1743 metų gegužės 18 dieną prasidėjo Teriuševo sukilimas

1743 metų gegužės 18 dieną Žemutinio Naugardo ir Alatyrio vyskupas Dmitrijus Sečenovas, prievarta diegdamas stačiatikybę, įsakė sunaikinti, sudeginti senuosius erzių kapus – šventvietę, buvusią Žemutinio Naugardo gubernijos Teriuševo valsčiaus Sarlejaus kaime. Šis poelgis taip papiktino vietos gyventojus, kad jie užpuolė misionierius ir vyskupui teko slėptis cerkvėje. Tačiau tai nesustabdė Dmitrijaus, kuris įsakė išsiųsti baudžiamąjį būrį ir nedelsiant numalšinti neramumus ir pabaigti suniokoti šventvietę. Tokie neprotingi vyskupo ir vietinių valdininkų, pradėjusių dar smarkiau engti vietos gyventojus, drausti melstis ir t.t., veiksmai privedė prie vieno iš reikšmingesnių ir masiškesnių erzių sukilimų – Teriuševo sukilimo.

Daugpilyje veikia kavinė, kurioje klientai aptarnaujami tik latviškai

skaties.lv, 2015 metų kovo 14 d.

Kaip susikalbėti latviškai ten, kur lengviau būtų pereiti prie rusų kalbos? Apie tai galėtų papasakoti kiekvienas Daugpilio latvis. Tačiau Faibuševičių šeima išskirtinė. Ji skatina prie latvių kalbos pereiti rusakalbius. Kaip patys sako, – ne primesdami, o sudomindami latviškumu kitataučius.

Meriai: čia ir dabar

Kuomet gilinimasis į merių tematiką tampa ne vien tyrinėtojo interesu (jei toksai grynu pavidalu išvis egzistuoja), bet aistringu pomėgiu, aplinkiniams kyla klausimų, dažnai susivedančių į vieną ir tą patį. Karštakošiai sukioja pirštą prie smilkinio, mandagesni atsargiai užklausia: „Atleiskite, kokie meriai? Kieme dvidešimt pirmas amžius, ir mėginti atgaivinti seniai išnykusios finougrų genties nutrūkusias tradicijas paprasčiausiai beprasmiška...“. Tačiau patikrinus perspektyvos pasirodo ne tokios jau niūrios...

Citatos. Raudonieji fašistai visaip vengia būti lyginami su naciais

Alesius Adamovičius:

„Kai išgirdome, sužinojome ir Zenono Pozniako tyrinėjimų, kaip „juodieji voronokai“ 1937–1938 m. naktimis zujo po apylinkes, griebdavo vyrus iš pirmų pasitaikiusių namų ir veždavo sušaudyti į Kuropatų mišką, negalėjome neatsiminti vokiečių baudėjų praktikos. Ir niekaip negaliu užmiršti, kaip sutrikau, kuomet, visų pirma, Minsko cenzūra ir už jos stovintys „organai“ paprieštaravo dėl apysakos pavadinimo – „Baudėjai“. Užsigavo: pas mus, atseit, irgi tokios organizacijos yra. Antrasis atvejis: P. Demičevas įsižeidė dėl tos vietos mano ir B. Lucenko pjesėje „Grįžimas į Chatynę“, kur vokietis baudėjas remiasi įsakymu („Kam gi jūs, – protino mus ideologas, – pas mus taip pat įsakymus reikia vykdyti!“).

Patys neįsisamonindami, užuodė dvasios ir darbų giminingumą – net ir tokiame lygmenyje.“

Pasakojimai apie skurdą ir laimę, žiaurumą ir atjautą

Rokas Sinkevičius

Tremtinys, Nr. 1 (1119), 2014 m. sausio 9 d., p. 8.

2013 metais Maskvoje išleista nauja knyga – atsiminimų rinkinys „1945–1953-ųjų vaikystė: o rytoj bus laimė“. Ji pasakoja apie vaikystę tos kartos, kuriai teko augti karo ir pirmaisiais pokario metais. Knygos pagrindą sudaro laiškai, kurių rašytojai Liudmilai Ulickajai suplaukė daugiau nei tūkstantis. Liudmila juos atrinko, suskirstė į skyrius ir kiekvienam skyriui parašė įžanginį žodį. Knygos viršelio maketą tiesiog ant rašytojos valgomojo stalo iš medžiagos skiaučių sudėliojo ir susiuvo jos draugė Marija Čepaitytė (Virgilijaus Čepaičio ir Natalijos Trauberg duktė).

Iš naujo sužaliavęs gyvenimo medis

Rokas Sinkevičius

Tremtinys, Nr. 48 (1118), 2014 m. gruodžio 29 d., p. 6, 7.

Su Aldona Mekšraityte-Grigalevičiene keliai suvedė 2011 metų rudenį. Nors ir varginama rimtų sveikatos sutrikimų, ji su lengva šypsena žiūrėjo į išaugusį artimųjų rūpinimąsi. Aldona gyvai, praeities įtampą ir pakilias emocijas perteikiančia kalba pasakojo šešių dešimčių metų senumo įvykius, įtraukusius ją į anuometinį kovų ir iššūkių verpetą.

Jos pasakojimų įtaigumą, dinamiškumą sustiprino ir įterpiami ištisi dialogai tarp jos ir tų, kurie turėjo įtakos jos likimui. Atrodo, kad prieš akis vis dar ta pati linksma, atkakli ir nuolaidžiauti nelinkusi jauna mokytoja. Ji pati atsiminė save sovietų tardytojo kambaryje: „Man buvo tik devyniolika metų, tačiau buvau labai stragi, nieko nepaisijau...“

„Brangioji Marta! Linkiu 1953 metais laisvės“

Rokas Sinkevičius

Tremtinys, Nr. 48 (1118), 2014 m. gruodžio 29 d., p. 8.

1990 metais Lietuvos Sąjūdžio Prienų tarybos laikraštyje „Gėlupis“ ir 2013 metais „Laisvės kovų archyvo“ 45 numeryje buvo publikuota Birutės Jonelienės apybraiža „Neskaityti istorijos puslapiai“, skirta partizanų ryšininkės, sovietų kalėjimų ir lagerių kankinės Mortos Linkaitės (1925–1992) biografijai.

1951 metais M. Linkaitė po žiaurių tardymų buvo nuteista 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Iš pradžių kalinta Intoje, vėliau perkelta į lagerį Abezėje, kur buvo laikomi  nebepajėgiantys dirbti, suluošinti politiniai kaliniai. Galiausiai kaip nepagydoma 1956 metais išleista grįžti į Lietuvą.

Iš šio laikotarpio išlikę keli jai nupiešti ir užrašyti atvirukai, datuoti 1952–1955 metais. Kai kurie iš jų buvo eksponuojami 2012 metų gruodį parengtoje parodoje „Kalėdos – stebuklų laukimas“, veikusioje LPKTS būstinės salėje Kaune.

Tarp šių pasveikinimo atvirukų išsiskiria vienas, užrašytas net trimis kalbomis. Iki šiol jis, berods, nebuvo pilnai išverstas. Inventorizuodami muziejininkai buvo pažymėję, kad jis rašytas „lietuvių ir rusų?“ kalbomis, tačiau bent trumpai atidžiau žvilgtelėjus, akivaizdu, kad didžioji pasveikinimo dalis suraityta rašmenimis, primenančiais kai kurių Kaukazo tautų raidynus.

„Lietuvninkai, uždekim žvakę šventą“

Rokas Sinkevičius

Tremtinys, Nr. 41 (1111), 2014 m. lapkričio 7 d., p. 4, 6.

Mažosios Lietuvos kultūros paveldo puoselėtojai Sigitas Šamborskis, Marija ir Martynas Purvinai, svečiai iš Latvijos Krišas ir Inga Kapeniekai, antroje eilėje – romansų atlikėjas Algirdas Sinkevičius

Prieš aštuonerius metus Lietuvos Respublikos Seimas į atmintinų dienų sąrašą įtraukė spalio 16-ąją – Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną. 1944 metų rudenį sovietų armija peržengė Rytprūsių – „prakeiktos Vokietijos“, kaip jie skelbė, sieną, ir pradėjo istorijoje neregėtą terorą prieš civilius gyventojus, pabėgėlius. Vėliau sekė dalies gyventojų ir belaisvių suvarymas į lagerius, getus, kitų išvarymas iš jiems priklausiusių sodybų, būstų, apgyvendinimas šaltuose rūsiuose ir mansardose arba pavertimas klajokliais. Užsitęsusi prievartos ir pažeminimo banga, ligos, epidemijos, nepaprastai atšiauri 1946–1947 metų žiema, kai žmonės „jausdami mirtį, patys eidavo į kapines ir guldavosi mirti ant savo giminaičių kapų“, retino krašto senbuvių gretas. Kol galiausiai 1947–1948 metais likusieji buvo ištremti į Vokietiją.

Kaip gimstantis rusiškas nacionalizmas apibrėžė „savas“ teritorijas

(ištrauka iš 2005 m. kovo 31 d. istoriko Aleksejaus Milerio skaitytos paskaitos)

Rusų nacionalizmas turėjo gerus, aktyvius mokytojus. Pirmiausia lenkus. Labai galingą postūmį rusiškojo nacionalizmo prabudimui davė 1830-1831 metų sukilimas. Po šio sukilimo čia, vakariniuose imperijos pakraščiuose, rusiškas nacionalizmas, o palaipsniui ir imperija, formuluoja labai aiškią tezę: vietiniai valstiečiai – mažarusiai ir baltarusiai – tai rusai. Ir ši koncepcija, jog rusai – ne vien didžiarusiai, kaip mes dabar suvokiame, o didžiarusiai, mažarusiai ir baltarusiai, kad tai „visų rusų“ nacija, ima dominuoti ir liks dominuoti iki pat Rusijos imperijos pabaigos.

Елена Рачева: Мы все – жертвы неосмысленной истории ГУЛАГа

Įdedu seną interviu su opozicinio Maskvos laikraščio žurnaliste Jelena Račeva originalo – rusų kalba. Kadangi iki šiol skelbtas tik lietuviškai. Interviu darytas 2012 metų rugpjūčio mėnesį. Klausimai buvo pateikti raštu, juose gali būti gramatikos klaidų.