antradienis, balandžio 15

Kaip gimstantis rusiškas nacionalizmas apibrėžė „savas“ teritorijas

(ištrauka iš 2005 m. kovo 31 d. istoriko Aleksejaus Milerio skaitytos paskaitos)

Rusų nacionalizmas turėjo gerus, aktyvius mokytojus. Pirmiausia lenkus. Labai galingą postūmį rusiškojo nacionalizmo prabudimui davė 1830-1831 metų sukilimas. Po šio sukilimo čia, vakariniuose imperijos pakraščiuose, rusiškas nacionalizmas, o palaipsniui ir imperija, formuluoja labai aiškią tezę: vietiniai valstiečiai – mažarusiai ir baltarusiai – tai rusai. Ir ši koncepcija, jog rusai – ne vien didžiarusiai, kaip mes dabar suvokiame, o didžiarusiai, mažarusiai ir baltarusiai, kad tai „visų rusų“ nacija, ima dominuoti ir liks dominuoti iki pat Rusijos imperijos pabaigos.


Ant Chmelnickio paminklo Kijeve užrašyti labai įdomūs žodžiai: „Bogdanui Chmelnickiui nuo vieningos ir nedalomos Rusijos“. Aišku, iš kur jie paimti: tai prancūzų revoliucijos kalba. Tačiau tuo metu, kai šie žodžiai buvo parašyti, galvoje to žmogaus, kuris šiuos žodžius sugalvojo, o juos sugalvojo žmogus pavarde Juzefovičius, mažarusis, aršus ukrainofilų priešininkas (rašęs apie juos skundus), vieninga ir nedaloma Rusija reiškė būtent vieningą ir nedalomą didžiarusių, mažarusių ir baltarusių bendriją. Tai ne apie imperiją, kaip vėliau šią frazę traktavo Denikinas.

Kituose vakariniuose pakraščiuose, pavyzdžiui, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje,  tenykštė valstiečių masė nebuvo vertinama kaip rusų nacijos dalis. Beje, tas žymi dar ir tai, jog imperija galėjo padėti vystytis lietuvių, latvių, estų judėjimams, ir padėjo. Judėjimui prieš tikrus ar įsivaizduojamus priešus, tai yra, lenkus ir Baltijos vokiečius. Priminsiu, jog kuomet Samarinas pirmą sykį iškėlė šią tezę, jog estus ir latvius reikia palaikyti prieš vokiečius, jis tuoj pat buvo nusiųstas į Petropavlovsko tvirtovę trims mėnesiams pasėdėti ir pamąstyti, kad vandens nedrumstų. Lojalūs žmonės, gerai tarnauja imperatoriui – kam kelti įtampą?

O kokią teritoriją laikyti nacionaline rusiškam nacionalizmui nekilo problemų? Taip, pirmiausia tai teritorija, apgyvendinta didžiarusių. Tačiau labai įdomu, jog Maskvos kunigaikštystės įvaizdis niekuomet nebuvo svarstomas kaip kažkas, ko reiktų siekti konsolidacijos prasme. Greičiau tai buvo negatyvus įvaizdis: mus priešai nori suskaldyti ir vėl sugrūsti į šias sienas. Taip, Maskva – lopšys, bet mes niekuomet nesutiksime, jog Maskvos kunigaikštystė – ir yra visa mūsų teritorija, netgi plačiausiu jos variantu.

Kokius dar regionus rusiškas nacionalizmas savinosi kaip savo teritoriją? Ką reiškia „savinosi“? Buvo remiamasi tam tikrais demografiniais pokyčiais, remiamasi simboliniais pokyčiais, simboline geografija, tam tikrais įvaizdžiais, menu, kultūra.  Pypinas 1875 metais parašė tokį straipsnį, „Volga ir Kijevas“. Jis pradedamas perpasakojant pokalbį su Turgenevu: „Ar buvote Volgos?“ – „Ne, neteko.“ – „Labai gaila, – sako Pypinas. – Štai, pažiūrėkite: Volga, tokia tipiška rusų teritorija, o mūsų literatūroje visiškai neaprašyta. O reiktų, reiktų, mūsų erdvės juk didelės, mes juk negalime...“ Pypinas – išsilavinęs žmogus, toliau jis perpasakoja, kaip kuria naciją kaimynai: „...mes juk negalime mokyklų, gimnazijų mokinius į ekskursijas vežioti, kaip daro vokiečiai Vokietijoje.“ Rusijoje tai pradės daryti XX amžiaus pradžioje. Toliau jis kalbės, kad Kijevo rusiška literatūra ir rusų dailininkai taip pat neįsisavino. „Vietoje to rusų dailininkai vyksta piešti etiudų į kokią nors Estiją, kur tapo malūnus. Arba nutapys rusvų akmenų krūvą ir pavadins Krymo peizažu.“ Krymas Pypinui – taip pat ne rusiška teritorija.

Įdomu, jog kuomet rusiškas nacionalizmas veržėsi savintis ir pasisavinti Volgą, diskursas čia keitėsi, pasakojimas apie tai, kaip ir kodėl ta teritorija rusiška. Vakariniuose imperijos pakraščiuose buvo pabrėžiamas slaviškas bendrumas – rytų slavų bendrumas. Čia lenkai siekė pakirsti šią koncepciją, šią ideologiją, naudodami taip vadinamą turanišką didžiarusių kilmės teoriją. Neva, mes, slavai – lenkai, ukrainiečiai ir baltarusiai – kartu prieš kažkokius neslaviškus turaniečius-maskolius, didžiarusius, prieš Maskoviją.

Kuomet rusiškas nacionalizmas pereina prie Volgos, šis diskursas staiga visiškai pakinta. Čia rašoma apie tai, kad rusai išties ne vien slavai, kad, žinoma, yra finougrų ir tiurkų sudėtinė dalis. Ir tame nieko blogo, ir šios mažos tautelės puikiai sutampa su rusais, esama mišrių santuokų – viskas puiku. Mes pasiruošę juos priimti.

Šia prasme rusiškas nacionalizmas nieko neišrado. Jeigu pažiūrėtume, kaip vokiečiai XIX amžiuje aiškino, kodėl Elzasas vokiškas ir kodėl Mozūrija vokiška, pamatytume, kad čia viskas tas pats. Apie Elzasą jie kalba, kad tie žmonės – vokiečiai pagal apibrėžimą: jie kalba vokiškai, jų kilmė vokiška. Tai, kad bent dalis jų linkę būti Prancūzijos patriotais, – tiesiog juos pagadino ilgai trukęs prancūzų jungas. Lygiai taip pat, kaip ilgai trukęs lenkų jungas pagadino mažarusius ir baltarusius (rusiško nacionalizmo diskurse).

Kitoks buvo požiūris į Mozūriją. Ten gyveno žmonės, kurie kalbėjo lenkiškai, tačiau jie buvo protestantai ir buvo ištikimi Hohencolernams, vadino save senprūsiais. Ir štai čia vokiškas nacionalizmas sako: Nieko tokio, kad jie slavai. Jie savo dvasia vokiečiai, jie mūsiškiai. Jiems tereikia išmokti vokiškai, ir viskas bus gerai.

Šia prasme nacionalizmas labai lankstus kurdamas argumentus. Įdomu, jog Sibiras iki XX amžiaus pradžios nebuvo laikomas rusiška nacionaline teritorija. Galima paskaityti Čechovo laiškus, rašytus kelionės į Sachaliną metu. Tai pritrenkiantys tekstai, ten tiesiog širdies šauksmas: Viešpatie, na, kaip čia viskas kitaip, kaip smarkiai ši žemė nerusiška ir žmonės čia ne rusai. Paskui viename laiške jis rašo: „Galiausiai atradau šaunų rusišką vyrioką. Ir tas pats žydas.“

Tiktai ХХ amžiuje Sibiras tapo aiškiai rusišku. Beje, tie žmonės, kurie gyveno Sibire ir savo kilme buvo didžiarusiais, patyliukais pradėjo kurti nuosavą regioninę ir, bendrai imant, itin separatistiškai orientuotą savimonę. Mes žinome apie Kirilo-Metodijaus brolijos narius, nubaustus už jų planus sukurti ukrainiečių naciją. Tačiau jie buvo nubausti labai silpnai. Jų net normaliai į kalėjimą nepasodino. O štai Sibiro separatistus, suimtus keliais metais vėliau, nubaudė negailėdami: jie atsėdėjo tvirtovėje po aštuonerius-devynerius metus. Potaninas ir Jadrincevas. Apskritai, Sibiras pilnai galėjo tapti rusiška Australija. Tačiau netapo. Be kita ko, dar ir dėl to, jog imperija laiku suprato, kad reikia skaldyti administraciškai, dusinti separatistus ir taip toliau.

Vakariniuose pakraščiuose ir Pavolgio teritorijose rusiškas ekspansinis nacijos kūrimo projektas nebuvo vienintelis, jis turėjo konkurentų. Ir tai labai svarbi aplinkybė. Suprantama, kad lenkai turėjo savo alternatyvinį projektą ir būtent šiame rusų ir lenkų nacionalinių projektų konkurencijos magnetiniame sąveikos lauke palaipsniui iškyla ukrainiečių ir, kiek susiformavo, baltarusių projektai, o taip pat lietuvių. Tai XIX amžiaus vidurys – antroji pusė.

Apie tai, kodėl rusų projektas vakariniuose pakraščiuose galiausiai pralaimėjo, pralaimėjo ta prasme, kad iškilo atskiros ukrainiečių ir baltarusių nacijos... – jos galėjo neiškilti, kaip neiškilo, pavyzdžiui, Provanso nacija. Beje, Provanso budintojas Frederikas Mistralis ir ukrainiečių budintojas Tarasas Ševčenka – amžininkai. Bet susiklostė skirtingai. Tai atskiras platus klausimas, jei norite, papasakosiu.

Pažiūrėkite, kas vyksta с šio nacionalinio projekto plėtimu Kaukaze. Pavyzdžiui, šiandien paklausk žmogaus gatvėje, kas yra Stavropolis? Tai rusų žemė nuo senų senovės. Kuomet Stavropolio gubernija buvo išskirta iš vietininko valdomos Kaukazo srities? Ogi visiškai neseniai: XIX amžiaus viduryje. Daugelis teritorijų, kurios šiandien suvokiamos kaip rusiškos nuo neatmenamų laikų – tai teritorijos, kuriose dar Rusijos imperijos laikais vykdyti etniniai valymai, iš kur išvaryti vietiniai gyventojai musulmonai, iš pradžių apgyvendinti kazokai, po to privažiuota kažkokių valstiečių... Daug ką imperija darė už šio nacionalinio projekto rėmų ribų, pavyzdžiui, kokias nors teritorijas atlaisvindavo nuo kalniečių tiesiog dėl strateginių sumetimų: ruošėsi eiliniam karui su Turkija. Kaip tai paskui savinasi rusiškas nacionalizmas ir kaip šios teritorijos simboliškai pasisavinamos? Tai atskira labai įdomi tema.

Prie Volgos alternatyvus projektas – totorių projektas. Labai įdomu, kad savotiškai pagarsėjęs žmogus Nikolajus Ivanovičius Ilminskis savo veikloje remėsi tuo, jog rusiškas asimiliacinis projektas esamu momentu silpnesnis už totorišką. Atitinkamai jis sugalvojo ir suteikė prie Volgos gyvenančioms skirtingoms tautoms nuosavas rašto kalbas, kad sustabdytų jų totorizaciją ir islamizaciją. Jam svarbiausia – užkirsti kelią totorių projekto ekspansijai, tikintis, kad po to šias mažas tauteles bus galima asimiliuoti. Beje, didele dalimi tai paskui suveikė.

Visi šie siužetai gerai matomi ir ХХ amžiaus pradžioje. Pateiksiu porą žymių žmonių citatų. Štai ką, pavyzdžiui, kalbėjo dabar ne itin žinomas, tačiau kadaise gana įžymus žmogus, aršus nacionalistas Dūmos deputatas Bobrinskis Antrasis. 1911 metais jis iškelia klausimą, jog reikia atrėžti nuo Lenkijos Karalystės Chelmo guberniją ir prijungti ją prie pagrindinės Rusijos imperijos dalies. Štai ką jis kalba: „Ši teritorija kaip neginčytina nacionalinė valda turi priklausyti ne Rusijai, – čia viskas Rusija – bet Rusiai, kad ši erdvė būtų ne tiktai Rusijos valstybės dalimi, bet kad ją visi pripažintų nacionaline liaudies nuosavybe, rusų žeme nuo neatmenamų laikų, tai yra, Rusia.“ Tai labai svarbu: jis skiria imperiją ir nacionalinę teritoriją. Toliau jis kalba, kad tai smarkiai aplenkintas kraštas, labai sergantis. Jis sako: „Šis labai sergantis, nualintas rusų kraštas, jį norime išskirti, kad ypatingai dėmesingai ir atsargiai jį gydytųme.“ Štai tas įvaizdis, iš labai tipiško ano meto nacionalizmui organiško diskurso. Buvo populiarūs sergančių nacionalinio kūno dalių, kurias reikia gydyti, įvaizdžiai.

O be šio ligoto gabalėlio, kurį vis dėlto valdo Rusijos imperija, egzistuoja ir visiškai nupjauti gabalai. Pavyzdžiui, Rytų Galicija. Rusiško nacionalizmo diskurse Rytų Galicija – tai rusų žemė ir ją būtina vėl prijungti. Kuomet Struvė rašo savo straipsnius apie Rusijos uždavinius Pirmajame pasauliniame kare, jis išvardija tris dalykus: pirmas – rusiškos Galičinos aneksija; antras – etnografinės Lenkijos išskyrimas į savarankišką valstybę (tai, beje, taip pat rusiško nacionalizmo projekto dalis, čia kalbama apie nesuvirškinamą dalį, kurią reikia atplėšti); trečias – sąsiauriai. Ir štai apie sąsiaurius jis ilgai aiškina, kodėl visgi jie reikalingi. O pirmųjų dviejų punktų net neaiškina, todėl kad ir taip visiems aišku.

Struvė buvo kartu imperialistas ir nacionalistas – čia nėra jokios priešpriešos. Apie Rusiją jis kalbėjo, kad tai nacionalinė valstybė. Dažnai šiuo pagrindu teigiama, kad jis norėjo visą Rusijos imperiją aprusinti. Kaip paprastai, reikiamą citatą apkarpo, o iš tiesų jis rašė apie nacionalinę valstybę-branduolį, kurioje rusų gentys susilydė į vieningą naciją. Toliau jis kalba apie tai, kad šis nacionalinis branduolys geba plėstis (skirdamas jį nuo imperijos plėtimo). Jis kalba apie tai, kad pakraščių ryšys su nacionaliniu branduoliu vienu atveju gali būti visiškai arba iš esmės valstybinis. O kitu atveju – valstybinis-kultūrinis ir vystosi iki visiško supanašėjimo, kitakilmių surusinimo.

Rusiškas nacionalizmas nebuvo vieningas ir pasižymėjo sudėtingais santykiais su imperija. Ričardas Vortmanas rašo, kad rusiškas nacionalizmas visą laiką buvo kivirčo ir kovos su dinastija būklėje. Tai ne visiškai teisinga. Tam tikra rusų nacionalistų dalis siekė bendradarbiauti su imperija, ganėtinai didelė dalis. Kita dalis oponavo vildamiesi dinastiją perdaryti, perauklėti, o dar kita dalis – vildamiesi dinastiją sunaikinti.

Kaip įvertinti, kiek sėkmingi buvo šio projekto įsikūnijimai? Tai labai sunku, nes XX amžiaus trečiame dešimtmetyje vyksta gigantiškas lūžis, pradedamas įgyvendinti visiškai kitoks projektas. Tai buvo etniškumo teritorializacijos projektas sovietine prasme, „korenizacijos“ projektas. Teris Martinas savo knygoje tai pavadino „affirmative action imperija“, kuomet rusiško nacionalizmo pastangų kuriant naciją ikirevoliuciniu periodu vaisiai daugeliu atžvilgių buvo nutrinti.

1 komentaras:

  1. Kiekvienas, skaitantis tai, turi tikėti ir būti pozityviai nusiteikęs, nes dirba didesnės jėgos, nei kada nors įsivaizduojate. Tai pagerės, kai tuo tikėsite ir elgsitės, o tada kiekviena jūsų situacija pamažu keisis į gerąją pusę. Po susitikimo su daktaru EGWALI sutvarkiau daiktus su savo sutuoktiniu. Mano sąjungą sužlugdė nenugalimos jėgos, nežinodamos, kad pagrindinis tikslas yra mano santuoka, mes turėjome nuolatinių problemų jų neišsprendę, tačiau viskas atsigavo po DR EGWALI atvykimo, nes esame laimingi ir gyvename taikoje, be jokios abejonės, labai rekomenduočiau tiems, kuriems reikia gero rašybos, tai tikrai patikima bet kokiems klausimams, su kuriais susiduriate, nesvarbu, ar tai meilė, apsauga, pinigai ar psichinės galios. Dr EGWALI yra tikras dalykas. Rašykite jam el. Paštu Dregwalispellbinder@gmail.com arba „Viber“ / „WhatsApp“ +2348122948392

    AtsakytiPanaikinti