „Tiesos“ laikraščiu (kad kišantys ranką pirmiausia atrastų jį).

Šiuo metu Kauno pilyje ekspozicijos vedėjo pareigas einantis Kauno miesto muziejaus darbuotojas Paulius Stanišauskas šią sodybą nusipirko kaip esančią arčiausiai, vos už 800 metrų, nuo jo giminės žemės. Ankstesnis sodybos šeimininkas Juozas Bertašius prieš karą augino apie 60 obelų ir vertėsi sodininkyste. Nors ir buvo sovietmečiu pravardžiuojamas „buože“, ištremtas nebuvo. Mirė apie 1979 metus, sulaukęs apie 70 metų amžiaus. Pauliaus manymu, Bertašius turėjo turėti ryšių su partizanais.

Federalizmas – „valstybės išdavystė“?

Archangelsko žurnalistui ir visuomenės veikėjui, Pomorjės vietinių ir negausiųjų Šiaurės tautų instituto direktoriui Ivanui Mosejevui iškeltos iškart 2 baudžiamosios bylos – pagal kaltinimus tautinės neapykantos kurstymu (RF BK 282 str.) ir valstybės išdavyste kaimyninės Norvegijos Karalystės naudai (275 str.). Pagal pastarąjį straipsnį jam gresia iki 20 metų nelaisvės. Teisminio proceso pradžia paskirta lapkričio 12 dieną.

Bandymas išsiaiškinti pateiktų kaltinimų esmę priveda prie neįtikėtinos minties – Rusijos teisėsaugos sistemai pagrindiniu įstatymu tapo garsusis Orvelo romanas. Nes Mosejevas kaltinamas būtent „minčių nusikaltimais“ – jis išdrįso išsakyti idėjas apie pomorų pripažinimą vietine (коренной) negausiąja tautele. Ir netgi svajojo apie Pomorų respublikos įkūrimą. Ypatingus įtarimus tardytojams kelia jo bendradarbiavimas su Norvegijos visuomeninėmis organizacijomis. Pagal šią absurdišką logiką pomorai, istoriškai bendradarbiavę ir vedę bendrą verslą su norvegais, amžiais „išdavinėjo“ Rusiją...

Tuskulėnų memorialas „kovotojų su nacizmu“ taikinyje

Jau ir mūsų žiniasklaidą pasiekusi žinia, jog šįmet Latvijoje persona non grata paskelbtas Rusijos istorikas-propagandistas Aleksandras Djukovas nusitaikė į Lietuvą – išleido knygą „Holokausto išvakarėse. Lietuvių aktyvistų frontas ir sovietinės represijos Lietuvoje 1940-1941 m.“, teikia tam tikrų apmąstymų. Išgirsti, ką Djukovas ir panašūs šneka – savotiškai įdomu. Iš to galime susidaryti įspūdį, kokia linkme, susiklosčius mums nepalankioms aplinkybėms, būtų stengiamasi deformuoti mūsų praeities suvokimą.

Lietuvoje irgi matome istorijos „peržiūrėjimo“ bandymų (daugiausia iš paleckininkų ir kraštutinių kairiųjų pusės). Girdėjome, kad „savi šaudė į savus“, kad lietuvių partizanai buvo banditai, ir pan. Buvo liūdnai pagarsėjęs tinklalapis „pokaris.info“. Dabar turime apdairiau ir ne taip tiesmukai veikiantį „antifa.lt“, kuriame reiškiamas revizionistines tendencijas ir norėčiau aptarti. Bet pradžiai reiktų supažindinti su bendru fonu.

Opozicinio Maskvos laikraščio žurnalistė: „Visi mes neįsisąmonintos Gulago istorijos aukos“

Su Maskvos žurnaliste Jelena Račeva likimas netikėtai suvedė birželį, buvusių Norilsko politinių kalinių suvažiavime. Į Lietuvą ji buvo specialiai atvykusi susitikti su įvairiuose miestuose gyvenančiais buvusiais politiniais kaliniais, kad galėtų užrašyti ir perteikti jų gyvenimo istorijas laikraščio „Novaja Gazeta“ skaitytojams. Po visą pasaulį su darbo užduotimis keliaujančios žurnalistės temų rate GULAGas užima svarbią vietą. Liepos pabaigoje ji paskelbė didelį reportažą iš neseniai aplankytos buvusios lagerio gyvenvietės Komijoje – „Pabėgimas neįmanomas“, kuriame pristatytas ir vietos kraštotyrininkas, lietuvis Anatolis Antanas Smilingis. Jelena mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų apie savo veiklą.

– Ar seniai dirbate su stalinizmo laikotarpio politinių represijų tema ir kas pažadino susidomėjimą ja? Gal tai kaip nors susiję su šeimos istorija? Kokia Jūsų atliekamo darbo esmė?

– Negaliu sakyti, kad mano susidomėjimas susijęs su šeimos istorija, greičiau su asmenine patirtimi. Kadaise dalyvaudama ekspedicijoje Altajuje patekau į kasyklą, kurioje XX a. 4 dešimtmetyje veikė lagerio komandiruotė, ir iki mūsų dienų stovi išlikusios žeminių liekanos, vagonėliai su pusiau supuvusiomis telogreikomis ir lagerio dubenėliais. Pasirodė, kad represijų laikotarpis visai šalia, jį galima tiesiogine prasme paliesti. Taip kilo susidomėjimas. Vėliau jau specialiai važinėjau į buvusias lagerių vietoves prie Višeros upės, kur pirmąją bausmę atlikinėjo Varlamas Šalamovas, į Čerdynę, kur buvo išsiųstas Osipas Mandelštamas, bandžiau suprasti, ar liko tenai tų laikų pėdsakų ir ką palieka lageris: atmintyje, sąmonėje, kraštovaizdyje.

Etnoregionalizmas: Nebaigta Baltijos tautų misija

Rokas Sinkevičius

Besidairant Lietuvos valstybės praeityje laikų, kurie žymėtų idealų būvį ir kokybę, daugelio akys neretai krypsta į didingus LDK laikus iki unijos su Lenkija, į tuometės mūsų valstybės poveikį gudų (baltarusių) ir ukrainiečių tautų susidarymui. Tačiau 1918 metais paskelbta nepriklausomybė reiškė ne tik prasidėjusį naują valstybingumo etapą. Ji žymėjo naujos unikalios istorinės misijos pradžią. Baltijos tautos – tai mažosios Rusijos imperijos tautos, parodžiusios, kad imperinė globa joms visiškai nereikalinga.

Jei ne palankios aplinkybės, mūsų likimas galėjo būti panašus į daugelio kitų kolonizuotų tautų. Tačiau nugalėję likimą mes stojome į priešstatą su Rusija ir jos „ypatinga civilizacine misija“, kaip mėgstama sakyti jau šiais laikais. Būtent tos tautos, kurios 1917–1920 metais išsprūdo iš imperinių gniaužtų – lietuviai, latviai, estai, lenkai, suomiai, Besarabijos moldavai – po dvidešimties metų tapo raudonu pavidalu atsinaujinusios imperijos pirmaisiais taikiniais.

Istorikas Karlis Kangeris: Visą kaltę bandoma suversti latvių legionieriams

Elitos Veidemanės (nra.lv) interviu su Latvijos istorijos instituto tyrinėtoju, istorijos mokslų daktaru Karliu Kangeriu.

– Latvijos valstybės prezidentas Andris Berzinis neseniai pripažino, kad laikyti latvių legionierius nusikaltėliais neprotinga. Ar ši nuomonė rodytų, kad oficialios valdžios požiūris į šį istorijos objektą keičiasi?

– Apie šiuos klausimus buvo kalbama ir vienoje iš Saeimos komisijų. Ir aš pabrėžiau, kad, kalbant apie legionierius, ne visada aiškiai apibrėžiama, ką mes suprantame besislepiant po sąvoka „latvių legionieriai“. Taigi – kas buvo latvių legionas?

Lukašenkos mokslinio centro darbuotojas ragino išbraukti LDK laikotarpį iš Gudijos istorijos

Kovo 15 dieną Minske vykusiame apvalaus stalo „Religinis Gudijos (Baltarusios) nacionalinio saugumo veiksnys“ posėdyje filosofijos mokslų daktaras, Informacinio-analitinio centro (IAC) prie Prezidento administracijos direktoriaus pavaduotojas Levas Krištapovičius siūlė atsisakyti nuo idėjos, kad gudų (baltarusių) tapatybė išplaukė iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, praneša privati naujienų agentūra BelaPAN.

„Kaip nacionalinės imamos propaguoti tokios tradicijos, kurios, aš manau, neturi nieko bendro su mūsų tautos mentalitetu: kuomet į mūsų kultūrą tempiami Radvilos, Sapiegos, Oginskiai kaip būtent gudų didikų giminių atstovai“, – sakė Krištapovičius. Pasak jo, visos šios personalijos, nežiūrint į tai, kad didikų giminių atstovai gimė ir gyveno Gudijos teritorijoje, priklauso kitai kultūrai, kitam mentalitetui ir kitai nacijai.

Įšalę Sovietų Sąjungoje

Valerija Novodvorskaja

Mūsų paliegusi žvalgyba vėl „parišta“ smulkios vagystės metu. Štirlicų jau nebeturime, liko vien Anuškos Čapman ir kitos panašios kategorijos mergužėlės, kurios netgi kartu sudėjus neprilygsta radistei Ket. Štai, pavyzdžiui, estų kontržvalgyba sugavo šnipą – stambų tenykštį valdininką, kuris reguliariai gaudavo Rusijos mokesčių mokėtojų, vadinasi, jūsų ir mano, pinigus už baisias estų karines paslaptis. Pati naudingiausia iš jų, matyt, būtų iš ambasadoriaus išviliotas Talino kilkės, kurios jau seniai, nuo 1991 metų, nebegauname paragauti, receptas. Nes skirtingai nuo dosnių latvių, kurie aprūpina mus savo šprotais nepaisydami Oniščenkos*, estai kilkes tiekia tiktai demokratinėms valstybėms. Ir nors Estija priklauso NATO, nieko pavojingo Rusijai, jokio slapto amerikiečių ginklo tenai nėra. Bet juk Užsienio žvalgybos tarnybai svarbiausia pildyti tarnybines ataskaitas.

Ir apskritai putiniška Rusija panaši į Pliuškiną, kuris renka įvairų niekam nereikalingą šlamštą. Kam dar būtų prisireikę atrėžti nuo Moldovos nelaimingą Padniestrę, apgyvendintą pirmykščių urvinių žmonių, kurie taip bijojo patekti į Rumuniją ir Europą, kad verčiau pasiliko SSRS. Ir kokia nauda iš to, kad iš Gruzijos atimtos tokios pat urvinės Abchazija ir Pietų Osetija, tad dabar maitiname dar ir šį sambūrį dykūnų ir banditų, pjaustinėjančių mūsų biudžetą ir iš tiesų teturinčių vieną nacionalinę tapatybę: išlaikytiniai ir parazitai.

Aleksejus Širopajevas: Maskvos kalba

Prieš Ukrainą kremlius kariauja dujomis. Prieš Gruziją – tankais. Prieš Latviją – kalba. Kaip sakoma, mūsų didžia, galinga ir nuostabia rusų kalba. Kremlius nori paversti ją savo gyvatės geluonimi, sugebančiu mirtinai nunuodyti Latviją ir visą Pabaltę, atkeršyti jai už išėjimą iš sovietinės imperijos, už įstojimą į Europos Sąjungą ir NATO.

Buvęs nacionalbolševikas Lindermanas ir jo parankinis Gaponenka užvirė Latvijoje referendumą dėl rusų kalbos kaip antros valstybinės. Nemanau, kad tai jų asmeninė kūryba. Šio renginio giminingumas Putino specoperacijai „Bronzinis karys“, privedusiai prie masinių neramumų Taline, akivaizdus. Šiandieninis referendumas – tai, iš esmės, kalbos pučas prieš Latvijos suverenitetą ir latvišką tapatybę. Kaip jisai besibaigtų – tai precedentas, ir, beje, labai pavojingas.

Ką Latvijoje reikštų rusų kalba kaip antra valstybinė? Tai reikštų, kad sovietai, prilindę į Latviją sovietinės okupacijos metais, galėtų leisti sau likti sovietais. Tai reikštų, kad jie turėtų įstatymo užtikrintą teisę nemokėti ir niekinti latvių kalbą, „dėti skersą“ ant latvių kultūros ir pačios Latvijos, į kurią jie kažkada atvyko kaip paprasčiausiai į vieną iš neaprėpiamos raudonosios imperijos provincijų. O svarbiausia, pasikartosiu, jie turėtų teisę ir galimybę amžinai pasilikti vakarykščiais, sovietiniais žmonėmis, iš principo nepageidaujančiais mentaliai ir psichologiškai integruotis į Europą, į vakarietišką gyvenimo būdą. Rusų kalba jiems – tik savo sovietinės tapatybės išsaugojimo priemonė. Ir šia prasme rusų kalba – tiesioginė grėsmė Latvijai.

Dabartinė Latvija akivaizdžiai parodo, kad jei Sovietijoje ir būta „tarybinės“ liaudies, tai, deja, buvo rusai. Iš jų padarė antropologinį sovietizmo substratą, kuris sujungė visiškai skirtingas sudedamąsias etnokultūrines dalis и kartu atskiedinėjo, slopino jas. Šią funkciją rusai ir dabar tebevykdo postsovietinėje erdvėje. Kas, pavyzdžiui, priešinosi Ukrainos grįžimo į Europą projektui Juščenkos valdymo metais? Krymo, Donbaso ir kitų vietų rusakalbiai. Būtent šioje terpėje Maskva visuomet randa atramą savo antiukrainietiškai politikai. Taip pat ir Pabaltės šalyse rusakalbiai pasireiškia kaip destabilizacijos veiksnys, iš esmės, penktoji kolona, trukdanti tolimesniam Baltijos įsitvirtinimui Europoje. Kremliaus santykiai su Ukrainos ir Pabaltės rusų bendruomenėmis kažkuo primena Kominterno vadovybės santykius su kapitalistinių šalių kompartijomis trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje. Maskva tam ir grūdo rusus į Pabaltę, kad praskiestų, susilpnintų jos pernelyg vakarietišką etnokultūrinę esenciją, pernelyg kontrastuojančią su bendru sovietiniu fonu ir aiškiai priešišką jam. Maskva, iš esmės, minavo Pabaltę neintegruojamomis atvykstančių rusakalbių masėmis, ir štai dabar ši mina suveikia. Tokia politika pasižymi stebėtinai giliomis istorinėmis šaknimis: prisiminkime, kaip Ivanas Trečiasis deportavo nepakenčiamus naugardiečius – demokratus ir zapadnikus, o jų vietoje apgyvendino kolonistus iš Maskvos žemės („nizovskoj liud“), jau išauklėtus gyventi autoritarizmo sąlygose.

Lieka tik stebėtis, kokiu pavojingu patologijos židiniu buvo SSRS (kurios tęsiniu tapo Rusijos Federacija), jei sugebėjo taip giliai užkrėsti savo metastazėmis visą postsovietinę erdvę. O vėžinių ląstelių vaidmenyje veikia vadinantys save rusais – štai kas gąsdina ir slegia. Jau rodėsi, kad Pabaltė, įstojusi į Europos Sąjungą ir NATO, turėtų užmiršti sovietus kaip baisų sapną – bet ne, štai ir vėl į šių jaukių šalių politinę tikrovę braunasi bjaurus snukis iš praeities. Nenuostabu, jei į rusakalbius Latvijoje kartais žiūrima kaip į maro nešiotojus. Nėra abejonės, kad rusų kalba kaip antra valstybinė griaus iš vidaus latvišką tapatybę ir Latvijos suverenitetą, kels įtampą ir sės nesantaiką, suteikdama Maskvai puikų pretekstą nuolatiniam kišimuisi į Latvijos valstybės reikalus neva rusakalbių gyventojų gynimui. Juk Lindermanas, Gaponenka ir už jų stovinčios jėgos siekia visai ne to, kad priverstų latvius paisyti rusų kalbos – latvius norima priversti paisyti sovietinių vertybių, apleisti iškovotas istorines pozicijas, pasukti į praeitį. Šiandien rusų kalba – rytoj Latviją privers atsiriboti nuo Latvių legiono veteranų ir „miško brolių“, o poryt – pastatyti Rygoje paminklą raudonajam galvažudžiui Kononovui. Maskva keršija nepriklausomai Latvijai, siekdama bent vienoje srityje parklupdyti ją ant kelių. Ir nesigėdija imperinio žandaro vaidmenyje, kaip savo ranką panaudoti netgi rusų kalbą.


Nuotraukoje: draugas Lindermanas

shiropaev.livejournal.com, vertė Rokas Sinkevičius